Tėvų Atstūmimas: Kaip Atpažinti ir Kaip Padėti
Motinystė - tai kelionė, kupina iššūkių ir džiaugsmų. Vienas didžiausių malonumų, kuriuos patiria mamos, yra stebėti, kaip jų vaikai miega. Tačiau motinystė nėra vien tik idilė. Ji reikalauja daug pastangų, kantrybės ir nuolatinio mokymosi. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius motinystės aspektus, pradedant nuo sensorinių iššūkių autistiškiems vaikams iki amžiaus tarpsnių krizių ir žindymo.
Tėvų atstūmimo sindromu specialistai vadina tėvų atstūmimo proceso paveikto vaiko elgesį. Vaiko elgesys iš mylinčio savo skyrium gyvenantį tėtį/mamą tampa jo bijančiu, jį niekinančiu, jo nekenčiančiu.
Kas yra tėvų atstūmimas ir tėvų atstūmimo sindromas?
Specialistai tėvų atstūmimu vadina procesą, veiksmus, kurių pagalba yra įtakojamas arba visiškai nutraukiamas vaiko ir vieno iš jo tėvų ryšys be jokios tam rimtos priežasties, o dėl antrojo iš vaiko tėvų ar jo kitų globėjų piktnaudžiavimo tėvų valdžia. Tėvų atstūmimo sindromu specialistai vadina tėvų atstūmimo proceso metu pakitusį vaiko elgesį.
Kaip pasireiškia tėvų atstūmimo sindromas?
Specialistai išskiria 8 pagrindinius nuteikto vaiko elgesio požymius (vadinamus tėvų atstūmimo sindromu):
- Neapykantos ir pagiežos demonstravimas atstumiamam tėvui/motinai.
- Nerimti, silpni, net absurdiški argumentai neapykantai pateisinti.
- Kardinaliai priešingų emocijų vyravimas (vienas iš tėvų - absoliučiai geras, kitas - absoliučiai blogas).
- Įteigta ir ištreniruota „paties vaiko nuomonė“.
- Refleksiškas nuteikinėjančio (tėvo/motinos ar kartais senelių, kur gyvena vaikas) gynimas ir palaikymas.
- Kaltės jausmo nebuvimas.
- Nesuprantamų sąvokų/žodžių paraidinis citavimas, suaugusiųjų išsireiškimų ir/ar intonacijų atkartojimas kaltinimuose atstumiamam tėvui/motinai.
- Priešiškumo demonstravimas visai atstumiamojo šeimai, giminei ir draugams.
Priklausomai nuo tėvų atstūmimo sunkumo ir trukmės, vaiko elgesyje šie požymiai gali varijuoti nuo kelių iki visų aštuonių.
Kaip palaipsniui ir per kiek laiko išsivysto tėvų atstūmimo sindromas?
Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pirmiausia - vaiko amžiaus. Ikimokyklinio bei pradinių klasių amžiaus vaikus nuteikti yra gana nesunku, nes jie aklai pasikliauja tuo, su kuriuo gyvena, kuris turi daugiau įtakos ir praleidžia daugiau laiko su juo. Tokio amžiaus vaikų gyvenimas bėga dažniausiai namie, jie neturi intensyvių kontaktų su kitais žmonėmis, todėl skyrium gyvenančio tėvo/mamos adresu skriejančios nuotaikos, nuomonės, kaltinimai, gąsdinimai gana greit paveikia vaiką ir jis ima neabejodamas tikėti tuo, ką girdi iš jam artimiausio žmogaus.
Vyresnio amžiaus vaikus gana nesunkiai galima nuteikti, naudojant kitokias manipuliavimo strategijas. Su vaiku yra aptarinėjamas skyrium gyvenančio tėvo elgesys, jis kaltinamas dėl visų negandų ir nepriteklių, aiškinama skyrybų detalės, vaikui mokamo išlaikymo dydis, dažnai akcentuojant, kad pinigus pasisavino, kad per mažai moka, kad negali to ar ano nupirkti, nes dar nepervedė pinigų. Dažnai meluoja, kad išlaikymo iš vis nemoka. Vaikas yra įtraukiamas į suaugusiųjų reikalus, kas jam pagal jo amžių ir gyvenimišką patyrimą yra per sunku realiai suvokti ir vertinti įvykius. Vaikui demonstruoja savo nuotaikas, kai jis eina bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu/mama, vaikas jaučiasi kaltas, kad namie liekantis jį auginantis tėtis/mama yra liūdnas, nelaimingas.
Vaikas ima jaustis atsakingas už laimės pojūčio suaugusiam asmeniui suteikimą ir garantavimą. Vaikas nedrįsta pasipasakoti, kad jam buvo smagu su skyrium gyvenančiu tėčiu/mama, nes nenori skaudinti to, su kuriuo gyvena. Vaikas neturi teisės būti ir jaustis laimingas su skyrium gyvenančiuoju iš tėvų, nes jį namuose auginančiam tas nepatinka. Vaikui sukeliamas lojalumo konfliktas, jis verčiamas rinktis vieną iš tėvų. Susikeičiama rolėmis: vaikas užima suaugusio poziciją ir pareigas globoti, guosti, jaustis atsakingu už šalia esantį žmogų, jį išklausyti, užjausti ir „ginti“ nuo skyrium gyvenančio „kenkėjo“ - tėvo ar mamos.
Antras svarbus faktorius yra laikotarpis, per kurį vaikas patiria nuteikinėjimą. Po 3 mėnesių, jei vaiko ir vieno iš jo tėvų ryšys sutrikdytas arba nutrauktas, kyla grėsmė dėl vaiko įtakojimo, kurio įtaka ima ryškėti vaiko nenore bendrauti su skyrium gyvenančiu tėčiu/mama, uždarume, nepasitikėjimo momentais. Kuo ilgiau vaiko „smegenų plovimas“ nesustabdomas, tuo didesnis tėvų atstūmimo padarinių laipsnis, keičiantis vaiko elgesį skyrium gyvenančio tėčio/mamos atžvilgiu, t.y. formuojasi tėvų atstūmimo sindromui būdingas vaiko elgesys.
Dar priklauso nuo vaiko nuteikinėtojo motyvų tai daryti. Jei to priežastis yra nuoskaudos, kerštas ar materialinės naudos siekimas, tai dažnai tokiais atvejais po kurio laiko situacija normalėja arba vaiko nuteikimo laipsnis būna lengvas ar vidutinis. Sudėtingiausi atvejai, kai vaikas yra stipriai psichologiškai paveikiamas su pasekmėm likusiam gyvenimui, kai nuteikinėtojas turi psichologinių asmenybės problemų.
Kaip tėvų atstūmimo sindromą atpažįsta specialistai?
Užsienio valstybių, kur jau dešimtmečiais yra žinoma tėvų atstūmimo problematika, specialistai naudoja tam paruoštas metodikas, mokosi kvalifikacijos kėlimo kursuose kaip KUO GREIČIAU atpažinti beprasidedantį tėvų atstūmimą, o jį atpažinus, taikyti efektyvias priemones. Laikas tokiose situacijose yra labai svarbus. Kuo ilgiau leidžiama manipuliuoti vaiku ir jį nuteikinėti - tuo labiau silpnėja ryšys ir, galiausiai, gresia visiškai nutrūkti.
Lietuvoje specialistai, mano nuomone, kol kas sunkiai atpažįsta tėvų atstūmimo situacijas, o jei ir atpažįsta, tai klaidingai vertina kaip tėvų tarpusavio konfliktą. Dėl to taiko netinkamus situacijos sprendimo būdus ir dažnai, dėl nepakankamos kompetencijos šioje konkrečioje srityje, situaciją patys uždelsia, komplikuoja, ko pasekoje vaikas nuteikiamas vis labiau su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Kodėl tėvų atstūmimas yra laikoma smurtu prieš vaikus?
Jei tėvų atstūmimas laiku ir tinkamai nesustabdomas, vaikui yra padaroma negrįžtama psichologinė žala. Dėl patirto psichologinio poveikio, vaikui specialistai tėvų atstūmimą vertina kaip sunkios formos vaiko psichologinį-emocinį žalojimą.
Vaiko psichologiniu-emociniu žalojimu laikoma dėl ilgalaikio išgyvenamo streso ir dėl manipuliavimo juo, kas žymiai padidina psichinės vaiko sveikatos riziką visam likusiam jo gyvenimui.
Tėvų atstūmimą patyrusiems vaikams pasireiškia sekantys simptomai: pyktis, elgesio kontrolės trūkumas ar praradimas, pasitikėjimo savimi bei savigarbos stoka ar praradimas, nesveikas prisirišimas ir išsiskyrimo nerimas, baimių ir fobijų atsiradimas, depresijos ir polinkis į savižudybę, miego bei valgymo sutrikimai, šlapinimasis į lovą, narkotinių medžiagų ir/ar alkoholio vartojimas bei savęs žalojimas, obsesinis-kompulsinis elgesys, nerimo ir panikos priepuoliai, pažeista seksualinė tapatybė, prasti santykiai su bendraamžiais, sudėtingi ir dažnai nesėkmingi šeimyniniai santykiai.
Situacija pasaulyje ir Lietuvoje
Europos sąjungos šalyse atliktų tyrimų tėvų atstūmimo problematikos srityje rezultatai rodo, jog apie 25-30 procentų besiskiriančių porų patenka į tėvų atstūmimo situacijas. Lietuvoje, kiek man žinoma, tokių duomenų ar tyrimų nėra atlikta. Žinant, jog mūsų šalyje jau eilę metų skyrybų skaičius nemažėja, tuo pačiu metu nusiskundimų vaiko bendravimo su vienu iš savo tėvų bei artimų giminaičių skaičius taip pat nemažėja, darytina išvada, jog ir Lietuvoje skaičiai gali būti panašūs.
Aš, iš savo asmeninės patirties galiu teigti, jog tėvų atstūmimo atvejų daugėja, lyginant į mane besikreipiančių asmenų skaičių prieš kokius 5 metus ir dabar. Beje, vaiko teisų apsaugos kontrolierės metinėse ataskaitose skundų dėl vaiko ir vieno iš jo tėvų bendravimo trukdymo jau eilę metų nemažėja, o 2019-tais tokių skundų buvo sulaukta daugiausiai, lyginant su skundais dėl kitų priežasčių.
Ką daryti, jei pastebėjote, kad vaikas tolsta? Kur ieškoti pagalbos?
Kad vaikas nei iš šio, nei iš to retina pasimatymus, taip nėra be priežasčių. Jų dažniausiai ieškoti reikėtų aplinkoje, kurioje nustatyta vaiko gyvenama vieta. Galima įtarti bandymą sutrikdyti ar net visiškai nutraukti vaiko ir skyrium gyvenančio tėčio/mamos ryšį.
Kokių veiksmų imtis priklauso nuo konkrečios situacijos. Pavyzdžiui, jei vaiko tėvai tarpusavyje susitarę dėl vaiko ir skyrium gyvenančio tėčio/mamos bendravimo tvarkos, bet ji nėra vykdoma pagal susitarimą - tai pirmiausiai žmonės kreipiasi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą (VTAT) dėl vaiko teisių į šeimos ryšius pažeidimo.
Jei tėvai bendravimo tvarką turi nustatę teisme, tai, šalia VTAT, galima kreiptis į antstolį dėl teismo sprendimo nevykdymo. Antstoliui užfiksavus pakankamą kiekį teismo sprendimo dėl vaiko ir vieno iš tėvų bendravimo tvarkos nevykdymo faktų, galima kreiptis į teismą dėl nuobaudų skyrimo.
Be abejonės, prieš pradedant bylinėjimąsi teisme, vertėtų ieškoti išeities, kalbantis su vaiko nuteikinėtoju. Jei tai įmanoma, kas sunkiais tėvų atstūmimo atvejais mažai tikėtina.
Apleidimo problemos | Ženklai
Ar keičiasi situacija Lietuvoje?
Kol kas tėvų atstūmimas nėra pažodžiui įtrauktas į tarptautinį ligų registrą TLK. Bet patyrę specialistai jau dabar tėvų atstūmimo pasekmes vaikams ir kitiems koduoja TLK kodais Z61.2, Z63.5, Z65.3, Z63.8, netgi F24.
Ryškių teigiamų pokyčių tėvų atstūmimo sprendimo srityje, bent jau aš, kol kas nematau. Stebiu VTAT darbuotojų kompetencijos trūkumą tiek nustatant, tiek ir parenkant pagalbos būdus tėvų atstūmimo atvejais. Kai kurie tėvų atstūmimo atvejai yra taip vangiai sprendžiami, vilkinami, jog vaikui padaroma didžiulė žala, jo elgesys akivaizdžiai kinta, tampa tipišku nuteikto vaiko elgesiu.
Vis dar tėvų atstūmimas, kas yra smurtas prieš vaiką, o užsienio valstybėse vertinamas dar ir kaip smurtas artimoje aplinkoje, Lietuvos specialistų vis dar yra įvardijamas kaip konfliktas tarp tėvų. Nors iš tiesų tai yra vieno iš tėvų piktnaudžiavimas tėvų valdžia, nukreipta priešiškai vaiko interesams. Dėl tokio požiūrio taikomos netinkamos, o dažnai net situaciją apsunkinančios pagalbos šeimai priemonės.
Ar pasiseka išspręsti tėvų atstūmimo problemas?
Gerųjų istorijų man žinomi vienetai. Man žinoma mama, kuri savo sumanumo dėka sugebėjo susigrąžinti vaiką, kuris apie metus gyveno su savo tėčiu ir patyrė nuteikinėjimą savo mamos atžvilgiu. Pabrėžiu, ne specialistų pagalbos dėka, o savo sumanumo. Daugiau Lietuvoje kol kas man nežinomas joks kitas atvejis.
Vakarų Europos valstybėse jų yra kur kas daugiau, nes apie tėvų atstūmimą kalbama atvirai, plačiai, visuomenė apie šį reiškinį žino kur kas daugiau, nei Lietuvoje. Manau, jog būtent dėl to, užaugę vaikai, patyrę tėvų atstūmimą, atpažįsta save, ima suprasti, kas su jais padaryta. Gana dažnai, tai supratę, jie nepajėgia atleisti jais manipuliavusiems, jiems melavusiems tėvams.
Motinystės iššūkiai ir džiaugsmai
Buvimas mama gali būti viena labiausiai apdovanojančių patirčių moters gyvenime, bet kartu ir viena sunkiausių. Natūralu, kad ypač pirmieji kartai motinystėje kelia nepasitikėjimo savimi jausmą, pareikalauja daug fizinių ir emocinių jėgų, kartais viskas nepavyksta taip sklandžiai, kaip tikėtasi.
Vienas iš psichologinio atsparumo komponentų - socialinis atsparumas. Jo reikšmė nenuginčijamai išauga motinystėje. Naujas gyvenimo ritmas, iššūkiai, pasikeitę prioritetai mamoms gali sukelti izoliacijos jausmą, prisidėti prie profesinio ir socialinio gyvenimo praradimo. Nepaisant to, poreikis priklausyti bendruomenei ir grupei niekur nedingsta. Priešingai, jis gali tik dar labiau išaugti.
Moterys pasakoja, kad net ir sulaukdamos palaikymo iš partnerio ir šeimos jaučia, kad niekas iš tikrųjų nesupranta, ką jos išgyvena. Tokiu metu tampa svarbu rasti palaikančią bendruomenę, užmegzti ryšį su kitomis mamomis, kurios išgyvena ar išgyveno tą patį. Anot specialistų, būnant bendruomenėje, mažinami vienišumo ir izoliuotumo jausmai.
Motinystė gali būti vieniša, ypač auginančioms pirmąjį vaiką. Mamos gali jaustis taip, lyg jos vienintelės susiduria su kūdikio priežiūros iššūkiais. Atsiradusi galimybė užmegzti draugystes, dalintis savo patirtimi bei išgirsti kitų mamų patirtis leidžia pajausti, kad esate ne vienos. Kai mamas supa bendruomenė, jos jaučiasi priklausančios kažkam didesniam už save.
Motinystė gali būti prilyginama atrakcionų kalneliams - su pakilimais ir nuosmukiais, kuriuos gali būti sunku įveikti vienai. Iš bendruomenės galite sulaukti emocinio palaikymo, praktinės pagalbos, ir, jei norisi, patarimų, kurie padės išspręsti kylančius sunkumus. Kai mamas supa palanki bendruomenė, labiau tikėtina, kad jos pasirūpinimą savimi traktuos kaip prioritetą. Be to, pati aplinka primena, kad jos nusipelnė pasirūpinti savimi ir skatina tai daryti. Priklausymas bendruomenei gali tapti apsauginiu veiksniu, saugančiu nuo nerimo ar depresijos po gimdymo patyrimo.
Verta paminėti, kad tapti bendruomenės dalimi ne visada lengva. Pradėti pokalbius ir užmegzti ryšius su kitomis mamomis gali būti sudėtinga. Ryšiui užmegzti reikia laiko ir pastangų, tačiau atlygis yra neišmatuojamas. Turėsite ne tik palaikymo tinklą, į kurį galėsite kreiptis sudėtingomis motinystės akimirkomis, bet ir draugių, kurios supranta ir vertina motinystės džiaugsmus.
Vaikelio atsiradimas yra pasaulį aukštyn kojom apverčiantis pokytis, ir ne visiems pasiseka šalia turėti palaikančius tėvus, artimuosius, draugus. Mamų socialinių ryšių palaikymas yra viena iš moksliniais tyrimais patvirtintų pogimdyminės depresijos prevencijos priemonių, bendraudamos su kitomis moterimis, mamos patiria bendrystę, turi galimybę dalintis savo kasdienybe ir sulaukti palaikymo, o tai labai svarbu kiekvienai naujai mamai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
