Vaiko nuomonė, melas ir vagiliavimas: kaip suprasti ir išklausyti mažametį

Vaikų gyvenime, ypač sudėtingose situacijose kaip skyrybos ar susidūrimas su teisine sistema, itin svarbu tinkamai išklausyti jų nuomonę. Tačiau mažamečių pasaulis yra kupinas fantazijos ir emocijų, todėl atskirti tikrąją nuomonę nuo manipuliacijų ar tiesiog norų gali būti sudėtinga. Be to, vaikų elgesys - melas ir vagiliavimas - dažnai slepia gilesnes priežastis, kurias suaugusieji privalo suprasti ir įvertinti. Šis straipsnis apžvelgia, kaip išklausoma vaiko nuomonė teisiniuose procesuose, bei nagrinėja vaikų melo ir vagysčių fenomenus, padedant tėvams ir specialistams geriau suprasti mažamečių elgesį.

Vaiko nuomonės išklausymas skyrybų bylose

Skyrybų ir vaiko dalybų bylose vaiko nuomonė dažniausiai išklausoma tarpininkaujant vienam iš trijų specialistų: Vaiko teisių apsaugos darbuotojui, teismo psichologui arba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistui.

Vaiko teisių ir psichologų vaidmuo

Anot psichologo N. Oginto, pirmieji vaiko nuomonę skyrybų byloje išklauso Vaiko teisių apsaugos specialistai. „Iš pradžių vaikas savo poziciją dėl bendravimo tvarkos ar gyvenamosios vietos išsako vaiko teisių atstovams, kurie tėvams išsiskyrus aplanko šeimą, kalbasi su tėvais bendraisiais klausimais, t. y. kur liks gyventi vaikas, kokia bus bendravimo tvarka.“

Į teismą, teismo psichologą kreipiamasi tada, kai tėvai nesutaria, su kuo gyvens vaikas, arba kai kyla įtarimas, kad vaiko nuomone manipuliuojama, jį bandoma paveikti, vaikas kalba frazėmis, žodžiais, kurių įprastai mažamečiai nevartoja. Visgi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo J. Maciejevskio teigimu, išklausant vaiko nuomonę teismo posėdžio metu labai svarbus teismo psichologo vaidmuo. „Tarp vaiko ir bylos dalyvių, taip pat tarp vaiko ir teisėjo visada yra trečiasis subjektas - psichologas.“

Teismo psichologas betarpiškai bendrauja su vaiku, užmezga ryšį ir užduoda klausimus vaikui suprantama kalba. Kitaip sakant, jei bylos dalyviai užduoda klausimus vaikui, teisėjas klausimus apibendrina ir perduoda psichologui, psichologas juos pritaiko vaikui pagal jo raidą, išsivystymo lygį. Tokiu atveju, kai teismo psichologas vaiką apklausia individualiai, bendraujama nebe teismo posėdžio metu. Sutariamas patogus laikas, vaikas atvežamas pas psichologą arba pats psichologas atvyksta į vaikui neutralią vietą.

„Psichologas kalbasi su vaiku, pastebėtas įžvalgas fiksuoja išvadoje, išvadą vėliau perduoda teismui, teisėjui. Teismo posėdžio metu teisėjas perskaito išvadą, ją pakomentuoja, įvertinęs visas aplinkybes nusprendžia, ar į ją reikšminga atsižvelgti. Galiausiai sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos priima teismas“, - teigia N. Ogintas.

Pasak teisėjo J. Maciejevskio, pagrindinis principas - vaiką apklausti vieną arba kiek įmanoma mažiau kartų. Dėl šio tikslo teisėjai ir teismo psichologai nuolatos bendradarbiauja, siekia, kad vaiko netektų varginti pasikartojančiomis apklausomis. „Teisėjai tariasi su teismo psichologais, ar geriau kreiptis į Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą, ar vaikus apklausti patiems.“

Tarnyba atlieka išsamesnę ekspertizę dėl vaiko nuomonės gyvenamosios vietos klausimu. Taip pat jie įvertina vaiko ir tėvų ryšio stiprumą, santykio tvirtumą. Tarnyba ilgesnį laiką stebi vaiko ir tėvų interakciją nei teismo psichologai, tačiau jų paslaugos yra mokamos. Matant, kad tėvai konfliktuoja, nepasidalina vaiko globa, sprendžiama, kuris vaiko apklausos būdas tinkamiausias.

Amžiaus ribos ir nuomonės branda

Teisėjo J. Maciejevskio teigimu, vaikų apklausų teisme neriboja mažamečių amžius. „Tam tikrų kategorijų bylose yra numatyta, kad vaiką privaloma išklausyti, kai jam sueina 10 metų, bet, iš tiesų, teismui nusprendus, kad vaiko nuomonė skyrybų byloje yra svarbi, gali būti apklausiami ir kur kas jaunesni vaikai. Aišku, jaunesnių nei 10 metų vaikų apklausos sudėtingesnės, ypač reikalinga specializuotų psichologų, kurie geba prakalbinti mažamečius, pagalba.“

Panevėžio apygardos teismo psichologo teigimu, šeimos, skyrybų bylose vaikai išklausomi tada, kai jau geba suformuluoti nuomonę. „Svarbu nesumaišyti vaiko norų ir nuomonės. Nuomonė yra sąmoninga, argumentuota, vaiko suvokta pozicija tam tikrais klausimais, o norai dažniau gali būti susiję su poveikiu, kuris yra daromas vaikui skyrybų metu. Skyrybų bylose tėvai dažnai manipuliuoja vaikais, būtent dėl šios priežasties vaikai teisme neretai išsako ne nuomonę, o norus.“

Anot jo, apklausiant vaiką skyrybų bylose labai svarbu įvertinti vaiko brandą, dėl to bendraujant su vaiku žiūrima, ar jis savo nuomonę reiškia nuosekliai, ar nuomonė nekinta perklausus jį apie tuos pačius dalykus keletą kartų ir ar jo pasakojimas sutampa su neverbaline kalba, emocine išraiška, balso tembru, veido mimika ir bendra pastebima psichologine būsena.

„Taip pat atsižvelgiama į tai, ar vaikas kalba suaugusiųjų žodžiais. Pavyzdžiui, noriu pas tėtį, nes mama neturi pakankamai finansų, kad pasirūpintų šeima. Kai vaikas kalba tokiais žodžiais, yra pagrindas manyti, kad tėvai vaiką nuteikinėja, daro jam poveikį, jo išsakyti žodžiai gali būti neteisingi, dirbtinai suformuoti“, - darbine patirtimi dalinasi psichologas N. Ogintas.

Teisėjo J. Maciejevskio nuomone, vaikas, gyvendamas su abiem tėvais ar su vienu iš jų, gyvena tam tikrame socialiniame burbule, dėl to neįmanoma, kad aplinka mažamečiui nedarytų įtakos. Dažnai pasitaiko, kad vaikai perima tėvų nuotaikas, poziciją tam tikrais klausimais, tačiau susiduriama ir su atvejais, kai vaikai yra piktybiškai nuteikinėjami prieš vieną iš tėvų. Tokiose situacijose išgirsti tikrąją vaiko nuomonę gali būti itin sudėtinga, reikalinga patyrusio specialisto pagalba.

Apklausos trukmė ir saugi aplinka

Vaiko apklausų specialistas teigia, kad nėra griežto standarto, kaip ir kiek laiko turėtų būti apklausiami vaikai. Visgi, remiantis konkrečia jo praktika, vaiko apklausa, kai psichologas individualiai kalbasi su mažamečiu, trunka ne ilgiau kaip valandą. „Per valandą dažniausiai pavyksta aptarti pagrindinius klausimus, išsiaiškinti vaiko poziciją. Jei apklausa trunka ilgiau - vaikas tiesiog pavargsta“, - pripažįsta specialistas.

„Per valandą pasimato, ar vaikas gali suformuluoti savo nuomonę, ar yra tam tikras lojalumo konfliktas ir vaikui sunku išreikšti savo poziciją, jis jaučiasi kaltas ir dėl to negali įvardinti, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Jei vaikas apklausiamas teismo posėdžio metu, tai ši procedūra įprastai trunka apie valandą ar trisdešimt minučių.“

Teismo psichologas pabrėžia, kad apklausų metu psichologai vaiko nuomonę nori suprasti neužduodami tiesioginių klausimų. Psichologai stengiasi neklausti vaiko, ar jis nori gyventi su tėčiu ar su mama. Jie nori įsiklausyti į vaiko pasakojimus, suprasti, kaip jis vertina situaciją ir neužduoti klausimų, kurie prasideda žodžiu kodėl. „Pavyzdžiui, kodėl nenori gyventi pas mamą? Tokie klausimai gali skambėti kaip kaltinimas. Taip pat teismo psichologai stengiasi užduoti kuo mažiau uždarų klausimų. Tokie klausimai yra vienpusiški, labai konkretūs, kategoriški“, - sako N. Ogintas.

„Dar svarbu akcentuoti, jog teismo psichologai apklausų metu stengiasi vaikams sukurti psichologiškai saugią aplinką. Stengiamės paaiškinti, kad vyksta ne tardymas, o pokalbis, kurio metu vaikas turi teisę išsakyti tai, ką galvoja, ko nori.“ Apklausų metu psichologai stengiasi neužduoti ir klausimų, kurie padidintų vaiko nesaugumo jausmą ar gynybiškumą. Taip pat siekia vaikui parodyti, kad jis yra neatsakingas už tai, ką teismas nuspręs. Vaiko nuomonė svarbi, bet ne jis priima galutinį sprendimą.

„Pasitaiko atvejų, kai tėvai bando vaikui įteigti, kad jo apsisprendimas, su kuriuo iš tėvų nori gyventi, yra lemiamas. Tokiais atvejais vaikas gali jaustis kaltas, kad, pavyzdžiui, nuvylė tėtį, nes pasakė, jog nori gyventi su mama.“ Iš esmės vaikų apklausoms skyrybų bylose yra sukurtos bendros taisyklės, tam tikras protokolas. Teismo psichologai taip pat žinias ir įgūdžius nuolatos atnaujina organizuojamų mokymų metu.

Vaiko paruošimas apklausai

Prieš apklausą skyrybų byloje svarbus vaiko paruošimas. Žinant, kad mažamečio laukia apklausa teisme ar jo nuomonė bus išklausyta individualaus pokalbio su teismo psichologu metu, gali kilti klausimas, ką sakyti vaikui? Ar reikia vaikui bandyti paaiškinti susiklosčiusią situaciją? Anot psichologo, normalu vaikui pasakyti, kur jis bus vedamas, ko jo ten bus klausinėjama.

Rekomenduojama vaikui akcentuoti, jog svarbu, kad jis psichologui ar teismui pasakytų, ką galvoja, kaip jaučiasi. Svarbu mažamečiui paaiškinti ir faktą, kad ne jis, o teismas priima galutinį sprendimą, tačiau jo nuomonė yra labai svarbi. „Tėvų leidimas ir vaiko padrąsinimas išsakyti nuomonę duoda labai daug naudos. Vaikui suteikiamas tam tikras psichologinis leidimas išsipasakoti psichologui. Mažametis nesijaučia kaltas, nebijo pasidalinti asmeninėmis šeimos istorijomis ar išgyvenimais“, - pabrėžė psichologas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo J. Maciejevskio nuomone, idealiame pasaulyje išvis neturėtų kilti tokių situacijų, vaikas neturėtų būti vedamas į teismą aiškinti, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Visgi susiklosčius tokiai situacijai labai svarbu, jog vaikais suprastų išsakytos nuomonės svarbą skyrybų, vaiko dalybų byloje. „Teismas priima sprendimą vadovaudamasis ne tik vaiko nuomone, bet ir kitais duomenimis, tad vaikui svarbu suprasti, kad vien jo nuomonė nenulems galutinio verdikto. Teismas prisiima atsakomybę, kadangi vaikui sprendimo emocinė našta gali būti nepakeliama.“

Aišku, prieš apklausą tėvai turėtų paruošti vaiką, jį nuraminti, paaiškinti, kad jo išsakyta nuomonė negalutinė ir ji neturės įtakos vaiko ir tėvų santykiams. O teisėjas ir teismo psichologas visada sieks, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai. Prieš 10 metų teismuose atsiradusių psichologų esminė užduotis skyrybų, vaikų dalybų bylose - išgirsti mažamečių lūkesčius ir sumažinti galimai žalingą proceso poveikį, jaučiamą psichologinį spaudimą. „Psichologo užduotis apsaugoti vaiką nuo klausimų, kurie gali jį traumuoti, taip pat užtikrinti jo saugumą. Psichologai skyrybų bylose siekia užtikrinti, kad mažamečiai teisme jaustųsi kiek įmanoma jaukiau, kad galėtų laisvai išreikšti tikrąją savo nuomonę ar poziciją tam tikrais klausimais.“

Vaiko apklausa baudžiamajame procese

Vaiko dalyvavimas teisminiuose procesuose jau savaime nėra nei jam, nei jo tėvams malonus įvykis. Tačiau situacijų pasitaiko įvairių ir išvengti nepilnamečio kaip nukentėjusiojo, įtariamojo ar liudytojo apklausos kartais neįmanoma. Dar daugiau nerimo ir klausimų šeimoms kelia vaiko teisių specialisto dalyvavimas tokioje apklausoje.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vaidmuo

Privalomas Tarnybos atstovo dalyvavimas numatomas tik baudžiamajame procese. Nepilnametis baudžiamajame procese gali būti apklausiamas kaip nukentėjęs, liudytojas, ar įtariamasis. Dažniausiai dalyvaujame nukentėjusiųjų arba liudytojų paauglių, nuo 14 iki 17 metų, apklausose. Vaikai dažnai būna kaip nukentėjusieji plėšimų metu ir dėl patirto smurto artimoje aplinkoje, kaip įtariamieji dėl vagysčių, narkotinių medžiagų vartojimo bei platinimo, taip pat būna smurto artimoje aplinkoje liudytojai.

Tarnybos teritorinis skyrius gauna pranešimą iš policijos, kad reikia atstovauti nepilnamečiui apklausoje. Pranešime būna nurodytas pagrindas, kuriuo vadovaudamiesi atstovausime nepilnametį.

Apklausos aplinka ir eiga

Tokios apklausos visuomet rengiamos vaiko apklausos kambaryje. Patalpa yra atskirta užtamsinta stikline pertvara. Vaikas su psichologu sėdi vienoje pertvaros pusėje, kitoje - specialistai. Tam, kad vaikas jaustųsi saugiai ir patogiai, specialiai sukurta erdvė, kurioje jis nemato visų specialistų, išskyrus psichologą, kuris ir kalbina vaiką. Apklausos metu labai svarbi vaiko emocinė būklė, todėl aplinka yra pritaikyta vaikui, raminanti, kambaryje yra daug žaidimų, ant sienų - piešiniai.

Vaikas prieš apklausą yra informuojamas, jog už pertvaros yra specialistai, jo būtinai pasiteiraujama, ar pageidauja, kad jo klausytųsi mama, tėtis ar kitas įstatyminis atstovas. Esu susidūrusi su atveju, kai vaikas nenorėjo, jog klausytųsi mama, todėl jos buvo paprašyta išeiti. Nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje visada dalyvauja teismo psichologas, tyrėjas, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovas ir kai kuriais atvejais advokatas. Vaiko tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ar įstaigos, kuri rūpinasi nepilnamečiu, įgalioti asmenys taip pat visuomet turi teisę dalyvauti, tik būtina įvertinti, ar jie nedarys poveikio vaikui.

Vaiko teisių specialistas stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio teisės, ar užduodami klausimai netraumuoja vaiko - štai tokia jo funkcija. Tarnybos atstovas tiesiogiai su vaiku nebendrauja, klausimų jam neužduoda ir į apklausą nesikiša, jo įsitraukimas yra reikalingas tik tada, kai pastebi vaikui daromą spaudimą, bet tai pasitaiko retai. Galimas ir kitoks vaiko teisių gynėjo vaidmuo apklausome - per darbo metus man taip pat yra tekę dalyvauti nepilnametės apklausoje kaip liudytojai. Mergaitė buvo nukentėjusi nuo smurto artimoje aplinkoje.

Mažamečiai vaikai apklausų metu neretai būna išsigandę, bet psichologas deda visas pastangas, kad vaikai atsipalaiduotų, jaustųsi saugūs. Paaugliai atrodo mažiau sunerimę. Mano praktikoje nėra buvę, kad vaikas, pavyzdžiui, verktų, tačiau yra pasitaikę, jog vaikas apklausos metu nepratarė nė žodžio. Teigiamai vertinu tai, kad siekiant kuo mažesnio neigiamo poveikio vaikui, baudžiamojo proceso įstatymas numato, jog jaunesnis kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu būtų apklausiamas vieną kartą. Įstatymas nedraudžia esant poreikiui vaiką apklausti pakartotinai, tačiau siekiant kuo mažiau jį traumuoti rekomenduojama pakartotines apklausas riboti. Tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu būtina pakartotinė nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa, juos paprastai apklausia tas pats asmuo.

Psichologas padeda apklausti nepilnametį atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą. Psichologai, dalyvaujantys apklausose, yra specialiai apmokyti, kaip užmegzti kontaktą su mažamečiu, paaugliu, išmano, kaip parengti jį apklausai, kokiu būdu formuluoti klausimus, kad būtų galima gauti teisingus parodymus. Ypatingai svarbu gebėti prakalbinti ir nepadaryti daugiau žalos vaikui, kuris ir taip yra sudėtingoje situacijoje.

Emociškai sunkiu metu vaikui ypač reikalingas tėvų palaikymas ir supratimas. Tėvai turėtų ne smerkti atžalas, o padrąsinti. Nepamirškime, kad laikui bėgant visos problemos išsisprendžia, o vaiko pasmerkimas, atstūmimas gali padaryti gilesnes žaizdas nei susiklosčiusi laikina nemaloni situacija. Esant poreikiui, kreipkitės pagalbos į specialistus, kalbėkitės, kad vaikas nepatirtų psichologinių traumų.

Vaikų melas: priežastys ir atpažinimas

Vaikų gyvenime melas yra kasdieninė duona, kuri palengvina jų gyvenimą, padeda išvengti bausmių ir įgyvendinti savas iliuzijas. Maži vaikai nelabai supranta, kas yra melas. Dažnai jie tai priima kaip žaidimo dalį ar fantazijos įgyvendinimą. Tačiau jei vaikui nebus aiškinama, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne, ateityje jis gali turėti rimtų elgesio problemų bei žalingų įpročių.

Melas - tėvų ir vaikų santykių neišvengiama dalis. Vaikai meluoja ne tik tėvams, bet ir vieni kitiems, o augant jų apgavystės darosi vis sudėtingesnės. Vaikai nuo pat mažens yra mokomi sakyti tiesą ir nemeluoti, tačiau laikui bėgant vaikai supranta, jog melas padeda padaryti įspūdį, išvengti bausmės arba išsisukti nuo nemėgstamų veiklų. Dėl religinių įsitikinimų tėvai jau nuo pat mažens vaikams seka pasakas, kuriose melagiai ir sukčiai vaizduojami kaip neigiami personažai, teigia, jog meluoti yra negražu ir už tai yra baudžiama. Vaikai iš tiesų bijo bausmės, mano, jog už melą jie bus nubausti ne tik tėvų, bet ir kitų stipriųjų galių, pavyzdžiui, Dievo.

Melas pagal amžių ir brandą

Šeimos psichologė Erika Kern (2015) teigia, jog meluoja netgi kūdikiai. Laikui bėgant mažylis perpranta, jog jam verkiant visada kažkas būna šalia ir juo rūpinasi. Tada norėdamas dėmesio jis gali be reikalo pradėti verkšlenti tik dėl to, kad kažkas juo pasirūpintų ir panešiotų. Tad meluoti pradedama jau ankstyvoje kūdikystėje.

Teigiama, jog iki ketverių metų vaikas nemoka meluoti, jis tiesiog fantazuoja ir išsigalvoja nebūtus dalykus, kuriais neretai pats tiki. Tokio amžiaus vaikas prieš pradėdamas fantazuoti yra įsitikinęs, jog tai, ką jis sako, yra netiesa, bet pasinėręs į svajonių pasaulį pradeda dvejoti, ar tai nebus tiesa. Pavyzdžiui, vaikas darželyje gali pradėti pasakoti draugams apie namuose esantį šuniuką bei ką jis su juo veikia, o grįžęs namo gali stebėtis, jos vis dėto šunelio nėra ir jis buvo tik jo fantazijos dalis. Tačiau jau nuo ketverių metų vaikai ima suprasti, jog meluodami jie gali išsisukti nuo bausmės, nuslėpti netinkamą elgesį ir t.t. Situacija tampa sunkiau valdoma, kai vaikai yra verčiami daryti tai, ko jie labai nenori, nes tokiu atveju jie yra priversti meluoti ir išsisukinėti. Pavyzdžiui, mama vaiką verčia valgyti nemėgstamą maistą arba kasdien ryte ir vakare valytis dantis. Tada vaikas dažnai išmeta valgį, sakydamas, kad jau pavalgė, arba meluoja, jog jau išsivalė dantis, nors ryte net nebuvo vonioje.

Anglų psichologų Warneken F., Emili O. (2015) atliktame tyrime buvo tiriama, ar vaikai turi savo nuomonę ir ar nesistengia apgaudinėti. Tyrimo metu buvo stebimas septynerių - vienuolikos metų vaikų elgesys, kai suaugę piešia kokį nors portretą ir visiškai jį subjauroja, tada vertintojas pasako, kad šis portretas yra iš ties labai gražus, o vaikui paliekamas atskiras vertinimas. Arba iš pradžių vaiko buvo paklausiama, ką jis norėtų gauti dovanų, o vėliau jam padovanojamas visai kitas daiktas ir stebima, ar vaikas parodys savo apmaudą, gavęs ne taip norimą dovaną. Didžioji dalis tyrime dalyvavusių vaikų pažiūrėję i portretą ir išklausę suaugusiųjų teigiamo vertinimo taip pat pasakė, kad portretas yra iš ties gražus ir atliktas originaliai. Gavę ne tai, ko norėjo, vaikai vėlgi nepasakė, kad ši dovana jiems netinka, nes norėjo kitos. Jie maloniai padėkojo iš išreiškė pasitenkinimą gautu daiktu. Psichologai, vertindami tyrimo rezultatus teigia, jog tokio amžiaus vaikai dar vis meluoja „baltu melu“. Jie sako netiesą ne tam, kad kažką apgautų, bet jie nenori įžeisti kito žmogaus nuomonės ar pastangų. Toks melavimo būdas tikrai nėra pavojingas ir nežadantis netinkamo elgesio ateityje.

Melavimo priežastys ir atpažinimas

1. Melas vengiant bausmės. Griežtai auklėjamas vaikas, kuris yra baudžiamas už kiekvieną nusižengimą, daug greičiau išmoksta meluoti. Vaiko negalima bausti už menkiausią prasižengimą, nes negaudamas tinkamo paaiškinimo, patarimo ar pagalbos vaikas niekada nenorės prisipažinti, jog padarė kažką netinkamo.
2. Suaugusiųjų pavyzdys. Dažnai vyresni žmonės patys to nesuprasdami moko vaikus meluoti. Pavyzdžiui, kasoje tėvai nieko nepaaiškinę sako vaikui, jog neturi pinigų žaisliukui, tačiau neužilgo susimoka už nusipirktas prekes. Tėvų žinia apie melą, kaip neigiamą savybę, vaikams gali pasirodyti veidmainiška, jei jie mato meluojančius suaugusiuosius.
3. Siekiant padaryti įspūdį. Vaikai, kaip ir suaugę, siekia nuslėpti savo silpnybes ir pasirodyti geresniais nei iš tiesų yra. Jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio ir pagyrimų iš tėvų, yra žeminamas ir nevertinamas, jis ima aplinkiniams meluoti apie savo šeimos situaciją.
4. Ginti savo interesus. Dažnai tėvai mano, jog vaikas yra visiška jų nuosavybė ir neturi teisės turėti savo paslapčių. Tada jie savo atžalas šnipinėja, kamantinėja, seka bei kasdien verčia pasakoti ką nuveikė, su kuo kalbėjo ir t.t.

Kiekvieną vaiko melo priežastį reikia suprasti ir įvertinti skirtingai. Neužtenka tik žinojimo, jog vaikas nuo mažens yra linkęs fantazuoti, nes meluoti arba sakyti tiesą jis gali dėl tam tikrų priežasčių. Anot Vidos Kilikevičienės (2012), sudėtingose situacijose, patyrę smurtą arba prievartą vaikai gali imti sakyti visišką tiesą nieko neslėpdami. Jei vaikas patyrė kažkokių rimtų psichinių traumų dėl smurto ar prievartos, kalbėdamas su jam pagalbos ranką tiesiančiu specialistu jis kalbės visiškai nuoširdžiai, žinoma, jei spaudimo nedarys aplinkiniai arba šeimos nariai.

Tačiau, kol vaikai patys tiki savo fantazijomis, jų melo dažnai galima nepastebėti, kadangi tikėdami tuo, ką sako, jie kalba labai užtikrintai. Tik sulaukę vyresnio amžiaus ir supratę, kas yra melas ir kad meluoti nėra gerai, vaikai dažnai išsiduoda pagal specifines savo reakcijas. Meluojantis vaikas nevalingai prisidengia burną, susijaudina, trina rankas, parausta, nežiūri į pašnekovą, kalba lėtai ir galvoja ką pasakyti, painioja detales bei pamiršta, ką sakė. Toks vaikų melas jau nėra nekalta fantazijos dalis, kadangi tai jie daro specialiai, žinodami, kad elgiasi netinkamai. Ypač paaugliai apie tryliktus gyvenimo metus pradeda bendrauti su tėvais ne visiškai atvirai, nuslepia įvairias detales, siekia privatumo. Tai yra normalu, nes jei paauglys viską atvirai pasakoja tėvams tai reiškia, jog jis emociškai bręsta lėčiau. Tyčinis melavimas dažniausiai tampa vaikų gyvenimo stiliumi, kai jie suvokia, jog tai jiems yra gera galimybė pasiekti savų tikslų. Vis dėlto reiktų nepamiršti, jog nuolat pasikartojantis melas rodo, kad vaiko gyvenime kažkas yra negerai.

Vaikų vagiliavimas: supratimas ir korekcija

Kiekvienas vaikas savo gyvenime yra kažką pasisavinęs ar pasiėmęs be leidimo. Kaip ir apie melavimą, taip ir apie vagiliavimą vaikai iki trijų - ketverių metų nenusimano. Maži vaikai ima svetimus daiktus, nes jie mano, kad viskas, ką jie gali pasiimi savo rankele, yra jų. Psichologė Erika Kern (2016) teigia, jog tėvai neturėtų iš karto pulti į paniką, jei vaikas vieną kartą paima kažką svetimo. Tokia tėvų reakcija gali labai sutrikdyti vaiką, ateityje jis gali bijoti bandyti kažką naujo. Atvirkščiai, reaguoti reikėtų labai adekvačiai, paaiškinus, kad taip elgtis nėra gerai ir kitą kartą gali laukti nemalonumai. Vis dėlto, vaiko moralės supratimas vystosi su jo amžiumi.

Dažnai vaikų netinkamas elgesys rodo ne tai, kad tėvai nesugeba vaikui įteigti teisingų moralės normų, bet tai, jog vaikas tiesiog yra dar per mažas, kad suvoktų, jog tam tikras jo poelgis yra netinkamas. Vaikas turi suvokti, jog namuose kiekvienas turi savo asmeninę erdvę, kuri priklauso tik vienam šeimos nariui ir niekas kitas negali jo daiktų liesti. Pavyzdžiui, vaikui turi būti paaiškinama, jog nuo tėvo darbo stalo negalima imti jokių daiktų ir tada vaiko asmeniniai žaislai taip pat bus neliečiami. Taip vaikas išmoksta skirti, kas yra svetima, o kas jo.

Taip pat nederėtų vaikui leisti pasiimti žaislų iš kitų namų, kai vaikas atėjęs į svečius apsikabina kokį nors žaislą ir nenori jo paleisti. Vaikui turi būti paaiškinta, jog svetimus daiktus galima tik trumpam pasiskolinti, negalima neštis namo visko, kas jam patinka, nes tokiu atveju ateityje jis bus įpratęs pasiimti viską, kas jam atrodo patrauklu. Iš tikrųjų, vaikai vagia ne todėl, kad jie nori blogai elgtis, bet todėl, kad tuo metu jų impulsas yra stipresnis nei noras klausytis tėvų. Jei už kiekvieną daikto paėmimą vaikas bus baudžiamas, jis ims meluoti ir išsisukinėti, kadangi visi vaikai nori pačiupinėti kažką svetimo, jei jam tai daryti bus nuolat draudžiama, išsisukinėjant nuo bausmės teks meluoti. Suaugusieji turi nuo mažens mokinti atskirti sąvokas „mano“, „tavo“, „jo arba jos“.

Vagysčių priežastys ir kaip reaguoti

Anot psichologės Elgės Žaronaitienės (2016), vaikai, kurie dažnai pasiima svetimus daiktus, yra nepakankamai emociškai brandūs ir menkai save vertina. Kaupdamas svetimus daiktus mažametis taip save įtvirtina bendraamžių tarpe. Pavyzdžiui, vaikas gali paimti tėvų pinigus ir nupirkti draugams saldainių. Toks jo poelgis jam neatrodys blogas, nes jis tai padarė ne dėl savęs, o dėl kitų. Taip pat vaikas gali pasisavinti kažką svetimo norėdamas atkeršyti. Pavyzdžiui, darželyje vaikas, kuris buvo įskaudintas savo bendraamžio, gali slapta paimti jo mėgstamą žaislą tam, kad suerzinti jį. Tokie vaikai nėra linkę į vagystes ateityje, nes tai yra tik laikina pykčio parodymo dalelė.

Tuo tarpu psichologė, psichoterapeutė Rosita Pipirienė (2011) ir psichologė Svetlana Ramoškienė (2016) dažną vaikų vagiliavimo priežastį įvardiją kaip norą atkreipti į save dėmesį. Vaikui pradėjus vogti, reikėtų susimąstyti, kodėl jis taip elgiasi. „Dažniausiai vagia tie vaikai, kurie yra emociškai apleisti, jaučiasi nereikalingi, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nesvarbūs.“ Su tokiu vaiku reikėtų praleisti kuo daugiau laiko, ji užimti. Be to vaikui reikėtų sukurti šiltą klimatą, kad jis jaustųsi saugus ir mylimas. Psichologų tyrimu, dažnai vaikai pasisavina svetimus daiktus tam, kad suaugusieji atkreiptų į juos dėmesį. Apklausus tokius vaikus jie dažnai teigia, jog tėvai juos atmeta ir nesupranta jų, dėl to toks elgesys atkreipia tėvų dėmesį, jog vaikui kažkas yra negerai.

Bendravimas ir nuoširdus domėjimasis vaiko gyvenimu suteikia jam pilnavertiškumo jausmą, skatina pasitikėti savimi ir džiaugtis tuo, ką turi. Dažnai tėvai daro klaidą neduodami vaikui kišenpinigių, mokėdami už viską auklėtojams. Vaikas matydamas, kaip kiti vaikai už savo pinigus perka norimus skanumynus, pats pasiima pinigus iš tėvų, nes jis nenori išsiskirti iš savo bendraamžių. Žinoma, duodant pinigus reikia paaiškinti kam jie yra skirti ir, kad juos galima ne tik išleisti, bet taip pat taupyti. Tačiau vaikų ir paauglių psichiatre Dalia Minialgiene (2012) pastebi, jog neretai pasitaiko vagiliaujančių vaikų ir per daug dėmesio gaunančių vaikų šeimose. Jei vaikas yra nuolat stebimas, tikrinamas, kamantinėjamas, jis ima vagiliauti, taip išreikšdamas savo protestą. Vaikai, kuriems vos užsigeidus yra viskas nuperkama mano, jog visi pasaulio daiktai priklauso jam, todėl jis bet kur ir bet kada gali pasiimti norimą daiktą.

Tėvai visada turi būti pasiruošę tinkamai įvertinti vaikų vagystes. Negalima pastebėjus, kad vaikas pasisavino svetimą daiktą, pulti garsiai ant jo šaukti ar kitaip gėdinti. Reikia vaikui leisti pasijausti nukentėjusiojo vietoje, pagalvoti, kaip jam būtų skaudu jei kažkas pavogtų jo mėgstamiausią žaisliuką. Įvertinus situacija vaikui turėtų būti sukeltas apmaudas dėl jo poelgio bei noras grąžinti daiktą savininkui. Tai ir yra kone pati skausmingiausia ir gėdingiausia bausmė vaikui, kai reikia grąžinti pasisavintą daiktą ir atsiprašyti. Tačiau toks būdas yra veiksmingiausias, nes pasijutęs kito žmogaus padėtyje ir pajutęs gėda, vaikas nebenorės daugiau taip elgtis. Vis dėlto, jei vaiko vagystės dažnai kartojasi reikia kreiptis į specialistus. Tėvai neturėtų nuolat bausti vaikų ir su jais pyktis, nes tai blogina tėvų ir vaikų santykius.

Vaikų melas ir vagystės ankstyvame amžiuje nėra rimtas nusikaltimas, kuris garantuoja, jog ateityje vaiko elgesys bus netinkamas, linkęs į nusikalstamumą. Kiekvienas vaikas iš pradžių negali atskirti melo nuo fantazijos bei vagystės nuo nekalto daikto pasisavinimo, todėl pagalbos ranką visuomet turėtų ištiesti tėvai arba specialistai.

tags: #apklausus #vaika #jis #sako #kad

• Kaip gydyti nemigą vaikams
• Patarimai ir rekomendacijos dėl aprangos besilaukiančioms
• Kaip užkirsti kelią vaikų dingimui
• Kai testas teigiamas, o hCG ne
• Egipto vaisingumo dievas