Profesorius Alfredas Bumblauskas: biografija, įžvalgos ir indėlis į Lietuvos istoriją
Alfredas Bumblauskas, gimęs 1956 m. lapkričio 18 dieną, yra vienas įtakingiausių Lietuvos istorikų, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius. Jo darbai ir įžvalgos suformavo ne vienos kartos požiūrį į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos vietą Europos istorijoje. Jis plačiai žinomas dėl savo unikalaus požiūrio į Lietuvos istorijos interpretacijas ir aktyvų dalyvavimą viešajame diskurse.
Biografija ir akademinė karjera
Alfredas Bumblauskas gimė 1956 m. lapkričio 18 dieną Telšiuose. 1974 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, kur jaunystėje vaidino Telšių Žemaitės vaikų teatro studijoje ir buvo Rolando Pakso suolo draugas. 1974-1979 m. studijavo Vilniaus universitete.
Nuo 1979 m. Alfredas Bumblauskas pradėjo savo akademinę karjerą Vilniaus universitete, dirbdamas VU IF Lietuvos istorijos katedros asistentu iki 1989 m. 1987 m. sėkmingai apgynė daktaro disertaciją tema „Reformacijos genezė LDK“. Jo akademinė karjera klostėsi sparčiai: 1990-2002 m. buvo VU IF dekanas, o nuo 2002 m. - prodekanas. Nuo 1993 m. vadovavo Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedrai, kurią įkūrė, o nuo 2002 m. tapo šios katedros profesoriumi. Alfredas Bumblauskas taip pat sukūrė istorijos dėstymo vidurinėse mokyklose koncepciją, pagrindė ir organizavo istorijos studijų sistemos reformą Vilniaus universitete.
Visuomeninė ir politinė veikla
Profesorius Alfredas Bumblauskas aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. 1984 m. tapo TSKP nariu. Atgimimo metais, 1990-1992 m., buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos narys ir vienas jo tarybos vicepirmininkų. Taip pat 1998-1999 m. ėjo Lietuvos kultūros ir meno tarybos pirmininko pareigas.
Vėliau, 2002 m., Liberalų demokratų partijos sąraše ketino dalyvauti rinkimuose į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. 2003 m. jis buvo išrinktojo LR prezidento Rolando Pakso įgaliotinis ir inauguracinės komisijos narys, o 2004 m. dirbo konsultantu.
Indėlis į istorijos populiarinimą
A. Bumblauskas yra plačiai žinomas ir dėl savo indėlio į istorijos populiarinimą visuomenei. Jis yra televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas, per kurias tūkstančiams žiūrovų atvėrė Lietuvos istorijos paslaptis. Tarp jo sukurtų ir vestų laidų ciklų yra:
| Laidos pavadinimas | Laikotarpis | Laidų skaičius | Pastabos |
|---|---|---|---|
| „Lietuvos istorija“ | 1988-1990 m. | Daugiau kaip 60 | |
| „Būtovės slėpiniai“ | 1993-2004 m. | 125 | Lietuvos nacionalinė premija 1998 m. |
| „Amžių šešėliuose” | 2005-2009 m. | 115 | |
| „Tūkstantmečio pokalbiai“ | 2009 m. | 16 |
Už „Būtovės slėpinius“ 1998 m. kartu su kitais jis buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline premija. 2008-2010 m. profesorius buvo internetinio projekto „Virtualus istorinis Vilnius“, rengto programai „Vilnius - 2009 m. Europos kultūros sostinė“, idėjos autorius ir darbo grupės vadovas. 2015-2016 m. jis vadovavo nacionalinei ekspedicijai „Nemunu per Lietuvą“. Be to, 2015 m. nusifilmavo komedijoje „Tarp mūsų, berniukų…“.
KULTURISTAI ir prof. dr. Alfredas Bumblauskas
Istoriko įžvalgos ir koncepcijos
Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus Alfredo Bumblausko, nors Lietuvos istorija laikoma vienu mūsų tapatybės pagrindų, tačiau visą laiką gyvenome su pramiegotos Lietuvos istorijos idėja. Ne veltui Maironis yra pasakęs, kad po Vytauto mirties - penki amžiai nakties be aušros.
Tokiomis įžvalgomis jis dalijosi paskaitoje „Pramiegota Lietuvos istorija“, skaitytoje tarptautinėje mokymosi, žinių ir karjeros planavimo parodoje „Studijos“. Profesorius samprotavo, kad „užmigome“ dėl to, kad mūsų tėvynės patriarchai Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius ir Maironis taip norėjo. Jie sukūrė „užmigimo-atbudimo“ koncepciją, kuria siekta atsiriboti nuo lenkiškos kultūros. Iš to išeina, kad ir Vilniaus mums nereikia. Juozas Tumas-Vaižgantas jį net pavadinęs tautos gangrena. Taigi pramiegojom savo istoriją, kurios turėtų prireikti, nes be jos negalime adekvačiai ugdytis europietiškos ir kartu pilietinės tapatybės.
Lietuvos ir Lenkijos indėlis į Europą
A. Bumblauskas pabrėžia, kad Lenkija kartu su Lietuva XVII-XVIII a. Europai davė penkis dalykus: duoną, demokratiją, religinę toleranciją, baroką ir Konstituciją.
Minėtu laikotarpiu Vakaruose prasidėjo modernizacija. Nepaprastai spėriai augo miestai, Europos sostinės iš Italijos persikėlė prie Lamanšo sąsiaurio. Europos sostine tapo Amsterdamas. Javus jam tiekė ne tik Lenkija, bet ir Lietuva. „Tuo metu be Amsterdamo daiktų būtume nenumirę, bet jie be mūsų duonos - neaišku. Duona kartais tampa labai svarbiu dalyku“, - išvedžiojo profesorius.
Bajoriškoji demokratija
Komentuodamas bajorišką demokratiją, profesorius pabrėžė, kad didikai paprastai kuria arba oligarchinę, arba aristokratinę santvarką. Jo teigimu, pamažu bajoriškoji demokratija su antruoju Lietuvos Statutu per pavietus ir jų seimelius apėmė visą Lietuvą. Tai reiškia, kad į Seimą patekdavo po du deputatus nuo pavieto. A. Bumblauskas atkreipė dėmesį, kad Rusija tokią sistemą turi nuo 1905 m., taigi Lietuva šią valstybę aplenkė 250 metų.
Vilniaus daugiakultūriškumas ir baroko reikšmė
A. Bumblauskas atkreipė dėmesį, kad Vilniuje susidūrė dvi europietiškos civilizacijos - lotynų ir rusėnų. Dėl to čia įsišaknijo dvi kultūros. Jos lėmė devynių konfesijų (graikų, katalikų, unitų, liuteronų, kalvinistų, arijonų, žydų, karaimų ir totorių) atsiradimą tiek Vilniuje, tiek likusioje Lietuvos dalyje. Tai, istoriko manymu, yra fenomenas, kuriuo pasigirti negali nė viena Europos sostinė.
Pasak A. Bumblausko, Jėzaus bažnyčia Romoje pastatyta 1584 m., o tie patys Radvilų pasamdyti meistrai Nesvyžiuje Jėzuitų bažnyčią pastatė 1586 m. „Pagaliau pasivijome pasaulį“, - konstatuoja istorikas. Baroko architektūra užpildė visą LDK, o žymiausias jo architektas buvo Jonas Kristupas Glaubicas. Nors buvo liuteronas, tačiau kūrė katalikams, stačiatikiams, graikams katalikams, žydams.
Gegužės 3-iosios Konstitucija
Profesoriaus žodžiais, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija yra „miego, pavirtusio koma, pavyzdys“. Jis, pasak A. Bumblausko, išryškėjo ir dabartiniame Seime. „Daugiausia kartų yra keistas Atmintinų dienų įstatymas - net 800. Kai reikėjo įpaveldinti gegužės 3 d., jei neklystu, šis procesas atidėtas aštuonis kartus. Gegužės 3 d. yra Lenkijos ir Lietuvos aukso medalis Europos čempionate (finale aplenkėm prancūzus) ir sidabro medalis pasaulio čempionate (gavom „į kaulus“ tik nuo amerikiečių) pagal rašytinės konstitucijos sukūrimo laiką. Atrodo, reikėtų šią datą kaip nors pagerbti, tačiau tai iki šiol nepadaryta…“ - apgailestavo A. Bumblauskas.
Tačiau 1792 m. liepos 23 d. ATR vadovas Stanislovas Augustas Poniatovskis atsimetė nuo šios Konstitucijos. Todėl 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą galima vadinti sukilimu už Gegužės 3-iosios Konstituciją. Taigi 1792 m. liepos 23 d. A. Bumblauskas pavadino 1940 m. birželio 15 d. įvykių analogu.
Svarbiausi darbai ir apdovanojimai
Alfredas Bumblauskas yra parašęs daugiau kaip 260 knygų, studijų ir straipsnių. Jo svarbiausios publikacijos apima:
- „Senosios Lietuvos istorija, 1009-1795“ (2005, 2007)
- „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai“ (su kitais, 2009, 2012)
- „Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija“ (2010)
- „1621 m. Chotyno mūšis - mūšis dėl Vidurio Europos“ (su kitais, 2011)
- „Žalgirio mūšis - tautų mūšis“ (su kitais, 2011)
- „Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė: bendroji istorija, padalinta atmintis“ (2013)
Už savo nuopelnus Alfredas Bumblauskas yra apdovanotas įvairiais prestižiniais apdovanojimais:
- Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius (2003)
- Lenkijos ordino „Už nuopelnus“ Riterio (1998), Karininko (1999) ir Komandoro (2009) kryžiai
- Belgijos Karūnos ordino Komandoro kryžius (2006)
- Nyderlandų Oraniečių‑Nassau ordinas (2008)
Asmeninis gyvenimas
Alfredas Bumblauskas yra išsiskyręs. Jo buvusi žmona - Milda. Pora turi sūnų Mangirdą (g. 1978) ir dukrą Jogailę (g. 1984).
tags: #bumblauskas #gimimo #metai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
