Dastinas Hofmanas (angl. Dustin Hoffman, g. 1937 m. rugpjūčio 8 d. Los Andžele, Kalifornijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose) - amerikiečių teatro ir kino aktorius, režisierius ir prodiuseris. Dustinas Hoffmanas - vienas labiausiai tituluotų amerikiečių aktorių, prieš penkis dešimtmečius ženkliai prisidėjęs prie tradicinio Holivudo atsinaujinimo. Jo sąskaitoje - per 80 vaidmenų kine, teatre ir televizijoje. Didelė dalis jų - aukščiausio meistriškumo ir unikalaus talento pavyzdžiai.

Dastinas Hofmanas gimė 1937 m. rugpjūčio 8 d. Los Andžele, Kalifornijoje. 1937 m. rugpjūčio 8 d. Lilianos Gold ir Hario Hofmano šeimoje gimė antras vaikas. Šeima gyveno Los Andžele. Tėvas - Garis Hofmanas (1907-1990), motina - Lilian Gold (1909-1981) - pianistė. Liliana buvo pianistė, o Haris iš pradžių dirbo rekvizitininku vienoje iš Holivudo studijų, vėliau ėmė prekiauti baldais. Aktoriaus tėvai Haris (1908-1988) ir Liliana (1909-1981) Hofmanai į Los Andželą atsikėlė iš Čikagos 1933 metais, per Didžiąją depresiją. Haris svajojo tapti aktoriumi, tačiau jam nepavyko. Jis ėmė prekiauti baldais. Ir Liliana, ir Haris buvo žydų emigrantų palikuonys, bet save laikė tikrais amerikiečiais. Sūnus jie taip pat augino laisvais Amerikos piliečiais, vaikų pagal žydų tradicijas neauklėjo. Jaunesniajam sūnui buvo suteiktas Dastino vardas.
Šeima gimė iš Ukrainos ir Rumunijos į JAV emigravusių žydų šeimoje. Apie savo tėvus ir protėvius Dastino tėvas Haris niekada nekalbėjo. JAV televizijos laidos "Ieškant šaknų" rengėjai aktoriui papasakojo, kad jo senelį ir prosenelį sušaudė bolševikai. Frenkas ir Estera Hofmanai, aktoriaus seneliai, į Čikagą atsikraustė 20 a. pradžioje. Iki tol jie gyveno Rusijos imperijos kaimelyje Belaja Cerkov (dabar Ukraina, netoli Kijevo). Po 1917 m. bolševikų perversmo Frenkas grįžo į tėvynę tikėdamasis išsivežti tėvus į JAV. 1921 m. Dastino senelis komunistų buvo suimtas ir nužudytas kalėjime. Aktoriaus promočiutė Liba buvo išvežta į koncentracijos stovyklą. Ten ji praleido 5 metus. Vėliau nežinia kokiais keliais sugebėjo pabėgti į Argentiną. Minėtos laidos vedėjas Harvardo universiteto profesorius Henris Luisas Geitsas (Henry Louis Gates) pateikė D. Hofmanui dokumentą - medicininę pažymą apie 62 metų Libos sveikatos būklę. Šis dokumentas liudija, kad moteriai buvo amputuota kairė ranka ir ji dalinai neteko regėjimo. "Štai kas yra jūsų šeimos didvyrė", - pasakė aktoriui prof. H. L. D. Hofmanas pravirko. "Man sunku tai suvokti... Sužinojęs, ką tėvo šeimai teko patirti, D. Hofmanas suprato jo tylėjimo priežastį. "Tikriausiai jis nenorėjo, kad mano žmona ir vaikai tai sužinotų, nes tai pernelyg siaubinga."
Dastinas mokėsi Džono Berouzo gimnazijoje, ten pirmąkart atsidūręs scenoje. 1955 baigė Los Andželo Aukštąją mokyklą, vėliau koledžą Santa Monikoje. 1956-1958 m. mokėsi Pasadenos dramos mokykloje, Los Andželo konservatorijoje. Ir tėvai, ir pirmūnas brolis šaipydavosi iš Dastino, kuris svajojo apie sceną. Tačiau jis mokėsi prastai, buvo drovus žemaūgis ir dar jį kamavo disleksija. „Jūsų išvaizda scenai nelabai tinka", - girdėdavo šis aktorius, dar ir dar kartą gaudamas neigiamą atsakymą, bet ir toliau siekė savo svajonės. Jis ne kartą buvo pavadintas neperspektyviu, jam buvo rekomenduojama rinktis kitą profesiją. Kad Dastinas suprastų, jog jo išvaizda scenai netinka, tėvas jį įrašė į jaunųjų aktorių mokyklą, kurios pedagogai jį pripažino neperspektyviu. Mama įkalbėjo nusiminusį Dastiną imtis muzikos - juk taip pat kūryba! Visus metus vaikinas lankė muzikos klasę, bet neištvėrė, metė mokslus.
Apie tai, kaip Dastinas Hofmanas Holivude siekė pripažinimo, pasakojamos legendos. Niujorke jam pavyko iš ketvirto karto įstoti į Li Strasbergo aktorių mokyklą, o baigęs mokslus jis pradėjo dalyvauti nesibaigiančiose atrankose kino studijose, bet per keletą metų negavo nė vieno vaidmens. Kad galėtų susimokėti už kambarį, jis demonstravo prekes universalinėje parduotuvėje, dirbo padavėju, spaustuvėje tekstų rinkėju, kasininku, naktiniu barmenu ir net sanitaru psichiatrijos ligoninėje. 1966 metais gavo pirmąją rolę filme „Tigro išėjimas“. 1967 m. jam pasisekė gauti vietą nedideliame teatre. Užsirekomendavęs kaip rimtas teatro aktorius, D. Hofmanas netrukus debiutavo ir kine.
Proveržiu jam tapo filmas „Absolventas" (angl. The Graduate, 1967), komedija apie drovų vaikinuką, kurį suvilioja patyrusi „balzakiško" amžiaus moteris, o jis įsimyli jos dukrą. Režisierius Maikas Nikolsas (Mike Nichols) iš pradžių ketino šį vaidmenį skirti R. Redfordui, bet greitai suprato: kažkas čia negerai. „Tave kada nors yra pavariusi mergina?" - paklausė jis per repeticiją R. Redfordo. „Tu apie ką?" - nuoširdžiai nustebo šis. „Ogi apie tą", - atsiduso M. Nikolsas ir atsisakė tvirtinti R. Redfordą. D. Hofmanas (22-eji), vaidmeniui tiko idealiai. M. Nikolsas jį pamatė scenoje ir nutarė „dėl visa ko" išbandyti, nors filmo prodiuseris, pastebėjęs D. Hofmaną aikštelėje, kuo rimčiausiai palaikė jį kurjeriu. Pamatęs partnerę, gražuolę Ketriną Ros (Katharine Ross), D. Hofmanas supanikavo, repeticijos praėjo katastrofiškai. Bet tas nedrąsumas ir nerangumas kaip tik ir buvo reikalingi M. Nikolsui. Jis nutarė atiduoti vaidmenį D. Hofmanui, o tam, kaip vėliau sakė aktorius, „reikėjo didelės drąsos". Ir tai buvo būtent toks atvejis, kai aktorius po premjeros „atsibunda garsus". Prasidedančios seksualinės revoliucijos epochos metais filmas „Absolventas" padarė reikiamą įspūdį, ir D. Hofmaną užgriuvo šlovė.

Jei ne permainos septinto dešimtmečio Amerikos gyvenime, tai nedidelio ūgio (1,70 m.), netaisyklingų veido bruožų su didele nosimi vyrukui kelias į Holivudo studijas būtų aklinai uždarytas. Tačiau jaunimui labai patiko toks jų bendraamžis, neišsiskiriantis iš paprastų amerikiečių, bet lemiamu momentu sugebantis pademonstruoti kietą charakterį. D. Hoffmanas suvaidino naivų koledžo absolventą Beną Bredoką, žengiantį pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Režisierius negaili kritikos ir net pagiežos sočiai miesčioniškai aplinkai ir suaugusiems, supantiems Beną. Jo tėvai - tipiški vartotojų visuomenės atstovai. O vaikino mylimosios Eleinos (Katharine Ross) motina ponia Robinson (Anne Bancroft) be jokio sąžinės graužimo sugundo nepatyrusį geltonsnapį. Laimė, vaikinui pakanka ryžto ištrūkti iš užburto rato. Nors seksualinė revoliucija tuometinėje Amerikoje jau buvo įgavusi pagreitį, net ir tokiame kontekste „Absolventas“ pasirodė pernelyg drąsus ir netgi įžūlus. „Absolvento“ Oskarų kolekcija kuklesnė: paauksuota statulėle apdovanotas tik režisierius Mike‘as Nicholsas. O filme skambančios garsaus anuomet dainorėlių dueto Paulo Simono ir Arto Garfunkelio dainos tapo nesenstančiais hitais, ir dabar vis dar žadina gražius retro nostalgijos jausmus. Už šį vaidmenį aktorius pelnė „Auksinį gaublį", BAFTA apdovanojimą ir buvo nominuotas pagrindiniam Kino akademijos prizui - „Oskarui". „Absolventas" uždirbo milžiniškus pinigus vien JAV. Kaip tą vertinti, kritikai ir prodiuseriai nežinojo.
Vėlesniais metais D. Hofmanas vaidino filmuose „Džonas ir Merė", „Vidurnakčio kaubojus", „Mažas didelis žmogus", ir kiekvienas vaidmuo jį vedė į Holivudo Olimpo viršūnę. Už sugebėjimą vaidinti labai skirtingus personažus D. Hoffmanas dažnai vadinamas aktoriumi chameleonu. Pastarojo titulo jis nusipelnė dar karjeros pradžioje. Nuo 1971 iki 1978 m. D. Hofmanas, jau išsikovojęs vietą tarp kino žvaigždžių ne išvaizda, o meistriškumu, suvaidino filmuose, kurie įėjo į kino meno aukso fondą - „Šiaudiniai šunys", „Drugelis", „Visa prezidento kariauna". Iki 1980-ųjų D. Hofmanas daugiausia iš visų tuometinio Holivudo aktorių buvo sukūręs „antiherojų" vaidmenų.
Toliau pateikiame kai kuriuos iškiliausius Dastino Hofmano vaidmenis, kurie įtvirtino jo, kaip vieno geriausių aktorių, reputaciją:
Smūgiu „amerikietiškai svajonei“ tapo trimis Oskarais apdovanotas britų režisieriaus Johno Schlesingerio „Vidurnakčio kaubojus“ (1969), sulaužęs ne vieną tabu. O mirtinai sergantį luošą italų emigrantą Ritsą, praminta „Žiurke“, D. Hoffmanas suvaidino taip, kad šis antro plano personažas užgožė net pagrindinį herojų, suvaidintą Jono Voighto (kurį dabar labiau žinome kaip Angelinos Jolie tėtį).
Vesterne „Mažas didelis žmogus‘ (1970) D. Hoffmanas suvaidino savo herojų nuo ankstyvos jaunystės iki 121 -erių metų amžiaus. Būtent tada D. Hoffmanas pasiekė savo didžiausią asmeninį rekordą. O ir aktorius buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą už 1970 m. sukurtą personažą filme „Mažas didelis žmogus". Jis buvo įvertintas už „kino aktoriaus suvaidintą didžiausią amžiaus laikotarpį": aktorius įkūnijo Džeką Krabą nuo 17 iki 121 metų. Būtent jis filme komentuoja visus istorinius įvykius. Nuo mažų dienų Džekas augo tarp indėnų, kurie tapo tikrais jo kraujo broliais. Nors vėliau vaikinas buvo auklėjamas tradiciniais amerikietiškais ir krikščioniškais idealais, jis pamatė jų fariziejišką esmę ir grįžo į civilizacijos nesugadintų žmonių bendriją, kad taptų jų naikinimo liudininku.
O žiauriais filmais garsėjusio režisieriaus Samo Peckinpah „Šiaudiniuose šunyse“ (1971) D. Hoffmanas suvaidino drovų inteligentą, kurį kova už būvį ir noras apsaugoti savo garbę paverčia siaubą keliančiu rafinuotu žudiku.
Prieš dvejus metus mūsų didžiuosiuose ekranuose beveik niekieno nepastebėtas praslydo pakankamai dramatiškas filmas „Drugelis“, kurio populiarumo mūsų žiūrovų tarpe nepadidino net vieną iš dviejų pagrindinių vaidmenų suvaidinęs Rami Malekas, nors jau žinojome, kad būtent jis tobulai persikūnijo į „Queen“ lyderį Freddie Mercury (pačią „Bohemijos rapsodiją“ pamatėme tuoj po „Drugelio“ lietuviškos premjeros). Rami Malekas „Drugelyje“ suvaidino Luisą Dega - tą personažą, kuris nuo 1973 metų visiems asocijuojasi tik su Dustinu Hoffmanu. Nors abu filmai (ir nauja, ir senoji „Drugelio“ versijos) sukurtos pagal tą patį literatūros kūrinį, lyginti abu filmus visai nesinori, nes naujas tėra tik, kaip sakoma, „devintas vanduo nuo kisieliaus“.
Abiejų filmų pagrindą sudaro savo metu sensacingai pagarsėjusi knyga, kurią parašė ne profesionalus literatas, o daug metų už grotų praleidęs (nors knygų rašymui neabejotinai gabus) nusikaltėlis Anri Šarjė (Henri Charrière). O kalėjo jis ne bet kur, bet liūdnai pagarsėjusioje Velnio saloje. Į savo knygą jis sudėjo savo paties patirtus išgyvenimus ir sadistiškus kankinimus, nuo kurių skaitant kraujas stingsta gyslose. Buvo šioje knygoje aprašytas ir vienas garsiausių Velnio salos kalinių, pramintas tiesiog Drugeliu, nes būtent jį buvo išsitatuiravęs ant krūtinės. Leidyklos redaktorius knygą atnešusiam vyrui pasiūlė dar šiek tiek prie teksto padirbėti, kad būtų galima knygos viršelyje užrašyti, jog romano autorius ir yra tas pats Drugelis. Redaktoriaus argumentas buvo labai racionalus: „Taip knyga atrodys gerokai autentiškesnė, vadinasi, ir bus geriau parduodama“. Taip ir atsitiko 1969 metais, o kai JAV režisierius Franklinas J. Schaffneris knygą ekranizavo, „Drugelis“ tapo dvigubo čempionu - ir kaip bestseleris, ir kaip vienas geriausių filmų apie kalėjimus. Į kalėjimu paverstą Pietų Amerikos Velnio salą (prancūzų kolonijoje Gajanoje) patenka seifų plėšikas Anri Šarjeras (jį pirmasis suvaidino Steve’as McQueenas, naujoje versijoje - Charlie Hunnamas), pramintas Drugeliu. Pabėgti iš čia neįmanoma. Jei iš kalėjimo dar kaip nors galima ištrūkti, tai įveikti vandenyno bangas dar niekam nepavyko. Tačiau Drugelio tokie sunkumai negali sulaikyti. Jis kiekvieną akimirką kuria pabėgimo planus. Pirmasis Drugelio skrydis į laisvę buvo nesėkmingas.

Garsus JAV kabaretų komikas Lenny Bruce‘as garsėjo chuliganišku elgesiu, necenzūriniais respektabilios publikos užgauliojimais. Jis nevengė politiškai nekorektiškų išpuolių ir dažnai patekdavo į policijos daboklę. 1966 m. Lenny Bryce‘as mirė perdozavęs narkotikų. 1967-aisiais grupė „The Beatles“ įdėjo jo portretą į grupinę nuotrauką albumo „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ viršeliui. Pirmą kartą pagal Juliano Barry pjesę „Lenny“ spektaklis Brodvėjuje buvo pastatytas 1971 metais. Dastinas Hofmanas įkūnijo šį sudėtingą personažą filme.
O beveik prieš pusę amžiais - konkrečiai 1972-aisiais - būtent du jauni įtakingo laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas suvaidino lemiamą vaidmenį vadinamoje Votergeito byloje, privertusioje JAV prezidentą Richardą Nixoną atsistatydinti. Dustinas Hoffmanas įkūnija Carlą Bernsteiną, o Robertas Redfordas - Bobą Woodwardą.
1979 m. gilus ir įtaigus filmas „Kramer prieš Kramerį" D. Hofmanui, atlikusiam už teisę auklėti sūnų kovojančio tėvo vaidmenį, pelnė geriausio dešimtmečio aktoriaus šlovę ir „Oskarą" bei „Auksinį gaublį". 1980 metais gavo Oskarą už filmą „Kramer prieš Kramerį“.
1982 m. komedijoje „Tutsi" Dastinas suvaidino nevykėlį aktorių, kuris dėl vaidmens yra priverstas persirenginėti moterimi.
Reimondo vaidmuo 1989 m. dramoje „Lietaus žmogus" buvo įvertintas antruoju „Oskaru". Jam iš pradžių buvo siūlomas jaunesniojo brolio, kurį filme suvaidino Tomas Kruzas (Tom Cruise), vaidmuo, tačiau D. Hofmanas įsikibo į vyresnėlio, bejėgio, bet tam tikromis akimirkomis genialaus autisto vaidmenį. Čia jam pravertė ankstesnis darbas psichiatrijos ligoninėje, bet prieš filmavimą jis dar daug mėnesių papildomai bendravo su autistais, su kai kuriais net susidraugavo, vedžiodavosi juos į boulingą ir kavines. Jį tiesiog užvaldė vaidmens manija, jam jis ruošėsi ilgiau kaip pusantrų metų. Subtilus filmas apie žmogaus dvasios jėgą pelnė kultinio statusą vos pasirodęs ekranuose.

Baltuosiuose rūmuose - skandalas. Pats JAV prezidentas užtiktas besimeilinantis su jaunute skaute. Iškilus šiai paslapčiai, kuri yra labai nepalanki prezidentui dėl artėjančių rinkimų, grupelė prezidento komandos narių imasi ieškoti būdų, kaip nuslėpti šį įvykį. Padėčiai gerinti pasikviečiamas vienas neetiškas patarėjas, kurio sugebėjimai neeiliniai. Robertas De Niro, vaidinantis patarėją Berną, sumano nukreipti dėmesį nuo prezidento surengiant konfliktą su Albanija. Šiam spektakliui surengti pasikviečiamas netgi Holivudo prodiuseris, padedantis „parašyti scenarijų“. Filme su humoru parodoma šios apgaulės sėkmė. Filmo aktoriai - didžiausios Holivudo žvaigždės: Robertas De Niro, Dastinas Hofmanas, Kirsten Dunst, puikiai įsikūniję į vaidmenis. Filme tarsi šaipomasi iš naivios visuomenės, kuri tiki viskuo, kas yra pakišama po nosimi. Šešėlinis politikas (Robertas De Niro) ir Baltųjų rūmų padėjėjas (Anne Heche) pasitelkia legendinio Holivudo prodiuserio (Dustino Hofmano) pagalbą, kad suklastotų netikrą karą, kuris atitrauktų Amerikos visuomenės dėmesį iki rinkimų dienos. Komanda sugalvoja suklastotą nacionalinio saugumo krizę, apimančią neegzistuojantį bombonešį B-3, Albanijos teroristų sumanymą kontrabanda į JAV įvežti branduolinį ginklą, o vėliau įkaitų krizę, kurioje dalyvauja JAV specialiųjų pajėgų operatorius, užkluptas už priešo linijų Albanijoje. „Kodėl Albanija ?“, - stebisi Heche. Filmas - labai smagi satyra.
Ši lentelė apibendrina kai kuriuos reikšmingiausius Dastino Hofmano vaidmenis ir jų pelnytus apdovanojimus bei nominacijas.
| Filmas | Metai | Režisierius | D. Hofmano vaidmuo | Apdovanojimai (D. Hofmanui) |
|---|---|---|---|---|
| Absolventas | 1967 | Mike Nichols | Ben Braddock | Auksinis gaublys, BAFTA, Oskaro nominacija |
| Vidurnakčio kaubojus | 1969 | John Schlesinger | Ratso Rizzo | Oskaro nominacija |
| Mažas didelis žmogus | 1970 | Arthur Penn | Jack Crabb | Gineso rekordas už ilgiausią amžiaus tarpsnį |
| Šiaudiniai šunys | 1971 | Sam Peckinpah | David Sumner | |
| Drugelis | 1973 | Franklin J. Schaffner | Louis Dega (Papillon) | |
| Lenis | 1974 | Bob Fosse | Lenny Bruce | Oskaro nominacija |
| Visa prezidento kariauna | 1976 | Alan J. Pakula | Carl Bernstein | |
| Kramer prieš Kramerį | 1979 | Robert Benton | Ted Kramer | Oskaras, Auksinis gaublys |
| Tutsi | 1982 | Sydney Pollack | Michael Dorsey/Dorothy Michaels | Oskaro nominacija, Auksinis gaublys, BAFTA |
| Lietaus žmogus | 1988 | Barry Levinson | Raymond Babbitt | Oskaras, Auksinis gaublys |
| Uodega vizgina šunį | 1997 | Barry Levinson | Stanley Motss | Oskaro nominacija, Auksinio gaublio nominacija |
| Kvartetas | 2012 | Dustin Hoffman | (Režisierius) |
Sulaukęs 75-erių amerikiečių aktorius Dastinas Hofmanas debiutuoja kaip režisierius - netrukus jo filmas „Kvartetas“ („Quartet“) su britų kino žvaigždėmis pasirodys kino teatruose, rašo „Euronews“. Kino juosta nufilmuota Anglijos kaimo vietovėse. Filme pasakojama apie grupelę kartu ramiai ir laimingai gyvenančių buvusių operos dainininkių, kurių ramybę netikėtai sudrumsčia atvykėlė - kitados garsi operos diva, vaidinama aktorės Megės Smit (Maggie Smith). Jungtinėje Karalystėje „Kvartetas“ į kino ekranus bus išleista kitų metų sausį.

Iš biografinių straipsnių, skirtų garsiojo aktoriaus kūrybai ir asmeniniam gyvenimui, susidaro įspūdis, kad prieš tapdamas kino žvaigžde Dastinas nebuvo populiarus tarp merginų. Tačiau tai nėra tiesa. Aktorius interviu sako, kad užtekdavo jam padeklamuoti keletą eilėraščio eilučių ir paimti merginą už rankos, o ji jau būdavo pasirengusi už jo tekėti. Pasakojama, kad D. Hofmanas moteris veikė hipnotizuojamai.
Savo būsimą žmoną D. Hofmanas sutiko 1963-aisiais, kai bičiulis jį supažindino su 19-mete balerina En Bern (Anne Byrne). Jis tiesiog pakvietė merginą į klubą, kuriame D. Hofmanas dažnai savo malonumui skambindavo pianinu. „Mano širdis daužėsi: ji buvo mano svajonių mergina, bet ji buvo nepasiekiama", - prisimindavo vėliau D. Hofmanas. Vis dėlto jis susilažino su R. Diuvaliu iš šimto dolerių, kad ją ves. Ir vedė, tiesa, tik po 6 metų, 1969-aisiais, ir po metų susilaukė dukters Dženos (tiesa, pinigų R. Diuvalis taip ir neatidavė). Ši santuoka truko iki 1980 metų.
1980 metais aktorius susižavėjo kita moterimi Liza Gotsegen (Lisa Gottsegen). Praėjus savaitei po skyrybų su En, jis įformino santuoką su Liza. Šias vedybas Dastinas vadina vienu didžiausių savo laimėjimų. Liza ir Dastinas yra laimingi kartu jau 42 metus. Jų santuoka yra laikoma viena laimingiausių sąjungų Holivude. Liza niekaip nėra susijusi su kinu, yra verslininkė, gamina kosmetiką ir parfumeriją. Įdomu tai, kad jos močiutė draugavo su Dastino mama, ir pirmą kartą Dastinas su Liza susitiko per pikniką, kai jam buvo 27-eri, o jai - vos 10. Jis mergaitę sužavėjo: skambino pianinu jai ir jos mažajam broliukui, pasakojo jiems anekdotus... Liza tą vakarą tvirtai nusprendė, kad užaugusi už jo ištekės, ir apie tai iškart pranešė savo močiutei.
Amerikiečių kilmės aktorius Dastinas Hofmanas (Dustin Hoffman) išgelbėjo gyvybę jaunam vyrui, kuris bėgdamas Londono Haid parke patyrė širdies smūgį. Holivudo žvaigždė, kuriam priklauso 10 mln. svarų (maždaug 42 mln. 929 tūkst. litų) vertės prabangus namas Londono Kensingtono rajone, vaikštinėjo parke, kai pamatė veidu žemyn krentantį S. Dempsterį. Aktorius nedelsdamas iškvietė medikus ir liko prie gulinčio vyro, kol atvykusi pagalba atgaivino S. Dempsterį. "Neatsimenu, kas įvyko. Greitosios pagalbos medikai pasakė, kad mane išgelbėjo D. Hofmanas."
Dabar D. Hofmanas, panašiai kaip jo kolegos Alas Pačinas ir Robertas De Niras, daugiausia filmuojasi ne itin reikšminguose filmuose, kitaip tariant, tokiuose, kurių net negalima lyginti su jo 7-9-ojo dešimtmečių šedevrais. O ir rimtesni projektai praeina nepastebėti. Mažai kas, pavyzdžiui, atkreipė dėmesį į N. Baumbacho filmą „Meirovico istorijos", nors jis 2017 m. Bet kuriam vaidmeniui D. Hofmanas ruošiasi kaip svarbiausiam gyvenime, rašosi pastabas, kurios apimtimi pranoksta scenarijų, schronometru matuoja savo laiką ekrane, globėjiškai visiems dalina patarimus... „Nuoboda" ir „pikčiurna" - tai dar maloniausi epitetai, kuriais D. Hofmaną apdovanoja kolegos.
Dastinas Hofmanas taip pat dalijosi savo filosofinėmis mintimis apie gyvenimą ir mirtį: