Gajus Julijus Cezaris: didžiojo karvedžio gyvenimas, valdžia ir legendinės frazės
Gajus Julijus Cezaris - viena iš istorinių asmenybių, bene ryškiausiai simbolizuojančių senovės Romą. Puikus karvedys ir žymus politikas, rašytojas, itin įvairiapusė ir kontroversiškai vertinama asmenybė paliko labai gilų pėdsaką istorijoje. Žmogus, ištaręs legendinėmis tapusias frazes, visą savo gyvenimą nesitaikstė su jokiomis kelyje pasitaikiusiomis kliūtimis.
Kilmė ir ankstyvasis gyvenimas
Būsimasis bene garsiausias senovės Romos politikas buvo kilęs iš garsios ir įtakingos Julijų giminės, savo legendines ištakas siejusios su grožio, meilės ir vaisingumo deive Venera. Gajus Julijus Cezaris buvo žymaus Romos pareigūno - pretoriaus ir Azijos prokonsulo - Gajaus Julijaus Cezario vyresniojo ir jo žmonos matronos Aurelijos sūnus. Nors šeima valdė nemažus turtus, jos namai stovėjo prastą reputaciją turėjusiame triukšmingame ir nesaugiame Romos rajone - Suburoje, garsėjusioje daugybe užeigų ir viešnamių.
Cezaris vaikystėje ir paauglystėje daug sportavo, mėgo jodinėti, plaukioti, mokėsi įvairių disciplinų, ypač daug dėmesio skyrė retorikai, literatūrai, graikų kalbai. Būdamas vos penkiolikos, Cezaris neteko tėvo ir faktiškai tapo Julijų šeimos galva. Netrukus jam buvo pasiūlyta užimti prestižines dangaus, dienos šviesos, audros dievo Jupiterio flamino (žynio) pareigas.
Istorija apibendrinta: Julijus Cezaris ir Respublikos žlugimas
Politinė karjera ir galios iškilimas
Cezaris Romoje kopė politinės karjeros laiptais, užėmė vis aukštesnes pareigas. 59 m. pr. Kr. Cezaris užėmė aukščiausias - konsulo - pareigas. Netrukus jis parengė ir, po ilgų debatų pritarus senatui, įvedė agrarinį įstatymą, pagal kurį žeme buvo aprūpinti vargingi Romos piliečiai ir į atsargą išėję legionieriai. Tai pagerino daugybės žmonių gyvenimą ir dar labiau padidino Cezario populiarumą.
Svarbiausi Cezario politinės karjeros etapai
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 84 m. pr. Kr. | Išrinktas Jupiterio žyniu |
| 59 m. pr. Kr. | Paskirtas konsulu |
| 49 m. pr. Kr. | Rubikono upės peržengimas ir pilietinio karo pradžia |
| 44 m. pr. Kr. | Nužudytas Romos senato posėdžio metu |
Galų karas ir Rubikonas
58-50 m. pr. Kr. vyko Galų karas, jo metu Cezario vadovaujami romėnų kariai sumušė neklusnias keltų gentis, prijungė prie Romos valdų visą Galiją, įsiveržė į Germaniją, taip pat pirmą kartą istorijoje persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir įsiveržė į Britaniją. Ryškiausiu šių kovų epizodu tapo galų Alezijos tvirtovės apgultis.
Po triumfo Galijoje 49 m. pr. Kr. Cezaris peržengė Rubikono upę ir ištarė: „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“. Tai tapo lemtingu posūkiu, pradėjusiu pilietinį karą tarp Cezario pajėgų ir Pompėjaus šalininkų. Šioje kruvinoje kovoje romėnai pasiekė pergalę, o Cezaris sutelkė savo rankose milžinišką valdžią - tapo liaudies tribūnu, didžiuoju pontifiku, konsulu ir diktatoriumi iki gyvos galvos.
Lemtingosios kovo idos
Cezario figūra buvo sakralizuota, jo garbei buvo statomos šventyklos, tačiau Romoje buvo daug tokia vienvaldyste nepatenkintų žmonių, ypač tarp politikų, siekusių atkurti visavertę respubliką. 44 m. pr. m. e. kovo 15 d. grupė senatorių per senato posėdį nužudė Romos diktatorių. Cezariui buvo smogta peiliu 23 kartus. Sąmoksle, kuriam vadovavo Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas, dalyvavo mažiausiai 60 senatorių.
Cezario vardas galiausiai tapo titulu. Iš pradžių tai buvo Romos imperatorių garbės vardas, vėliau - tiesiog Romos imperatoriaus titulas. Šis žodis kitose kalbose transformavosi ir bulgariškai bei rusiškai ėmė skambėti kaip „caras“, o vokiškai - kaip „kaizeris“. Cezario reformos, tarp jų ir Julijaus kalendoriaus įvedimas, išliko ilgam, darydamos įtaką visai Vakarų civilizacijai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
