Meniu

Lietuviški peizažai, ilgesys ir gamtos dvasia

Ko nebetikėjau ir nebelaukiau ir tariausi tai visa seniai užmiršęs, kaip susalusio miškinio obuolio skonį, kai jis, atneštas iš speigo ir atsileisdamas viduje, pakvipo saulėta palauke.

Kas buvo atsitikę ir kas darosi su manim, kad pasijutau lengvas, tartum iš pirties po kieto savaitės darbo?

Akys nušvito ir kaito ir tvinkčiojo paausiai -o būdavo taip, sriūbčiojant drungną ir tunų pirmtakų alų koštuvėse, susėdus ratu aplink priežadą.

Įkvėpiau giliai ir suspaudžiau krūtinę, kad ji nedunkčiotų taip, lyg baigiant kopti įkalnėn, už kurios tuojau atsivers mano numylėtos namai.

Bene ji tenai, prie šulinio, leidžia svirtį ir, prisidengdama akis nuosaulės, žvelgia į kelią?

Saldžiai skausmingas nerimas pakirto kojas. Jų nebespaudė sunkiai pakalti batai, rodos, būčiau leidęsis basas rasotais dobiliukais ir sidabražolėmis išklotu taku nuo jaujos.

Vidury klojimo sėdi tėtušis ir vėto grūdus iš krūvos ir šaukia įkandin: -jau, vaikai, kinkykit arklius! . .

Rasa nužliaukusi žemę.

Ir eglyno viršūnių rėželis, miglos atpjautas, tartum pjūklas dantimis į viršų, kybo kažin kaip tarpe dirvono ir įgeltusio dangaus.

Kapelių vinkšnos betgi pašokusios aukščiau miglos ir to dantyto rėžio.

Ir ūmai pro vinkšnų šakas išsikiša raudoni pirštai.

Ir tuojau kitoje pusėje Svetimų, Dargaudžių skynimo pakrašty, skaisčiai sutviska epušrotas, lyg per naktį jis būtų sukrovęs pumpurus ir su saule plyšęs visom spalvom.

Aš pamačiau debesis, kylančius priešais iš vandenų. Juos pažinau ir ko nesurikau iš laimės -pačia pažvelgimo akimirką.

Jie lipo, vertėsi, kabinosi, lyg rankomis iš gilumos, ir paskui lėtai, pamažiukais sugulė panamės danguje.

Galva apsisuko bežiūrint užsivertus, ir širdis suskambo varpu. Mes vėl susitinkame, mano jaunų dienų auksiniai debesys!

Kokiais keliais turėjome išklajoti dešimtis metų, kad susidurtume akis akin svetimų pasaulių tolimame krašte!

Jie susivartė ir plaukė iškilia rikiuote, vasnodami galin gais sparnais.

Bet jie sugėrė rasą anuomet nuo mūsų pievų ir vasarojaus.

Jie buvo sotinami palšos slėsnumų miglos.

Ir šilkinė dermės juosta traukė iš marių vandenis ir girdė juos kaip arklių pulką.

Ir dėl to juos taip lengvai pažinau. Tai jie, nutvilkę saulėlydžiuose ir didžiai sukaitę prieš tekančią saulę.

Įsiūbuoti patalkių dainos ir įskambę vieversių ir dalgių žvangė jimu.

Paukščių sparnų iškedenti ir perkošti brinkstančių dirvų vėju.

Ramūs ir jaukūs, kaip avys pokaičiu sugulę ir susikloję vagomis.

Ir mūsų trobų kaminai vertė dūmus tyliais rytmečiais aukš tyn, ir iš jų susidarė debesų arimai, ir mūsų skerdžiaus pypkės dūmelis kopė aukštyn, ten, ten -į debesis.

Ir kraudavome, ir versdavome nesigailėdami glėbius žalių eglišakių ant ugnies, kad tik tirštesni dūmų kamuoliai pasikeltų.

Ir manbeliko čia pat išsitiesti, lyg anuomet paežy, ir atsiver tus žiūrėti, kaip rugsėjo giedroje draikos voratinklių gijos ir ve liasi už debesėlio skverno.

Tuojau turiu išgirsti apilsusį sparnų švankštimą ir nutraukiu nuo galvos kepurę.

Kai tik persisvers per Lendrynės kuprą, ir pagausiu sukti.

Senelis gi, jei jis nemėlavo, ratuotą žąsų pulką susuko ir susivarė į diendaržį.

Ova, jau debesys įniko garankščiuotis ir drumstis, lyg į juos kas būtų šliūkštelėjęs žiupsnį druskos.

Pasišiaušė, piestu at sistojo, nėrė kūliu žemyn ir vėl skečiasi apsiputojusiais pakraš čiais, jau sakytum kuilis čiauškindamas iltimis.

Ir tada galima išgirsti tokį bauginantį ūžimą dar iš tolo.

Ir žino žmonės, kad ledai ateina, kad jie grūdasi debesyse kaip skėrės sparnais ir netrukus kris ant pasėlių ir juoda žemele sumaišys želmenį ir varpą.

Nuo pavietrės ir ledų koronės apsaugok, Viešpatie! ..

Ir kai tas numaurojo, toliau baltu, tirštu rūgimu išsipučia, išsiputoja kaip garas iš Kalendros kuliamosios katilo.

Iškorėja ir pagelsta krekenų ir tartum apluokas, nunokusių, vėjo nepa liestų pienių galvučių nusėtas.

Kelmų kelmeliai -geras bulvių sėjimo metas.

Ir vėliau ramiais lamstais nusiklosto į gulstinius dryžus, lyg tai viskas eitų iš vėdinimui atidarytų kraičio skry nių, ir raibom jerubės plunksnelėm išsikaišo.

Ranka įskausta pabrukus po galva.

Ir nė to rūpesčio, nė ko.

Va -senas dvaro miškų eigulis, Ežeris, kumbrina palauke, už knebusia kaip kirkotis nosimi ir prišerkšnijusia barzda.

Apžli bęs ir neką beprimato, o šniukštinėja pėdas, ir dūmelis smilkt dulkt iš apgruzdėjusios pypkės.

Ketvergis Vitkaus avinas tekis kobrinėja pačiu paviršiumi, skabydamas kur kokį dobiliuką, ir sustoja įsirėžęs, panarinęs kaktą ir atstatęs ragus.

Opokadugiu prikritęs Beržinis, pasitiesęs ant kelių cilindrinę muškietą, ty ko zuikio.

Apačioje, kur debesys stangūs kaip suveltas milas ir pajuo dę, netikėtai prakiūra spraga.

Iš jos, kaip miežio varpos akuo tai, platėdami į žemę, išbėga geltoni spinduliai.

Jiems įkandin atsiskyrę pasileidžia pirmieji lašai.

Kaskart tankiau lašnoja, byra, krinta sodriai nušvitę, kaip grūdai iš sėjėjo delno, išmuš dami kelio dulkėse tamsias duobutes.

Aukštybėse, debesio pa sparnėje, sidabriniai siūlai jau nepaliaujamai driekiasi ir artėja, artėja...

- Karalius mirė! Karalienė verkia -karaliukai knerkia...- šokdami ant vienos kojos dainuojame, nes taip gražiai su saule lyja.

Ir žemė visa, lyg svėrėmis užsisėmęs pūdymas, kvepiančiai tvaski ir krištolais kaip vandens stiklinė kibirkščiuojanti.

Lašai vis tankyn.

Riečiame gervių sukapotas blauzdas po savimir užsimetam švarkelius. Skalsiai ir pačiu laiku.

Vasaro jus jau daržinėse ir pasėti rugiai.

Lyk, lyk, lieteliau,-piemenė liams bus geriau! . .-bliaustosi gindami namo.

Nedygtų rugiai ir sudygus kirmėlės iškirstų -nuo švento Roko lašo nematė.

Tai kad vienodai merkia ir godžiai geria atstatę iškorėjusius žiobtus grumstai ir ražienų birbynės.

Dangus jau ištisai maišu užsitraukęs, o žemė juoda. Ir kur dar yra žalumos, ji atsigavusi, šviežia.

Dar ir atolo dančiui pa rakti paaugs, kai šitaip šilta.

Arkliai riečia nugaras, duodamiesi ištrinkti pridulkėjusį plauką.

Šniokščia šiaudinis stogas ir me džiai lyg sapnuodami kliedi.

Snaudulys apima, sąnariai nusąla.

Girdi dar, kaip nusipurto permerktas kudlas šuva.

Nė rūpes čio, nė ko. Viskas savo vietoje.

Ir taip lengva klausytis ošimo, ir užsnūsti besiklausant.

Veltų pikis visus darbus!

Bene kada jam buvo galas?

Oaš turiu pasikieminėti, aplankyti gimines ir kūmus.

Ką bepasakys Gružiškių žmonės, kai jau tiek metų akių nebeparodau?

Nu pliko, sakys, kaip Krikštėnų šunbajoris, kuinai kavalšių nepa velka, kad nė atlaiduose, nė pakasynose.

Išėjo užkuriom į Pavirsnes, į gyvatynus ir -kaip eketėn.

Kur tu prasmegsi vargdienis, kur nušapsi nuo savo bėdų, kad ir prašytumeis?

Pasirėdau dryžainio milo šventininkėm, gerai tabokos į kapšį ir iškeliauju.

Galėčiau įsispręsti į drangas ir važiuoti, bet tegul arkliai pasigauna atole.

Žemė jau atmerk ta -patsai traškiausias ražienų arimas.

Takeliai vietomis pa tižę, tik įkabinus vieškelin, žvyras sugirgžda ir eiti tranku.

Taručių krūmuose išsipjaunu parankų alksnio vėzdelį.

Žinau, kad gružiškiečiai seniūno parėdymų neklauso ir šunų neriša.

Jei prikerpia, tai tik dėl žodžio -grandinės galą patrešusiu apivaru prie staktos.

Suva tįst ir kramto prašalaičio minkšti mus.

Buvompririšę, sako, tik nusidaužė bjaurusas -jeigu ap rietas žmogelis pasidejuoja.

Gi kai turi nusitvėręs šakotą alks niuką, nereikia trauktis atbulam ir kepurę nusiėmus žegnotis.

Žengiu išnašiai, lazdelę pasibrukęs po pažastim, ir kartas nuo karto į jos galą barkšteliu pypkelę, iškrėsdamas pelenus.

Vis kas nors krinta į akį nuo mažens išvaikščiotom vietom ke liaujant.

Mainosi kraštas. Nebepažįsti.

Dėl manęs keliai usnimis užželtų.

Nekeliu kojos be didelio reikalo.

Ramus mano būdas,- taip iš lengvo, pamažiukais, apsimislijant pirma gerai.

Ir la biausiai -prie namų.

Žiū -kaip iškirstas Gružmiškis!

Kiau rai biržėmis persišviečia.

Valdžia, matykitės, susimanė dvarų ponams pasigerinti, už nusavintas žemes -mišku.

Tie savo ruožtu žydams -ar jie nutuokia, kas miškas?

Ir negaišdami išgremžė nuo kelmo sausai, vien kur ne kur sėklinė pušis, tank mėje nustypusi ir staiga atverta vėjams, jų lamdoma skursta.

Greitomis skynimuose suremta lentpjūvė, apversta medžiu, sakais tik dvelkia iš tolo.

Sužėrė apsčiai kišenėn ir vieni, ir kiti, o ūkininkui botkočio nebėra kur išsipjauti.

Keliauti gera -neperdedant.

Valsčius rūpinasi.

Ir liepelėmis apsodino.

Kur neišlaužytos, jau gražiai užsiėmusios.

Ko gi me džiui neaugti šitokioje žemėje?

Bet atsiranda tokių, kuriam ne pasakysi, kas gražu.

Nesaugo ir branktais ardami užkabina.

Kitas gi, nederla, tyčia nulaužia.

Dirvą, girdi, medis nuspelgs.

Tiltai vis nauji.

Duokim, per Gružę kas pavasaris nuneš diles.

Slėgs, būdavo, akmenimis, bet ką tau.

Dabar tai jau gali koks nori potvynis -betono kubilų neišplaus.

Užpakaly risčia atitarška ratai.

Neatsisuku tyčia -dar pamanys, kad prašysiuos pavėžinti.

Duodu žingsnį į pagriovį.

Te sau sveikas važiuoja savo keliais.

Jau lenkia.

Gurgžda pa kinktai.

Suprunkščia karštu garu arklys.

Ir, matyti, jaunas, nes kamanos su šikšnos prieakiais, kad niekas iš šonų nepabai dytų.

Arklys išriečia sprandą, kai vadžomis sutraukia žąslus.

-Tprrru! Kur tave čemerės neša, Antaniukai?

- išgirstu prie pat ausies.

Aš tik dilbt, kaip ant dagilio basa koja užmynęs.

Kas čia toks šūkauja, botagą sugniaužęs, lyg norėtų skersai nugarą perlieti.

Nusispjaunu tris kartus: -Kad jį kur kielės nuspirtų! Tpfu! . .

Tai nugąsdinai, dėde Vaitiški.

-Eke-ke-ke-ke! . . Kad tik rožė neįsimestų ant kulno!

Į kurį šoną kumbrini, Antaniukai?

Spėju -bene į Gražiškės?

Karkis šen, į drangas. Netruksim nubrazdėti.

Kai šitaip -nėra ko brangintis.

Pakišu lazdelę po šiaudais, o jis tuo taru pataiso nusėdėtą maišą ir pasislenka ant krašto, man palikdamas vietos.

- Nuooo! Zio, tai būsi prašapęs gerą valandžiukę.

Sustembęs taip, į petį suaugęs.

Šmotelis metų, aha. . .

- Kur besustembęs, dėde.

Nusamanojęs, sakyk, ir į kuprą susimetęs.

Ot, į tamstą pasižiūrėjus, tai negali atsidyvėti.

Anė kokios permainos.

- Zio, ir nutvoskei, kaip antis į vandenį.

Ką čia juoktis. . .

Nelyginant lazdynas po šalnų nunokau.

Papurtys, ir nubirs ant dirvono, kas dar užsikorę buvo.

E. . . Na, susenęs.

Raukšlėmis išvagotas, lyg žiemkenčių dirva patakiui.

Bet dar nieko.

Nuanglėjusi pypkė vos kyšo iš jūsų.

O kad jau vešlūs!

Sakydavo: eina Vairiškis kaip žiurkę įsikandęs.

Juoduos, būdavo, iš tolo debesiu.

Dabar tai jau suvis balti bal tučiai.

- Kad poteisybe, dėdžiukai, vis toks pat, kaip tik atsimenu.

Jau tada, man augant, širmas kaip oželis.

Gerai sako -senovės žmonės čykštūs.

Šimtą nepajusi sukoręs..

- Tik nesukark,-gyvai sukrutėjo Vairiškis.-Bene pasi rinksi kada?

Su paties tėtušiu, duok Dieve dangų Pilypui,- vienmečiai.

Ojau kada nudainavom į kalnelį.

Atsidusau maldingai, palingavau galvą, kaip ir poterį sume tęs už amžinaatilsį: -Užtataigi...

Gerai sakai, dėde.

Galėjo žmogus traukti dar ne vieną pavakarę.

Ar duonos trūko?

Saulelė visiems lygiai maloniai šviečia...

- Išmislinčius buvo ir dainininkas.

Ir prie sveikatos. . .

O kaip metai, ar paaugo?

Šeimynos gal jau samdyti neberei kia -vaikai prakuto?

-Ačiū už gerą žodį.

Taigi, nesibėdavojant, paaugti tai paaugo.

Dirvos mūsų slėsnos.

Didžiausiose pagadose -tuo ge riau.

O su šeimyna pasibaigė bėdos.

Mažasis jau paskaito iš knygos.

Mergutė vyresnioji, kuočes, mėtrauja į vaikius.

Bus rūpesčių motinai.

Zinai, šios gadynės.

Dar kevalas ant kupros, ir sklinda kas sau.

-Taip išeina, Antaniukai.

Zio, kaip tas medelis.

Kol ma žas, vargsta nuspelgtas varputies.

Gi pradėjęs stiebtis -tai sprindžiais.

Ir nepajunti.

Iškrėtęs užgesusią pypkę į šalydrangį, kimšosi iš naujo ir degėsi pasigūžinęs nuo vėjo.

Botagas gulėjo laisvai, atremtas į petį, vadžios suspaustos keliais.

Pavaliui arklys biznojo ristele, tai išnašiu žingsniu kabino prieškalnėn.

Džeržgė atsajos, gurgž dėjo pakanktės ienų galuose ir tekiniai trinksėjo sukrėsdami kaulus.

-Okaip, sakyk, tamstos begyvenate?

-paklausiau maty damas, jog su paskutiniais žodžiais Vaitiškis lyg ir apsiniuko ir, užlaužęs stangius antakius, panarino galvą.

Paskui knios terėjo ir nukėlė kepurę kryžiui, ant aukštai supilto kaubrio stovinčiam, Gorių šilo išsilenkime.

Atsiliepė ne tuojau ir kaip nenugirdęs ko klausiau, lyg sau vienas sėdėtų ir šnekėtųsi su savim.

Perdėjęs vadžias į kitą ranką, botkočiu pamojo pro petį atgal: -Pastatė bent. . . Jei ne geresnį, sakyč. Kryžių.

Keturiais, šlajas sudūrę, traukė ąžuolą žiemos keliu iš Dargaudžių sky nimo, su talka.

Bepigu tokius sūnus, kaip Dryžos Rokas, užsi auginus. . .

-Kam, kam, o tamstai, dėde Vaitiški, neišeitų skųstis.

Okur tą kryžių pastatė, jei galima paklausti?

Senasis paskersavo, atsilošė, idant geriau pasitėmytų, koks čia neišmanėlis šalymais: -Zio... Ogi kapeliuose, kurgi daugiau statys.

Tėvo atmi nimui.

Cemerės, gi nebūsi girdėjęs, kad Juozapas Dryža pasi mirė?

-Ne. Nebūsiu,-prisipažinau.

Ot tai tau.

Nu, ką padarysi? .. Tvirtas buvo.

Alų pada rė -jau nugers susiprašęs gentis ir bičiulius.

Kaip mat išei na -pasidarė savo paties pakasynom...

Ir palaidojom sodžiaus kapeliuose.

Jo valią pildėm.

Buvo apleisti.

Zinai patsai, Antaniukai, kad niekas nebesilaidojo.

Takas baigė užželti į ka pelius.

Zio, tai Juozapas Dryža susirūpino, idant tėvų senučių kaulus apsaugotų nuo išniekinimo.

Tvorą naują aptvėrė.

Žvyrą imti užgynė.

Ir kai viską gražiausiai sutvarkė, ėmė ir atsigulė, nelyginant koks pralotas, sau išsimūrijęs koplyčią.

Nugiedojom, nugarbstėm laukais.

Okai Rokas pastatė kryžių, tai kiek svieto suplaukė į šventinimo iškilmes!

-Pamanykit. . .-gūžčiojau pečiais.

Ir kaip gyvas atsi stojo akyse aukštas kapų kalnelis toje vietoje, kur Katmilžis įsilieja į Gružę.

Pajutau sausą katpėdžių šiurkštumą basose kojose ir tą nesuvokiamą nykumą, kuri nė iš šio, nė iš to apniks, būdavo, šventadienio pokaičiais, išsiplukdžius ir išsitiesus retoje žolėje prieš saulę, pakapėje.

Išgirdau vėjo šiušenimą vinkšnose ir mačiau mediniais spindulių smūgiais pašiauštą kryžiavonę, įsmigusią aukštai mėlynėje ir bėgančią, besitolinančią nuo de besėlių.

Dievobaimingų ir pamaldžių mergelių nupinti vainikai tebevysta ant kryžiaus.

Vaitiškis pagyvino mano prisiminimus sakydamas: - Sį pavasarį vėl nuskardėjo pamiškės ir laukai.

Kryžiaunas dienas apgiedojo Gružiškių žmonės.

Beišnykstąs tas papro tys jau buvo.

Kai išsiskirstė į viensėdžius, tai, suprantama, nebesuseina taip.

Ogi užėjo ant seilės Kelpšienės Kristinai, su baudė mergas, aplėkė sodžių.

Nu ir įkandė brolį mano, Maršalką.

Tam to tereikia, kad kur ugnin. . .

-Buvotokia,-parodžiau ranka,-žąseles varinėjo.

Obus bene puiki mergutė išbėgusi?

- Zio, kurgi, Antaniukai! Kaip liepa.

Piršk gerą ūkininką gaspadorių.