„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“: Laisvės paieškos sovietmečio Kaune
Kino filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ - tai išskirtinė Lietuvos kino studijos drama, sukurta 1989-1990 metais. Šis kūrinys pasakoja apie grupę Kaune maištaujančių paauglių ir atspindi 1972 metus, kai kiekviena paaugliška svajonė galėjo baigtis milicijos skyriuje. Filme gilinamasi į laikotarpį, kai net patys nekalčiausi dalykai - meilė muzikai, Vakaruose populiarių grupių įrašų klausymasis, apranga ar šukuosenos - buvo suvokiami kaip protestas prieš politinę sistemą. Tai yra vienas ryškiausių režisieriaus Raimundo Banionio filmų.
Filmo siužetas ir veiksmo vieta
Įžanginis titras konkrečiai nurodo veiksmo laiką ir vietą: „Kaunas, 1972 metai“. Filmo centre - grupelė jaunų draugų, kurie slapta susirenka buvusio „Amerikos“ viešbučio rūsiuose. Čia jie per menką radijo imtuvą „Spidola“ klausosi Liuksemburgo radijo, žavisi „Rolling Stones“ grupe ir patys - ypač 17-metis, pramintas „Džageriu“ - bando muzikuoti.
Jaunuoliai parašo laišką į tą radijo stotį su savo pageidavimais, tačiau laiškas neaišku kaip patenka į mokyklą, kurioje anglų kalbos dėstytojas barasi dėl kalbos nemokėjimo, sąmojingai pridengdamas „ideologinį nusikaltimą“. Žinoma, KGB jau įsidėmėjo kaimynų grupę, prie kurios prisijungia ir Rina, visai nenorinti palikti tėvynės, bet motinos raginama drauge išvykti į Izraelį.
Lietuviškasis Vudstokas ir tragiškos pasekmės
Jaunųjų draugų grupė, pasiskolinusi vyresnio draugo „Fazano“ daug regėjusį automobilį, leidžiasi į kelionę į Palangą, traktuodami išvyką kaip lietuvišką Vudstoką. Po džiugaus bendraminčių iš įvairių Lietuvos kampelių susitikimo pajūrio miške ir muzikos vakaro, Rinos ir „Džagerio“ suartėjimo, ateina ūkanotas rytas, o su juo - sovietų milicijos būriai.
„Vudstokiečius“ brutaliai gaudo, muša, kerpa plikai ir veža atgal. Pakeliui jie atsitiktinai sužino, jog Kaune susidegino jaunuolis, palikęs raštelį „Mirštu už laisvą Lietuvą“. Iš tiesų, Kaune vyksta neramumai, gatvėmis žygiuoja patriotinius šūkius skanduojantis jaunimas, tačiau su juo susidorojama taip pat brutalumu, kaip ir Palangoje. „Džagerį“ išsišaukia KGB, tardytojas bando jį bergždžiai vilioti bendradarbiavimo perspektyva. Tėvai bijosi dėl „Džagerio“, Rina emigravo, o senasis Tėvukas, buvęs ikikarinės Lietuvos karininkas, mirė. Tačiau viltis lieka.
Kūrybinė grupė ir aktoriai
Filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ buvo sukurtas gausios ir talentingos komandos. Štai pagrindiniai kūrėjai ir aktoriai, prisidėję prie šio išskirtinio kūrinio:
| Rolė | Vardas Pavardė |
|---|---|
| Režisierius | Raimundas Banionis |
| Scenarijaus autorius | Maciejus Drygas |
| Operatorius | Jonas Tomaševičius |
| Dailininkas | Algirdas Bružas |
| Kostiumų dailininkė | Daiva Petrulytė |
| Kompozitorius | Faustas Latėnas |
| Garso operatorius | Romualdas Fedaravičius |
| Montažas | Vanda Survilienė |
| Grimas | Ksavera Pinelienė |
| Pagrindinius vaidmenis atliko: | |
| Džageris | Augustas Šavelis |
| Rina | Gabija Jaraminaitė |
| Šoferis | Rolandas Kazlas |
| Arūnas Sakalauskas | |
| Jurga Kasčiukaitė | |
| Giedrius Čaikauskas | |
Filmo kūrimo kontekstas ir iššūkiai
Filmas buvo pradėtas filmuoti 1989 metais, tuo metu, kai Lietuva dar turėjo sovietinius pasus ir nebuvo aišku, ar kūrėjai baigs filmuoti, ar nebus represuojami. Režisierius Raimundas Banionis prisimena, kad tai buvo „labai drąsus žingsnis“, kai „galėjo įvykti absoliučiai bet kas“.
Idėja gimė 1988 metais, prasidėjus mitingams ir Sąjūdžio atgimimui. Banionis susitiko su Maciejumi Drygu, su kuriuo sutarė kurti filmą apie žmogaus laisvę, neatsižvelgiant į tai, „ką galima, o ką norime“. Scenarijaus autorius M. Drygas metus laiko rinko medžiagą Kaune, susitikinėjo su žmonėmis, dalyvavusiais demonstracijose po Romo Kalantos susideginimo, kai kurie iš jų buvo uždaryti į Kaliningrado psichiatrijos ligonines. Nors filmas yra autentiškas retro, tačiau vargu bau istorinis kūrinys. Jį savaip įkvėpė plačiai Lietuvoje nuskambėjęs R. Kalantos viešas susideginimas, bet ekrane svarbesni pramanyti personažai, jų jaunystės atmosfera.
Aktoriai, nors ir neturėjo tiesioginės patirties su 1972-ųjų įvykiais, įsijautė į savo vaidmenis. Gabija Jaraminaitė prisimena, kaip režisierius Banionis pasakojo apie jauno žmogaus laisvės troškimą uždarytame pasaulyje, stovint ant jūros kranto ir žiūrint į horizontą, kur kitapus jūros yra laisvas pasaulis. Rolandas Kazlas, kuriam tai buvo pirmasis vaidmuo kine, džiaugiasi, kad jo karjera prasidėjo tokiu „laisvės uvertiūra“ tapusiu filmu. Jam teko vairuoti sunkiai valdomą automobilį, nors ir neturėjo teisių, kas sukėlė nemažai kurioziškų situacijų.
Filmo kūrimas susidūrė su sunkumais, ypač Lietuvos blokados metu. Trūko kuro, todėl malūnsparnį teko nuomoti iš latvių, o kelionė Kaunas-Klaipėda atrodė tuščia dėl automobilių trūkumo. „Filmo kūrimas buvo problema ant problemos - darėm viską skubėdami, griūdami“, - pasakoja R. Banionis.
Simbolika ir universali žinutė
Filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ yra ne tik dinamiškas, bet ir giliai simboliškas. Jo meniniai sprendimai gerokai skiriasi nuo įprastinio lietuviškojo abstraktaus simbolizmo. Net užasfaltuotos ir finale vis dėlto prasiveržiančios upės motyvą galima traktuoti dvejopai - ir realistiškai, ir simboliškai.
Režisierius pabrėžia, kad filmo sėkmė slypi ne politinės, o prigimtinės žmogaus laisvės temoje: laisvė klausytis mėgstamos muzikos, turėti norimą šukuoseną ar rengtis taip, kaip patinka. Šioje santvarkoje buvo bandoma pavergti net žmogaus mintis, požiūrį ir skonį. Filmo patriotizmas - ne vienadienis, o gilus ir prasmingas, siunčiantis svarbias pamokas, kurių vėlesniuose kino kūriniuose neretai pritrūkdavo.
Filme taip pat įamžintos ir kitos simbolinės detalės: nuotrauka su „Kosto“ vardu, skirta asmeniniams režisieriaus atsiskaitymams, bei tikras Romo Kalantos apdegęs laikrodis, kurį filmavimui davė jo mama. Šie elementai sustiprina filmo autentiškumą ir emocinį svorį.
Muzika filme
Svarbią dalį filme užima muzikinis takelis. Skamba Vytauto Kernagio daina „Nenusigąsk, tai aš“. Viena jautriausių ir įsimintiniausių filmo vietų - finalinė daina „Dar ne vakaras“. Jos muziką sukūrė Faustas Latėnas, žodžius - Robertas Danys, o atliko Povilas Meškėla. Ši daina puikiai atspindi filmo nuotaiką ir pagrindinę žinutę apie viltį ir nepasidavimą.
Filmo premjera ir įvertinimas
Filmo premjera įvyko 1991 metų vasario 6 ar 9 dieną senajame „Vingio“ kino teatre, kur žiūrovai sėdėjo su paltais dėl šildymo trūkumo. Netrukus po premjeros filmas buvo išvežtas į tarptautinį festivalį Berlyne, kur dalyvavo 40-ojo Berlyno tarptautinio kino festivalio (1991) „Panoramos“ programoje. Taip pat rodyta Upsalos (Švedija) 1992 metų kino festivalyje.
„Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ tapo mėgstamu, vos ne kultiniu filmu. Režisieriui Raimundui Banioniui didžiausias atpildas buvo tai, kad filmą po atviru dangumi Vilniuje, Katedros aikštėje, pažiūrėti atėjo apie penki tūkstančiai žiūrovų. Pasak R. Kazlo, filmas tarsi atliko didžiulį darbą žmonių širdyse ir tapo „uvertiūra tikrosios nepriklausomybės“.
Šis filmas, padedamas kultūringo, aiškaus ir spontaniškumą įgalinančio M. Drygo scenarijaus, leido R. Banioniui sukurti jaunatvišką, patrauklų, dinamišką ir universalų kūrinį. Jame vienu metu įskaitomos ir niūrios sovietinės tikrovės realijos, ir visų laikų bei geografinių platumų jaunimo nonkonformizmo nuotaikos. Filmui ypač tiksliai parinkti pagrindiniai atlikėjai A. Šavelis, G. Jaraminaitė, J. Kasčiukaitė, R. Kazlas, G. Čaikauskas, o ansambliškumas puošia juostą iki šiol, lemia jos autentiškumą. R. Banioniui šis filmas yra labai reikšmingas, nes jis kalbėjo tiesiogiai, be metaforų, vadinamąja Ezopo kalba, kaip buvo įprasta anksčiau.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
