Vaikų literatūros cenzūra: tarp apsaugos ir ribojimo
Milžiniška interneto erdvė siūlo daugybę būdų laisvai reikšti mintis ir skleisti savo įsitikinimus. Tą patį deklaruoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Visuomenės informavimo įstatymas. Tačiau kai siauras suvokimas, nesugebėjimas į dalykus pažvelgti kitu kampu ir puritoniškas kietakaktiškumas peržengia asmeninės nuomonės reiškimo ribas ir pradeda eiti masinės informacijos cenzūros link, atsakomieji veiksmai tampa reikalingi. Vaikų literatūros cenzūros klausimas pastaraisiais metais tampa itin aktualus.
Šiuolaikinės cenzūros apraiškos vaikų literatūroje
Pernai lapkritį vaikiškų knygų leidykla „Nieko rimto“ buvo apskųsta Žurnalistų etikos inspektoriui dėl čekų autorių Zdeneko Milerio ir Hanos Doskočilovos knygos „Kurmis ir mamytė“. Skundo autorė teigė, kad ši paveikslėlių knyga mažiesiems skatina savižudybę ir nėra tinkama vaikams. Leidykla „Nieko rimto“ kreipėsi į vaikų literatūros ekspertus Kęstutį Urbą ir Vitą Mozūraitę, kurie skundo absurdiškumą nustebino. Pasak K. Urbos, „šiuolaikiniame vaikų literatūros pasaulyje egzistuoja nemažai leidinių, padedančių vaikams atsakyti į sudėtingus klausimus, o mirties tema dabartinėse knygose taip pat yra įprastas reiškinys“.
Ekspertai pabrėžia, kad suaugusieji dažnai pervertina ir sureikšmina detales, kurias vaikai priima visiškai kitaip. V. Mozūraitė pateikė puikų pavyzdį: „Jei jaunesnieji skaitytojai taip tiesmukai reaguotų į atskirus pasakų elementus, cenzūrą turėtume pradėti nuo „Eglės žalčių karalienės“, nes ją išgirdę vaikai, jausdamiesi nuskriausti, turėtų rikiuotis pajūryje ir laukti galimybės pavirsti medžiu“.
„Aktualusis interviu“: Demokratams – pabaiga? O gal bilietas į valdžią?
Istorinis kontekstas ir sovietmečio patirtis
Knygos buvo draudžiamos visais laikais ir dėl įvairiausių priežasčių, nemažai kurių šiandien mums gali atrodyti keistos, net juokingos. Knygų naikinimas Lietuvoje baigėsi su Stalino mirtimi. Sovietmečiu leidyklos, pavyzdžiui, legendinė „Vaga“, turėjo nuolat laviruoti tarp cenzūros, autorių užgaidų ir meninės vertės. Redaguojant reikėjo paisyti raudonųjų linijų, kurias brėžė sovietinė sistema, o pašalinti iš kūrinio ideologiškai abejotinas vietas buvo redaktoriaus pareiga.
| Cenzūros etapas | Atsakingi asmenys |
|---|---|
| Leidyklos vidus | Redaktorius, redakcijos vedėjas |
| Glavlitas | Kvalifikuoti cenzoriai |
| LKP Centro komitetas | Partinė kontrolė |
Ar cenzūra vis dar aktuali?
Šiandienos pasaulyje cenzūros formos tapo subtilesnės, tačiau ne mažiau pavojingos. Pavyzdžiui, kai kurių knygų bibliotekos tiesiog neperka arba padeda jas skaitytojams laisvai neprieinamuose fonduose. Taip vaikai ir jaunimas netenka pasirinkimo laisvės, ribojamos jų galimybės gauti naują, įdomią, svarbią ar reikalingą informaciją. Įsivaizduojamos ir jokiais argumentais nepagrįstos baimės tik demonstruoja siaurą požiūrį ir dažnai nuveda prie vaikų literatūros puolimo. Ar gali būti, kad literatūrinis progresas yra greitesnis už mūsų sąmonės pokyčius, o bandydami apsaugoti vaikus peržengiame cenzūros ribas?
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
