Buvusių alkoholikų vaikų patirtys ir ilgalaikė alkoholizmo našta visuomenei

Pripažįstame, kad alkoholizmas - rimta visuomenės problema. Tačiau dar dažnai nepastebime tų, kurie tyliai kenčia alkoholikų šešėlyje, - alkoholikų vaikų. Psichoterapeutai pastebėjo dėsningumą - alkoholikų vaikai kreipiasi pagalbos į specialistus perkopę trisdešimtuosius gyvenimo metus. Jei būdami vaikais augame šalia tų, kurie priklausomi nuo alkoholio, turime daugybę nematomų randų: ir širdyje, ir psichikoje. Nematomi randai slepiasi giliai pasąmonėje, todėl žmonės išoriškai gali atrodyti stiprūs ir nepriklausomi, tuo tarpu viduje jie dažnai grumiasi su kaltės jausmu, nepasitikėjimu, baime būti atstumtiems. Atlikta be galo daug tyrimų, kurie patvirtina, kad būti alkoholiko vaiku, reiškia, užaugus turėti aibę asmenybinių sužeidimų, kurių nei laikas, nei vaistai nepajėgūs įveikti, nes jie įauga į vaiko sielą, kaip randai, formuodami vaiko būdą ir palikdami pėdsaką visose gyvenimo srityse.

Suaugusių alkoholikų vaikų sindromas (SAV)

Kas tai yra SAV?

Suaugusio alkoholiko vaiko sindromas (toliau - SAV) psichologijoje apibrėžiamas kaip vaikystėje susiformavęs socialinio - psichologinio funkcionavimo schemų rinkinys, kliudantis jau suaugusio asmens socialinei adaptacijai ir autentiškumo raiškai. SAV sindromo susiformavimą lemia trys faktoriai:

1. Ilgalaikis buvimas nuolatinio, stipraus streso situacijoje.
2. Artimo abipusio ryšio su svarbiais žmonėmis nebuvimas.
3. Vaiko vystymosi poreikių ignoravimas iš tėvų pusės.

Šie faktoriai galimi ir kitose disfunkcinėse šeimose, kuriose yra smurtaujama, prievartaujama, skiriamasi, sergama kitomis sunkiomis ligomis. Tačiau alkoholikų vaikai visgi gauna unikalų paveldą, tarsi ypatingą maxi rinkinį, susidedantį iš sunkumų kuriant santykius, negebėjimo orientuotis savo paties poreikiuose ir jausmuose, polinkio į tam tikras asmenybines ir psichologines problemas (polinkis kontroliuoti, menka savivertė, depresyvumas, nerimastingumas ir kt.). Nerimas, nesaugumas, pyktis, begalinė gėda ir kaltė - štai toks alkoholiko šeimoje augančios asmenybės emocinis racionas.

Bendri bruožai ir iššūkiai

Paaiškėjo, kad alkoholikų vaikai yra sau labai negailestingi. Suaugę alkoholikų vaikai nemoka džiaugtis ir linksmintis, nes jie dar vaikystėje turėjo tapti suaugę ir spręsti nevaikiškas problemas. Neretai, norėdami atsipalaiduoti, jie vartoja alkoholį, todėl gana greitai tampa nuo jo priklausomi. Suaugę alkoholikų vaikai gerai nežino, kas yra normalu, o kas ne, mat tėvų namuose nebuvo aiškių elgesio ir mąstymo ribų. Vaikystėje išmokę fantazijomis kompensuoti tai, ko trūko šeimoje, jie taip elgiasi ir suaugę. Tėvų šeimoje jie neišmoko atkaklumo ir kantrybės, nes nebuvo kas juos to mokytų. Saugodami trapią savo vertę, jie išmoksta gintis melu. Suaugę alkoholikų vaikai turi daug bendravimo problemų. Dėl savo žemos savigarbos jie labai stipriai emociškai prisiriša prie asmenų, rodančių jiems dėmesį. Iš jų jie laukia pritarimo, pripažinimo, išgelbėjimo iš vidinės sumaišties ir nerimo. Čia prasideda jų santykius žlugdantis ydingas ratas: emociškai priklausyti, bet būti fiziškai atskiram. Siekdami užmegzti ir išlaikyti ryšius alkoholikų vaikai demonstruoja nepaprastą atsidavimą. Alkoholikų vaikams gana dažnai tenka įsipainioti į sudėtingus ir ateities perspektyvų neturinčius santykius.

Ilona - verslininkė, kuri pluša netausodama savęs net naktimis, įsitikinusi, kad darbas suteikia jos gyvenimui prasmę. Ilona negali pakęsti tinginių, nuolat dejuojančių dėl sunkumų žmonių. Ji užaugo šeimoje, kurioje tėvas nuolat gėrė. Ilona pasižymėjo įprastais alkoholikų vaikams bruožais - pernelyg didele priklausomybe nuo taisyklių ar normų, sąžiningumu ir itin dideliu kritiškumu sau pačiai. Vaikystėje Ilona išmoko nekreipti dėmesio į savo jausmus, pirmenybę teikdama protui. Saugodamasi suaugusiųjų abejingumo, ji mokėsi nebūti su niekuo artima. Tai padėjo jai ištverti šaltą vaikystę bei paauglystę tėvų namuose, bet sužalojo jos draugystės ir meilės ryšius. Ilona jau kurį laiką kovoja su ją apnikusiu nerimu ir vidiniu bejėgiškumu. Išmėgino įvairius kovos būdus - stengėsi padidinti darbo krūvį, vakarais ėmė vartoti alkoholį, išvyko keletui dienų prie jūros.

Štai keletas pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria suaugę alkoholikų vaikai:

1. Alkoholikų šeimose vaikų poreikiai dažnai būna ignoruojami, o dėmesys nukreiptas į tėvų problemas. Dėl to vaikai užauga galvodami, kad jų jausmai nėra svarbūs. Suaugę jie gali nuolat jaustis nepakankamai geri ir neverti meilės, net jei aplinkybės pasikeitė. Nors iš išorės suaugę alkoholikų vaikai gali atrodyti pakankamai nepriklausomi, daugelis jų kenčia nuo stiprios baimės būti palikti.
2. Suaugę alkoholikų vaikai dažnai susiduria su sunkumais atpažįstant ir įvardijant savo emocijas. Psichologijoje tai vadinama aleksitimija. Kadangi tėvai dažnai nepajėgdavo patenkinti vaikų emocinių poreikių, vaikai priprato slopinti savo jausmus ir ignoruoti, kas vyksta jų viduje. Mokslinis faktas: Tyrimai rodo, kad žmonėms, patyrusiems vaikystės traumas, padidėja smegenų srities - migdolinės liaukos - jautrumas stresui. Dėl to jų kūnai įpratę nuolat būti „pavojaus režime“ ir jiems sunkiau atsipalaiduoti.
3. Jei tėvai priklausomi nuo alkoholio, vaikai jaučiasi nesaugiai, jiems trūksta pastovumo ir nuspėjamumo, mat tokių tėvų elgesys gali per akimirką pasikeisti nuo švelnumo iki pykčio ar agresijos priepuolio. Užaugę tokie vaikai mano, kad negalima pasitikėti nei žmonėmis, nei santykiais. Dėl chaotiškų vaikystės patirčių, užaugę alkoholikų vaikai dažnai atsiduria dviejose kraštutinėse situacijose: arba per daug prisiriša prie kitų, bijodami būti palikti, arba visiškai atsiriboja nuo emocijų ir santykių.
4. Daugelis suaugusių alkoholikų vaikų turi problemų nustatydami sveikas ribas. Augdami chaose, jie išmoksta daryti viską, kad išvengtų konfliktų - dažnai tenkindami kitų poreikius, net jei tai kenkia jų pačių gerovei.
5. Dažnai suaugę alkoholikų vaikai tampa nuolat besistengiančiais „gelbėtojais“. Jie mano, kad jų pareiga yra rūpintis kitų žmonių problemomis, tuo tarpu savo pačių jausmų ir poreikių jie nelaiko reikšmingais.

Štai keletas Tony A. (1978 m.) ir Janet G. Woititz apibūdintų bruožų, būdingų suaugusiems alkoholikų vaikams:

• SAV arba tampa alkoholikais ir (arba) tuokiasi su alkoholikais, arba susiranda kitokią kompulsyvią asmenybę, pavyzdžiui, darboholiką, kad patenkintų savo liguistą poreikį būti apleistiems. SAV yra linkę išlaikyti jiems įprastą nerimo ir įtampos lygį, todėl nesąmoningai taip veikia savo gyvenime, kad išliktų „aukštos įtampos zonoje“: susiranda sau sudėtingus partnerius, apsikrauna pernelyg sudėtingais darbais, nepaiso savo poreikio pailsėti, atsipalaiduoti.
• SAV turi neadekvatų atsakomybės jausmą. Jiems lengviau rūpintis kitais nei savimi. Ši perdėta atsakomybė, kuri gali būti labai patraukli darbdaviui, tampa labai nepatrauklia artimame santykyje, kuomet SAV imasi kontroliuoti savo vyro (žmonos, vaikų, tėvų) gyvenimus tapdamas besiaukojančiu Geradėju.
• SAV painioja meilę ir gailestį. Yra linkę „mylėti“ žmones, kurių gali „gailėti“ ir juos „gelbėti“. Daug saugiau yra kurti santykį su kitu žmogumi iš gailesčio, nes gailėdamasis kito pats išlieki stiprus, stipresnis už kitą ir tarsi pranašesnis. Neretai jie jaučiasi kitokie nei visi, daugiau patyrę. Neretai dėl to jaučiasi ir aukščiau už kitus, kaip nebūtų paradoksalu, turint menką savivertę ir nuolatinį savęs kritikavimą.
• SAV negailestingai save teisia, yra labai jautrūs kritikai ir turi labai menką savivertės jausmą. Jie labai nepalankiai nusiteikę kaip savo, taip ir kitų silpnybėms, nuolat reikalauja tobulumo. Dalia pasakoja: „Tėvas, kai prisigerdavo, visada puldavo tikrinti mano namų darbus. Tuomet kabindavosi prie bet ko. Kad negražiai rašau, ar kad padariau klaidą. Imdavo rėkti. Vadindavo daune, debile. Labai jo bijojau. Bijojau rodyti pažymių knygelę, nes jei jam kas nepatiks, lieps mokytis per naktį. Nemušdavo niekada… Bet iki dabar susigūžiu vien nuo minties, kad galiu suklysti. Naktim nemiegu, jei darbe kokią klaidą padarau.“
• Jie gerai nežino, kas yra „normalu“. Geriančių tėvų namuose paprastai nebūna aiškių elgesio ir mąstymo ribų. Tad užaugę jie nuolat abejoja tiek savo sprendimais, tiek nuomonėmis, tiek jausmais. Išmokę nejausti, SAV netenka kompaso, kurio pagalba galėtų orientuotis santykių su kitais pasaulyje. Todėl neretai SAV save ir savo artimųjų gyvenimus apkrauna begale taisyklių ir principų, kurių patys noriai laikosi ir taip jaučiasi saugiau. Jiems sunku susivokti, koks žmonių elgesys su jais yra normalus, o koks destruktyvus. Jie neįtikėtinai tolerantiški išnaudojimui, patyčioms, prievartai. SAV asmeninės ribos beveik neįžvelgiamos.
• Meluoja, net jei būtų paprasčiau sakyti tiesą. Apie alkoholiu sergantį šeimos narį paprastai nekalbama. Apie geriantį tėtį ar mamą neturi žinoti nei draugai, nei giminės. Todėl tenka išmokti meluoti. Renata savo laiške rašo: „Iš mano aplinkos niekas to nežino, nei geriausios draugės. Slepiu viską nuo jų, bijau išsipasakoti...“. Turėti geriantį gimdytoją yra gėda! Todėl tenka nesivesti namo draugių, nes „mama neleidžia/ serga/ skauda galvą“ arba tėtis nuolat „keliom dienom išvažiuoja į komandiruotes, todėl neateis į susirinkimą“. Liūdniausia tai, kad vaikai bet kokia kaina dangsto tėvų alkoholizmą, tarsi pripažinę savo šeimos gėdą, kartu prarastų ir viltį, kad vieną dieną viskas ims ir pasikeis.
• Nelabai moka linksmintis, džiaugtis. Paprastai, SAV labai anksti ir greitai tenka suaugti. Vaikystei būdingas gebėjimas spontaniškai džiaugtis ir žaisti neturi galimybių atsiverti. Reikia sutelkti visas savo vaikiškas jėgas, kad išliktų tame nesaugiame pasaulyje, kurį jam sukuria tėvai. Iš čia gimsta kita SAV savybė - polinkis pernelyg rimtai žiūrėti į save.

Išskirtiniai vaikų tipai

Yra išskiriamos kelios alkoholikų vaikų grupės. Pirmajai priskiriami tie, kurie, kaip ir Ilona, yra malonūs ir rūpinasi kitais žmonėmis, aukodami savo pačių norus ir troškimus. Jie puikūs darbuotojai, nes mielai dirba viršvalandžius, gerai vykdo užduotis ir neprašo kitų pagalbos. Jie nemoka pasirūpinti savimi, o tenkindami savo norus jaučiasi esą egoistai. Kita vertus, jie nemoka priimti kitų žmonių jiems rodomo dėmesio - tuoj pasijunta kalti ir skolingi. Jų didelis noras pasižymėti slepia atstūmimo baimę. Jie itin jautrūs net ir menkiausiai kritikai. Nuolatinis kritikos ir nesėkmių vengimas itin vargina šio tipo žmones. Jie itin bijo savo jausmų.

Trečiajai alkoholikų vaikų grupei priskiriami tie, kurie yra tarsi dviejų pirmųjų veidrodinis atspindys. Tai nepaaiškinamai neatsakingi asmenys. Jų elgesį valdo impulsai ir troškimai. Šiems žmonėms sunku atlikti darbus nuo pradžios iki galo. Neretai jie gali pažadėti ir tų pažadų netesėti, nes jiems sunku atsisakyti - tai būtų smūgis jų trapiai savigarbai. Tėvų šeimoje jie neišmoko atkaklumo ir kantrybės, nes nebuvo kas juos to mokytų. Saugodami trapią savo vertę, jie išmoksta gintis melu.

Alkoholinis vaisiaus sindromas (VAS)

Grėsmė dar įsčiose

Vaisiaus alkoholinis sindromas (VAS, kitaip - alkoholinė embriopatija) - tai mamos įsčiose besivystančio kūdikio būklė, kurią sukelia gausus ir reguliarus alkoholio vartojimas nėštumo metu. Sindromui būdinga įvairių simptomų grupė. Prielaidos vystytis vaisiaus alkoholiniam sindromui sudaromos, kai nėštumo metu moteris gausiai ir dažnai vartoja alkoholinius gėrimus, įskaitant vyną, sidrą, alų ar stipriuosius gėrimus. Viena iš priežasčių, kodėl alkoholis pavojingas nėštumo metu - jog jis per virkštelę su krauju patenka ir į vaisiaus organizmą. Alkoholis sutrikdo normalų vystymąsi, o organizmui skaidant alkoholį, susidaro toksiški šalutiniai produktai. N. Drazdienės teigimu, besilaukiančiai moteriai nėra saugaus alkoholio kiekio. Teoriškai paskaičiuota, kad jei kasdien moteris vartoja po bokalą alaus ar vyno, tai yra didžiulė rizika vaisiui. Pavojingiausia yra nėštumo pradžia, kai formuojasi vaisiaus nervų sistema, smegenys, organai, maždaug 3-12 savaitę po pastojimo. Tačiau ir po to alkoholis taip pat pavojingas. Net viena taurė gali padaryti žalą vaisiui. Jos teigimu, atsisakyti svaigalų turėtų ir planuojančios pastoti moterys, nes alkoholis mažina vaisingumą.

VAS požymiai ir pasekmės

Profesorė, mokslų daktarė neonatologė Nijolė Drazdienė aiškina, kad vaisiaus alkoholinis sindromas yra vaisiaus pažeidimai, atsirandantys dėl to, kad motina nėštumo metu vartoja alkoholį. Šiuo sindromu sergantys vaikai būna mažo svorio, jų maža galva bei daug mažesnė smegenų masė. Taip pat būdingos mažos, siauros akys, žema kakta, plokščias pakaušis, maža įdubusi nosis, nesusiformavęs smakras. Sindromas pažeidžia vidaus organus - širdį, kepenis, skrandį ir kitus. Vaikui augant pasireiškia psichikos, intelekto atsilikimas. Augdami tokie vaikai turi polinkį alkoholiui. Sindromas yra labai sunkus ir pažeidžia žmogų visapusiškai. Tačiau kartais gali pasireikšti atskiri jo požymiai - vadinamieji alkoholinio vaisiaus sindromo spektro sutrikimai.

Nėra laboratorinio tyrimo, padedančio nustatyti, kad kūdikis ar vaikas turi įgimtą vaisiaus alkoholinį sindromą. Siekdami diagnozuoti sutrikimą, gydytojai stebi, ar vaikas neturi neįprastų veido bruožų, ar jo ūgis ir svoris nėra mažesni negu įprasta, ar galvos apimtis atitinka normas, ar nepasireiškė dėmesio koncentravimo ir hiperaktyvumo problemos, prasta koordinacija. Vaikus, kuriems diagnozuotas šis sindromas, visą gyvenimą vargins fizinės, mokymosi ir elgesio problemos. Įvairios terapijos gali padėti spręsti elgesio ir ugdymo problemas.

Su tokiais nelaimingais vaikais tenka susidurti ir Visų Šventųjų parapijos vaikų laikinos globos namų berniukų padalinio vadovei Aistei Bakanauskaitei. Ji pasakoja, kad dviejų į vaikų namus patekusių berniukų istorija susiklostė labai skirtingai. „Pas mus pateko ketverių ir vienuolikos metų vaikai, kuriems nustatytas alkoholinis vaisiaus sindromas. Kai jie atvyko, vaikų ūgis neatitiko amžiaus, jie buvo labai mažo svorio, akivaizdus buvo ir protinis atsilikimas. Suteikus tinkamą pagalbą, mažasis berniukas per metus laiko fiziškai atsistatė, pasivijo savo bendraamžių ūgį ir svorį ir net pakartotinai jam nebuvo nustatytas neįgalumas. Tik nesunkus atsilikimas. Vyresniajam sekasi prasčiau. Jis visą gyvenimą jaus sunkias fizinio ir protinio neįgalumo pasekmes“, - sako A. Bakanauskaitė.

Globos namų darbuotoja teigia, kad mažojo berniuko perspektyvos galėjo būti liūdnesnės, jei jis būtų likęs šeimoje, kurioje girtaujama ir juo nesirūpinama. „Kuo anksčiau tokiam vaikui pradedama teikti specialistų pagalba, tuo daugiau šansų, kad jis sutvirtės fiziškai ir adaptuosis psichologiškai. Tokiems vaikams būtina medikų, psichologų, logopedų pagalba, masažai, speciali mankšta, pritaikyta mityba. Dažnai dėl skrandžio pažeidimų tokie vaikai negali valgyti tokio maisto, kaip kiti“, - aiškina A. Bakanauskaitė. Jos teigimu, gaunantys reikalingą priežiūrą, alkoholinio vaisiaus sindromą turintys vaikai, gali lankyti mokyklą kartu su sveikais vaikais ir net įgyti profesiją. „Toks vaikas niekada neparodys aukštų intelektinių gebėjimų, profesoriumi jis nebus. Tačiau gali išmokti amato ir gyventi savarankiškai“, - sako pašnekovė.

Ne tik asocialių šeimų problema

Lietuvoje nėra statistikos, kiek kasmet gimsta kūdikių su alkoholinio vaisiaus sindromu. N. Drazdienė sako, kad vien Santariškių vaikų ligoninėje kasmet priimama apie 20-30 tokių vaikų. Tačiau realus alkoholio pažeistų kūdikių skaičius gali būti daug didesnis, nes dažnai pažeidimai išryškėja vaikui augant. Klaidingai manoma, kad alkoholis pavojingas tik asocialių, daug geriančių tėvų vaikams. Profesorė sako, kad kartais tvarkingos, išsilavinusios ir apsirūpinusios motinos pagimdo vaikus su alkoholinio vaisiaus sindromu. „Tai nėra tik asocialių ar kaimo žmonių bėda. Gal kaip tik kaimo nėščia moteris nevartoja alkoholio, nes žino, kad vaiką reikia saugoti. O emancipuotos moterys dažnai galvoja tik apie save. Dabar madoje liberalus gyvenimo būdas, partnerių kaita. Net padorios, tvarkingos moterys, būdamos nėščios, nevengia išgerti alkoholio“, - sako gydytoja.

Ne visuomet motinos, pagimdžiusios kūdikį su alkoholinio vaisiaus sindromu, pripažįsta, kad vartojo alkoholį. „Kartais motinos labai kenčia, kaltina save, kai pranešame apie vaiko sveikatą. O kartais net neigia vaikelio negalią, kaltina medikus, kad šie prisigalvoja nebūtų dalykų. Būna, kad palieka vaiką ligoninėje. Ne tik dėl negalios, bet tiesiai pasako, kad jis joms nereikalingas. Tai motinos, kurios iš viso nebeturi emocijų. Mes to savo darbe prisižiūrime“, - atvirauja N. Drazdienė. Dažnai alkoholiniu vaisiaus sindromu sergantys vaikai atsiduria vaikų globos įstaigose. Jau įsčiose pakenkusios savo vaikui, motinos vėliau numeta juos auginti kitiems. Kai gimsta alkoholinio vaisiaus sindromo pažeistas vaikas, informuojamos vaiko teisių tarnybos, socialiniai darbuotojai. Po to jie šeimą aplanko namuose, įsitikina, kad vaiku rūpinamasi ir jam teikiama specialistų pagalba.

Alkoholio žala: plačiau nei tik geriantysis

Ekonominė ir socialinė našta

Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetų mokslininkai apskaičiavo, kad alkoholio žala kitiems nei geriantysis 2015 metais sudarė 36 proc., o 2016 m. - 37 proc. bendros alkoholio vartojimo ekonominės naštos. Alkoholio žala - didesnė, nei galima išmatuoti ir išreikšti piniginiais vienetais. „Piktnaudžiaujančio alkoholiu artimieji patiria dar didesnę stigmą ir atskirtį nei pats geriantysis. Socialinę stigmą Lietuvoje kenčia net 94 proc. suaugusiųjų, kurių artimas asmuo piktnaudžiauja alkoholiu“, - teigė prof. Ilona Tamutienė. Pasak mokslininkės, tokia padėtis mažina problemos sprendimo tikimybę: paslaugos šiai tikslinei grupei netampa prioritetinėmis, dėl stigmos vengiama kreiptis pagalbos.

Duomenys apie alkoholio žalą kitiems asmenims (2015-2016 m.):

„Neabejotinai alkoholio žalą skaudžiausiai patiria vaikai. 9 iš 10 į globą patekusių vaikų tėvai piktnaudžiavo alkoholiu. Oficialiai skelbiama, kad į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl priklausomybės alkoholiui įrašyta kas antra šeima. Mokslinis tyrimas atskleidė, kad Kauno mieste socialinės rizikos šeimose 9 iš 10 šeimų buvo bent vienas asmuo, kuris piktnaudžiavo alkoholiu“, - vardijo prof. I. Tamutienė.

Viešajame diskurse nesaikingo alkoholio vartojimo žala dažniausiai susiaurinama iki pagalbos priklausomybe sergantiems asmenims, žalos geriančiojo sveikatai bei šalies ūkiui. Tačiau problema - daug platesnė ir gilesnė, nes paliečia kitus su geriančiuoju susietus asmenis, o ypač pačius artimiausius. Dėl alkoholio žalos kitiems nei geriantysis ignoravimo, neišvystytų paslaugų tinklo bei situacijos duomenų trūkumo šios problemos ekonominių kaštų vertinimai yra konservatyvūs, apsiribojantys tik prieinamais duomenimis.

Pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaigos nefiksuoja duomenų apie blaivius asmenis, kuriuos sužalojo neblaivūs. Visiškai nėra duomenų apie neblaivių asmenų prarastą produktyvumą ir su tuo susijusius nuostolius darbdaviams, kartu ir šalies ūkiui. „Jei į žalos vertinimus įtrauktume sveikatos priežiūros išlaidų kaštus tenkantiems kitiems nei geriantysis, daugiau dėmesio skirtume pagalbai smurto artimoje aplinkoje aukoms, nuostolius darbdaviams ir ūkiui, mūsų apskaičiuotas žalos rodiklis labai išaugtų“, - neabejoja prof. I. Tamutienė.

Ilgalaikės pasekmės ir tyrimai

Kokį poveikį tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu daro vaikų sveikatai, Lietuvoje tyrimų nėra. Tačiau Ispanijoje buvo tiriama 371 alkoholikų šeima, siekiant nustatyti tėvų alkoholizmo padarinius vaikams (Díaz, R., Gual, A., García, M., Arnau, J., Pascual, F., Cañuelo, B., & … Garbayo, I. (2008)). Rezultatai parodė, jog alkoholikų tėvų vaikai turėjo dvigubai daugiau depresijos ir nerimo sutrikimų simptomų, bei pasižymėjo blogesniais kognityviniais gebėjimais ir akademiniais pasiekimais, nei kontrolinės šeimų grupės vaikai. Thomas, D. S. (2012) taip pat tyrė 60 alkoholikų tėvų vaikų (nuo 10 iki 14 metų), siekdamas išsiaiškinti, ar šie vaikai susiduria su tokiomis tėvų alkoholizmo sąlygotomis problemomis, kaip mažesnis psichologiniu prisitaikymu, išgyvenama kaltė, gėda, pasimetimas, pyktis, depresija, prasti santykiai su bendramžiais, problemos mokykloje ir sveikatos problemos. Buvo nustatyta, kad 16.6 proc. iš jų susidūrė su stipriomis, 61.7 proc. su vidutinėmis, ir 21.7 proc. su mažomis problemomis, susijusiomis su tėvo alkoholizmu.

Tyrėjai Vincentas Felittis ir Robertas Anda teigia, kad vaikai, kurie auga piktnaudžiaujančių alkoholiu tėvų šeimose, turi didesnę tikimybę patirti ilgalaikę žalojančią vaikystės patirtį ir toksinį stresą. Dėl to nukenčia jų socialinis, fizinis ir psichinis vystymasis bei sveikata visam gyvenimui, jų gyvenimo trukmė vidutiniškai trumpesnė 20 metų nei nepatyrusių žalojančios vaikystės patirties. Suomijoje analizuota vaikų sveikata (lyginant vaikus, kurių tėvai neturėjo alkoholio vartojimo problemų, su alkoholiu piktnaudžiaujančių tėvų vaikų sveikata) ir nustatyta, kad vaikų, kurie auga alkoholio vartojimo sutrikimų turinčiose šeimose, sveikata statistiškai reikšmingai prastesnė nei kontrolės grupėje. Danijos ilgalaikėje studijoje vertintos ilgalaikės pasekmės vaikams, atsiradusios dėl tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu. Remiantis 14 metų rinktais duomenimis, nustatyta, kad tarp šių vaikų fiksuotas 2 kartus didesnis vaikų priešlaikinių mirčių skaičius, kur alkoholį vartojo tėvas, ir 2,3 karto, kur alkoholį vartojo mama.

Tarptautinių tyrimų duomenimis, alkoholio žalos kitiems nei geriantysis rodikliai Lietuvoje yra vieni aukščiausių - vienokio ar kitokio pobūdžio alkoholio žalą Lietuvoje patiria maždaug kas antras suaugęs gyventojas (RAHRA, 2016).

Pagalbos sistemos trūkumai

Kaip pabrėžė politikos mokslų krypties doktorantė Birutė Jogaitė, alkoholio žala piktnaudžiaujančiųjų artimiesiems - labai aktuali ir neatidėliotinai spręstina problema. „Pirmiausia, visuomenei reikia suprasti tai. Alkoholio žala artimiesiems turi būti įtraukta į alkoholio kontrolės sistemą, svarbu plėsti paslaugų spektrą jiems. Tai pati silpniausia grandis priklausomybės gydymo sistemoje, pagalba pavienė, dažnai teikiama iš vidinių įstaigų resursų, nėra papildomai apmokama“, - vardijo B. Jogaitė.

Pasak mokslo darbuotojos, paslaugos nesaikingai geriančiųjų artimiesiems teikiamos priklausomybių centruose ir dažniausiai yra konsultacinio pobūdžio. Paprastai koncentruojamasi į geriantįjį, jo artimiesiems paslaugų Lietuvoje kaip ir nėra. Jie turi asmeniškai kreiptis į psichologą, nors ne visada turi galimybių. Pačių žmonių iniciatyva didesniuose miestuose veikia Al-Anon grupės, kuriose asmeniniais išgyvenimais dalijasi ir palaikymo gauna priklausomybe alkoholiui sergančių asmenų artimieji. Didesniuose miestuose į grupes renkasi piktnaudžiaujančių tėvų paaugliai. Domėdamasi, kokios pagalbos galimybės geriančiųjų vaikams, Birutė Jogaitė pastebėjo, kad pagalbos yra, bet ji fragmentiška, išmėtyta. Kai kuriose mokyklose veikia prevencinės priklausomų asmenų vaikų programos, tačiau paprastai apsiribojama mokyklos psichologo konsultacijų galimybe.

Vaikų dienos centrų tikslas nėra teikti pagalbą priklausomų asmenų vaikams, bet jie, doktorantės įsitikinimu, labai svarbūs. Dienos centruose vaikai gali išsimaudyti, pavalgyti, pažaisti, paruošti pamokas, saugiai praleisti laiką iki vakaro. „Turint omenyje priklausomybių nuo alkoholio mastą Lietuvoje ir pasekmes vaikams, specializuoti pagalbą vaikams, kurių tėvai geria, būtų galima. Nes vaikai patiria ir labai didelę, ir įvairią žalą. Trūksta suvokimo, kad vaikai taip pat yra sudėtingos situacijos dalyviai. Jie tarsi nustumiami į antrą planą, iškeliant piktnaudžiaujančius tėvus. Pagalbos sistema taip pat į juos orientuojama. Atrodo, logiška bandyti ištraukti iš priklausomybės tėvus, tačiau vaikai, kurie tame taip pat gyvena, į paslaugų teikimo procesą neįtraukiami“, - konstatavo B. Jogaitė.

Kelias link išgijimo

Pripažinimas ir kopriklausomybė

Laišką parašiusios Renatos dar nekamuoja suicidiniai pamąstymai, bet kaip ji pati sako: „Savo mintyse, atrodo, išprotėsiu, dar tas nerimo jausmas kasdien, kad kažkas atsitiks negero. Tas gėdos jausmas už tėvus mane baigia iš vidaus suėsti…“ Renata pabrėžia: „Apie alkoholizmą su tėvais buvo šnekėta gražiuoju ir rimtai, be jokių pagražinimų. Nebežinau kaip elgtis, niekas atrodo nepadeda… o jei tik užsimenu apie gėrimą, pradeda man grasinti, kad nebeduos pinigų ir t.t. O kaip man kitaip išgyventi?..“ Jos situacijoje, kaip ir daugelio suaugusių alkoholikų vaikų, svarbiausias žodis „man“. Ką man daryti? Nes ką pirmiausia bando daryti alkoholiko vaikas, tai ir toliau atsakingai „gelbėti“ savo geriančius tėvus. Jis „dirba“ šį darbą visą savo sąmoningą gyvenimą ir nenustoja vilties, net ir tuomet, kai sukuria savo šeimą.

Todėl pirmiausia, ką vertėtų padaryti, tai pripažinti sau tris labai realius dalykus:

1. Mano mama (tėtis) yra alkoholikas. Vaikai, net ir suaugę, vis dar yra linkę apgaudinėti save ir slapstytis už įvairiausių iliuzijų, sakydami, kad „mano tėvas negeria pastoviai“, „mano mama dar darbo neprarado“, „jis geria tik tada, kai susipyksta su mama“ ir pan. Ispanijos tyrimas, pagal D. Deltuvienę, nurodo, kad jei į bent vieną iš šių klausimų atsakote teigiamai, jūsų tėvų šeimoje buvo (yra) su alkoholiu susijusių problemų:
   • Ar kada nors pagalvojote, kad kuris nors vienas ar abu tėvai turi problemų su alkoholiu?
   • Ar kada nors pykotės ar ginčijotės su kuriuo nors iš tėvų todėl, kad jis buvo per daug išgėręs?
   • Ar kada nors norėjote, kad jūsų tėtis (mama) mažiau gertų?
   • Ar kada nors jautėte kaltę ar atsakomybę, kad tėvai per daug vartoja alkoholio?
   • Ar kada nors jautėte fizinius simptomus (pvz., pilvo spazmus), o gal verkėte susijaudinęs, nes tėvai (ar vienas iš jų) per daug vartojo alkoholio?
2. Jūs esate kopriklausoma asmenybė, tai yra žmogus, artimai susijęs su priklausomybe sergančiu asmeniu ir taip pat įtrauktas į priklausomybės liūną. Jūsų nuotaika, mintys, netgi veiksmai priklauso nuo to, ar jūsų artimas žmogus (tėvas, mama) šiuo momentu yra blaivas, ar girtas. Nuo kito žmogaus blaivumo būklės, priklauso jūsų gyvenimo kokybė - tai esminis kopriklausomo žmogaus gyvenimo ypatumas.
3. Jūs niekuo negalite padėti alkoholizmu sergantiems tėvams. Pirmiausia, jūs nekaltas, kad vienas ar abu iš tėvų serga alkoholizmu, o antra, jūs negalite jų išgydyti, perauklėti, išgelbėti. Net jei jaučiatės dėl to kaltas ir atsakingas. Pradžiai, pats turite pasveikti iš savo kopriklausomybės. O kad tai pavyktų, vėlgi tenka pradėti nuo pirmo žingsnio - pripažinti, kad esate suaugęs alkoholiko vaikas. Ir vis dar nešatės tėvų jums dovanotą maxi rinkinį.

Terapija ir palaikymo grupės

Išsivaduoti iš praeities šešėlio įmanoma. Tą patvirtino ir Ilona. Šiuo metu ji džiaugiasi kiekviena savo diena. Užmezgė santykius su ramiu ir maloniu vyriškiu. Ilona perleido keletą svarbių verslo sričių savo puikiems vadybininkams.

Ramunės, kurios vaikystėje sieloje vėrėsi daug didesnės žaizdos dėl mamos įtakos, teigusios, kad ji „negraži, tu šiokia, tu anokia“, gyvenimas buvo kupinas kompleksų. Mama Ramunės gyvenimui vadovavo ilgai, net suaugusi nesugebėjo atsikratyti jos įtakos. Jai nepaprastai trūko mamos meilės, patirta daugelis psichologinių traumų. Kiek kitokia situacija buvo su tėčiu. „Jis mane mylėjo tokią, kokia esu“, - sako Ramunė. Alkoholio sukelti konfliktai, grasinimai ir mamai su dukromis tekdavo bėgti iš namų. Ramunė painiojo meilę su gailesčiu, galvodama, kad be jos vyras prapuls. Ramunė papasakodavo mamai, bet ši skatino kentėti, nes atrodė, kad reikia išsaugoti šeimą. Vėliau Ramunė prisijungė prie SAV - suaugusių alkoholikų vaikų grupės. Tuomet prasidėjo sveikimo procesas. Ramunė, kuri visada jautėsi apkūni ir negraži, išmoko mylėti save tokią, kokia yra. Tam, kad suprastų, reikėjo labai daug darbo. Ji dabar džiaugiasi kiekviena diena, sako, kad kiekviena problema turi būti sprendžiama ramiai, o dabar ji jau moka: jei pradėjai, turi pabaigti. Ramunė išbudino savo vidinį vaiką, atrado naujų hobių - pradėjo gaminti žaislus ir realizuoti save. Ji yra laiminga, ir tai nepriklauso nuo esamų situacijų. Dabar Ramunė teigia, kad grupėse radusi asmeninį ryšį su Dievu, išmoko išgirsti. Jos santykiai kuriami ramioje aplinkoje. Žinoma, ne viskas išeina tobulai, bet viskas labai pasikeitė. J.G.Woititz įspėja: „Suaugę alkoholikų vaikai yra kraštutinumų žmonės. O aš noriu įspėti: sveikimas yra lėtas procesas. Kitaip nebūna.“

Psichoterapija ar savęs pažinimo praktikos, pavyzdžiui - kognityvinė elgesio terapija, padeda keisti neigiamus įsitikinimus apie save. Išeitis: Vadinamosios „Mindfulness” arba sąmoningo buvimo praktikos gali padėti atpažinti emocijas ir nereaguoti impulsyviai. Sprendimas: Reikia išmokti pasakyti „ne“ be kaltės jausmo. Rekomenduojama pradėti nuo mažų žingsnių - pavyzdžiui, aiškiai pasakyti, kai kas nors prašo per daug. Svarbu atpažinti, kada pagalba tampa žalinga, ir mokytis palaikyti kitus neperžengiant savo ribų.

Suaugusiųjų alkoholikų vaikų grupės siūlo saugią erdvę. Pavyzdžiui, SAV susitikimai vyksta Utenoje, Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonijoje. Susitikimuose pasirenkama tema ir dalijamasi patirtimi. Ramunė sako: „Grupėje nedalijam patarimų. svarbu yra išklausyti ir nepertraukti. nekritikuoti, nesmerkti.“ Procesas vyksta su stebuklinga Dievo galia, padedant suvokti, kad „mano tėvas, kuris mane iš tiesų myli, yra danguje.“

tags: #buvusiu #alkoholiku #vaikai

• Idėjos darželio šventėms ir edukacijai
• Idėjos darželio šventėms ir edukacijai
• Ugdymo principai ikimokykliniame amžiuje
• Sužinokite viską apie BABY BORN lėles
• Statybų verslas 1957 m. su Clement Smith