Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu vaizdavimo tradicija: nuo ištakų iki šių dienų
Marijos vaizdavimo tradicijai susiklostyti įtakos turėjo Bažnyčia, Šv. Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, taip pat kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raida. Įvairovei įtakos turėjo Bažnyčios Tėvų mokslas, viduramžių literatūra, rankraštinių knygų iliuminacijos bei Marijos garsių atvaizdų stebuklus liudijančios knygos (Mariales).
Ankstyvieji atvaizdai ir Bizantijos tradicija
Autentiškų Marijos atvaizdų neišliko (šv. Augustinas teigia, kad tikrasis Dievo Motinos atvaizdas nežinomas), pirmieji atvaizdai rasti katakombų dailėje (Šv. Priscilės katakombų freska Marija su Kūdikiu ir pranašu Balaamu, Komodilo katakombų - Marija soste su šventaisiais Feliksu ir Adauktu). Marijos vaizdavimo tradicija susiklostė Bizantijoje, čia Dievo Motinos gerbimas plito ikonų pavidalu - ikona tapo kulto objektu.
Nuo 5 a. ikona buvo tapoma pagal griežtą kanoną, susiklostė keli Marijos ikonografiniai tipai: hodegetrija (vaizduota iki pusės, ant kairiosios rankos laikanti Kūdikį Jėzų), eleusa (apsiaustu dengianti žmones), blachernitissa (be Kūdikio, stovinti, iškėlusi rankas maldai), nikopoija (sėdinti soste ir laikanti ant kelių Kūdikį) ir kiti. Efeso susirinkimo paveiktas Bizantijos dailėje susiklostė didingas soste sėdinčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas su užrašais Mater Maria Dei (Dievo Motina Marija) arba Sancta Dei Genitrix (Šventoji Dievo Gimdytoja).
Vakarų Europos sakralinė dailė
Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos (Aukso legenda) bei apokrifinė 3-4 a. literatūra. Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į dangiškąją Mergelę, o Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikio aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų.
Pagrindiniai Vakarų ikonografijos tipai
Vakarų Bažnyčioje susiklostė keliolika Marijos ikonografinių tipų. Svarbiausi iš jų pateikiami žemiau esančioje lentelėje:
| Ikonografinis tipas | Aprašymas |
|---|---|
| Maesta (Marijos didybė) | Seniausias iš Rytų perimtas tipas, vaizduojamas bazilikų apsidėse ir altoriuose. |
| Mater Dolorosa | Skausmingoji Dievo Motina, kurios plėtrą skatino Septynių sopulių šventė. |
| Immaculata | Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė Marija, išpopuliarėjusi 17-18 a. |
Marijos vaizdavimo tradicija Lietuvoje
Lietuvoje ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu buvo itin paplitusi rytietiška švento atvaizdo (ikonos) samprata. Vėlesni 16 a. antros pusės-17 a. Marijos atvaizdai liudija stačiatikiškosios (bizantiškosios) ir Vakarų ikonografijos bei plastinės raiškos sinkretiškumą. Veikiama stačiatikiškos ir katalikiškos kultūrų, Marijos vaizdavimo tradicija įgijo vietinių bruožų.
Po Tridento susirinkimo ikonografinės ir meninės raiškos požiūriu sakralinėje dailėje įsivyravo vakarietiška samprata. Itin daug Marijos gyvenimo siužetų ir ikonografinių schemų sukurta sekant garsių italų dailininkų kūriniais. Stebuklingais laikomi Marijos paveikslai, tokie kaip Trakų Dievo Motina, Šiluvos Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ir Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina, tapo svarbiais kulto objektais.
Atkūrus nepriklausomybę, bažnytinė dailė atgijo: sukurta Marijos ikonografijos vitražų, monumentalių figūrinių kompozicijų Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose. Šiuolaikinėje sakralinėje erdvėje pritaikyta pavienių kūrinių, pavyzdžiui, A. Kmieliausko Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi (2004) Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
