Česlovas Gabalis: Kelias nuo gimimo traukinyje iki scenos šlovės
Česlovas Gabalis gimė 1964 m. lapkričio 21 d. Estijoje, inžinieriaus Česlovo ir Onos šeimoje. Jo gimimo vieta įrašomas Raplos miestas, o pati gimtis įvyko važiuojančiame traukinyje. Šis neįprastas gimimo faktas, atrodo, simboliškai nurodė į jo gyvenimo kelią - nuolat judantį, kupiną įvairių etapų ir patirčių.
Vaikystė Estijoje buvo kupina tyrinėjimo. „Man viskas buvo įdomu, gražu. Daug kur buvo galima palandžioti, kas labai nepatikdavo tėvams. Nebuvau ramus vaikas, mane reikėjo visą laiką prižiūrėti, kad ko nors nepridirbčiau. Po rūsius landžioti gi labai įdomu. Baisu, bet vis tiek traukia pažiūrėti. Buvo daug žalumos, aplinkui miškai. Prisimenu, kad su draugais pamiškėje į medį įkėlėme Lietuvos vėliavą ir pabėgome. Aiškinosi, kas ten, bet tylėjome kaip žemės“, - prisimena atlikėjas. Penkiametis, keliantis rūsyje rastą trispalvę, buvo retas reiškinys Sovietų Sąjungoje, kurioje visus vaikus norėta užauginti pagal bendrą standartą.
Nors vaikystėje teko susidurti su ne itin mėgstamais patiekalais, tokiais kaip pieniška sriuba ar manų košė, tačiau jau tada Česlovo gyvenime skambėjo muzika. „Pirma buvo padėta Povilaičio plokštelė, o antra - „Simon and Garfunkel“. Buvo toks konfliktas: „Simon and Garfunkel“ padėdavau ant viršaus, o Povilaitį nukišdavau. Nors mokėjau visas Povilaičio dainas atmintinai, bet „Simon and Garfunkel“ dar labiau patiko, tai jie turėjo būti viršuje. Kiekvieną kartą nukišdavau plokštelę giliai, bet kitą dieną vėl rasdavau - Povilaičio pirma, o „Simon and Garfunkel“ - antra“, - pasakoja jis. Meilė muzikai virto ne tik klausymu, bet ir kūryba: „Nusipaišiau gitarą, išsikirpau iš kartono. Bet man reikėjo stygų, tai sukarpiau tėčio žvejybinį valą nuo storiausio iki ploniausio.“
Netikėtas posūkis įvyko ketvirtoje klasėje, kai teko rinktis, su kuriuo iš tėvų likti po jų skyrybų. „Tėtis parėjo iš darbo, nerinkdamas žodžių sakė: kadangi daug dirbu, tavęs vienas neprižiūrėsiu, man reikia pagalbos“, - prisimena Česlovas. Jam teko atsisveikinti su seserimi, kuri liko gyventi su mama. „Sesers buvo labai gaila. Aš ją pabučiavau, apsiverkiau ir išėjau. Bet šiaip viskas buvo gerai. Visą vasarą praleidau kaime: daug pusseserių, pusbrolių, plati giminė... Tėtis paprašė savo vienintelės sesers, kad mane prižiūrėtų.“ Gyvenimas Plungėje, kuri buvo padalyta į „kepyklą“ ir „mikraškę“, taip pat nebuvo lengvas. Teko susidurti su iššūkiais mokykloje, kur „reikėjo pasimušti“. „Visi sustojo ratu, o stipriausias iš jų išėjo su manimi vienas prieš vieną. Gerai, nėra problemų. Nelabai buvau mušeika, bet jei nėra kur trauktis, tai nebėgsi“, - pasakoja jis.
Nors mokyklos choras Česlovui atrodė nepatrauklus, muzika jį vis tiek susirado. „Turėjau didelę scenos baimę, tai draugai nepasikuklino - paėmė mane ir nunešė į 1-ą vidurinę pas Milašių. Kaip tik ten repetavo. Pasakė, kad gražiai dainuoju. Milašius sako: gerai, padainuok scenoje. Galvojau, kad nukrisiu tiesiogine to žodžio prasme. Kojos drebėjo, atrodė, kad šoku rokenrolą“, - prisimena jis savo pirmuosius rimtus žingsnius scenoje. Nors oficialioje dalyje ir su scenos baime tekdavo kovoti, po jos prasidėdavę šokiai, kur galėjo „reikštis“, buvo itin mėgstami. Vadovas niekada nedrausdavo dainuoti užsienietiškų dainų.
11-oje klasėje, paniręs į muziką, Č. Gabalis vos neliko antriems metams. Laiku susizgribęs, išlaikė egzaminus ir bandė stoti į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, tačiau nesėkmingai. Metus padirbėjęs linų audinių gamykloje, išvyko tarnauti į Sovietų armiją, kur tarnavo už 2 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos.
Po karinės tarnybos Č. Gabalis grįžo į Lietuvą be aiškios krypties. „Dainuoti norėjosi, bet nelabai žinai, kaip viską pradėti. Mano vadovas Juozas Milašius ir Petras Vyšniauskas grojo „Žemaitėliuose“. Milašius paskambino Petrui ir paprašė: gal gali paimti šitą bedarbį ir padėti jam?“ Taip prasidėjo jo kelias į profesionalią sceną. „Grįžome iš Juodkrantės ir paprašė, kad atvažiuočiau į Vilnių. Nuvedė į viešbutį, paprašė ten padainuoti ir mane priėmė į darbą. Bet reikėjo laiko įsivažiuoti, ten imdavo ne bet ką, o geriausius, nes būdavo svečių iš viso pasaulio, negalėdavai bet kaip ir bet ką daryti.“
Vienas įsimintiniausių įvykių - pažintis su Stasiu Povilaičiu. „Likimo pirštas - mažas išmokau Povilaičio plokštelę ir dainavau su juo. Žadą praradau, kai pamačiau, net pasisveikinti pamiršau iš nuostabos. Stovėjau visas suakmenėjęs. Bet viskas labai draugiškai, paskui buvome geriausi draugai. Jis nieko nepripažindavo dainuoti kartu, tik Rositą ir mane“, - tikina Č. Gabalis.
Su Rosite Čivilyte jis ne tik dainavo - pora susituokė. „Labai greitai įvyko tas „čik“. Klausaisi kiekvieno atėjęs į naują vietą, o jie klauso naujoko.“
Gyvenimas su dukra Agne, kurią jis vadina sava, atnešė naujų iššūkių ir džiaugsmo. „Jei įsidukrini vaiką, jis savaime tampa tavo dukra. Supranti, kad tai ne žaisliukas, šituo žmogučiu reikia rūpintis, jį prižiūrėti. Man labai patikdavo, ji buvo guvi mergaitė. Eidavome į parką, ypač jei būdavo karuselių, tai Agnė nepraleisdavo progos.“
Ekonominis sunkmetis neaplenkė ir Česlovo Gabalio karjeros. „Buvo labai sunku su koncertais, mano pasirodymas kainavo 20 litų. Iš kaimyno pasiskolini 20 litų, vakare dainuoji, atiduodi, eini skolintis iš kito.“ Nepaisant sunkumų, 1992-aisiais jis vedė Rositą Čivilytę. Vestuvės vyko „Lietuvos“ viešbutyje, o tą dieną krito didelės snaigės, kurias pavadino „ant laimės“. Laimė tęsėsi beveik 30 metų.
1993 metais gimusi dukra Goda atnešė dar daugiau džiaugsmo. „Gyvenome Žemuosiuose Paneriuose, 1 kambario bute. Viskas buvo natūralu, tik pats šeimos išlaikymas... Vaikui nepasakysi, kad gal rytoj pavalgys.“ Siekdamas išlaikyti šeimą, Česlovas dirbo ir užsienyje, pavyzdžiui, Arabų Emyratuose, siųsdamas pinigus namo.
1996-ieji metai tapo esminiu karjeros lūžiu. Po to jau nebeteko vargti, kad būtų pinigų. „Gintas Banys pasiūlė ką nors padaryti kartu. Sakiau: kodėl gi ne? Taip prasidėjo mūsų darbas. Gintas atnešė dainą, tik sakė: mes rokeriai, tai grosime roką.“ Taip gimė legendinė daina „Lopšinė“. „Tai buvo pirmas ir paskutinis dublis. Dukrai padainavau ir viskas.“
Šlovė ir sėkmė Č. Gabalį užklupo neįspėjusi, ypač aktorinėje srityje. „Ėjau kaip į darbą, nes man reikėjo vaidmenį pastatyti per 2 mėnesius. Aktoriai labai abejojo, nes atėjau iš gatvės. Su manimi dirbo Nekrošius ir Andrius Bialobžeskis. Labai daug scenų reikėjo būti ant kelių. Man juos taip skaudėdavo... Bet padarėme.“ Režisierius Eimuntas Nekrošius, pakvietęs jį atlikti Romeo vaidmenį roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, padėjo suprasti, ką reiškia rimtai dainuoti ir atsakingai žiūrėti į savo darbą.
Nepaisant pripažinimo, Česlovas Gabalis išliko kuklus. „Nosies užrietimo vis tiek neišvengsi, bet kažkaip laiku susiėmiau. Nes žvaigždiškumas ne man. Norėčiau tik ramiai, smagiai dirbti savo darbą. Žinomumas man nelabai patiko. Nuvažiavus į Gariūnų „Maximą“ priėjo močiutė ir paprašė pasirašyti ant čekio. Esi pakylėtas, tave pažįsta, atrodo, kad žemės po kojom nejauti, tau viskas leistina, o iš tikrųjų - niekas neleistina, tu toks pats žmogus kaip ir visi, tik tave labiau atpažįsta nei bet kurį kitą.“
Č. Gabalis yra ne tik žinomas roko atlikėjas ir vokalo mokytojas, bet ir aktorius. Jis linki tolerancijos, kantrybės ir gerumo: „Norėčiau, kad visi suprastų, jog gerumo per daug niekada nebūna. Blogio - per akis.“
Česlovas Gabalis, gimęs 1964 m. lapkričio 21 d. Estijoje, yra žinomas Lietuvos dainininkas, populiariosios bei roko muzikos atstovas, roko grupės „Pelenai“ lyderis. Grupė gyvuoja jau apie 30 metų, o dabartinė sudėtis, kurioje dainuoja Česlovas Gabalis, skaičiuoja daugiau nei 20 metų. Per šį laikotarpį grupė išleido 9 albumus, o dabar rašomos dainos 10-ajam.
„Viskas ateina su laiku. Naujajame albume bus daugiau gitarinio skambesio, kaip mums, senukams, jis turėtų būti pašėlęs“, - juokauja atlikėjas, planuojantis naujus pasirodymus ir akustinę programą.
Daugelis „Pelenus“ sieja su baladėmis, tačiau grupė teigia: „Nė velnio!“
Česlovas Gabalis - ne tik scenos grandas, bet ir žmogus, kuriam svarbi šeima. Jis yra vedęs Editą, su kuria kartu jau 32 metus. Dukra Goda, baigusi dizaino studijas, taip pat groja gitara ir dainuoja roką, turi savo grupę „Liedogs“.
Nepaisant scenos patirties ir pripažinimo, Česlovas Gabalis išlieka paprastu žmogumi, vertinančiu šeimą, draugystę ir nuoširdų darbą. Jo gyvenimo kelias, prasidėjęs neįprastai, jį atvedė į sceną, kur jis iki šiol džiugina klausytojus savo talentu ir nuoširdumu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
