Dalia Leinarte: Istorikė, Žmogaus Teisių Ekspertė ir Šeimos bei Vaikų Gerovės Analizė

Dalia Leinarte, gimusi 1958 m., yra tarptautinė žmogaus teisių ekspertė ir istorikė. Ji yra žinoma dėl savo gilių tyrimų apie šeimos, moterų ir vaikų gyvenimą Lietuvoje, ypač sovietmečiu, bei aktyvios veiklos Jungtinių Tautų organizacijoje, ginant moterų teises ir skatinant lyčių lygybę.

Profesinė Karjera ir Mokslinė Veikla

Dalia Leinarte gimė Trakuose, 1968 m. su šeima atvyko gyventi į Kelmę. 1976 m. baigė Kelmės 1-ąją vidurinę mokyklą, o 1982 m. - Vilniaus universitete bibliografiją. 1993 m. Vytauto Didžiojo universitete baigė istorijos magistro studijas, o 1996 m. įgijo mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1997 m. dėstė Vilniaus universitete, o 2000-2017 m. ėjo Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorės pareigas. 2014 m. jai suteiktas profesoriaus laipsnis. Nuo 2017 m. D. Leinarte yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorė.

Profesorė D. Leinarte taip pat buvo Amerikos universitetinių moterų asociacijos (AAUW) mokslo darbuotoja Aidaho valstijos universitete (2005-2006 m.) ir Fulbright mokslo darbuotoja Niujorko valstijos universitete-Buffalo (2002-2003 m.). 2007-2009 m. ji buvo kviestinė profesorė Aidaho valstijos universitete, JAV. 2017-2024 m. ji dirbo vyresniąja mokslo darbuotoja Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete. Ji taip pat ėjo Kembridžo universiteto Menų ir humanitarinių mokslų tyrimų tarybos doktorantūros programos patariamosios tarybos narės pareigas (2014-2017 m.).

Mokslinių Tyrinėjimų Sritys

Pagrindinės Dalios Leinartės mokslinių tyrinėjimų sritys apima lietuvių šeimos ir moterų istoriją, istorijos atmintį ir pasakojamąją istoriją, sovietologijos teorijas. Ji yra daugiau kaip 30 mokslinių straipsnių bei keleto knygų autorė ir bendraautorė. Svarbiausios knygos, susijusios su šeimos ir moterų istorija, yra „Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970: biografiniai Lietuvos moterų interviu“ (2007), „Išgyvenant ir prisimenant sovietinę kasdienybę: Lietuvos moterų autobiografiniai pasakojimai, 1945-1970“ (anglų kalba, 2010) ir „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje“ (2022).

Knyga „Adopting and Remembering Soviet Reality. Life Stories of Lithuanian Women, 1945-1970“ (Lietuvos moterų gyvenimo istorijos, 1945-1970) sudaryta iš dešimties interviu ir dviejų įvadinių esė: „Interviu darymas posovietinėje erdvėje“ ir „Moterys, darbas ir šeima sovietinėje Lietuvoje“. Knygoje pasakojama apie Lietuvos moterų patirtis pokario metais, vadinamojo „Chruščiovo atšilimo“ ir „Stagnacijos eros“ pradžioje. „Family and the State in Soviet Lithuania“ (Šeima ir valstybė sovietinėje Lietuvoje), pagrįsta daugiau nei 100 interviu ir daugybe archyvinių šaltinių, analizuoja, kaip šeimos politika formavo vyrų ir moterų kasdienį gyvenimą ir kaip sovietinė ideologija internalizavosi privačioje sferoje.

Šeima ir Vaikai Sovietmečio Lietuvoje

Monografijoje „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ profesorė D. Leinarte atskleidžia, kad sovietinės valdžios pagrindinis tikslas buvo paversti žmogų kolektyvo dalimi, siekiant, kad nesusiformuotų ideologijai priešiškos grupės ir emociškai bei psichologiškai tvirtas šeimos modelis. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos sovietai užsiėmė aiškinimu, kaip reikia kovoti su romantine meile, teigdami, kad įsimylėję ir aistros apimti žmonės negali adekvačiai vertinti realybės. Buvo teigiama, kad reikia stengtis šią būklę kuo greičiau išgyventi, nes tik remiantis sveiku protu jaunuoliai bus pasiruošę sukurti sovietinę ir režimui pavaldžią šeimą.

Iki 1968 m. Lietuvoje buvo dirbama šešias dienas per savaitę, ilgą laiką kasmetinių atostogų buvo suteikiama vos dvylika dienų per metus, o mamos, kai kūdikiui sukakdavo du mėnesiai, būdavo priverstos grįžti į darbą. Profesorė D. Leinarte pabrėžia, kad sovietinis režimas buvo ne tik represinis, bet ir totalitarinis. Įstatymai buvo skirti prievarta išvesti moteris į darbo rinką, niekas negalėjo rinktis, net moterys, turinčios negalios vaikų. Nebuvo įstatymo, kuris galėtų pagelbėti mamai likti namuose, buvo numatyti įstatymai prieš veltėdžiavimą. Visi ir visos privalėjo dirbti.

XX a. 8 dešimtmetyje prasidėjus seksualiniam laisvėjimui, kontraceptinių priemonių ar prezervatyvų nebuvo. „Pasiruošimo santuokiniam gyvenimui“ pamokose buvo mokyta susilaikyti nuo bet kokių lytinių santykių iki vedybų. Lyčių lygybė sovietiniame kontekste lietė tik moteris, tuo metu Vakaruose ji apėmė ir vyrus, ir moteris, siekiant pokyčių ir egalitarinės visuomenės transformacijos privačiame ir darbiniame gyvenime.

„Tradicinės Šeimos“ Sąvoka ir Neopatriarchalizmo Įtaka

Dalia Leinarte teigia, kad šiandienėje visuomenėje aktyviai vartojama „tradicinės šeimos“ sąvoka dažnai painiojama su sovietinės visuomenės neopatriarchaline šeima. Nors jos disertacija, apginta 1996 metais, buvo apie tradicinę lietuvių šeimą XIX amžiuje, ji pabrėžia, kad šie radikalūs šūkiai, kviečiantys išsaugoti „tradicinę šeimą“, neturi nieko bendra su XIX a. tradicine šeima. Jie atsigręžia būtent į sovietinę neopatriarchalinę šeimą, kurioje buvo neigiamas moters vaidmuo, o vyras buvo laikomas šeimos galva.

Lietuvos istorinė raida nebuvo palanki egalitariniams lyčių santykiams formuotis. Nuo XVIII a. pabaigos dominavo išplėstinės šeimos, kuriose gyveno kelios kartos ir kuriose patriarchalinė tėvo arba kitų šeimos vyrų valdžia iš esmės buvo nekvestionuojama. Naujų modernių šeimyninių santykių formavimasis tarpukariu buvo nutrauktas, o sovietmetis formavo neopatriarchalinius lyčių vaidmenis šeimoje.

Veikla Jungtinių Tautų Organizacijoje

Dalia Leinarte yra tarptautinė žmogaus teisių ekspertė ir istorikė. 2025 m. sausio mėn., kaip bendra Baltijos valstybių kandidatė, D. Leinarte buvo išrinkta į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą (CCPR) per papildomus rinkimus, vykusius Niujorke. Ji taip pat dirbo JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitete (CEDAW). Būdama CEDAW komiteto narė, Leinarte buvo Individualių pranešimų darbo grupės narė (2015-2016 m., 2019-2020 m.), taip pat Tyrimų pagal CEDAW neprivalomąjį protokolą darbo grupės narė (2017-2018 m., 2023-2024 m.). Ji taip pat buvo CEDAW pranešėja represijų klausimais (2021-2024 m.).

D. Leinarte pirmininkavo darbo grupei, atsakingai už CEDAW Bendrosios rekomendacijos Nr. 38 „Prekyba moterimis ir mergaitėmis pasaulinės migracijos kontekste“ parengimą, kuri kontekstualizavo valstybių narių įsipareigojimų įgyvendinimą kovojant su visų formų prekyba žmonėmis.

Lietuva Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW konvencija) ratifikavo 1995 m. 16 konvencijos straipsnis ir bendrosios rekomendacijos Nr. 21, 29 (1994, 2013) kalba, kodėl svarbu keisti stereotipus, kurie skatina ir palaiko patriarchalinius vyrų ir moterų vaidmenis santuokoje ir/ar partnerystėje. Konvencija ragina šalių vyriausybes sudaryti palankias teisines ir socialines sąlygas vyrams ir moterims dalintis atsakomybe šeimoje ir tokiu būdu sudaryti jiems sąlygas derinti darbą ir šeimą.

Šeimos Politikos Iššūkiai Lietuvoje ir Emigrantų Šeimos

Šiandieninėje demokratinėje Lietuvoje aktyvi lyčių lygybės politika turėtų būti pagrindiniu kompensaciniu mechanizmu, skatinančiu modernius egalitarinius santykius viešame gyvenime ir šeimoje. Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė prof. D. Leinarte pastebi, kad Lietuva prie CEDAW konvencijos prisijungė 1995 m., tačiau šalyje labai trūksta supažindinimo su šia konvencija universitetiniame lygmenyje. Pilietinė visuomenė ir jos vaidmuo yra didelis ginklas, tačiau prioritetas dėl lyčių lygybės, moterų teisių įgyvendinimo, apie kurį buvo nemažai kalbama Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, atrofuojasi.

Nacionaliniai įstatymai, įtvirtinantys nediskriminavimą ir lyčių lygybę Lietuvoje (LR lygių galimybių įstatymas, LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas), nėra taikomi šeimos ir privataus gyvenimo srityse. LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (2011) užkerta kelią smurtui prieš moteris ir vaikus šeimoje, tačiau dabar siūloma pritaikyti mediacijos institutą, kas iš esmės reiškia raginimą sumuštai moteriai atleisti savo skriaudėjui. Pagal LR darbo kodeksą, vyrams gali būti suteikiamos tėvystės atostogos, tačiau, kitaip nei Norvegijoje, jomis nesinaudoja 90 proc. Lietuvos tėvų.

Dalia Leinarte atkreipia dėmesį į tai, kad kadangi lietuviai sudaro tam tikrą rizikos tėvų dalį Šiaurės šalyse, ypač Norvegijoje, Lietuva galėtų ir turėtų bendradarbiauti, įgyvendinant JT vaiko teisių komiteto komentarus, mėgindama atsakyti į klausimą, kokios yra pagrindinės priežastys, lemiančios vaiko atskyrimą nuo tėvų Lietuvos emigranto šeimoje. Norvegijos vyriausybė pristatė savo ketvirtą ataskaitą Jungtinių Tautų vaiko teisių komitete. Baigiamuosiuose šio komiteto komentaruose buvo pabrėžta, kad Norvegija turėtų atkreipti dėmesį į situaciją, kai vaikai yra atskiriami nuo tėvų ir patalpinami valstybės institucijose. Komiteto ekspertai ragino Norvegiją išsiaiškinti šio reiškinio priežastis ir skirti didesnį dėmesį prevenciniam rizikos tėvų švietimui, tėvystės jausmo ir atsakomybės už vaikus ugdymui.

Lyčių Lygybės Palyginimas: Šiaurės Šalys ir Lietuva

Skandinavų mokslininkų nuomone, galima išskirti keletą aspektų, paaiškinančių, kodėl Šiaurės šalims pavyko sukurti ir įgyvendinti efektyvias šeimos politikas, palyginti su Lietuvos istoriniu kontekstu:

Profesorė D. Leinarte apibendrina, kad neturint valstybinės egalitarinės šeimos politikos, mūsų emigrantai toliau keliaus į užsienio šalis su labai specifiniu supratimu apie vyrų ir moterų vaidmenis bei tėvų ir vaikų santykius šeimoje, o jų kaimynai bus linkę pranešti socialinės apsaugos skyriui apie keistai besielgiančią šeimą.

tags: #dalia #leinarte #vaikai

• Visapusiškas požiūris į vaikų gerovę „Gintarėlyje“
• embriono mirtingumas
• Kodėl verta rinktis merino vilną kūdikio drabužiams?
• Grožio verslo kūryba Agnės Žobovienės
• Juozas Aputis: vaikystės ilgesys