Kunigas Juozas Zdebskis: Dvasinio gyvenimo liudijimas
Kunigas Juozas Zdebskis buvo žinomas kaip Dievo karys, apginkluotas tiesos žodžiu ir sąžinės skydu, drąsiai stovėjęs prieš sovietų totalitarizmo monstrą. Jis, du kartus nuteistas ir kalintas už tikybos mokymą, savo gyvenimo liudijimu patvirtino pamokslų žodžius apie ištikimybę Kristui. Aštuntajame dešimtmetyje Dzūkijoje susibūrę tikintys paaugliai jį laikė gyvuoju didvyriu.
A. de Saint-Exupėry žodžiais tariant, „niekad negali žinoti...". Manyti nemaniau, kad kada nors teks rašyti pratarmę kunigo Juozo Zdebskio dienoraščiams, ypač jų subtiliajai daliai, dėl kurios su bendraminčiais, Autoriaus bičiuliais, tiek daug diskutuota. Tačiau, gerbiamųjų Leidėjų atkakliai raginamas, turiu rašyti.
Kunigas Juozas Zdebskis buvo nepriklausomas savo vidumi, Amžinajam Bažnyčioje tepaklūstantis. Jo bendravimas su Šlavantų Tėveliu nuosekliai diegė mintį, kad tautos laisvė ir nepriklausomybė ateis tik per dvasios laisvę, kurią vienas Kristus tegali sukurti ir apginti žmonių širdyse. Palaiminta jaunystė, galinti gėrėtis ir stiprintis spindinčiu idealizmo pavyzdžiu!
Kunigo Juozo Zdebskio gyvenimo kelias
Kunigas Juozas Zdebskis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Naujienos kaime, Lazdijų rajone. Vaikystę praleido prie Žaltyčio ežero ir Krosnoje. 1948 m. baigęs Kalvarijos gimnaziją, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurioje 1952 m. rugsėjo 21 d. gavo kunigystės šventimus. Studijas baigė 1953 m. vasarą.
Jo tarnystės geografija plati: tris mėnesius dirbo Šiluvoje, vėliau dvejus metus vikaro pareigas ėjo Raseiniuose. Nuo 1953 m. spalio iki 1956 m. rugsėjo buvo Šiupylių klebonas. Po to metus (iki 1957 m. rugsėjo) tarnavo Vilijampolės bažnyčios vikaru Kaune. Vėliau iki 1959 m. balandžio buvo Kauno įgulos bažnyčios vikaras, o iki 1961 m. spalio - Šakių bažnyčios vikaras. Tuomet tapo Marijampolės (Kapsuko) r. Gudelių klebonu, tačiau 1964 m. lapkričio 26 d. buvo suimtas už vaikų katekizavimą. Nuteistas metams kalėti, bet, peržiūrėjus bylą, 1965 m. birželio 4 d. išėjo iš pataisos darbų kolonijos.
Po paleidimo porą mėnesių dirbo Alytaus bažnyčioje. Nuo 1965 m. rugpjūčio iki 1966 m. lapkričio buvo Leipalingio vikaras. Dvejus metus - iki 1968 m. lapkričio - ėjo Kapčiamiesčio klebono pareigas. Vėliau tris mėnesius tarnavo Valakbūdyje (Šakių r.), po to jam metams buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas. Nuo 1970 m. Velykų buvo Prienų vikaras iki suėmimo 1971 m. rugpjūčio 26 d. Antrą kartą nuteistas metams už vaikų katekizavimą, bausmę atliko Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių lageryje. Po to iki 1985 m. buvo Šlavantų klebonas, o galiausiai - Rudaminos klebonas. Kunigas Juozas Zdebskis žuvo 1986 m. vasario 5 d. autoavarijoje.
Knygos apie kunigą Juozą Zdebskį
Apie kunigo Juozo Zdebskio veiklą, neabejotinai prisidėjusią prie Lietuvos išsivadavimo per dvasią, jau išleistos trys knygos:
- Vido Spenglos pagal KGB archyvuose išlikusius sekimo ir persekiojimo dokumentus parengta „Akiplėša".
- Bičiulių atsiminimų knyga „Kryžiaus ir Meilės kelias".
- Kalėjime rašyti dienoraščiai „Gyvenimas mąstymuose. Kunigas tarp vagių" (parengė sesuo Loreta Teresė Paulavičiūtė).
Dabar skaitytojai laiko rankose antrąją jo dienoraščių knygą, nagrinėjančią gilius, labai asmeniškus kunigo Juozo dvasios klodus. Ši knyga, pasaulyje neprarandanti aktualumo nuo celibato įvedimo laikų, nagrinėja kunigo ir moterų pasaulio temą.
Dvasinio brendimo metai: Kelias prie altoriaus (1948 m. ruduo - 1953 m. pavasaris)
1948 m. pavasarį baigęs Kalvarijos gimnaziją, Juozas Zdebskis tų pačių metų rudenį įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Buvo pokario rezistencijos ir represijų metas. Tėvai būgštavo, kad sūnaus neareštuotų ir šeimos neišvežtų, todėl nenorėjo leisti į kunigus. Tačiau sūnus griežtai atsakė: „Ne!" - niekur kitur jis nestosiąs.
Tuo metu seminarijoje gėrio sėklą sėjo ir kilnias mintis skiepijo geriausi profesoriai kunigai. Seminarijos dvasios vadas ir teologijos fakulteto dekanas buvo kun. Juozas Grigaitis MIC, o tarp profesorių - filosofas kun. Pranas Kuraitis.
Nuo pat pirmųjų seminarijos metų, matyt, dėl tėvo J. Grigaičio įtakos, vis labiau ryškėjo pamaldumas Šv. Mergelei. Dienoraštyje užfiksuoti pasiryžimai rūpintis Jos garbe, sielų reikalais, melstis už jas, už atsivertimą. Kunigas siekė vienodai visiems būti draugiškas, kiekviename įžvelgti Kristaus paveikslą, mokytis viduje išlaikyti tylą.
„Kovoti su šiurkštumu - ryte ir kitomis progomis stengtis nusiteikti švelniai, vaikiškai. Prisiminti artimo meilės motyvus: mano širdimi Jėzus nori juos mylėti! Niekuomet nevartoti šiurkščių žodžių. Jausti širdy Išganytojo pulsą (šv. Komunija)."
Atsisveikinimas su tėviške
1948 m. rugsėjo 28 d. dienoraštyje Juozas Zdebskis aprašo atsisveikinimą su gimtuoju namu ir išvykimą į Kauną. Tai buvo sunkus metas, kupinas nerimo dėl artėjančių trėmimų. Jis prisimena tą dieną, kaip ruošėsi kelionei, sudėliojo knygas, apsiėjo ir nuėjo į klėtį, ilgai žiūrėjo į mėnesio nutviekstą daržą, gimtojo namo langus, už kurių, žinojo, plaka artimųjų širdys.
„Važiuojant vis atsigręždavau į namus, norėdamas viską giliai atmintin įsidėti. Ir ežeru negalėjau atsigrožėti. Jo kitas krantas apaugęs mišku skendo paslaptingam ryto rūke, vandeny maudėsi saulė. Ir tą ežerą, kaip ir namus, norėjau tartum pasiimti su savim ir išsivežti."
Stotyje stovėjo kareiviai žaliom kepurėm. Padėjęs daiktus, Juozas norėjo dar kartą pamatyti mamą, bet jos jau nebebuvo - buvo nuvažiavusi. Traukinys pajudėjo, ir jis suprato: štai išvažiuoja iš tėvų namų. Pro langą bėgo pažįstami vaizdai, laukai, kurie liko toli. „Ant suolo sėdėjo tėtė. Akis įsmeigęs į tolį, jis irgi kažką mąstė... Taip, dabar namuose retai tepasirodysiu. Aš ten busiu tik svečias. Pradėjau naują gyvenimo etapą..."
Tremties ir slapstymosi metai
1944 m. birželio 8 d. gimęs autorius aprašo karo meto įvykius savo gimtinėje, Buivydžių kaime. Jo tėvai, kaip ir daugelis kaimo žmonių, buvo iškasę „akopus" (slėptuves) pasislėpti nuo fronto. Vieną dieną į jų „akopą" įsiveržė vokiečiai, bet, išgirdę, kad viduje liko vaikas, išgelbėjo jį nuo mirties.
Vėliau, kai atėjo rusai, įvyko ir daugiau neramių incidentų. Autorius mini, kaip buvo apvogti kaimynai, kaip rusų kareivis bandė išprievartauti jo motiną, tačiau jam pavyko ištrūkti ir su vaiku pasislėpti pas kaimyną.
1949 m. balandžio viduryje tėtis atvažiavo pasikinkęs arklį, sudėjo daiktus, patalynę, pasodino autorių ant viršaus ir išvežė pas Jakučionis. Ten praleido savaitę. Vėliau sužinojo, kad tėvai ištremti į Sibirą, netoli Irkutsko srities. Tai buvo didelis sukrėtimas, nes iki tol tikėjo, kad tėvai išvažiavo į Kauną.
Autorius aprašo savo vaikystę pas Jakučionis, kartu su jų sūnumi Danuku ganė karvutes, avytes, kepė bulves ant anglių. Gyveno kaip našlaičiai, kol vieną rudenį Danukas pradėjo eiti į mokyklą, o autorius liko vienas žaisti su mediniais traktoriukais.
Vėliau Jakučionių namuose glaudėsi ir kiti žmonės, slapstęsi nuo tremties. Autorius prisimena, kaip jį patį slėpdavo malkinėje, kai ateidavo „skrebai" ar svetimi žmonės, ypač iš miestelio. Jo motina laiškuose iš Sibiro rašė, kad jie gyvena netoli Baikalo ežero. Šie prisiminimai atspindi sunkią pokario meto realybę, kupiną netekčių, baimės ir nežinomybės.
Kokį kelią renkiesi tu? 2026.04.12. Какой путь избираешь ты?
Knygos rengėjų paaiškinimai
Knygos rengėjų paaiškinimai pateikiami išnašose arba tekste laužtiniuose skliaustuose. Nutraukta mintis, teksto praleidimai ar neiššifruotos vietos žymimos įstrižais skliausteliais, o dienoraščio datos - lenktiniais.
Autoriaus pabraukimai tekste išskirti pusjuodžiu šriftu, kursyvu - cituotos vietos.
Dvasinės naudos argumentas
Stipriausias argumentas už tokio pobūdžio knygos išleidimą būtų skaitytojams teikiama dvasinė nauda. Tai - tolesnė Anapus išėjusiojo paliktų minčių kova dėl Kristaus karalystės žemėje ir širdyse. Tikėtina, kad užrašų puslapiuose sustingę ieškojimų skausmo ir įtampos, kovos dėl savo ir kitų taurumo pėdsakai, paliesdami dabar dar tebegyvenančiųjų likimus, tai atliks.
Lietuvių kalba iki šiol dar nebuvo knygos, kurioje kunigystės, celibato, moters, meilės problematika būtų pateikta požiūriu žmogaus, viena vertus, pripažįstančio, pažįstančio ir suvokiančio save kaip prigimties ir antgamčio visumą - su visais jausmais, polinkiais ir žmogiškais ilgesiais, kita vertus, ištikimo per šventimus duotai priesaikai, įžvelgiančio mistišką tokios savo laikysenos grožį ir reikšmę sielų tarnystei.
Kunigo Juozo Zdebskio dienoraščiams skirta savita, iškentėta patirtimi bei įžvalgomis, atvira kalbėsena bent iš dalies užpildo tam tikrą šioje srityje buvusią properšą, susidariusią dėl vienpusiškų, Bažnyčiai priešiškų nuostatų.
Atsakomybė ir idealas
Didžioji kunigo Juozo Zdebskio užrašų vertė - tai, kad jie galingai patvirtina be perstojo trypiamą ir puolamą svajonę apie žmogaus kilnumą, apie aukštesnį mūsų pašaukimą, Kristaus paliktą mums kaip brangiausiąjį testamentą.
Visiškai drąsiai galime sekti tuo, kas yra čia skelbiamų dienoraščių esmė: nerimstanti pastanga nukreipti sutiktuosius (-ąsias) į nuostabią Kristaus nešamą laimę; riteriškas atsakomybės už tau patikėtuosius- tavimi pasitikėjusiuosius išgyvenimas; tariamai bereikšmės kasdienybės mozaikos nuolatinis peršvietimas Amžinybės šviesa, kad kaip karšta žaizda, kaip skausmas, kaip Meilė ant kryžiaus vis naujai išryškėtų sau ir kitiems siekiamo idealo reikalavimai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
