Motiniškos meilės trūkumas: priežastys, pasekmės ir kaip jas įveikti

Motinos meilė - tai vienas svarbiausių ir universaliausių ryšių žmogaus gyvenime. Ji formuoja mūsų emocinį pasaulį, savęs vertinimą ir gebėjimą kurti santykius su kitais. Tačiau kas nutinka, kai šios meilės trūksta arba ji yra per didelė, ydinga? Šiame straipsnyje nagrinėsime motiniškos meilės trūkumo priežastis, jo pasekmes vaikų raidai ir kaip įveikti šias psichologines žaizdas.

Motinos vaidmuo vaiko gyvenime

Pirminis motinos vaidmuo yra mylėti. Vaikui būtina gauti iš motinos besąlyginę ir neatšaukiamą meilę, kuri vienintelė gali jam padėti jaustis vertingam. Lygiai kaip devynis mėnesius kūdikis buvo saugus motinos kūne, taip jis turi galėti būti saugus jos meilėje. Jos meilė turi būti tokia pat priimanti, apglėbianti, šilta, maitinanti ir sauganti, kokios buvo jos įsčios. Nuo šios meilės kokybės priklausys vaiko emocijos, kurias formuoja būtent motina, ir jos įtaka išlieka žmogaus psichikoje net kai jis tampa suaugęs.

Vaikui reikia, kad motinos meilė būtų juntama, kad ji būtų gausi glamonių. Vaikas save pradeda justi pirmiausia per savo kūną. Labai sunku įsivaizduoti subjektyvią vaiko būseną pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Jis neturi jokio laiko ar erdvės jausmo, gyvena tik dabartyje, negalėdamas nei prisiminti, nei numatyti. Dar negalėdamas įsisąmoninti savo kūno, jis kiekvieną akimirką gyvena simbiozėje su savo aplinka. Jo „pasaulis“ nesiekia labai toli ir iš esmės apsiriboja vienu asmeniu - motina ar jos pakaitalu, nuo kurio savęs jis dar neskiria.

Vaikui reikia, kad motinos meilė jį stumtų jo troškimo atsiverti pasauliui, rasti savą erdvę, rizikuoti susitikti su kitybe kryptimi.

Įgimti motinystės instinktai: mitas ar realybė?

Motiniška meilė neatsiranda iškart gimus vaikui, o formuojasi ir auga palaipsniui. Todėl nenuostabu, kai jaunoji mamytė, pirmosiomis paromis po gimdymo dažnai jaučia dvasinę ir emocinę sumaištį. Sėkmingo gimdymo džiaugsmas persipina su nerimu ir savistaba: kodėl mano jaučiami jausmai ir meilė kūdikiui nėra tokie, kokius įsivaizdavau ir tikėjausi būsiant gimus vaikui? Gal aš bloga mama? Dažniausiai šis nusivylimas savimi sukelia gėdos jausmą, nes „juk kitoms taip nebūna, kitos aiškiai suvokia savo beribę meilę kūdikiui“.

Prieraišumas, prolaktinas ir specifinis elgesys yra tai, kas dovanota gamtos instinktų pavidalu, o visa kita - evoliucija. Evoliucja nėra nei meilės priežastis, nei pasekmė. Būti mama moteris išmoksta. Didžiausia dalis motinystės elementų yra įgyti. Pirmiausia, tai yra jos asmeninė kūdikystės ir vaikystės patirtis. Būdama dar maža mergaite, ji mokosi būti mama, stebėdama savo ir kitas motinas, tai atkartoja žaisdama su lėlėmis. Tuo labiau, kad tai skatinama socialiniu ir kultūriniu lygmeniu.

Jeigu įgimti motinystės instinktai garantuotų besąlygišką motinos meilę tik ką gimusiam kūdikiui, tai gerokai sumažėtų kūdikių namų, užsidarytų „gyvybės langeliai“ ir nerastume į skudurus susuktų naujagimių kūnelių, šiukšlių konteineriuose. Visų blogybių ir kančių priežastis - nežinojimas, neišmanymas. Turiu omenyje žinių ir išminties stoką.

Pirminis „meilės“ jausmas kūdikiui iš esmės nesiskiria nuo pirminio „meilės“ jausmo poroje įsimylėjus. Ir viena, ir kita yra sąlygota hormonų pusiausvyros pakitimų. Abiem atvejais, po tam tikro laiko, hormonų veikla grįžta į normalią padėtį… ir meilė baigiasi? Ne, tuomet ji tik prasideda. Meilė, mano manymu, yra proto kūrinys.

Motiniškos meilės trūkumo priežastys

Apmąstydami motiniškos meilės grožį galbūt su liūdesiu konstatavome, kad šis aprašymas ne visai atitinka tai, ką mes patyrėme. Deja, gimtoji nuodėmė daro savo griaunamąjį darbą motinų širdyse, sumažindama jų gebėjimą mylėti. Galbūt jus stebina, kad kalbame apie abejingumą. Iš tikrųjų ši laikysena slepia nepripažintą motinos baimę savo kūdikio atžvilgiu. Paprastai ši baimė kyla iš nepajėgumo jausmo. Nepatyrusi gerų santykių su savo motina, moteris nepajėgia dovanoti pasiaukojamos meilės. Ji negali vaikui duoti to, ko pati nėra gavusi. Nesąmoningai jai atrodo neteisinga, kad mažylis iš jos reikalauja to, ko jai niekas nedavė. Po abejingumo uždanga verda pyktis, motina apsimeta nepastebinti vaiko troškimo, kad nereikėtų į jį atsiliepti.

Vaiką supančios emocinės atmosferos kokybė labiausiai priklauso nuo motinos jausmų brandumo. O tie jausmai priklauso nuo jos pačios vaikystės istorijos ir santuokinės situacijos. Moteriai, kuri vaikystėje turėjo rimtų sunkumų santykiuose su savo motina, bus sunku sukurti šiltą ir augimui palankų emocinį klimatą. Motinos švelnumo trūkumas gali labai ryškiai sulėtinti raidą vaiko, kuris, jausdamasis nepriimtas, priešinasi spontaniškai gyvybės sklaidai. Kadangi pirmieji švelnumo ženklai pažįstami per maitinimą, motiniškos meilės trūkumas gali pasireikšti per oralines kompensacijas.

Viena didelė bėda yra mūsų visuomenėje. Dauguma moterų gimdo vaikus tik dėl stereotipo - pagrindinis moters gyvenimo tikslas yra būti mama. Tačiau pagrindinis moters gyvenimo tikslas yra meilė. O vaikai gali būti tos meilės pasekmė, bet ne pagrindinis tikslas. Moteris turi laisvę pasirinkti, susilaukti jai vaikų ar ne. Motinos meilės spąstus analizuojantis Anatolijus Nekrasovas teigia, jog daugelis motinų laukiasi kūdikio nė nespėjusios atskleisti savo moteriškumo ir tuomet jos netampa nei tikromis moterimis, nei tikromis mamomis. Tokios moterys myli per stipriai savo vaikus ir tai turi labai didelių neigiamų pasekmių tiek moterims, tiek vaikams.

Moteris vadovaujasi ydinga šeimos vertybinė sistema, kurią, greičiausiai, nusižiūrėjo nuo savo tėvų, senelių ar protėvių. Ir, žinoma, šiuolaikinės visuomenės pasiklydimas vaikus iškelti į pirmą vietą daro didžiulę įtaką.

Motiniškos meilės trūkumo pasekmės

Motiniškos meilės trūkumas ankstyvoje vaikystėje laikui bėgant pasireiškia emociniais sutrikimais, ir pasekmė paprastai yra viena - tiek vaikui, tiek vėliau jaunuoliui yra sunku kurti normalius socialinius santykius. Šiems vaikams, neradusiems pas mamą širdies atvirumo, kuris leistų išlaisvinti jausmus, būna labai sunku palaikyti nuoširdžius emocinius ryšius. Tie žmonės tarytum saugosi meilės. Be abejo, stoka, kurią jie yra patyrę, vis dar jaučiama, todėl jie nedrįsta dar kartą eiti į santykį. Vis dėlto jie bijo vienatvės, kuri tik stiprina apleistumo jausmą. Jausdamiesi nenorėti ir nemylimi, įsitikinę, kad yra nieko neverti kitų akyse, jie būna linkę nuolatos siekti savo aplinkos pritarimo, lyg išmaldos prašydami iš kitų savo teisės egzistuoti.

Pirmasis ženklas, pranešantis apie pernelyg didelę motinos meilę vaikui - tai vaiko ligos, sudėtingas vaiko likimas. Antras ženklas - vyro vyriškumo stoka, jo saviraiškos stoka, jo ligos ir dažnu atvejis - vyro alkoholizmas. Trečias ženklas - didelė nesantaika šeimoje.

Dauguma moterų savinasi savo vaikus, o išminčiai byloja, kad moteris gimdo vaikus ne sau, o pasauliui. Dar viena yda - vaikų gailėjimasis, kuris skatina aukojimąsi. Verta įsisąmoninti, kad gailestis yra meilės pakaitalas, kurį išreikšti yra kur kas lengviau nei demonstruoti meilę. Gailėjimasis stabdo augančios asmenybės vystymąsi ir skatina jo gyvenime problemų atsiradimą. Motiniška meilė yra gyvybiškai svarbi, tačiau besaikis motiniškumas yra mirtinas.

Kaip atpažinti ir įveikti psichologines žaizdas?

„Kodėl įveikti šias psichologines žaizdas yra taip siaubingai sunku?“ - parašė man viena moteris, perskaičiusi pirmąją straipsnio dalį. „Aš protinga, disciplinuota ir išsilavinusi, puikiai suprantu, kaip toksiški mano ir mamos santykiai paveikė mano psichologiją. Tačiau kartais atrodo, kad šios žaizdos tiesiog yra stipresnės už mane.

Vienas būdas nutildyti tą nuolatos girdimą balsą - tapti savo istorijos pasakotoja ir visas savo patirtis išsamiai užrašyti raštu. Tokiu būdu jūs savo tvarka išdėstysite ir pati geriau atsiminsite tam tikrus įvykius bei jų sukeltas emocijas. Iš esmės šis būdas padės nuspėti save ateityje ir suteiks jums savo gyvenimo kontrolę.

Prieš daugelį metų vienas psichoterapeutas man ištarė tris išmintingus žodžius. Jie skambėjo taip: Sustok. Pažiūrėk. Pasiklausyk. Vietoje to, kad leisčiau sau veikti „autopilotu“, taigi ūmiai reaguočiau, privalėjau išmokti sustoti ir paklausti savęs ne tik to, ką tuo metu jaučiu, bet ir - kodėl tai jaučiu: ar aš ūmiai reaguoju, nes ši situacija man primena santykius su mama? Ar aš tikrai šią situaciją suprantu ir matau aiškiai?

Mano praktika rodo, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių kontaktas su nemylinčia mama yra itin reikalingas daugeliui dukrų. Štai, kaip tai aiškino viena iš mano pacienčių: „Aš vis viliuosi, kad mano mama vieną dieną netikėtai pasikeis ir pradės su manimi elgtis gerai. Puikiai suprantu, kad tai tėra tuščios svajonės ir kad taip tikriausiai niekada nebus, bet šis noras mane tiesiog įtraukia. Būtent dėl to ir tvirtinu, jog ribas nusistatyti tiesiog būtina.

Nuo šios meilės kokybės priklausys vaiko emocijos, kurias formuoja būtent motina, ir jos įtaka išlieka žmogaus psichikoje net kai jis tampa suaugęs. Vaikui reikia, kad motinos meilė būtų juntama, kad ji būtų gausi glamonių. Vaikas save pradeda justi pirmiausia per savo kūną.

Viena vertus, Vitos grįžimo prie senų įpročių gali būti paprasta - juk tikrai įpročius keisti gana sunku. Tačiau galima įžvelgti ir gilumines priežastis - mamos savirealizacija per dukros ligą. Su vyru santykiai šaltoki, tačiau užuot sutelkusi daugiau dėmesio šių santykių gerinimui, arba pačios saviugdai, Vita visą energiją skyrė dukrai, tiksliau - jos ligai. Vienintelis dalykas, apie ką Vita geba kalbėti ir daro tai su malonumu - dukros alergija.

Motinystė - tai tik vienas moteriškumo aspektas. Nėštumas, gimdymas ir vaiko auginimas - tai nauji patyrimai, kurie gali paskatinti moterį skleisti savo moteriškumą. Kai vyras tą supranta, ir jis gali tapti vyriškesniu. Kai moteris laukiasi, ji gali būti dar švelnesnė su savo vyru, dar labiau dėkinga už galimybę tapti moteriškesne. Dažniau moteris atsitraukia nuo vyro, o vyras - pasineria į darbus. Įsisąmoninkime - moters ir vyro santykiai yra laimingų vaikų garantas, o ne išorinės sąlygos.

Vienišoms moterims, kurios visą save atiduoda vaikams, rekomenduojama daug dėmesio skirti pačioms sau, savo moteriškumui skleisti, kad kuo greičiau pasibaigtų vienišumas. Vienišoms mamoms rekomenduojama daryti tą patį.

Nekontroliuoti ir nenurodinėti, bet tik patirti, jeigu vaikas paklaus kur leisti savo kišenpinigius. Kokių klaidų daro tėvai to mokydami vaikus? Kaip jų išvengti? Pagrindinė klaida - kontrolė ir nurodinėjimas. Dar viena - per daug arba per mažai pinigų duodama. Kodėl svarbu su vaikais kalbėtis apie pinigus? Kaip tai jiems pravers ateityje? Kaip apskritai vaikai suvokia pinigus? Ką jie reiškia vaikams?

Kai kurie randa išeitį siekdami kitiems duoti tai, ko patys nėra gavę: jie bando patirtą meilės trūkumą kompensuoti pasiaukojama meile. Bet ir jie nori būti už tai mylimi, kitaip tai viršija jų jėgas. Tokie žmonės atsiduria neišsprendžiamoje situacijoje: jeigu jie bando vis labiau atsisakyti savęs ir vykdyti kitų reikalavimus, jie nesidžiaugia gyvenimu; o jeigu jie bando išvengti reikalavimų - juos apima kaltės jausmas. Taigi jie nesąmoningai kartoja savo vaikystės situaciją.

Visais atvejais vienas žmogus negali nudirbti viso darbo - auginti santykius turi norėti abi pusės. Vis dėlto jeigu bent viena pusė stokoja sąmoningumo, reikėtų sustoti ir pagalvoti, kur yra riba: kiek dar pūsite prieš vėją ir kiek savo energijos tam skirsite, kentėsite dėl to, ko pakeisti negalite.

Štai čia ir prasideda darbas su savimi, tikrasis tobulėjimas. Mylėti reikia mokytis. Pirmiausia daugybę kartų per dieną sau sakykite: man svarbiausia - vyras/žmona! Kartokite kol patys tuo patikėsite. Taip pat klauskite savęs: „ką daryčiau (kaip elgčiausi, ką jausčiau, ką galvočiau), jei jis (ji) man būtų svarbiausias(-a) pasaulyje? Kaip jis norėtų, kad aš jam parodyčiau savo meilę?“ ir taip darykite.

Galima būtų vardinti dar begales reiškinių, kuriems kaina nėra nustatyta. Tačiau visgi esame linkę kalbėti apie pinigus. Auginant vaiką, pinigai svarbūs. Tai galimybės. Žiūrint iš kitos pusės - pinigai tai energija. O energija, kaip žinome iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Taigi, dalindamiesi pinigais su savo vaikais - dalinamės ir energija.

Tėvai, kurie mokosi išmintingai mylėti vaikus, puoselėja savo tarpusavio santykius, o ne gyvena vaikų gyvenimais. Ugdyti savo dvasią yra svarbu. Būkime sąmoningesni ir laimingesni!

tags: #daugelis #vaiku #nepatiria #motiniskos #meiles

• Mažylio poreikių supratimas
• Sužinokite daugiau apie placentos funkciją ir galimas nėštumo komplikacijas
• Philips Avent VIA indelių rinkinys kūdikiams
• Svarbūs patarimai keliaujant laukiant
• kūrybiniai darbeliai rudenį