Kalėdų Žvaigždė Vaikams: Stebuklų Kupinos Pasakos ir Tradicijos

Bernardinai.lt kviečia atrasti laiko gerai istorijai - žiemos ir šv. Kalėdų pasakojimui. Galima jį skaityti vaikams, galima - kartu su vaiku. Galima ir užaugusiems vaikams, nebe vaikams. Kūčios - tai ne tik viena gražiausių metų švenčių, bet ir naktis, kai stebuklai gali tapti tikrove. Lietuvoje ši šventė kupina senųjų tradicijų, o viena iš jų - pasakos, kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Kūčių vakaras, kai visa šeima susirenka prie stalo, tampa idealiu laiku dalintis pasakojimais, kurie dvelkia magija ir šiluma. Lietuvoje Kūčių pasakos ne tik pramoga vaikams, bet ir būdas perduoti senąsias tradicijas bei vertybes. Kūčių pasakos vaikams paprastai pasakoja apie šventinius stebuklus, kurių tikimasi Kūčių vakarą. Jos ne tik ugdo vaikų vaizduotę, bet ir moko juos svarbių gyvenimo vertybių. Jos skatina tikėti stebuklais, primena apie gerumą, pagalbą ir meilę. Seneliai, tėvai, globėjai - visi jie pasakoja pasakas ne tik dėl to, kad jos yra linksmos, bet ir dėl to, kad jose slypi gilios prasmės.

Kalėdų Žvaigždės Legenda: Grinčas ir Prinčas

Kūčios - tai naktys, kai sužydėjusi kalėdinė žvaigždė, stebuklingos šventinės dvasios ir mūsų vaizduotė susijungia į vieną. Gyveno kartą du draugai - Grinčas ir Prinčas. Dar vaikystėje abu draugai buvo girdėję legendą, kad Kūčių naktį ant palaimintų žmonių namų stogo užsidega stebuklinga širdies formos Kalėdų žvaigždė.

Tarsi švyturys ji dega ir pulsuoja, rodydama kelią viso pasaulio gerosioms fėjoms ir angelams, kurie visus likusius metus tuose namuose gyvenantiems žmonėms pildo norus bei prineša pilnus aruodus gėrybių. Skamba viliojančiai, bet ką gi reikia padaryti, kad toji žvaigždė užsidegtų būtent ant jūsų namo stogo?

Kaip jau žinome iš ankstesnės istorijos, Grinčas baisingai nekentė Kalėdų, bet ko gi nepadarysi dėl tos ypatingos žvaigždės, kurios jau daug metų jam nepavyko uždegti. Taigi, ir šiemet jis stengėsi kaip išmanydamas. Tuo tarpu Prinčas šventėms ruošėsi visus metus. Palyginkime, kaip šventėms ruošėsi Grinčas ir Prinčas:

Stebuklingą Kūčių naktį, išeidamas iš paskutinių aplankytų namų, Prinčas staiga pajuto, kaip užantyje tvinksi kažkas šiltas ir gyvas. Ilgai jis rausėsi po rūbus, kol nustebęs suprato, kad rankoje laiko tikrą, švytinčią, šiltą Kalėdų žvaigždę. Štai ir visiškai baigia priartėti gražiausia žiemos šventė Kalėdos. Tai šeimos šventė.

Tikėjimas Kalėdų Seneliu: Bū Pasakojimas

Pagaliau atėjo taip ilgai lauktas vakaras. Vaikai tyliai prisiartino prie miegančio Bū ir pradėjo jį žadinti, nekantraudami išgirsti žadėtą istoriją apie paslaptingąjį Kalėdų Senelį. Bū pasakojo apie savo šalį, kurioje visada sninga, o jo kelią pas vaikus apšviečia žvaigždės - švieselės, sklindančios iš žibintų, kuriuos naktį įžiebia miestelio gyventojai.

Bū paaiškino: "Kalėdų Senelis turi tiek metų, kiek metų yra šiam pasauliui. O atsirado jis tuomet, kai Žemės planetoje gimė pirmas vaikas." Vaikams kilo abejonių dėl Kalėdų Senelio egzistavimo, ypač vienai mergaitei, kuri susierzino, kad jis jai nepadėjo, kai nusibrozdino koją. Bū ramino: "Senelis prižiūri viso pasaulio vaikus ir visus juos saugo. Nepyk ant jo, kartais jis tiesiog nespėja. Juk žinai, Senelis senas, o sužiūrėti kiekvieną vaiką labai sunku."

Kartą Kalėdų Senelis pastebėjo, kad vis daugiau vaikų juo nebetiki ir labai nuliūdo. Vieną naktį, sėdint prie didžiulės krosnies, Seneliui į galvą toptelėjo puiki mintis. Jis sukūrė Bū, panašų į vaikus, kad kiekvienais metais, pirmajai snaigei nutūpus ant Žemės, jis keliautų kartu su jomis ir surastų tas šeimas, kurios nebetiki Seneliu ir nešvenčia Šventų Kalėdų. Vaikai vis dar abejojo: "Bet kaip mums žinoti, kad Kalėdų Senelis iš tikrųjų yra?" Bū paklausė: "O kaip gi aš...? Ar ir manimi netikite?" Vaikai atsakė: "Žinoma tikim, nes mes tave matome ir galime net pačiupinėti."

Prasti reikalai. Visą naktį Bū slankiojo iš kampo į kampą įtemptai galvodamas, kaip įtikinti mažuosius savo draugus Kalėdų Senelio egzistavimu. Staiga pilko Bū apsiausto kišenėje kažkas skaidriai sublizgėjo ir mažylio prisiminimai nuskraidino jį į pirmąsias savo Kalėdas, kuriose Senelis įteikė jam dovaną - stebuklingą netirpstančio ledo rutulį. Pasirausęs apsiausto kišenėse, jis ištraukė savo didžiausią turtą. Pažvelgė į vidų ir klausiamai pažiūrėjo į Kalėdų Senelio namą. Staiga lange pasirodė jo globėjas ir pritariamai jam linktelėjo.

Vaikai susidomėjo: "Ką čia tokio turi?" "Tai netirpstančio ledo rutulys," - atsakė Bū. "O kas ten jame juda? Tai bent! Matau elnius!" - sušuko mergaitė, - "Ir... kas ten toks priėjo prie tvarto?" Staiga prašmatniu raudonu švarku ir baltais kailiniais apvadais vilkintis senelis jiems nusišypsojo ir pamojavo. "Tai bent!" - sušuko vaikai. "Šis rutulys - Kalėdinė dovana jums nuo manęs," - tarė Bū. Vaikai nieko neatsakė, tik linktelėjo savo garbanotomis galvutėmis. Emilė atsargiai paėmė rutulį į rankas ir stipriai prispaudė sau prie širdies. Ak, jie buvo tokie laimingi! Bū, atidavęs savo brangiausią dovaną, taip pat buvo laimingas.

Kalėdų Senelis ir jo pasaulis

Toli, labai toli Šiaurėje, begalinėse Laplandijos platybėse stūgso paslaptingas kalnas, kurio pavadinimas skamba Korvatunturi. Prie pat kalno papėdės, pasislėpęs nuo visų žmonių, gyvena Kalėdų Senelis su savo žmona, padėjėjais elfais ir elniais. Kalėdų Senelis nori išlaikyti savo paslaptis, kurios yra svarbi Kalėdų istorijos dalis. Korvatunturi kalnas stovi toli, labai toli apšalusiose Laplandijos žemėse, taigi jeigu kas nors gyvena toli pietuose, kelias iki Kalėdų Senelio yra labai tolimas.

Kartais Senelis ir jo elfai ginčijasi dėl Kalėdų. Elfai bando įtikinti Kalėdų Senelį, kad Kalėdos vyksta tik kartą metuose, nes joms pasiruošti reikia daug laiko. Juk reikia supakuoti tiek daug dovanų ir perskaityti tiek daug laiškų. Bet Kalėdų Senelis sako, kad Kalėdos yra tokia nuostabi šventė, kad ją verta atsiminti ištisus metus. Ir kai tik elfai šiek tiek atvėsta, jie pradeda sutikti su Kalėdų Seneliu.

Kalėdų Senelis visada norėjo žinoti, kaip Kalėdos švenčiamos kitose šalyse, ir jis gerbia įvairius papročius. Bet jeigu paklaustumėt jo, kas yra geriausia per Kalėdas, tai jis atsakytų - vaikai. Kalėdinės dovanos yra svarbi Kalėdų Senelio padėjėjų užduotis. Elfai praleidžia daugybę valandų skaitydami dovanų sąrašus, o pirmieji laiškai pradeda keliauti jau pirmaisiais metų mėnesiais. Kuo arčiau Kalėdos, tuo daugiau laiškų pradeda plaukti. Senelis randa beveik visus įmanomus daiktus dovanų sąrašuose. Žmonės dažnai klausia, ar pats Kalėdų Senelis ko nors nori gauti dovanų. Jis atsakytų, kad norėtų šypsenų iš visų, šypsenų visiems, keleto šiltų ir patogių vilnonių kojinių, kad vaikai būtų geri, suaugusieji, kurie būtų geri vaikams, vaikų, kurie būtų geri elniams ir šunims, ir kengūroms, ir visiems Dievo tvariniams, šokolado ir dar keleto šypsenų.

Marijos klausimas apie Rudolfo nosį yra vienas iš kelių tūkstančių klausimų, kurias kiekvienais metais gauna Kalėdų Senelis. Žmonės jo klausia visų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų klausimų. Kartais į klausimus labai sudėtinga atsakyti, kartais tiesiog suima juokas.

Gerumo Galia Kūčių Naktį: Grigo ir Kūdikėlio Jėzaus Susitikimas

Kūčių diena. Snigo. Saulės nebuvo matyti. Lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti. Kūčių vakarą Lietuvoj šeimos kartu sėda prie stalo, kartu Pono Dievo pyragu dalinasi. Jau visi buvo susirinkę į namus, ir visuose apylinkės keliuose tik vienut vienas keleivis tebuvo matyti. Ėjo jis sunkiai. Susikūprinęs brido per sniegą. O to sniego ant kelio darėsi vis daugiau ir daugiau. Ir vėjas darėsi vis piktesnis. Ir sniegas į veidą vis labiau ir labiau krito. Ant pečių keleivis turėjo nedidelį ryšulėlį, bet ir tas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Kartu jis pajuto lyg užuojautą ir sustojo. Priešais buvo bažnyčia. Šalia bažnyčios didelis apsnigtas sodas. Sode gražus namas, su dideliais, smagiai apšviestais langais. Keleivis pasuko per sodą priedurų ir pasibeldė.

Deja, jam nebuvo lemta rasti nakvynės ar pagalbos. Nei klebonas, nei kiti kaimo gyventojai nenorėjo pajudėti iš namų tokiu vakarą dėl nepažįstamo žmogaus, visi laukė Kūčių ir Kūdikėlio Kristaus užgimstant. Keleivis paėjo, paėjo ir pasuko į gražaus didelio ūkio kiemą. Pro duris ėjo kvapas barščių su baravykais, keptos žuvies, šutintų kopūstų, obuolių ir ką tik iš krosnies ištraukto pyrago. Tačiau ir čia jis liko nesuprastas. Keleivis troško pavalgyti Kūčias su savaisiais, todėl atsisakė nakvynės ir toliau leidosi į kelią.

Ėjo ėjo, klupo klupo per sniegus, kol priešais pamatė žiburėlį. Mažytį tokį, vos spingsintį. Pasuko į žiburėlio pusę ir priėjo mažą trobelę. Pasibeldė. Durys buvo net neužsklęstos. Trobelėj tebuvo vienas žmogelis - Grigas. Grigas, nors ir pats buvo nelaimės nualintas, nesvarstydamas pasidalino tuo, ką turėjo: "Pavaišint kuo geru neturiu, tai nors kalėdaitį persilaušim. Šiandien juk Kūčios." Keleivis paprašė, kad pavėžintų per mišką pas žmoną ir vaikus. Grigas, nepaisant didelio sniego ir prastų rogių, sutiko jam padėti. Jis paragino kumelaitę, ir sniegui nustojus snigti, jie pajudėjo.

Keliaujant per mišką, rogės įklimpo pelkėje. Grigas bėgo per kaimą ieškoti pagalbos, tačiau niekas nenorėjo pajudėti. Grigas sugrįžo vienas ir nusiminęs. Jis pažadino keleivį: "Niekas nenori padėti. Visi valgo Kūčias, Bernelių mišių laukia. Sėsk raitas. Kumelė per pelkę kaip nors išklampos, o toliau jau galėsi risčia pajoti. Vežimaitį aš jau pats išsistumsiu, kad per naktį neįšaltų." Bet keleivis tarė: "Kodėl sakai, kad niekas nenori padėti." Grigas užsėdo ant arklio, paragino, arkliai vienu sykiu vežimaitį pajudino iš vietos, tuoj pradėjo bėgti ristele, paskui pagavo risčia, paskui pašoko šuoliu, kad tik vėjas sušvilpė pro ausis. Ir vienu akimirksniu Grigas žiūri, kad arkliai kojomis nebesiekia žemės, žiūri, kad ir vežimėlis nebesiekia, kad visi jie jau plaukia aukštai, o apačioj visas kaimas ir visas miestelis. Žmonės kepures nusiėmę žiūri aukštyn, kiti rankas susiėmę klūpo, bažnyčia pilna šviesos, o klebonijos sode pats klebonas suklupęs žiūri į viršų.

Ir tik tada Grigas pasižiūrėjo į keleivį ir nepajuto, kaip rankas maldai sudėjo: vežimėlyje sėdėjo ne senas keleivis, bet Kūdikėlis Jėzus. Šypsojosi kaip saulė ir laimino ir kaimą, ir miestelį, ir visus žmones, kurių buvo pilni keliai ir pilni kiemai. Žmonės pažino ir Grigą, ir Kūdikėlį Jėzų, ir negalėjo atsistebėti, kam jis tokiai dideliai garbei pasirinko menką ir neturtingą, visų nupešiotą pamiškės Grigą. „Tai mat kodėl jo akys buvo tokios matytos.“

Kalėdų Stebuklai Visame Pasaulyje: Adrianos Istorija

Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno mažas mergaitė Adriana. Šeima, kurioje ji gyveno, buvo labai neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adrianos mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Vieną kartą Adriana su savo broliuku Pijumi žaidė sniego gniūžtėmis, o jų draugė lipdė senį besmegenį. Lauke Adriana pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo, aplink jį susirinko daug vaikų, ir jis pradėjo sekti pasaką.

Elfas pasakojo labai seną istoriją: "Viename mieste gimė mažas berniukas. Jo mama mirė, ir mažuoju ėmė rūpintis pikta burtininkė. Ji mokė berniuką magijos. Kai berniukas paaugo, nenorėjo likti su piktąja burtininke ir vieną dieną pabėgo. Jis bėgo į pasaulio galą ir, kai sutikdavo kelyje sergančius žmones, jiems būtinai padėdavo. Vieną kartą jis sutiko gražią merginą. Ji buvo jo pirmoji ir vienintelė meilė." Vaikai smalsavo: "O kas buvo su pikta burtininke, ji ieškojo jaunuolio?" "Pikta burtininkė visą laiką persekiojo jaunuolį," - tęsė elfas. "Ir ji sugalvojo sugrąžinti jį į savo karalystę. Todėl pirmiausia ji turėjo sunaikinti jo žmoną. Naktį, kada jaunuolis jau užmigo, jo žmona išėjo iš namų, o piktoji burtininkė tik to ir telaukė. Ji moterį pavertė paukščiu."

"Ryte jaunuolis pamatė, kad nėra jo žmonos. Jis išsigando ir išėjo jos ieškoti. Jis žinojo, kad ją pagrobė burtininkė. Jis norėjo surasti burtininkę ir ją sunaikinti. Jaunuolis rado piktą burtininkę ir ją nužudė. O kad jo žmona vėl pavirstų žmogumi, jis turėjo rasti auksinį grūdą ir duoti jai sulesti. Jis išvyko ieškoti seno burtininko malūno. Ieškojo jis malūno dvejus metus. Pavargo jis eiti pėsčiomis. Staiga prisiminė, ko išmokė jį burtininkė. Pamojo ranka, ir gražus arklys pasirodė šalia. Sėdo ant jo vaikinas ir jojo iki malūno. O tame malūne rado stebuklingą grūdą. Palesino jis paukštį, ir pavirto paukštis gražia mergele."

Kada vaikai grįžo namo, Adriana papasakojo mamai apie elfą. Ji pasakė, kad šitas elfas seka pasakas vaikams kasmet prieš Kalėdas. Adriana atsisuko ir pamatė ant stalo daug įvairiausių valgių. Tai buvo elfo dovana Kalėdų proga visoms neturtingoms šeimoms. Kiekvieną kartą per Kalėdas atsitinka stebuklai, reikia tik pažiūrėti į mėnulį ir paprašyti elfo išpildyti patį gražiausią jūsų norą. Tikėkite, kad jūsų noras būtinai išsipildys!

Svajonių Išsipildymas: Rūtelės Šuniukas

Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Artėja Šv. Kalėdos - stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. "Ar žinai, kodėl tu čia? Tu nebijok," - tarė maloniai ponia. - "Aš Kalėdų dvasia." Rūtelė suabejojo: "Aš sapnuoju? Tu manim netiki, net pamačius?" Mergaitė, susijaudinusi, išreiškė savo norą: "Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas..." Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo.

Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. „Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki.“

Kalėdų Gėlė - Puansetija

Kalėdų žvaigždė, Kalėdų gėlė, puošnioji karpažolė arba puansetija - tai iš tiesų puošnus ir akį traukiantis augalas. Puansetija (lot. Euphorbia pulcherrima) - tai dekoratyvinis kambarinis augalas, ypač išpopuliarėjęs žiemos švenčių metu. Spalvingos pažiedės dažnai palaikomos žiedais, nors iš tiesų tai viršutiniai augalo lapai ir kurių pažasties išauga žiedai.

Klaidingai manoma, kad puansetijos yra „vienkartinės“ gėlės. Po žiemos švenčių augalas nužydi, o kartu netenka ir spalvingų pažiedžių, kurios, jeigu nesiimame specialių priemonių, nepasirodo ir kitais metais. Vasarą laistyti reikia dažniau, žiemą, kai augalas nužydi, laistoma rečiau, kad jis galėtų pailsėti. Niekada nenaudokite laistymui šalto vandens - puansetijų šaknys labai jautrios. Jei augalas blogai žydi, meta lapus, dažniausiai dėl to kaltas ne nepakankamas laistymas, o per sausas oras. Itin derlinga dirva netinka, neturėtų ji būti ir pernelyg lengva, geriausia - purios ir vandeniui laidžios durpės.

Tręšti reikėtų nuo pavasario iki rudens, geriausiai tam tinka specialūs mineralinių medžiagų kompleksai. Persodinti jas geriausia kasmet nuo balandžio iki gegužės mėnesio. Tam kovo mėnesio pradžioje reikėtų nupjauti 1/3 stiebo ir palikti augalą šiltoje patalpoje. Kai pasirodys nauji lapeliai, puansetijas reikia persodinti į didesnį vazoną. Persodinus temperatūra patalpoje turėtų siekti 20 °C. Kai augalas nužydi, 6 savaites laistyti reikia mažiau. Tai - ramybės periodas. Tuo metu lapai pradės vysti ir tai yra normalu. Kovo pabaigoje nupjaunamas trečdalis stiebo, o nuo rugsėjo pabaigos 8 savaites augalas turi būti šviesoje ne ilgiau kaip po 10 valandų per dieną. Likusį laiką, t.y. 14-16 val. (pvz., nuo 17:00 iki 8:00) kasdien augalas turi būti aklinoje tamsoje.

Puansetijas dažnai puola voratinklinės erkės, miltuotieji skydamariai, amarai ir baltasparniai. Pastebėjus kenkėjus, svarbiausia augalą izoliuoti, pašalinti pažeistus lapus ir kitas augalo dalis, apvalyti ne tik augalą, bet ir vazonėlį, lėkštelę.

tags: #dainele #vaikams #apie #kaledu #zvaigzde

• Globalios perspektyvos vaiko akimis
• Nuo gamtos pažinimo iki meninės saviraiškos
• Išsamiau apie embriono implantacijos procesus
• Antiteroristiniai aspektai: VSD ir Arūnas Visockas
• Ką žinoti apie būsto paskolą auginant vaikus?