Danas Pankevičius: Keliautojas, Apleidęs Ramybę Dėl Pasaulio Pažinimo

"Apkeliavau visą pasaulį ir neketinu sustoti", - dienraščiui "Bernardinai.lt" sako vienas garsiausių pasaulio keliautojų DANAS PANKEVIČIUS, per 25 metus pabuvojęs 195-iose valstybėse. Jis yra pirmasis lietuvis, aplankęs visas JTO pripažįstamas valstybes ir pateikęs tai patvirtinančius įrodymus. Ketvirtadienį apskriejo žinia, kad keliautojas Danas Pankevičius pasiekė tikslą - per 25 metus aplankė visas pasaulio valstybes. Paskutine aplankyta šalimi tapo Turkmėnistanas. "Pagaliau, po 25 metų keliavimo be sustojimo aplankiau visas mūsų gražiosios planetos valstybes. Visas iki vienos", - feisbuke dalijasi D. Pankevičius. Kaip skelbia rekordus registruojanti organizacija "Rekordų akademija", D. Pankevičius aplankė 195 valstybes ir yra pripažintas pirmuoju lietuviu, aplankiusiu visas Jungtinių Tautų Organizacijos pripažįstamas valstybes ir pateikusiu tai patvirtinančius įrodymus. "Lietuvos rekordas įregistruotas atlikus išsamią keliautojo pateiktų įrodymų analizę - 10 pasų, 2 milžiniški segtuvai su lankymosi faktą patvirtinančiais dokumentais. Keliautojui Danui Pankevičiui Rekordų akademijos įteiktas sertifikatas.

Aistra Kelionėms ir Pirmosios Kelionės Iššūkiai

"Visada domėjausi kelionėmis, bet niekada nemaniau, kad pats keliausiu. Iš tuometinės mano aplinkos niekas nekeliavo. Tais laikais, prieš dvidešimt penkerius metus, tai būdavo visiška retenybė. Skaitydavau knygas apie keliones, žiūrėdavau per televiziją kelionių laidas ir tikrai buvau užsidegęs kelionėmis. Pamažu brandinau idėją ir ją įvykdžiau. Įvykdžiau ne tik ją, bet ir dar didesnį planą", - prisimena Danas Pankevičius.

Keliautojas atskleidžia, kad idėja leistis į pirmąją kelionę užgimė perskaičius žinutę laikraštyje: "Prieš dvidešimt penkerius metus idėja leistis į pirmąją kelionę užgimė, kai laikraštyje perskaičiau žinutę, kad kažkoks vaikinas traukiniu sugebėjo nukeliauti į Kiniją. Traukiniu? Net nežinojau, kad tuo metu traukiniai dar į Kiniją važiuoja. Mintys apie to vaikino kelionę į Kiniją nedavė ramybės."

Pirmosios kelionės planavimas buvo kupinas iššūkių: "Prisirinkau nemažai informacijos, kaip būtų galima pasiekti Kiniją, ir supratau, kad aš irgi galėčiau leistis į šią kelionę. Bet pirmyn atgal traukiniu važiuoti nenorėjome. Planavome į Kiniją nuskristi lėktuvu. Tačiau, beieškodami lėktuvų bilietų, aptikome galimybę iš pradžių nuskristi į Singapūrą, iš ten - į Kiniją. O į Lietuvą iš Kinijos grįžau traukiniu."

Pirmosios kelionės patirtys buvo išties unikalios ir sudėtingos: "Lėktuvo bilietų į Singapūrą kaina pasirodė visai nebloga, nusipirkom ir išskridom, pagal planą grįžti reikėjo sausuma. Aš - visiškai nepasiruošęs, su vienais vasariniais bateliais ir Singapūre, kur buvo gal 35 laipsniai karščio, ir Mongolijoje, kur svilino -55. Nebuvo nei interneto, nei vertėjų ar žodynų. Kinijoje net nesuprasdavau, kuris pastatas viešbutis, nes juk niekas nerašė "Hotel" ar "Hostel", viskas - hieroglifais. Iki tol lazdelėmis valgęs nebuvau."

"Kelionė namo truko pusmetį, kai kur tekdavo skubėti, nes, pavyzdžiui, baigdavo galioti valstybių vizos. Tos kelionės patirtys nuo plynių, dykumų iki Honkongo, kurio transporto sistema atrodė nesuvokiamai sudėtinga, buvo tokios stiprios ir kontrastingos, kad grįžęs neberadau ramybės. Norėjau tik keliauti." Kelionė iš Kinijos atgal į Lietuvą truko net pusę metų: "Iš Kinijos traukiniu galima sugrįžti per šešias septynias dienas. Bet, kadangi pakeliui nesinorėjo aplenkti gražių vietų, kelionė iš Kinijos truko pusę metų. Pabuvome ir prie Baikalo, ir kitose gražiausiose Sibiro vietose. Tada dar nemokėjau kelionių planuoti, todėl ir keliavome tik pusę metų."

Nuo tos pirmosios kelionės Danas Pankevičius daugiau nebesustojo: "Nuo to laiko daugiau nebesustojau, nes pamačiau, kad pasaulis labai gražus, labai įdomus. Tiesiog siurbiau iš aplinkos viską, ką mačiau aplink save."

Gyvenimo Būdas Kelyje

"Aš jau dvidešimt penkerius metus - nuolat kelyje", - prisipažino 46-erių keliautojas Danas Pankevičius. Jo gyvenimo ritmas neįtikėtinai skiriasi nuo daugumos: "Kiekvienais metais Lietuvoje jis gyvena vos mėnesį. Vieną mėnesį per metus - vos tiek laiko Danas būna tėvynėje. Ir taip - pusę savo gyvenimo. Į Lietuvą jis grįžta tik dėl svarbių reikalų ir aplankyti artimųjų."

Keliautojas teigia, kad rutina jam svetima: "Kartais pietaudamas aš dar nežinau, kur tą naktį miegosiu, tai apie kokią rutiną galime kalbėti", - šypsodamasis sako pašnekovas. Ilgos kelionės vienam nėra našta: "Mėnesių mėnesiais keliauti vienam - atrodo, daug ką iš mūsų tiesiog prislėgtų vienatvė. Tačiau Danas tik nusišypso - juk tokioms ilgoms kelionėms surasti kompanijos praktiškai neįmanoma."

Jis taip pat atskleidžia, kad konkrečios datos jį varžo: "Jeigu žinau grįžimo datą, mane graužia mintys, kad tuoj baigsis kelionė. Išskrendu su grupe, po numatytų kelionės maršrutų visi grįš namo, o aš pasiliksiu Pakistane. Bilietą turiu tik į vieną pusę." Kelionės pilnos netikėtumų, tačiau tai nenuvilia: "Kokia jūsų kelionė jums pačiam buvo netikėčiausia? Kai nuolat esi kelyje, netikėtumų nebūna. Viena diena - geresnė, kita - prastesnė. Keliaudamas tiesiog neturiu jokių lūkesčių, todėl niekada kelionėmis nenusiviliu."

Motyvacija ir Kelionių Evoliucija

Danas Pankevičius paaiškina, kad jo judėjimo varomoji jėga yra pažinimo troškimas, o ne adrenalinas: "Danai, ką jums duoda tas ištisinis judėjimas? Adrenalino poreikis toks didelis, kad negalite būti ramiai ir saugiai, o vis trenkiatės ten, kur, kaip išgirstame per žinias, vyksta konfliktai: į Libiją, Afganistaną, Sierą Leonę, Šiaurės Korėją, Centrinę Afrikos Respubliką..?" "Daugelis žmonių nesėdi užsidarę namuose net gyvendami Vilniuje: eina į teatrą, parką - nori kuo daugiau pamatyti. Aš - taip pat. Tik neapsiriboju Lietuva. Tas noras kažką naujo patirti ir veda mane į priekį."

Jo kelionių tikslai ilgainiui keitėsi ir plėtėsi: "Kadaise pradėjo keliauti trokšdamas susipažinti su senovės civilizacijomis. Didžioji kinų siena, senovinės šventyklos... Po kelerių metų keliautojas atrado džiaugsmą žygiuose, kalnuose ir tyrinėjant gamtą. Tada - povandeninis pasaulis. Dar vėliau - rečiausi pasaulio gyvūnai ir gentys."

"Man pirmiausia labai patiko Pietryčių Azija: įdomu, geras maistas, palyginti su kitais regionais - nedidelės kainos, mėgau nardyti, - atrodė rojaus kampelis."

Kelionės Vienam ir Bendravimas

Dano Pankevičiaus kelionės dažnai yra vienišos, tačiau tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas: "Buvau priverstas aplinkybių. Į pirmąją kelionę, kurią minėjau, į Singapūrą ir sausuma namo, aš keliavau su draugu. Bendraamžiai tokioms kelionėms neturėjo pinigų, negalėdavau sau jų leisti. Kelionių partnerių tekdavo ieškoti tik spaudoje, juk socialinių tinklų dar nebuvo, o tęsti keliones labai norėjau. Kiti negalėdavo atlaikyti ilgų kelionių. Būdavo, kad prisijungdavo tėvai, brolis, dukra, tačiau tos kelionės būdavo ganėtinai trumpos."

"Galiausiai pradėjau keliauti po pačias atokiausias pasaulio vietas, kai kelionės ir fiziškai sunkios, ir maisto ten trūksta, ir nežinai, iš kur vandenį gerti, kur jo rasti. Jeigu kas tokiais atvejais ir būtų norėjęs prisijungti, būčiau atsisakęs dėl kelių priežasčių. Kai kurie kraštai būdavo ganėtinai pavojingi."

"Kai keliauju vienas, žinau, kad esu atsakingas už save, ir tiek. Jokios baimės nėra. O buvo daugybė įvairiausių situacijų, daugybė skirtingų kelionių." Nors keliauja vienas, žmonės kelyje dažnai patys užkalbina: "Iš tikrųjų kelionėse esu patyręs daugiau žmonių geranoriškumo nei atšiaurumo. Kai keliauju vienas, žmonės patys prie manęs prieina, klausdami, iš kur aš ar kur keliauju."

"Anksčiau galvodavau, kaipgi keliauti vienam? Bet po kurio laiko supratau, kad, jei nesiryšiu keliauti vienas, o ieškosiu kompanijų, nieko ir nepamatysiu." Jis atkreipia dėmesį, kad pasaulyje yra vietų, kur galima nesutikti nė vieno žmogaus: "Esu buvęs tokiose pasaulio vietose, kur kelyje galima nesutikti nė vieno žmogaus. Kad ir - Amazonės džiunglėse."

Ryšys su Šeima ir Vaikais

Dano gyvenimo būdas turėjo įtakos jo šeimyniniam gyvenimui: "Artimieji jau įprato, kad esu išvykęs. Turėjau šeimą, bet ji subyrėjo. Tad esu laisvas keliauti." Tačiau jis atranda būdų, kaip kelionėmis dalintis su artimaisiais. Danas myli gamtą ir šią meilę įskiepijo savo dukrai: "Meilę gamtai esat įskiepijęs ir devynmetei dukrai Danielei. Taip, jau kelerius metus gamtoje stovyklaujame kartu. Šią vasarą dvidešimt dvi dienas kartu praleidome Šimonių girioje. Jeigu ne dukra, pats tiek laiko ten nebūčiau išbuvęs. Labiau mėgstu judėti, keisti vietas, o Danielė vis norėjo pabūt dar vieną dieną, ir dar, ir dar. Dukrai labai patinka gamta, ji maudydavosi po kelias valandas per dieną, lyjant skaitydavo knygas. Kai geras oras, kartu uogavome, grybavome, su specialia programėle ieškojome lobių."

Kelionės netrukdo užmegzti santykių. "Ir vis dėlto, kelionės Danui nesutrukdė rasti mylimą žmogų. Šią vasarą Danas mėnesį keliavo ir su savo mylimąja. Automobiliu nuvažiavo 9000 kilometrų, išmaišė visą Italiją, o Šveicarijos kalnuose leidosi į žygius."

Finansai ir Logistika

Danas Pankevičius dalijasi, kaip jam pavyko finansuoti savo keliones: "Visą savo gyvenimą daugiausia užsiėmiau prekyba. Net ir sėdėdamas ofise Lietuvoje nematydavau, kaip tos mano prekės atrodo. Nupirkdavau jas viename kampelyje, atplukdydavo konteineriai ar atveždavo vagonai į kitą pasaulio galą, parduodavau. Jei jau prekių nematai, kodėl reikia būti Vilniuje, o ne Honkonge?"

"Planuodamas magistrantūros studijas universitete pasirinkau tarptautinį verslą, nes įsivaizdavau, jog daug keliausiu darbo reikalais. Prekybą polimeriniais produktais, alaus iš Kinijos importą pakeitė akcijos - net nebereikėjo biuro, buhalterės, tik "iPad" ir interneto."

Informacijos prieinamumas anksčiau buvo didelis iššūkis: "Pastarasis būdavo ne visur, bet taip susidėliodavau planą, kad retkarčiais galėčiau juo pasinaudoti, ir susitvarkydavau visus reikalus. Tada, kai pradėjau keliauti, dar nebuvo išmaniųjų telefonų, o ir interneto kavinės - tik kurortinėse vietovėse Tailande, Malaizijoje ar Singapūre. Mianmare ar Kinijoje internetas netgi buvo uždraustas - jokios žinutės išsiųsti neturėdavai galimybės. Tad ilgiau pabūti be ryšio tikrai pasitaikydavo."

Vizų galiojimas dažnai diktuoja kelionių tempą: "Iš kelionių į Lietuvą grįžtu dažniausiai tada, kai pase nebetelpa vizos arba jį reikia pasikeisti." Danas taip pat pastebi, kad kelionių išlaidos gali gerokai skirtis: "O paklaustas apie kelionėms išleidžiamas sumas Danas pastebi, kad daug kas nustemba, jog centrinė Afrikos dalis - vienas brangiausių regionų. "Prabangiose ir milijonierių mėgstamose salose tu dar gali rasti pigesnių variantų, kur apsistoti, tačiau Afrikoje nėra iš ko rinktis", - patikina jis."

Šiandien kelionės tapo Dano pragyvenimo šaltiniu: "Dar prieš kelerius metus apie tai negalvojau. Tiesiog norėjau turėti maksimalias galimybes keliauti, to siekiau ir vieną dieną supratau, kad nebedarau nieko kito. Dabar reklamuoju tam tikrus prekių ženklus, gimsta visokių idėjų, pavyzdžiui, susijusių su maistu, tam tikrų kelionėms tinkamų produktų gamyba, gyvenu iš įvairiausių projektų, pranešimų, bet viskas susiję tik su kelionėmis."

Ekstremalios Sąlygos ir Išgyvenimas

Danas Pankevičius visada pasiruošęs ekstremalioms sąlygoms: "Yra nemažai dalykų, kurie tikrai reikalingi. Pirmiausia vanduo - bene svarbiausias išgyvenimui dalykas. Ir to vandens tose vietose, kuriomis aš keliauju, neretai nebūna, todėl tenka naudoti lietaus vandenį, vandenį iš balų. Turiu vandens filtrą. Tai štai, vanduo - numeris vienas."

Jo kelioninis krepšys visada turi būtiniausių daiktų: "Aš turiu vaistų, bet niekada jų nevartoju. Nebent susirgęs maliarija. Kitus vaistus išdalinu sutiktiems keliautojams, jeigu jiems kažkas atsitinka. Aš turiu vaistinėlę, kurioje - pleistriukai, vaistai nuo temperatūros, nuo viduriavimo, nuo skausmo, - tokie paprasti, pagrindiniai vaistai, vaistai nuo maliarijos. Visada turiu peilį, palapinę, kuri yra mano namai. Su savimi taip pat turiu saulės baterijas, kad galėčiau įsikrauti telefonus, nes anksčiau keliaudavau be jokių telefonų, be kompiuterio. Labai svarbu apranga, tinkama nuo lietaus, karščio."

Keliautojas yra patyręs ne vieną ligą: "Keturis kartus sirgau maliarija, karštine, kurią platina uodai. Maliarija ir dengė persirgau po du kartus. O kalbant vien apie uodų sukeltas ligas, sirgau bent keliomis. Suprantu, kad galiu susirgti tikrai pavojingomis ligomis, bet tą riziką priimu norėdamas pamatyti kuo daugiau pasaulio. Saugau save, nuo ko įmanoma - skiepijuosi. Aš juk gyventi tikrai noriu."

Vienas iš paskutinių maliarijos atvejų buvo Etiopijoje: "Paskutinį sykį maliarija susirgau pernai gruodį, lankydamasis surma gentyje Etiopijoje, šalia Pietų Sudano sienos. Labai prastai pasijutau ir pradėjau įtarinėti ligą, radau apšnerkštą medicinos punktą be elektros. Mane pamatę vietiniai ėmė šaukti "Kovid, kovid!" Net ir tokiose vietose apie virusą buvo girdėję, tik, žinoma, niekaip nuo jo nesisaugojo. Mane priėmė įtartinai jaunas gydytojas, bandžiau klausti, kiek laiko ir kur mokėsi. "Buvo tokie trijų mėnesių kursai", - paaiškino. Pamaniau: jei turės vaistų, bus gerai. "Maliarijos nėra, bet nustatėme šiltinę", - išgirdau. Kai jau prasidėjo haliucinacijos, supratau, kad jos - ne dėl šiltinės, tikroji manoji diagnozė - maliarija. Pradėjau gerti su savimi turėtus vaistus, šiaip taip pasiekiau didesnę gyvenvietę, tada - dar didesnį miestelį, ten paguldė į ligoninę. Pasiūlė leidžiamus kiniškus vaistus nuo maliarijos, kurie pasaulyje nėra pripažinti, bet etiopai juos naudoja. Taip blogai jaučiausi, kad neberūpėjo, kur tie vaistai pagaminti. Suleido, o po devynių valandų jau palikau ligoninę, galvodamas, jog jei sveikata blogės, turiu nusikapstyti iki sostinės Adis Abebos, nors iki jos - dvi dienos visureigiu ir dar skrydis lėktuvu. Kad pakeliui susileisti vaistus galėčiau pats, iš venos neišsiėmiau kateterio. Adis Abeboje, pagulėjęs jau normalioje lovoje ir išsigydęs, nuėjau į kliniką pasidaryti tyrimų - taip, kraujas rodė, jog ką tik sirgau tropine maliarija. Tai - pavojingiausia maliarijos rūšis, bet aš visąlaik tokia ir tesergu." Nepaisant visko: "Tačiau tokie dalykai manęs nestabdo. Sutinku mokėti kainą - tų ligų pasekmes, bet liautis keliauti dėl to neketinu."

Danas pasidalijo ir dar viena ligos istorija: "Iš Brazilijos džiunglių išlindau į Surinamą. Pagalvojau: artėja Naujieji, noriu juos sutikti labiau civilizuotoje vietoje, su žmonėmis. Šis sprendimas buvo labai geras, nes prabudau ten tik po dviejų parų, nesuprasdamas, kas darosi: tiesiog negalėjau išlipti iš lovos, jaučiausi lyg suparalyžiuotas, paeiti galėjau tik šonu. Laimė, ligoninė buvo visai šalia. Ten atliko tyrimus - pasirodo, susirgau čikungunija, kurią platina uodai. Dėl to sustingo sąnariai, juos labai skaudėjo. Paskaičiau internete, kad tuo metu šia liga susirgo vienuolika žmonių. Aš - dvyliktas visoje šalyje (šypsosi). Jokio gydymo nėra, pasiūlė tik vaistų nuo karščiavimo. Jų negėriau, pagalvojęs, kad pakilusi temperatūra greičiau sunaikins virusą. Taip ir nutiko - po keturių dienų jau keliavau toliau, nors dar stipriai skaudėjo sąnarius."

"Beje, kartą, kai Kamerūne maliarijos man vėl nediagnozavo, dėl jos net buvau grįžęs į Lietuvą. Kai jau patekau į infekcinę ligoninę, gydytojai pradėjo į palatą vesti studentų grupes, buvau pristatomas kaip "įdomus egzempliorius". Ėjo pas mane būsiemieji gydytojai su bloknotais, klausinėdami, kaip jaučiausi susirgęs ta ar kita liga (šypsosi). Visos egzotiškos mano ligos - dengė, maliarija, čikungunija - dėl uodų įsisiurbimų. Riziką galima sumažinti tinkleliais, purškikliais, bet juk visam laikui neprisipurkši. Galima gerti nuo maliarijos apsaugančius vaistus, bet tai - stipri chemija, ją vartoti rekomenduojama, jei keliauji kartą ir grįžti, o aš juk nuolat būnu ten, kur lengva užsikrėsti. Ištisai gerti tų vaistų negalėčiau. Šiaip aš skiepijuosi nuo visų įmanomų ligų, o nuo ko nėra skiepų, tuo ir susergu."

Naktys ir Miego Sąlygos

Metų metus Danas miegodavo pačiomis įvairiausiomis, dažnai neįprastomis sąlygomis: "Metų metus miegojau hamake, palapinėje džiunglėse ar kitose atokiose vietose."

Pačios egzotiškiausios naktys buvo Amazonės džiunglėse: "Egzotiškiausios naktys buvo Amazonėje, kur ilgą laiką keliavau tiesiog su kuprine. Net neturėjau palapinės - ją statytis būtų nesaugu dėl nuodingų gyvių, tad kaip ir vietiniai miegodavau hamake medyje. Žinoma, tiek vorai, tiek gyvatės galėtų pasiekti ir kabantį ant šakos. Iki dabar atsimenu tas naktis, kai visos džiunglės atgyja, juda, sklinda gausybė garsų, lyg mūsų jonvabaliai geltonai šviečia vabaliukai. Kažkokia fantastika! Kai užeidavo liūtys, jos būdavo tokios stiprios, kad nepadėdavo jokios turėtos apsaugos, sugadinau fotoaparatus, telefonus, "iPad"."

Afrikoje saugumas buvo prioritetas: "Kadangi Afrikoje daug laukinių žvėrių, esu nakvojęs ant molinių namukų stogų - vietiniai patys pasiūlydavo, taip saugiau. Ir po žvaigždėmis pasitiesus čiužinį, išsitraukus tinklelį nuo moskitų kur kas smagiau, nei lūšnelėje su trisdešimčia vietinių, nors jie tikrai būtų priėmę į vidų."

Miegoti tekdavo ir dykumose: "Plaukdamas per jūras, miegojau senoviniuose mediniuose laiveliuose, Sudano dykumų lokandose - taip jie vadina tiesiog ant kopos stovinčias metalines lovas be jokios patalynės ar stogo. Ten atsidūriau be savo palapinės ar čiužinio, tad miegojau su rūbais tiesiog ant lovos spyruoklių."

Šaltis taip pat nebuvo išimtis: "Kanadoje miegojau palapinėje, kai spaudė -20 laipsnių. Ten lankiausi rudenį, kai toks šaltis netikėtas... Apranga buvo tinkama, bet palapinė - vasarinė, kilimėlis taip pat, nebuvau pasiėmęs maisto gaminimo įrangos. Kalnuose žemė buvo tiek įšalusi, kad negalėdavau įkalti kuoliuko palapinei statyti, prispausdavau jos kraštus akmenimis, o šie tuoj pat prišaldavo. Miegojau su visais drabužiais įlindęs į miegmaišį, o rytą nuo garų ant palapinės lubų susidarydavo ledas. Trinkteli - nubyra. Norėjau atsikąsti obuolio - ledinis, vanduo - taip pat. Kitą naktį eidamas miegoti vandenį dėjau prie kūno į miegmaišį, batus, kurių sušalusių rytą negalėdavau apsiauti, palikdavau prie sukurto laužo."

Kelionės Per Epochas ir Kultūros Skirtumai

Danas Pankevičius pabrėžia, kad keliaudamas po pasaulį keliauja ne tik per valstybes, bet ir per epochas: "Gerbiamas Danai, turbūt galima sakyti, kad keliaudamas po pasaulį keliaujate ne tik per valstybes, bet ir per epochas? Taip, tikrai taip. Pasaulis labai skirtingai išsivystęs. Yra tokių pasaulio kampelių, kuriuose iš esmės nėra jokios civilizacijos. Kur taip žmonės gyveno prieš šimtą, o gal ir prieš tūkstančius metų. Jų gyvenime niekas nepasikeitę. Vaikšto beveik nuogi, gal tik moterys prisidengusios tam tikras kūno dalis odiniais uždangalais. Gyvena mėšlo, molio trobelėse ir augina gyvulius. Ir nieko daugiau ten nėra - nei plastiko, nei stiklo, kas galėtų šiukšlinti aplinką. Žmonės viską sunaudoja."

Jis yra susipažinęs su dešimtimis skirtingų genčių: "Aplankiau dešimtis skirtingų genčių, gyvenau su jomis ir stebėjau buitį." Danas įkūrė savo kelionių agentūrą, kuri siūlo keliones į rečiausiai lankomas vietas, pavyzdžiui, Pietų Sudane: "Danas Pankevičius siūlo iš arti pamatyti rečiausiai lankomų Pietų Sudane įsikūrusių mundari ir toposa genčių gyvenimą. Visas jos narių gyvenimas sukasi aplink įspūdingos išvaizdos galvijus - jie ir pragyvenimo šaltinis, ir socialinio statuso visuomenėje ženklas, ir labiausiai saugomas turtas. Tuo metu toposa gentyje Danas pasakoje pakliuvęs į vestuves. Tačiau įtampa kaimelyje neslopo, nes visi su nekantrumu laukė, ar pasirodys nuotaka. Mat jai tik 16-a, o jaunikiui 60 m. ir jis jau turi keturias žmonas."

Keliaudamas po Afriką, Danas susidūrė su neįprastais papročiais: "Afrikoje viena gentis man bandė įsiūlyti žmoną. Atsisakiau, bet jokio keršto už tai nesulaukiau. Man žmona buvo siūloma iš genties, kurioje moterys gyvenime nusiprausia tik du kartus - kai gimsta ir kai miršta. Bet tos moterys turi savas švaros procedūras - maišo raudonąją žemę su įvairiomis žolelėmis bei gyvūnų taukais ir nuolat tuo mišiniu tepa visą kūną. Negalėjau priimti siūlomos afrikietės žmonos dar ir dėl to, kad ten merginos į žmonas atiduodamos ne šiaip sau. Tėvai už dukras Afrikos miestuose prašo nemenkų pinigų, o gentyse kai kurios žmonos kainuoja net šimtą jaučių."

Bendravimas su vietiniais gyventojais reikalauja išradingumo: "Kai po Kiniją keliaudavau anksčiau ir ten buvo uždraustas internetas, tekdavo "kalbėtis" gestais ir rankomis, o dabar jau galima pasitelkti visas ryšio priemones. Yra įvairiausių programėlių, todėl nesudėtinga iš kinų kalbos išsiversti tai, kas bent jau būtiniausia kelionėje. Man atrodo, kad šiais laikais įmanoma visą pasaulį pamatyti, mokant ir tik lietuvių kalbą."

Pats Danas moka kelias kalbas, bet dažniausiai pasitelkia universaliąją gestų kalbą: "Kalbu angliškai, rusiškai, šiek tiek ispaniškai. Dažniausiai naudoju rankų, gestų kalbą. Gentyse niekas nei angliškai, nei vokiškai ar kokiomis kitomis mums žinomomis kalbomis nešneka. Tereikia rankų, gestų kalbos, garsų."

Sauga ir Pavojus Kelionėse

Danas Pankevičius sugriauna mitus apie pavojingas šalis: "Gal kažkam atrodau trenktas, o mano lankomos šalys - per daug pavojingos, bet tokios jos atrodo tiems, kurie sėdi namuose prie kompiuterio ir skaito žinias, jog ten kažkas baisaus nutiko. Išties pasaulis nėra toks blogas." Jis renkasi visas šalis, o ne tik konflikto zonas: "Neretai renkatės tas šalis, kuriose vyksta kokie nors konfliktai? Renkuosi visas šalis, tik kažkodėl dažnas prisimena: "O, Danas buvo Somalyje.""

Afganistanas yra vienas iš pavyzdžių, kaip keičiasi kelionių saugumo situacija: "Afganistanas - labai įdomi šalis. Ne veltui ten hipių laikais masiškai traukdavo keliautojai. Vėliau prasidėję karai atbaidė žmones, nes būdavo labai pavojinga. Tačiau dabar situacija ženkliai pasikeitusi - talibanas yra valdžioje, užsienio karinių pajėgų nebėra, todėl užsieniečiai - nebe priešai. Talibai puikiai supranta, kad turizmas jų šaliai gali duoti didžiulį pelną, ir deda visas pastangas, kad turizmas tik aktyvėtų. Kai šiemet lankiausi Afganistane, talibai prie patikrinimo postų kitataučius vaišina arbata, o miestuose užsieniečiams pasiūlo ir pavalgyti."

Pasirengimas ir atsargumas yra Dano saugumo garantas: "Dabar lankydamasis Afganistane pasiekiau Talibano tvirtove vadinamą Kandaharo miestą, to kitiems nerekomenduočiau, bet pats jaučiausi gana ramus, nes prieš kelionę buvau viską išstudijavęs, apsirengiau kaip vietinis, pasiauginau barzdą, užsidėjau tradicinę kepurę." Jis tiki, kad pasaulis nėra toks pavojingas, kaip atrodo, o propaganda dažnai iškreipia realybę: "Daug kur yra ir propagandos, konfliktuojančios šalys viena kitą bando pavaizduoti neigiamai. Juk kažkada Iranas buvo minimas kaip pavojinga šalis, o man iraniečiai yra nuoširdžiausių, draugiškiausių žmonių trejetuke pasaulio mastu. Sudanas, Afganistanas ir jų gyventojai - taip pat. Daug kas ten bijo keliauti, tad vietiniams tikrai būna smalsu pabendrauti su tuo atvykti išdrįsusiu užsieniečiu, kviečia jį į svečius, vaišina - stengiasi būti draugiški."

Šiaurės Korėją Danas netgi vadina viena saugiausių šalių turistams: "Šiaurės Korėją apskritai pavadinčiau viena turistams saugiausių šalių. Taip, ten yra nutikusių baisių istorijų, bet jos - išimtis, ne taisyklė. Pats po šią šalį kažkada keliavau su penkių mėnesių dukra, nes ten tikrai saugu. Neseniai lydėjau ir turistų grupę."

Afrikoje Danas išmoko bendrauti su gentimis: "Afrikos šalys, palyginti su Europa, menkai išsivysčiusios. Man šiame žemyne neteko susidurti su pavojais. Žinoma, jei prie vietinių genčių būčiau bandęs prisiartinti automobiliu arba demonstratyviai rodydamas kino ar fotokameras, geruoju būtų nepasibaigę. Reikia žinoti, kaip prieiti prie tenykščių gyventojų. Afrikos gentys kovoja tarpusavyje ir dėl vandens, ir dėl kitų civilizacijos dalykų, bet aš nesu joms priešas, nes negaliu nieko atimti. Žinodamas, kad ten vyrai svaiginasi, pasiimu kokių nors tam tinkančių medžiagų."

Danas Pankevičius prisimena ir keletą ekstremalių situacijų: "Ar buvo per tą minėtą kelionių laikotarpį itin ekstremalių situacijų, kai pagalvodavote - viskas, galas, reikia melsti Aukščiausiąjį, kad likčiau gyvas ir galėčiau grįžti į Lietuvą? Nepasakyčiau, kad daug, o gal aš tiesiog jų nesureikšminu, ir jos tiesiog išsitrina iš galvos. Bet kelios tikrai buvo. Buvo užpuolimų su ginklais." Prieš keliones jis kruopščiai renka informaciją: "Bet aš, prieš išvykdamas į keliones, susirenku visą informaciją, kokius dokumentus privalu turėti. Kai kurie keliautojai yra pasakoję, kad gana pavojinga keliauti po Afrikos šalis."

Danas patyrė daugybę nuotykių: "Tiek daug patyriau, kad neįmanoma visko išvardyti. Kopiau kalnais, plaukiau vandenynais, per didžiausius karščius klampojau per dykumas. Nuogas maudžiausi Antarktidoje. Metų metus miegojau hamake, palapinėje džiunglėse ar kitose atokiose vietose. Nardžiau po nuskendusius laivus ir lėktuvus. Metro atstumu stebėjau baltuosius ryklius. Sausuma nukeliavau per visą Afrikos žemyną. Perplaukiau visą Amazonės upę. Aplankiau dešimtis skirtingų genčių, gyvenau su jomis ir stebėjau buitį. Sutikau kelyje daug laukinių gyvūnų. Ieškojau deimantų, ieškojau ir bet kokio maisto. Kartais jis būdavo toks, kokio jūs net neišdrįstumėt paragauti. Gėriau vandenį iš balų, ar upių atogrąžų miškuose. Mačiau karus ir skurdą, mačiau ir prabangą. Keliavau visomis įmanomomis transporto priemonėmis, net ilgiausią krovininį traukinį stabdžiau ant bėgių stovėdamas, tiesiog kito būdo išsinešdinti iš atokios vietovės nebuvo. Bendravau su visų šalių gyventojais!"

Kelionės Lietuvoje

"Kokia jūsų, kaip keliautojo, patirtis Lietuvoje? Daug kas manęs klausia, ar pažįstu Lietuvą?" Danas Pankevičius, grįžęs į Lietuvą, taip pat leidžiasi į ilgus žygius: "Prieš COVID-19 ligos pandemiją grįžau iš Azijos ir supratęs, kad ilgai vienoje vietoje nenustygsiu, pasiėmiau palapinę ir išėjau keliauti po Lietuvą per miškus. Pėsčiomis per mėnesį nuėjau daugiau nei tūkstantį kilometrų. Nuo pasienio su Lenkija gražiausiomis vietomis nuėjau iki Latvijos."

Jis mėgsta sunkias keliones ir gamtos iššūkius: "Kadangi Vilniuje dar buvo daug įvairiausių karantino apribojimų, nusprendžiau pakeliauti Baltijos pajūriu. Nuėjau iki Drevernos. Buvo ruduo. Naktimis jau būdavo šalnų. Kadangi mėgstu sunkias keliones, nepaisant šalto oro, miegodavau palapinėje."

Net ir Lietuvoje Danas laikosi griežtų taisyklių: "Kelionės įspūdžiais dalydavausi socialiniuose tinkluose, todėl nemažai bičiulių man siūlydavo nakvynę savo sodybose: "Danai, mūsų sodyba nuo tavo buvimo vietos už dviejų šimtų metrų. Raktai palikti ten ir ten. Tačiau savo nuostatų - miegoti tik palapinėje, maudytis tik atviruose vandens telkiniuose ir gamintis maistą tik ant laužo, neužeiti į jokią kavinę ar restoraną - neišdaviau."

Savo kelionės metu Lietuvoje Danas mėgaujasi gamtos gėrybėmis: "Miškuose dar rasdavau grybų, apleistose sodybose - vaisių. Kai prasidėjo rudeniniai lietūs, jau buvau pasiekęs Klaipėdą. Bet iki tūkstančio kilometrų kelionės man buvo trūkę visai nedaug, todėl ties Dreverna ir baigiau kelionę. Taigi, Lietuvai nesu skolingas ir labai tuo džiaugiuosi, nes pamačiau, kaip keičiasi mūsų gamta - kaip geltonuoja paparčiai, kaip vienos uogos pranyksta, kitos - atsiranda."

Kelionės Lietuvoje taip pat vyksta be konkretaus plano: "Visuomet keliauju be konkretaus plano. Neužsibrėžiu per tam tikrą laiką nueiti konkretaus kilometrų skaičiaus, nesiekiu rekordų. Keliauju savo malonumui, maudausi ežeruose, upėse. Jeigu bus labai šalta ar susižeisiu koją - kelionę nutrauksiu."

Dano Pankevičiaus Kelionių Agentūra

Keliautojas Danas Pankevičius įkūrė savo kelionių agentūrą, siekdamas dalintis savo patirtimi su kitais: "Neseniai kilo idėja dalytis su kitais savo kelionių patirtimi, žiniomis, gebėjimu, kaip jas organizuoti, todėl įkūriau savo kelionių agentūrą."

Jo agentūra siūlo unikalias, nišines keliones: "Įkūrėte savo vardo kelionių agentūrą. Ji iš esmės, kaip suprantu, skiriasi nuo dabar esančiųjų Lietuvoje. Kokias keliones organizuojate ir į kokius pasaulio kraštus? Taip, įkurta kelionių agentūra. Noriu siūlyti keliones, kurių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje niekas nesiūlo. Esu suskaičiavęs mažiau negu dešimt kompanijų, kurios siūlo tokio tipo keliones. Aš jas vadinu nišinėmis, nes tai nėra masinio turizmo šalys."

Pagrindinis iššūkis - vizos, kurias Danas apsiima sutvarkyti: "Didžiausia problema yra vizos, bet aš jas apsiimu sutvarkyti. Kai kurios kelionės yra sudėtingesnės, nes bus kelios dienos žygio. Jeigu žmogus nėra pripratęs prie žygių, prie fizinio aktyvumo, tai galbūt šios kelionės nesirinks. Bet dažniausiai žmonės perskaito aprašymą, ir jiems viskas aišku."

Danas mano, kad lietuviai yra keliaujanti tauta: "Manau, tiesiog tokie laikai, kai žmonės gali sau leisti keliauti. Žmonės daug keliauja, ypač lietuviai. Kai būna jau daug pamatę, tuomet renkasi tuos kraštus, į kuriuos galbūt patys vieni ir nenuvažiuotų." Jo agentūros kelionės yra pažintinio pobūdžio: "Jeigu yra galimybė suderinti pažintinius ir poilsinius poreikius, tuomet tiesiog siūlau keliautojams apkeliauti regioną savarankiškai, kažkur prie jūros pailsėti, jeigu nori. Bet mano kelionės yra pažintinio pobūdžio."

Nors Danas jau apkeliavo visą pasaulį, jo kelionių planai nesibaigia: "Taigi jūs išmaišėte visą pasaulį. Neseniai grįžau iš Pietų Italijos, dabar norėčiau nukeliauti į Šiaurės ašigalį."

Palinkėjimas Keliautojams

Keliautojas Danas Pankevičius, apkeliavęs visą pasaulį, linki ir kitiems neprarasti kelionių džiaugsmo: "Keliaukit kuo daugiau, jeigu galimybės leidžia."

Dano Pankevičiaus Kelionių Statistika

tags: #danas #pankevicius #gimimo #diena

• Tėvų atsakomybė auklėjant vaikus
• Kokybiška „Hummel“ apranga jauniesiems futbolininkams
• Apie išmokos vaikams sąlygas ir tvarką
• Akreditavimas akušerijoje ir ginekologijoje
• Paslaugos senelių globos namuose Panevėžio rajone