Paulius Gritėnas: Filosofas, Apžvalgininkas ir Visuomenės Kritikas
Paulius Gritėnas, žinomas filosofas, apžvalgininkas ir viešųjų diskusijų dalyvis, gimė 1988 m. spalio 31 d. Jo gimimo data žymi svarbaus mąstytojo ir žurnalisto kelio pradžią, kurio indėlis į Lietuvos intelektualinį ir žiniasklaidos lauką yra reikšmingas.
Išsilavinimas ir ankstyvieji pasiekimai
Pauliaus Gritėno kelias į akademinę ir profesinę veiklą prasidėjo 1995 m., kuomet jis pradėjo lankyti Dembavos pradinę mokyklą. Vėliau, 1998 m., perėjo mokytis į Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją, kurią sėkmingai baigė 2007 m. Aukštąjį mokslą Paulius pasirinko Vilniaus universitete, kur 2007 - 2011 m. studijavo filosofiją. Šis pasirinkimas padėjo pagrindą jo kritiniam mąstymui ir analitiniams gebėjimams, kurie vėliau atsiskleidė jo profesinėje veikloje.
Pasiekimai filosofijos olimpiadose ir konkursuose
Dar besimokydamas Paulius Gritėnas demonstravo išskirtinius intelektualinius gebėjimus. 2005 m. VIII Lietuvos mokinių filosofijos olimpiadoje jis užėmė antrą vietą, o vėliau atstovavo Lietuvą tarptautinėje filosofijos olimpiadoje Lenkijoje. 2006 ir 2007 m. Paulius laimėjo IX ir X Lietuvos mokinių filosofijos olimpiadas, patvirtindamas savo talentą filosofijos srityje. Be to, 2006 m. jis laimėjo mokinių intelektinių gebėjimų "Žynio" konkursą, pademonstruodamas platų akiratį ir greitą protą.
Darbinė veikla ir žurnalistinė karjera
Pauliaus Gritėno profesinė karjera prasidėjo žiniasklaidoje, kur jis greitai įsitvirtino kaip kompetentingas apžvalgininkas ir žurnalistas.
Žurnalistikos kelias
2013 m. darbinę veiklą Paulius pradėjo laikraštyje "Lietuvos Rytas". Jis buvo užsienio politikos naujienas aprašančio priedo "Rytai-Vakarai" autorius. Vėliau tapo portalo lrytas.lt užsienio naujienų skyriaus žurnalistu ir apžvalgininku. 2015 m. Paulius Gritėnas perėjo dirbti į naujienų portalą 15min.lt, kur iki 2017 m. buvo užsienio naujienų skyriaus žurnalistas ir apžvalgininkas.
Kitos veiklos ir interesai
Nuo 2017 m. Paulius Gritėnas dirba Vilniaus universitete rektoriaus profesoriaus Rimvydo Petrausko komandoje. Be akademinės ir žurnalistinės veiklos, Paulius domisi beisbolu ir yra lydėjęs Lietuvos nacionalinę rinktinę į du Europos čempionatus. 2015 m. jis buvo išrinktas.
Kasparavičius apie kritinę, strateginę klaidą, kuri pražudė Lietuvą geopolitikoje
Pauliaus Gritėno požiūris į žurnalistiką ir žiniasklaidą
Paulius Gritėnas yra ne tik praktikuojantis žurnalistas, bet ir filosofiškai apmąstantis žiniasklaidos vaidmenį bei sąvokas. Jo įžvalgos atskleidžia gilų supratimą apie šios srities iššūkius ir etinius aspektus.
Žurnalistika ir žiniasklaida: sąvokų skirtumai
Lietuvos viešojoje erdvėje žurnalistika ir žiniasklaida dažnai vartojamos kaip sinonimiškos ar net semantiškai tapačios sąvokos. Tačiau, Pauliaus teigimu, suprasti problemos esmę galime pasižiūrėję į tai, kaip verčiame tam tikras sąvokas į kitas kalbas. Įvairiose konferencijose, kalbančiose apie žiniasklaidos būklę, lietuviškasis žiniasklaidos terminas dažniausiai pasirenkamas versti kaip media. Medija yra kažkas, kas perduoda žinią, tarpininkas komunikacijos akte. Paulius nori pasakyti, kad terminas „žiniasklaida“ implikuoja tiesiog perdavimo veiksmą. Tai, ką, tiesą sakant, fiksuoja ir mūsų lietuviškasis terminas - žinios sklidimą. Tuomet kyla klausimas: kas yra žurnalistika? Kuo ji skiriasi nuo žiniasklaidos?
Jau minėta apie vertinius, nurodančius, kad tai, ką dažnai sutapatiname, pasirodo esant ne taip tapatu. Būtent tai atskleidžia faktas, kad žurnalisto veiklą mes vadiname ne media work, o journalism. Ką tai reiškia praktiškai? Žurnalistą nuo žiniasklaidos atstovo visų pirma skiria aiškios atsakomybės, etikos ir veikimo ribos. Žurnalistas yra kad ir minimalios, bet tam tikro dydžio redakcijos atstovas. Vienišas žurnalistas gali funkcionuoti žiniasklaidos lauke, bet tuomet kyla neišvengiamas konfliktas dėl jo etoso.
Žurnalisto sampratos kaita
Žurnalistu gali būti kiekvienas, bet ne kiekvienas nori priimti žurnalistinės praktikos taisykles. Žymiai patogiau yra likti pilkojoje žinios sklaidos zonoje. Deja, gyvename tikrovėje, kurioje žiniasklaidos kasdien yra vis daugiau, bet žurnalistika traukiasi į jos pakraščius. Naujoje tikrovėje žurnalistams tenka ne tik susidurti su milžiniška konkurencija, bet ir itin nepalankiomis tos konkurencijos sąlygomis. Kokybė niekaip negali pasipriešinti kiekybei.
Pats Paulius pripažįsta, kad dabar tapo nebeaiškios ribos tarp žurnalisto ir humoristo, žurnalisto ir aktyvisto. Visi tampa žurnalistais, o „Feisbukas“ - žiniasklaidos priemone. Kai jis atėjo dirbti į žiniasklaidą, žurnalistas dar buvo siaurai suprantama sąvoka: reporteris, komentarus rašantis ar tam tikroje platformoje besireiškiantis žmogus. Tuo metu vyko socialinių tinklų sklaida, plėtėsi „Feisbukas“, atsirado daugybė kitų formų, pavyzdžiui, „Laisvės televizija“ platformoje „Youtube“. Žurnalisto samprata vis plinta, ir Paulius, tiesą sakant, nebežino, kas yra žurnalistas. Jo manymu, tai turėtų būti žmogus, kuris informuoja ir prisiima atsakomybę už informaciją. Čia, kaip ir Zenono paradoksai, - filosofinis klausimas. Jei Pauliaus konkrečiai klausiant, tai žurnalistu tave daro laikysena. Pirmas dalykas, tu nori informuoti, kad žmonės kažką sužinotų. Nori edukuoti, kad jie ne tik sužinotų, bet ir permąstytų bei suprastų dalykus. Šiuo požiūriu „Feisbuką“ galima traktuoti kaip žiniasklaidos priemonę. Dažnai jis taip ir veikia.
Paulius Gritėnas teigia, kad žurnalistas tampa sąvoka, kurią, kaip ir filosofo sąvoką, tu arba prisiimi, arba ne. Tikras žurnalistas turi norėti prisiimti žurnalisto sąvoką. Dažnai tai nusimetama. Bet viskas taip kinta, kad labai sunku pasakyti, ar apskritai tokia profesija išliks. Gal ji transformuosis į kažkokią medijų personą.
Darbai, projektai ir visuomeninė veikla
Paulius Gritėnas aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose ir visuomeninėse diskusijose, prisidėdamas prie intelektualinio gyvenimo ir politinių procesų analizės.
Dalyvavimas Tomo Venclovos jubiliejiniame vakare
Lietuvos viešoji erdvė itin palanki prarasto orumo paieškai, kurią savo straipsnių rinktinėje mini poetas Tomas Venclova. Paulius Gritėnas plėtojo dialogą kartu su Virginija Cibarauskaite, Donatu Pusliu ir Sauliumi Vasiliausku, prisidėdamas prie svarbių kultūrinių ir istorinių temų nagrinėjimo.
Konsultacijos politinėje sferoje
Paulius Gritėnas taip pat teikė konsultacijas Ingridai Šimonytei. „Mano bendradarbiavimas nesusijęs su agitacija ir kažkokiu aktyviu veikimu viešumoje. Tai iš esmės yra Ingridos klaidų ir jos veiksmų analizė. Atlieku analitinį darbą“, - BNS sakė P. Gritėnas. Jis sakė, kad analizuoja kandidatės pasisakymus ir programą ir teikia pastabas. P. Gritėnas teigė manantis, kad šis ryšys nekliudys jam toliau rašyti apie politiką, tačiau prezidento rinkimų jis žada nebekomentuoti. „Bent jau komentuoti prezidento rinkimų aš tikrai objektyviai negalėsiu, dėl to nuo to save nušalinu. Kitas dalykas, yra platesnių procesų vertinimas. Nemanau, kad visiškai tas mano konsultacinis darbas atima galimybę man rašyti apie apskritai pačią politiką arba kitus platesnius procesus, nevertinant, aišku, konkrečių asmenybių“, - kalbėjo P. Gritėnas. Jis sako šios veiklos ėmęsis po to, kai sulaukė I. Šimonytės pasiūlymo.
Įžvalgos apie Lietuvos viešąją erdvę ir politinį korektiškumą
Paulius Gritėnas aktyviai apmąsto ir kritikuoja Lietuvos visuomenės diskusijas, ypač susijusias su istorine atmintimi, identitetu ir socialinėmis normomis.
Šimtmečio minėjimas ir ginčai dėl praeities
Lietuvą ištikęs valstybingumo šimtmečio minėjimas atgaivino ir įpaminklinimo vajų. Pauliaus manymu, ši diagnozė skamba vis grėsmingiau ir teisingiau, skaičiuojant dienas iki Vasario 16-osios po šimto metų. Lukiškių aikštės paminklo konkursas neišpildė kažkurios grupės lūkesčių. Jei ne Vytis, tai nors ir tvanas. Jei pastatysime papildomą paminklą, tai pridėsime kažkam vertės, jei nuimsime, tai lyg apiplėšime ar paniekinsime konkrečius darbus. Aršiausia diskusija nusikelia į praeitį ir jos simbolinį vaizdavimą. Perdėtai emocingos diskusijos dėl paminklų ir skulptūrų užgožia išties svarbius klausimus, kurie palies konkrečių žmonių likimus. Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Kazys Škirpa ir kiti prieštaringi istorijos veikėjai, savo sąžinės sąskaita kolaboravę su milijonus žudžiusiais režimais, vis dar gaivina aistras ir vilioja diskusijai, kurioje tikriausiai neįmanoma atrasti vieningo vertinimo. Tuo pat metu tyliai įgyvendiname realaus laisvės atėmimo bausmes už lengvųjų narkotikų pabandymą ar bandome uždrausti ir taip neįgyvendinamą lyties keitimo galimybę. Susidaro įspūdis, kad šimtmetį mes norime pasitikti su principų triumfu, mažomis pergalėmis prieš vieni kitus viešojoje erdvėje. Jei nebus taip, kaip norime mes - tai tada geriau niekaip. Daugybė komentarų ir retorinių klausimų, kuopelės ekspedicijų ir susirūpinusių žvilgsnių iš po baltų šalmų. Įsiveliame į kaltinimų ir spekuliacijų žaidimą. Viskas atsiduria praeities perspektyvoje. Šimtmetis yra puiki proga sukurti atspirties tašką ir pabandyti priimti kompromisinius sprendimus. Tai tik desperatiškas noras išlaikyti ryšį su praeitimi ir vienu mostu nustumti į šalį sudėtingą ateities klausimą.
Politkorektiškumo aspektas ir žodžio laisvė
Paulius Gritėnas taip pat gilinasi į politkorektiškumo temą. Jis mini Andriaus Užkalnio tekstą: „Vienos laidos filmavime manęs klausė, kas per 20 metų daugiausia padarė Lietuvai žalos. Sakau Leonidas Donskis. Neabejotinai protingas ir turbūt gerų norų vedinas profesorius nešė ir neša vėliavą to mąstymo, kuris nuodija Lietuvą iš vidaus savo aplaidumu blogiui.“ Paulius teigia, kad rašoma apie tai, kad tolerantiški liberalūs intelektualai savo atjauta ir sąmoningumu nuodija visuomenę, nes leidžia blogiui bujoti. Yra žmonių, kurie skundžiasi, kad varžoma jų žodžio laisvė ir jie nieko nebegali pasakyti. Paulius, skaitęs šį tekstą, teigia, kad tai jam labai priminė Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ epizodą, kuriame inkvizitorius kaltina sugrįžusi Jėzų, kad jis užnuodijo visuomenę abejingumu. Tokiu atveju, visoje pasaulio istorijoje nėra nieko baisesnio negu krikščionybė ir visos religijos, kurios sako, kad turėtume atjausti ir suprasti vienas kitą nepaisant skirtumų.
Paulius Gritėnas politinį korektiškumą laiko individualia laikysena. Mes kiekvienas turime būti politiškai korektiškais kitam asmeniui. Tai reiškia, kad aš atsižvelgiu į kito žmogaus ar žmonių grupės reikalavimą, kaip jie norėtų, kad aš juos vadinčiau, elgčiausi su jais, kiek leisčiau sau bendraudamas su jais. Bet mes turime nusistatyti tai patys. Kritikos ir kartais pelnytos sulaukiama tada, kai bandoma sunorminti žodyną ir kalbą neatsižvelgiant į žmonių emocijas. Tada, kai manoma, kad pradėjus sakyti tinkamą žodį, žmogus savaime pradės ir tinkamai galvoti. Paulius mano, kad turėtume paaiškinti, kodėl konkretus žodis yra netinkamas. Jeigu žmogus nori tą suprasti - supras. Tas, kuris iš principo turėdamas rasistinius nusistatymus sako, kad 1973 metų žodyne arba literatūroje yra žodis „negras“ ir dėl to jį naudos, tyčiojasi iš paties principo.
Yra pavyzdžių, kai į JAV studentų miestelius neįsileidžiamas kažkoks kalbėtojas vien dėl to, kad jis prieštarauja studentų bendruomenės principams. Paulius supranta, kai žmogus tikrai peržengia tam tikras ribas, bet šiuo atveju neįsileidžiamas kitamintis. Pavyzdžiui, dabar vyksta globali diskusija dėl populiaraus autoriaus Džordano Pyterseno. Jis neįsileidžiamas į bendruomenę, nes jai nepatinka jo idėjos. Paulius irgi nesutinka su juo dėl daugelio dalykų, bet kaip mokslininkas jis turi teisę išsakyti savo nuomonę vienoje ar kitoje akademinėje bendruomenėje ar viešoje erdvėje. Mes neturime bijoti kitos nuomonės. Pauliaus teigimu, politinis korektiškumas, bandantis apriboti kito nuomonę arba kitą žodyną, peržengia tam tikrą ribą. Paulius mano, kad turi pats tai suprasti. Jam atrodo, kad naujosios kairės ar leftistinių liberalų, kuriems jis pats save priskirtų, problema ta, kad ne tokio plataus požiūrio žmones norima priversti vartoti jiems nesuprantamus terminus dėl nesuprantamų aplinkybių. Lietuvos šeimose, kuriose atsiranda juodaodžių draugų (pavyzdžiui, kai sūnus ar dukra atsiveža juodaodį mylimąjį), tėvai nenaudoja galinčių įžeisti žodžių, nes turi asmeninį santykį. Jie pradeda empatiškai žiūrėti į problemą. Reikia, kad žmonės suvoktų: turiu elgtis taip, kaip norėčiau, jog kiti elgtųsi su manimi.
Jaunimo maišto trūkumas ir patogumo pavojai
Paulius Gritėnas apgailestauja, matydamas kažkur įstrigusius savo studentus ir kelia klausimą: kodėl nėra maištingo judėjimo? Ko trūksta: lyderių, jėgos? Jis mano, kad patogumas užgniaužia žmonių vaizduotę. Pagrindinis dalykas yra tas, kad jaunimas gauna labai mažai progų lavinti vaizduotę ir gebėjimą pažiūrėti į dalykus naujai. Kas baisiausia, mus uždaro net įvairiose kultūrinėse erdvėse. Paulius, naudodamas „Netflix“, kartais pasijunta baisiai, kai pamato, kad tai krūva susistemintų filmukų: žiūrėjai šitą - dabar žiūrėk šitą. Jis pradeda suvokti, kad ši platforma formuoja jo kultūrinį gyvenimą ir patirtis. Jaunimas irgi įstrigęs tose mažose platformose. Jie kartais nemato bendro paveikslo ir savo vaidmens jame. Jie labai mažai kelia klausimų: ar aš saugus dėl savo ateities, kokioje valstybėje norėčiau gyventi, kokioje sistemoje?
Nors švietimo sistema bando prisitaikyti, bet kadangi laikas greitai bėga ir socialiniai pokyčiai labai dideli, ji visą laiką nespėja. Pavyzdžiui, principingai nesprendžiami lytinio švietimo ar žolės rūkymo klausimai. Paulius garantuoja, kad 90 procentų tų žmonių, kurie pasisako už draudimą, vaikų jau yra parūkę. Ir mes apie tai nekalbame. Jis pats yra rūkęs, pats nesu fanas, bet supranta tuos, kuriems tai - geras dalykas. Jam labai keista, kad jaunimas, susidūręs su skirtumu tarp tikrovės ir to, kas jiems pateikiama kaip jų gyvenimas, nemaištauja. Pavyzdžiui, kai Paulius pamatė, kad tikrovė yra viena, o kalbama visai kitaip, tai jį išvedė į filosofiją, nes pradėjo klausti, kodėl taip yra. Ne todėl, kad jį apgaudinėja sistema ar didžiosios korporacijos, bet tiesiog žmonės yra hipokritiški, jie bijo pokyčių. Galbūt politikai neprisitaiko prie bandančios progresuoti visuomenės, bando užgniaužti ją ir daro tai neracionaliai. Paulius mano, kad jaunimas turėtų savęs paklausti ir daugiau pamaištauti. Dabartinė maišto forma, kurią jis pastebi, yra dalykų redukavimas. Primityvumas muzikos stiliuje atsiranda, kapitalistinis primityvizmas pradeda veikti. Paulius nenori būti senas dėdė, kuris aiškina, kaip maištauti, bet to jausmo trūksta. Pokalbiuose su jaunais žmonėmis jį labiausiai gąsdina, kad jie užduoda klausimą, kurį mano, kad jis nori išgirsti. Paulius yra prieš smurtą prieš vaikus, bet jam norisi gerai pakratyti ir sakyti: „galvok savo galva, paklausk, kas tau iš tikrųjų rūpi.“ Nebėra maišto prieš pop kultūrą ir paduotus stabus. Paauglystėje jam labiausiai įsiminusi daina buvo „Sporto“ daina „Andrius Mamontovas“. Vien dėl to, kad atrado, jog yra grupė, kuri juokiasi iš Andriaus Mamontovo.
Kasparavičius apie kritinę, strateginę klaidą, kuri pražudė Lietuvą geopolitikoje
Prasmės paieškos ir filosofinis klausimas
Paulius Gritėnas giliai apmąsto prasmės klausimus savo veikloje ir gyvenime.
Jis užduoda sau daug prasmės klausimų: ką noriu padaryti? ar darau ką nors gero visuomenei? Paulius prisipažįsta, kad jei jam leistų, jis tiesiog gulėtų lovoje, skaitytų knygas, žiūrėtų filmus, užsisakytų picą, rūkytų, gertų ir niekuo nesirūpintų. Antikinis filosofas Diogenas vaikščiojo su žibintu žmonių minioje klausdamas, ar čia yra žmonių. Taip apeliuodamas į žmogiškumą ir absurdo forma parodydamas, kad žmonės nesusimąsto apie tai, kad jie yra. Ieškojimas per klausimus ir sukrato žmones. Prasmė filosofo, kuris šiaip norėtų gulėti lovoje ir žiūrėti „Netflix“, atsiranda matant, kad galima pakeisti visuomenę ir svarbiausia - save. Nes jeigu jau pats nustosiu keistis, tai tada turbūt reiks padėti šaukštą ir baigti karjerą. Klausimai veda į priekį: ką galiu padaryti geriau? kuo galiu prisidėti prie bendros gerovės? kaip save padaryti geresniu? kaip galiu tapti laimingesnis? Filosofinis klausimas reikalingas kaip katalizatorius, nes atsakymų į jį nėra. O prasmė yra klausti.
Dalyvavimas viešose diskusijose: „Švelnūs tardymai“
Paulius Gritėnas yra aktyvus viešųjų diskusijų dalyvis. Jis yra dalyvavęs podkaste „Švelnūs tardymai“:
- „Švelnūs tardymai. Filosofas Paulius Gritėnas“
Minėtas epizodas yra vienas iš daugelio, kuriuose filosofas dalijasi savo įžvalgomis apie aktualias visuomenės problemas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
