Daržo Augalų Morfologinės, Biologinės Savybės ir Klasifikacija

Daržo augalai yra neatsiejama žmogaus mitybos ir ekonomikos dalis, pasižymintys didele įvairove. Daržovėms gali būti priskirta daugiau kaip 1200 rūšių augalų, kurie priklauso 78 šeimoms. Iš jų 860 rūšių (59 šeimos) vienaskilčiai ir daugiau kaip 330 rūšių (19 šeimų) dviskilčiai. Siekiant geriau ištirti biologines savybes, parinkti tinkamus agrotechninius metodus, daržoviniai augalai skirstomi į atitinkamas grupes pagal rūšį ir būdingą visai grupei, požymį. Tačiau iki šiol nėra vieningos moksliškai pagrįstos daržovių klasifikacijos.

Augalų Morfologija: Forma ir Sandara

Augalų morfològija - tai botanikos mokslo šaka, tirianti augalų formą, sandarą, formos ir funkcijos ryšį, struktūros dėsningumus, organų susidarymą, vystymąsi ir evoliuciją. Pagrindiniai metodai apima augalo organų ir jų sistemų formos aprašymą, klasifikaciją ir palyginimą, taip pat eksperimentinį augalo morfologinių reakcijų tyrimą.

Morfologijos mokslo raida

Augalų morfolofijos pradmenų yra senovės graikų mokslininko Teofrasto (370 ar 372-288 ar 287 pr. Kr.) darbuose. C. von Linné (Švedija) veikale Botanikos filosofija (Philosophia Botanica 1751) aprašė augalo organų sandarą, nustatė terminiją. 1790 m. J. W. Goethe (Vokietija) paskelbė metamorfozių teoriją, pagal kurią visi aukštesnieji augalai sudaryti pagal bendrą planą, o žiedo dalys yra pakitę lapai. Šias pažiūras pagrindė C. R. Darwino evoliucijos teorija (1859). Filogenetinei augalų morfologijai pradžią davė W. F. B. Hofmeisterio (Vokietija) darbai (1849, 1851) apie heterosporinių pataisainių, papartainių ir pušūnų dauginimosi organų homologiją. Jis nustatė sporinių ir sėklinių augalų kilmės ryšį.

Augalų morfologijos tyrimus Lietuvoje pradėjo S. B. Jundzilas, aprašęs juos veikale Botanikos pradmenys (Początki botaniki 2 d. 1804-05). J. Pabrėža sukūrė lietuviškų augalų morfologijos terminų. Jie buvo paskelbti 1900 m. veikale Taislius auguminis. Vilniaus universitete augalų morfologiją tyrė J. Dagys, parašęs knygą Augalų anatomija ir morfologija (1947).

Vegetatyvinis ir generatyvinis vystymasis

Augalai, įskaitant daržoves, praeina du pagrindinius vystymosi etapus.

• Vegetatyvinis vystymasis - tai augalo vystymosi periodas, kurio metu didėja jo vegetatyvinių organų - lapų, šaknų, stiebų - masė ir skaičius.
• Generatyvinis vystymasis - tai augalo vystymosi periodas, kurio metu didėja jo generatyvinių organų - žiedų ir vaisių - masė ir skaičius.

Botaninė Augalų Klasifikacija

Mokslinė klasifikacija biologijoje - būdas grupuoti ir kategorizuoti gyvų ir išmirusių organizmų rūšis pagal giminingumo ryšius. Mokslo šaka, užsiimanti gyvų organizmų klasifikavimu, vadinama taksonomija.

Klasifikacijos istorija

Pirmasis klasifikuoti organizmus bandė Aristotelis, kuris juos suskirstė į augalus ir gyvūnus. Vėliau bandymų klasifikuoti buvo daug. Ypač šis darbas paspartėjo išradus mikroskopą ir nustačius, kad dar egzistuoja didelė mikroorganizmų įvairovė. Tačiau labiausiai pripažinta švedų mokslininko Karlo Linėjaus (1707-1778) binarinė nomenklatūra. Jis rūšies pavadinimą sudarė iš dviejų lotyniškų žodžių, kurių pirmasis nurodo gentį, o antrasis - rūšį. Prie pavadinimo dar pridedama rūšį aprašiusiojo mokslininko pavardė ar jos santrumpa bei aprašymo metai. Didžiausias K. Linėjaus darbas - 1735 m. išleista pasaulio augalų ir gyvūnų sistema.

Taksonomijos lygmenys

1969 m. R. H. Vitakeris (R. H. Whittaker) organizmus suskirstė į penkias karalystes: augalai (Plantae), gyvūnai (Animalia), grybai (Fungi), protistai (Protista) ir moneros (Monera). Augalų karalystė skirstoma į tris pokaralystes: raudondumblių (Rhodobionta), tikradumblių (Phycobionta) ir stuomeninių (Cormobionta, arba Embryobionta). Pokaralystės taksonominiam rangui pridedama lotyniška galūnė -bionta. Šis rangas yra žemesnis už karalystės.

Pagrindiniai taksonomijos rangai, taikomi augalams, apima:

• Domenas (Domain)
• Karalystė (Regnum)
• Pokaralystė (Subregnum)
• Skyrius (Phyllum, Divisio) (augalams ir grybams). Augalams skyriaus rangas lotyniškai užrašomas su galūne -phyta, o lietuviškai su galūne -ūnai (pvz., pušūnai - Pinophyta). Čia priklauso samanūnai, pataisūnai, asiūkliūnai, šertvūnai, magnolijūnai. Vienaskilčiai ir dviskilčiai augalai priklauso gaubtasėklių skyriui.
• Klasė - apima giminingas eiles (augalų, grybų). Giminingos klasės, kurių atstovai yra panašios sandaros ir kilę iš bendrų protėvių, jungiamos į skyrius (augalai).
• Poklasis - augalų sistematikoje žemesnis už klasę. Pavyzdžiui, žinduolių klasė skirstoma į du poklasius: pirmažvėriai (Prototheria) ir tikrieji žvėrys (Theria).
• Eilė (Ordo) - naudojama augalų ir grybų sistematikoje. Terminą pradėjo naudoti Karlas Linėjus 1735 m. Eilė apima giminingas šeimas. Pvz., pievagrybiniai, mėšlagrybiniai, kiškiabudiniai ir kt. Artimos grybų šeimos jungiamos į agarikiečių eilę.
• Šeima - ji yra tarp aukštesnės klasės pakopos ir žemesnės genties pakopos, t. y. vienoje klasėje gali būti viena ir daugiau šeimų, o šeimoje būti viena ar daugiau genčių.
• Gentis (Genus) - apima filogenetiškai artimas rūšis. Pavyzdžiui, įvairių rūšių musmirės jungiamos į musmirių (Amanita) gentį. Genties pavadinimas nurodomas vienu lotynišku pavadinimu. Lietuviškai augalų gentį įprasta reikšti vienaskaita. Paprastai į gentį apjungiama nuo vienos iki kelių šimtų ar net tūkstančių giminingų rūšių. Jei gentyje tėra tik viena rūšis, tai tokia gentis yra monotipinė. Dažnai gentys dar skirstomos į smulkesnes kategorijas - pogentes, kurios apima ypač artimas rūšis.

Daržovių Klasifikacija pagal Praktinius Požymius

Auginama daugiau kaip 70 daržovinių kultūrų rūšių. Žinoma apie 250 daržovių rūšių, kurios skirstomos ir pagal praktinius, agronominius požymius:

1. Pagal vegetacijos trukmę daržovės skirstomos į:
   • Vienametes (pvz., agurkai, arbūzai, bulvės, pomidorai, pupos, ridikėliai, salotos, žirniai).
   • Dvimetes (pvz., burokėliai, griežčiai, kopūstai, morkos, ridikai, ropės, svogūnai).
   • Daugiametes (pvz., krienai, rabarbarai, rūgštynės, šparagai).
2. Pagal maistui vartojamas augalo dalis skiriamos:
   • Lapinės daržovės (pvz., salotos, špinatai, krapai, rūgštynės, valgomoji rūgštynė).
   • Stiebagumbinės daržovės (požeminės - bulvės, topinambai; antžeminės - ropiniai kopūstai, žiedinis kopūstas).
   • Svogūninės daržovės (pvz., svogūnai, česnakai, porai).
   • Šakniavaisinės daržovės (pvz., burokėliai, griežčiai, morkos, petražolės, pastarnokai, salierai, ropės, ridikėliai, krienai, ridikas).
   • Vaisinės daržovės (maistui vartojami subrendę vaisiai - pomidorų, baklažanų, pipirų, moliūgų; jaunos vaisių užuomazgos - agurkų, patisonų, žirnių, pupelių, pupų, daržinė pupelė, raudonžiedė pupelė).
3. Pagal šilumos poreikį skiriamos:
   • Šalčiui atsparios (pvz., kopūstai, griežčiai, ropės, ridikėliai, morkos).
   • Šilumą mėgstančios (pvz., moliūginių šeimos daržovės, pomidorai, baklažanai, pupelės).

Daržo Augalų Biologinės Savybės ir Sąveika su Aplinka

Augalų hormonai ir augimo reguliavimas

Augalų hormonai reguliuoja augimą, vystymąsi, žydėjimą, vaisių formavimąsi ir dauginimąsi. Hormonų išsiskyrimui įtakos turi ir išoriniai aplinkos veiksniai: šviesa, drėgmė, temperatūra, mineralinių medžiagų kiekis augimo terpėje. Pagrindiniai augalų hormonai yra šie:

• Auksinai - visi cheminiai junginiai, kurie inicijuoja augalų stiebų ilgėjimą: stimuliuoja ląstelių ilgėjimą neapšviestoje augalo pusėje, stimuliuoja apytakinio audinio (rėtinių ir vandens indų) diferenciaciją, stimuliuoja šaknų formavimąsi, skatina viršūnės dominavimą (neleidžia vystytis šoninėms šakoms), skatina augalo storėjimą, svarbūs augalo judesiams, indukuoja vaisių formavimąsi ir augimą.
• Citokininai - tokios medžiagos, kurios skatina ląstelių dalijimąsi. Citokininai yra sintetinami šaknyse, vėliau nunešami vandens indais į aukščiau šaknų esančias augalo dalis. Citokininai stimuliuoja ląstelių dalijimąsi, skatina pumpurų formavimąsi, lapo platėjimą, šoninių šakų vystymąsi, padeda nutraukti ramybės būseną.
• Etilenas - yra vienintelis augalų hormonas, kuris yra dujinės būsenos: skatina vaisių nokimą, stimuliuoja lapų ir žiedų senėjimą, skatina augalų šaknų ir pumpurų augimą bei diferenciaciją, indukuoja lapų ir vaisių kritimą, kartais lemia šaknų formavimąsi joms nebūdingoje vietoje.

Sausos sėklos turi natūralius inhibitorius, kurie sulaiko dygimą: amoniakas, eteriniai aliejai, alkaloidai ir heteroauksinas (betalindulilacto rūgštis). Sėklos turi specifinius inhibitorius: burokėlių - betaino ir chlorino, salotų - indulilsviesto rūgštis. Natūralūs inhibitoriai (etilenas, deguonis) skatina fotosintezės produktų skilimą. Inhibitoriai, stabdantys lapuose gyvybinius procesus, dėl kurių jie sensta, nudžiūva ir krinta, vadinami defoliantais. Yra cheminių medžiagų, kurios stabdo daržovinių augalų augimą. Tai inhibitoriai.

Fotosintezė ir maisto gamyba

Fotosintezė - vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės - chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais.

Augalų stresas ir prisitaikymas

Augalų stresas - reiškinys, kai augalas reaguoja į jam netinkančius, nepalankius sąlygų veiksnius: fizines - šaltis, karštis, užmirkimas; biologines - ligų sukėlėjai, kenkėjų antplūdis; chemines - pesticidai, druskos; mechaniniai pažeidimai. Nepalanki aplinka sutrikdo augalo fiziologinius procesus, mažina augimą, o kartais ir žudo jį. Veikiamo augalo mažėja biologinis aktyvumas, sutrinka kai kurios funkcijos, kurios atsigauna. Tačiau funkcijos gali atsigauti ir nepilnai, augalas adaptuojasi arba prisitaiko.

Naudingi biologiniai ryšiai

Simbiozė - tai glaudus ir dažnai ilgalaikis ryšys tarp dviejų skirtingų biologinių rūšių. Simbiotinių santykių atveju kiekvienas organizmas gauna naudos iš kito organizmo.

Mikorizė - aukštesniųjų augalų ir kai kurių dirvožemio grybų abipusiai naudingas sambūvis (simbiozė, mutualizmas). Tai - evoliucijos eigoje išsivystęs ryšys, dėl kurio naudą gauna abu organizmai. Grybas gauna tiesioginį angliavandenių (cukrozės, gliukozės ir kt.) šaltinį, kuriuos augalai susintetina fotosintezės metu. Grybiena, susijungusi subtiliomis jungtimis su augalo šaknimis, žymiai išplečia augalo šaknyno tūrį ir siurbiamojo paviršiaus plotą. Todėl grybai gauna medžiagų, kurių patys negali pasigaminti, o jie augalui atiduoda didžiąją dalį vandens ir jame ištirpusių maisto medžiagų, kuriuos įsiurbia savo gerai išvystyto grybienos tinklo pagalba. Tokios tarpusavio sąveikos metu abu organizmai gauna daugiau nei duoda.

Augalų apsaugos mechanizmai

Natūralių augalų apsaugos mechanizmų stimuliavimas - augalų savisaugos mechanizmų aktyvavimas, kurie pagamina fitoaleksinus, chitinazes ir gliukanazes, apsaugančias nuo patogeninių grybų ir bakterijų. Štai keletas svarbių medžiagų:

• Fitoaleksinai - antibiotinės medžiagos, kurios atsiranda augalų ląstelėse, kai į jas patenka ligas sukeliantys mikroorganizmai. Su žūvančiais mikroorganizmais žūsta ir augalo ląstelė, išskyrusi fitoaleksinus, bet išlieka kitos ląstelės.
• Beta gliukanazė - fermentas, priklausantis angliavandenių fermentų grupei, kuri skaido glikozidinius ryšius beta-gliukane. Taip pat ardo patogenų ląstelių sieneles. Priešgrybinis aktyvumas.
• Chitinazė - fermentas, kuris katalizuoja netirpų chitiną į monomerinius ar oligomerinius komponentus. Bakterijos nuo ligų išskirdamos chitinazę ardo patogeninių grybų/ligų hifų sieneles ir pan. Priešgrybinis aktyvumas.
• Chitozanas - medžiaga, gaunama apdorojant krevečių ar kitų vėžiagyvių kiautus natrio hidroksidu. Žemės ūkyje chitozanas naudojamas kaip natūrali priemonė pagerinti augimą, kaip ekologiškas biopesticidas, kuris pagerina augalų sugebėjimą gintis nuo grybelių.
• Biostimuliatorius - stimuliuoja natūralius augalų vystymosi procesus, pagerina maisto medžiagų įsisavinimą bei padeda įveikti skirtingų veiksnių sukeltą stresą. Biostimuliatoriai aktyvina gyvybiškai svarbius procesus augaluose, stiprina apsaugines funkcijas, padeda vystytis augalų šaknų sistemai, įsisavinti maitinamuosius elementus, padidina atsparumą stresui, jų naudojimas padidina pagrindinio trąšų naudojimo efektyvumą.

Dirvožemio įtaka daržo augalams

Dirvožemis atlieka esminį vaidmenį augalų augime, todėl jo savybės yra gyvybiškai svarbios.

• Rizosfera - dirvožemio sluoksnis aplink augalų šaknis.
• Dirvožemio mikroorganizmai - mikroorganizmų veikla yra svarbus dirvodaros ir dirvožemio derlingumo faktorius. Mikroorganizmai atsakingi už organinės medžiagos irimo procesus, kurių metu dirvožemis praturtėja augalams reikalingų mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų.
• Humusas - yra sudėtingas kompleksinis junginys, glaudžiai susijungęs su dirvožemio mineraline dalimi. Humuso kiekis - vienas svarbiausių dirvos sukultūrinimo rodiklių. Dirvožemyje sukauptos organinės medžiagos - tai ne atliekos, o žaliava, kuri formuoja dirvožemio fizines ir chemines savybes, dalyvauja medžiagų apykaitoje gamtoje, kuria humusą, palaiko dirvožemio derlingumą, augina produkciją.
• Durpės - organinė medžiaga, susidariusi dirvožemyje iš nevisiškai suirusių augalų, medienos liekanų ir humuso.
• Dirvožemio degradacija - dirvožemio kokybės blogėjimas, derlingumo mažėjimas arba nykimas pakitus dirvožemio fizikinėms, cheminėms ar biologinėms savybėms dėl gamtinių ir technogeninių veiksnių įtakos.
• Dirvožemio rūgštėjimas - procesas, kai dirvožemyje dėl vandenilio jonų koncentracijos padidėjimo pH_KCl sumažėja mažiau 5,6, dėl išsiplovimo sumažėja judraus kalcio ir magnio, padidėja aliuminio ir sunkiųjų metalų judrumas bei toksiškumas augalams ir tai visa neigiamai veikia kultūrinių augalų vystymąsi, produktyvumą, dirvožemyje vykstančius natūralius mikrobiologinius procesus.
• Dirvožemio suslėgimas (sutankėjimas) - dirvožemio viršutinio ir apatinių horizontų ar sluoksnių sutankėjimas iki orui, vandeniui ir augalų šaknims neprasiskverbiamo lygio dėl techninės spaudimo, važinėjimo šlapiu dirvožemiu ir arimo vienodu gyliu.

Kenkėjai, ligos ir augalų apsauga

Kenkmingi augalams organizmai apima vabzdžius, erkes, bakterijas, grybus, virusus. Patogenas - biologinis veiksnys, sukeliantis žmogaus, gyvūno arba augalo infekcinę ligą. Patogenai, sukeliantys augalų ligas, vadinami fitopatogenais. Fitopatogenai yra įvairūs mikroorganizmai, kurie neturi chlorofilo, nesintetina organinių medžiagų ir minta kitų organizmų medžiagomis. Fitopatogenams priklauso virusai, bakterijos, fitoplazmos, grybai (sudaro didžiausią grupę).

• Virusiniai augalų ligų sukėlėjai virusai dauginasi tik parazituojamuose augaluose. Jų pažeistų augalų lapams būdinga spalvų mozaika (mozaika), jie susisuka, susigarbanoja, ištįsta, susmulkėja, pagelsta. Ypač kenksmingos bulvių ir pomidorų virusinės ligos. Virusus platina vabzdžiai per duriamuosius burnos organus, dirvožemio nematodai, jie plinta augalus dauginant vegetatyviniu būdu arba juos mechaniškai sužalojus.
• Bakterijos sukelia linų, kopūstų, bulvių bakteriozes. Fitopatogeninės bakterijos yra dažniausiai lazdelės formos, pavienės, kartais susijungusios po dvi ar į ilgesnes grandines, judrios; dauginasi dalijimosi būdu, sporas sudaro retai. Sausros metu, taip pat veikiamos saulės spindulių jos greitai žūva. Bakterijos plinta su sėklomis, per sirgusių bakteriozėmis augalų liekanas ir dirvą.
• Fitoplazmos sukelia augalų fitoplazmozes, nuo jų augalai pagelsta, pažaliuoja, susidaro raganų šluotos.
• Grybų sukeliami augalų vėžiai, dėmėtligės, kūlės, miltligės, puviniai, rauplės, rūdys padaro daug nuostolių žemės ūkiui.

Fitopatogenai naikinami fizikiniais, mechaniniais, agrotechniniais ir cheminiais metodais. Vienas iš būdų yra ekologinis ūkininkavimas - žemės ūkio produktų auginimo ir perdirbimo būdas. Produktai auginami nenaudojant sintetinių pesticidų, herbicidų, trąšų ar genetiškai modifikuotų organizmų ir perdirbami nenaudojant dirbtinių chemikalų ar kitų sintetinių medžiagų.

Pesticidai

Pesticidas - tai medžiaga, kuri užkerta kelią, suardo arba kontroliuoja kenksmingą organizmą (kenkėją) arba ligą; apsaugo augalus, augalinius produktus, juos gaminant, laikant, gabenant. Pesticidai apima:

• Herbicidus (poveikis piktžolėms).
• Fungicidus (poveikis grybams ir grybeliams). Dažnai prie fungicidų priskiriamos ir cheminės medžiagos, naikinančios bakterijas ir virusus.
• Insekticidus (pesticidai žalingiems vabzdžiams naikinti).
• Ovicidus (pesticidai, kuriais naikinami augalų kenkėjų vabzdžių ir erkių kiaušiniai).
• Zoocidus (poveikis gyvūnams: vabzdžiams, erkėms, moliuskams, kirmėlėms, graužikams, bakterijoms, virusams).
• Biocidus.

Pesticidų veikimo būdai:

• Kontaktinis veikimas - patenka į vabzdžių organizmą per odą.
• Sisteminis veikimas - įsiskverbia į augalo lapus, stiebus arba šaknis, susimaišo su augalo sultimis ir tam tikrą laiką naikina jomis mintančius vabzdžius ar kontroliuoja grybinę ligą, priklausomai nuo to, kam priemonė skirta. Patekusios ant augalo, veikliosios medžiagos prasiskverbia į augalo audinius ir pernešamos į naujai priaugančias augalo dalis. Dėl šios savybės sisteminės augalų priežiūros priemonės paprastai naudojamos aktyviu augalų augimo metu.

Paviršiaus aktyvi medžiaga - tai nejoninė paviršiaus aktyvioji medžiaga, skirta pagerinti augalų apsaugos priemonių, mikroelementinių trąšų efektyvumą, pasisavinimą bei padengimą ant augalų.

Feromonas - tai yra natūralūs cheminiai junginiai, veikiantys kaip signalai, kuriuos išskiria patelės ir yra skleidžiami oru ar vandeniu, tam tikru nuotoliu. Šie signalai pasiekia kitus, tos pačios rūšies, vabzdžių patinėlius dėka jų galvoje esančių antenų receptorių. Vis didėjanti feromono koncentracija padeda vabzdžiui surasti jį skleidžiantį šaltinį. Daugelis rūšių yra priklausomi nuo šių signalų tam, kad išgyventų ir daugintųsi. Feromonai lengvai identifikuojami ir nukreipia patinėlį patelės link, poruotis. Augalų priežiūrai skirti feromonai privilioja vabzdžių patinėlius į gaudykles ir patelės lieka neapvaisintos, dėl ko mažėja šių kenkėjų populiacija. Feromonai nepavojingi žmonėms, gyvūnams, paukščiams, nenuodingi aplinkai.

Augalų laboratoriniai tyrimai taip pat padeda geriau suprasti jų biologines savybes. Pavyzdžiui, tiriant morkų patogenų populiacijos įvairovę ir rūšinę sudėtį bei vertinant biologiškai aktyvių medžiagų poveikį Alternaria spp., buvo nustatyta, kad čiobrelių (Thymus vulgaris L.) eterinis aliejus, kurio koncentracija buvo 100 μl/l, turėjo slopinamąjį poveikį prieš Alternaria spp. ALT1, ALT2, ALT4 izoliatams iš skirtingų augalų šeimininkų. Gvazdikėlių ekstraktas slopino tik ALT1 ir ALT4 izoliatas. Šie produktai, tokie kaip eteriniai aliejai ar ekstraktai, turi biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali kontroliuoti sodininkystės pasėlių patogenus. Mikroorganizmų įvairovė morkų pasėliuose buvo vertinama agarizuotos terpės metodu ant skirtingų augalų šeimininkų: Galinsoga parviflora, Equisetum arvense, Tripleurospermum perforatum ir morkų šaknų. Ant ištirtų augalų šeimininkų buvo rasta įvairių genčių bakterijų, mielių ir grybų: Alternaria, Penicillium, Mucor, Botrytis, Fusarium ir kt. Po infekcijos įvertinimo atrinktos mikroskopinių grybų monokultūros, izoliuotos ir identifikuotos molekuliniais metodais. Šie mikroskopinių grybų rūšių izoliatasi iš skirtingų augalų šeimininkų buvo įvertinti efektyvumo ir reinokuliacijos eksperimentuose: Alternaria alternata (ALT1 ir ALT2), A. botrytis (ALT3), A. consortialis (ALT4).

Daržovių Maistinė Vertė ir Nauda Sveikatai

Daržovės turi biologiškai aktyvių medžiagų: angliavandenių, baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų, fermentų, hormonų, aromatinių ir balastinių medžiagų. Jos skatina apetitą, gerina virškinimą. Įvairios daržovės pasižymi skirtingu maistinių medžiagų profiliu ir nauda sveikatai:

• Maistinės medžiagos: Vitaminai C, PP, B1, B2, B6, U ir kt., mineralai K, P, Ca, Cu, Mn, Zn, Co, Cr, I, Fe, taip pat fitoncidai, pektinai, eteriniai aliejai. Nauda sveikatai: Gerina žarnyno motorinę funkciją; padeda pašalinti iš organizmo cholesterolį; skatina gyti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, gastritą.
• Maistinės medžiagos: Daug mineralinių medžiagų, tokių kaip Fe, K, Mg, taip pat vitaminai C, B1, folio rūgštis, fermentai, fitoncidai, karotinas. Nauda sveikatai: Lengvina ūminį bronchitą ir kitas plaučių ligas, stiprina širdies darbą, mažina kraujospūdį, šalina iš organizmo sunkiuosius metalus, teigiamai veikia nervų sistemą, skatina šlapimo išsiskyrimą.
• Maistinės medžiagos: Vitaminai C, B1, B2, E, karotenas, mineralinės medžiagos (K, S, P, Mg, Ca). Nauda sveikatai: Profilaktinė priemonė prieš virškinimo ir kraujotakos sistemų sutrikimus, stimuliuoja organizmo augimą, veikia profilaktiškai prieš vėžinių ląstelių susidarymą.
• Maistinės medžiagos: Vitaminai C, PP, B1, B2, B3, B6, gausu mineralinių medžiagų: Fe, I, K, P, Mg. Nauda sveikatai: Gydo skrandžio ir žarnyno ligas, būtina medžiagų apykaitai, gerina žarnyno peristaltiką, tinka dietinei mitybai.
• Maistinės medžiagos: Vitaminai C, E, B grupės, flavonolio, antioksidantų, karotino, aminorūgščių (metionino), mineralinių medžiagų (K, Ca, P), daug baltymų. Nauda sveikatai: Mažina vėžio riziką, tinka sergantiems žarnyno ligomis, mažina blogojo cholesterolio kiekį, būtina medžiagų apykaitai, išvalo toksinus, padeda įsisavinti vitaminą D, gerina žarnyno peristaltiką, turi priešuždegiminių savybių, stiprina kaulus ir nervų sistemą, naudinga odai, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, tinka dietinei mitybai.
• Maistinės medžiagos: Vitaminai C, B1, B6, B9, PP, mineralinės medžiagos (K, I, Ca, Mg, P, Fe, S), karoteno, amino rūgščių, fermentų, baltymų, angliavandenių. Nauda sveikatai: Šalina iš organizmo skysčius, kopūstai turi antibakterinių savybių, gydomi uždegimai, odos pūliniai, valo žarnyną, gydo vidurių užkietėjimą, mažina nuovargį, stiprina imuninę sistemą, patartina valgyti sergantiems cukriniu diabetu, kraujagyslių ligomis.
• Maistinės medžiagos: Vitaminai C, B2, mineralines medžiagos (Ca, Fe, P, Mg, K), karotenas. Nauda sveikatai: Padeda stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje, stiprina širdies darbą, mažina kraujospūdį, teigiamai veikia nervų sistemą, šalina skysčių perteklių.
• Maistinės medžiagos: Vitaminai C, B1, B2, PP, K, mineralinės medžiagos (K, P, Ca, S, Fe, Mn), folio rūgštis, karotenas. Nauda sveikatai: Lengvina virškinimą, šalina iš organizmo susikaupusį vandenį, naudingi žmonėms, linkusiems į mažakraujystę, praturtina energija, teigiamai veikia nervų sistemą ir širdies raumenų darbą.
• Maistinės medžiagos: Vitaminai PP, C, B1, B2, folio rūgštis, lipidai, mineralinės medžiagos (Na, K, Ca, Fe, Mg). Nauda sveikatai: Palengvina peršalimo ligas, padeda sergantiems širdies ligomis, turintiems antsvorio, širdies opą, reguliuoja kraujospūdį.

tags: #darzo #augalu #morfologines #biologines #savybes #ir

• Numerologija ir Taro kortos
• viskas apie auklės paieškas ir darbo specifiką
• Kaip išsirinkti buteliuką su rankenėlėmis
• Sužinokite, kaip spalvos veikia vaikus
• Erdvę taupanti lovytė vaikams