Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. Kalviuose, dab. Skuodo r. - 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje) - lietuvių istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Gimė 1793 m. Žemaitijoje, Kalvių kaime, pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Daukantų šeimoje.
Simonas Daukantas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Jo tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu. Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo. Mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, vėliau - Vilniaus gimnazijoje. 1814 m. pradėjo studijas Vilniuje, o 1816-1822 m. studijavo Vilniaus universitete, Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. 1822 m. baigė Vilniaus universitetą, bet dėl filomatų-filaretų bylų teisių magistro diplomą gavo tik 1825 metais.
Akademinė ir tarnybinė veikla
Baigdamas studijas universitete, 1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Anot istoriko Vytauto Merkio, Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“.
Baigęs universitetą, 1826-1834 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 m. išvyko į Sankt Peterburgą, kur dirbo Rusijos Senato administracijos departamentuose, vėliau - Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Tarnybos sostinėje siekė norėdamas prieiti prie Lietuvos metrikos - XIV-XVIII a. LDK valstybės kanceliarijos archyvo.
Svarbiausi darbai ir kūryba
Rygoje ir Peterburge S. Daukantas sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus:
- „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (parašytas 1822 m.);
- „Istorija žemaitiška“ (parašyta apie 1837 m.);
- „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (išspausdinta 1845 m. Peterburge, Jokūbo Laukio slapyvardžiu);
- „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (perdirbtas ir baigtas 1850 m.).
Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą, jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas. Jo darbuose lietuvių tauta suvokiama demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai.
Paskutiniai gyvenimo metai
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, Daukantas tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams ir mokslinei kūrybai. 1850-1855 m. gyveno Varniuose pas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, 1855-1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno Svirlaukio dvare. Grįžęs į Žemaitiją glaudėsi pas gimines, bičiulius. Paskutiniaisiais gyvenimo metais pasiligojęs apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą. Mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, kur ir palaidotas.
Daukanto asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės. Jis paliko neįkainojamą palikimą, padėjusį moderniajai lietuvių tautai formuotis ir suvokti savo istorinę vertę.