Atvejo vadyba: užtikrinant vaiko gerovę ir santykius su biologiniais tėvais
Atvejo vadybos procesas yra vienas iš svarbiausių socialinio darbo metodų, skirtas koordinuoti įvairių institucijų veiklą, teikiant kompleksinę pagalbą vaikui ir jo šeimai. Šio proceso esmė - orientacija į vaiko poreikius, jo saugumą bei gerovę. Vaiko teisių apsaugos sistema Lietuvoje keitėsi iš esmės, įsigaliojus Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui ir Atvejo vadybos tvarkos aprašui, patvirtintam Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A-1-141 „Dėl atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“.
Šis įstatymas iki šios dienos kelia daug klausimų ir diskusijų tarp praktikų. Tačiau, nepaisant sudėtingumo, atvejo vadybos esmė - padėti vaikams ir jų šeimoms, ypač tiems, kurie patiria fizinio ir/ar psichologinio smurto riziką ar kuriems trūksta esminių sąlygų augti emociškai ir fiziškai saugioje aplinkoje.
Vaiko teisė būti išklausytam atvejo vadybos procese
Išklausyti ir išgirsti vaiką - kiekvieno žmogaus, esančio šalia vaiko, pareiga. Visai nesvarbu kaip - raštu, žodžiu, piešiniu ar meno kūriniu vaikas išreiškia savo nuomonę, svarbiausia ją išgirsti ir būti šalia, kai vaikui to labiausiai reikia. Kad pagalbos priemonės būtų veiksmingos, būtina, jog vaikas būtų įtrauktas į procesą, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę ir matytų, kad ji turi įtakos sprendimams.
Vaiko teisė dalyvauti atvejo vadybos procese remiasi tiek tarptautiniais, tiek nacionaliniais teisės aktais.
- Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (1989) 12 straipsnis nustato, kad kiekvienas vaikas, galintis suformuluoti savo pažiūras, turi teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais. Į kiekvieno vaiko nuomonę atsižvelgiama pagal jo amžių ir brandą.
- Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2000) 24 straipsnis nurodo, kad vaikai gali laisvai reikšti savo nuomonę, sprendžiant su vaikais susijusius klausimus.
- Europos Sąjungos vaiko teisių strategijoje (2021) akcentuota vaikui draugiškos teisingumo sistemos sukūrimo svarba. Tokia sistema turėtų sudaryti galimybes jiems aktyviai dalyvauti su jų interesais susijusiuose procesuose ir užtikrintų jų teisę būti išklausytiems.
- Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja, kad vaikas, gebantis suformuluoti savo nuomonę, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į jo nuomonę turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.
Vykdant atvejo vadybą, Atvejo vadybos tvarkos aprašas (2018) įpareigoja, kad vaikas, jei tai neprieštarauja jo interesams ir jei jis pagal amžių ir brandą geba išreikšti nuomonę dėl savo ir (ar) šeimos situacijos, yra kviečiamas dalyvauti atvejo vadybos posėdyje. Vaiko dalyvavimas atvejo vadybos procese turi didelę praktinę reikšmę tiek sprendimų kokybei, tiek vaiko emocinei gerovei:
- didėja vaiko pasitikėjimas specialistais ir institucijomis;
- skatinamas savarankiškumas ir atsakomybė;
- pagerėja sprendimų kokybė;
- užtikrinamas informavimas ir konsultavimas;
- skatinamas bendras sprendimų priėmimas.
Atvejo vadybininko ir kitų specialistų atsakomybė - sukurti sąlygas, kad vaiko nuomonė būtų išgirsta ir tinkamai įvertinta. Tai reikalauja gebėjimo užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį, emocinio jautrumo, gebėjimo kalbėti vaikui suprantama kalba. Vaiko dalyvavimas atvejo vadybos procese yra esminis kokybiškos pagalbos kriterijus. Tai ne tik teisinė vaiko teisė, bet ir praktinė būtinybė, leidžianti priimti pagrįstus, vaikui palankius sprendimus.
Atvejo vadybos sistemos įdiegimas ir iššūkiai
Vaiko teisių apsaugos sistemos pasikeitimai Lietuvoje, įsigaliojus Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui ir Atvejo vadybos tvarkos aprašui 2018 metais, sukėlė daug diskusijų ir klausimų tarp praktikų. Patirtys yra įvairios. Darbo grupių susitikimuose specialistai dalinosi savo patirtimis ir rūpesčiais, diskutavo apie problemas ir kėlė klausimus, analizavo, kokiais būdais galėtų pagerinti pagalbos organizavimą ir teikimą.
Fizinis saugumas ir emocinės sąlygos yra sveiko augimo ir vystymosi pagrindas. Išankstinė sąlyga yra ta, kad tėvai, vaikas ir kiti įsitraukusieji gali laisvai išreikšti savo problemas, mintis, abejones ir klaidas be kaltinimo ar baimės būti nubaustiems.
Atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo bendradarbiavimas
Naujoje sistemoje daug dėmesio skiriama atvejo vadybininko vaidmeniui, užduotims, požiūriui, kompetencijai, tačiau neturėtume pamiršti ir socialinio darbuotojo vaidmens. Aprašyta šeima susidūrė su socialiniu darbuotoju dar prieš įsigaliojus naujam Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui. Vėliau, 2018 m. rudenį, atvejo vadybininkas buvo paskirtas organizuoti atvejo vadybos procesą šeimoms.
Atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas, dalindamiesi savo pastebėjimais ir diskutuodami apie situacijos stipriąsias ir silpnąsias puses, palaikė ir parėmė vienas kitą. Jie padrąsino klientus imtis veiksmų. Tiek socialinio darbuotojo, tiek atvejo vadybininko pagrindinė vizija buvo panaši, bet jų užduotys buvo skirtingos. Dalindamiesi savo įspūdžiais apie situaciją, ieškodami stiprybių ir klausydami šeimos, jie padarė gilesnes įžvalgas apie situacijos silpnybes, stiprybes ir galimybes. Dialoge galima atrasti gilesnes įžvalgas.
Iššūkiai ir perspektyvos
Trumpai sakant, socialinis darbas orientuojasi į tai, kas vyksta praktikoje. Jo pagrindinis tikslas yra padėti žmonėms ir suteikti jiems pagalbą gyventi ,,savo gyvenimą” ne tik kaip individams, bet ir palaikyti tarpusavio santykius su jų aplinkoje esančiais žmonėmis. Nė vienas negali tik gyventi pats sau. Mums visiems reikia kitų žmonių.
Kai vaikas susiduria su nesaugumu dėl smurto ar išnaudojimo, kyla daug emocijų vaikui, kaip ir jo aplinkai. Atsiranda baimė, kad bus apribota tėvų valdžia; kad vaikai bus paimti į laikiną globą pas globėjus; ar kad policija paims vaikus. Visais šiais atvejais vyks drastiški emociniai incidentai, į kuriuos nebus galima nekreipti dėmesio. Kitaip visas geranoriškumas bendradarbiauti ateityje gali būti užblokuotas. Kiekvienas asmuo turi savo reagavimo būdą, tėvas gali reaguoti visiškai skirtingai nei motina.
Įvardindami problemas, kartu reflektuodami apie tai, kas padeda ir kas blokuoja, visi gauna galimybę pamatyti realybę ir ieškoti krypties ,,su kuo dirbti”. Ir tikimės galiausiai po kurio laiko pamatyti ,,šviesą tunelio gale”. Tam reikia laiko ir tikėjimo, kad pokyčiai yra galimi. Faktas, kad socialinis darbuotojas tikėjo šeima ir jų geranoriškumu, tikriausiai buvo esminis faktorius tokiuose atvejuose. Kai situacija atrodo beviltiška, maži konkretūs žingsniai su pozityviais rezultatais yra labai reikalingi, kad būtų įgytas pasitikėjimas savimi ir tikėjimas, kad pokyčiai į gera yra galimi.
Praktiniai atvejo vadybos pavyzdžiai
Analizuodami atvejo vadybos praktiką, aptarsime tris konkrečius pavyzdžius, iliustruojančius skirtingas šeimos situacijas, specialistų bendradarbiavimą ir pokyčius, kuriuos padeda pasiekti atvejo vadyba.
Pavyzdys 1: Motyvacijos paieškos ir atsitiesimo kelias
Socialinis darbuotojas pasidalino savo patirtimi: „Su šeima pradėjau dirbti 2017 m. liepos mėn. Šeima iki tol socialiniams darbuotojams žinoma nebuvo, joje augo trys vaikai: du berniukai 14 m., 6 m. ir mergaitė 6 mėn. Vyras, gyvenantis su šeima, buvo tik mergaitės tėtis, o berniukų tėtis po suicido neišgyveno. Vyras dirbdavo užsienyje ir grįždavo namo trumpam laikui. Lankantis šeimos namuose buvo pastebima, jog mama piktnaudžiauja alkoholiu, nesusitvarko su vaikais, nepalaiko emocinio ryšio, neugdo vaikų socialinių įgūdžių, daugiausiai dėmesio skiria tik mergaitės poreikiams tenkinti. Vyresnis berniukas Lukas nelankė mokyklos, nors ji buvo visai šalia jo namų, jaunėlis sūnus Matas nepasižymėjo gerais mokymosi rezultatais. Lankantis šeimos namuose buvo pastebima, jog moteriai trūksta emocinio palaikymo, ji yra priklausoma nuo vyro kaip pajamų šaltinio. Šeimai buvo teikiamos bendrosios socialinės paslaugos.“
„2018 m. sausio mėn. abu berniukai ir mergaitė buvo paimti iš šeimos dėl žalingo alkoholio vartojimo. Reiktų atkreipti dėmesį, jog tuo metu, kai motina vartodavo alkoholį, jaunesnį brolį ir sesę prižiūrėjo 14 m. sūnus Lukas, namuose taip pat gyveno 80 m. 2018 m. vasario mėn. iš užsienio grįžo mergaitės tėvas ir jis turėjo teisę susigrąžinti mergaitę, kadangi laikinai apribota tėvų valdžia buvo tik mamai, tačiau balandžio mėn. Tuo metu moteris jau gydėsi Respublikiniame priklausomybės ligų centre nuo žalingo alkoholio vartojimo, moteris praėjo detoksikacijos ir psichosocialines programas (iš viso stacionare išbuvo 1 mėn.), grįžusi namo moteris turėjo motyvacijos susigrąžinti vaikus į šeimą, pradėjo lankyti psichologės konsultacijas, lankytis ir konsultuotis pas socialinį darbuotoją, lankyti vaikus globos įstaigoje (mergaitė buvo perduota savo tėvo mamai, močiutei, į kitą savivaldybę). Praėjus savaitei po gydymosi, moteris vėl pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu ir tai tęsėsi iki 2018 m. Pradėjus organizuoti atvejo vadybos procesą, atvejo vadybininkas kartu su socialiniu darbuotoju analizavo šeimos situaciją, vertindami pagalbos poreikį šeimai bei ieškodami šeimos stiprybių. Nepaisant Vaiko teisių apsaugos specialistų svarstymo dėl kreipimosi į teismą dėl nuolatinės globos vaikams nustatymo, atvejo vadybos posėdžio metu buvo sudarytas pagalbos šeimai planas, suteikiant galimybę susigrąžinti vaikus į šeimą. Atvejo vadybininkė ir socialinis darbuotojas tikėdami, jog šeima turi motyvacijos dėl vaikų susigrąžinimo į šeimą, skatino klientus imtis veiksmų ir jais įrodyti, jog jie yra stiprios asmenybės. Aš, kaip šios šeimos socialinis darbuotojas, tikėjau ir tikiu šia šeima. 2019-03-14 įvyko atvejo vadybos posėdis, kurio metu buvo pastebėta, jog šeima nemažai užduočių, kurios buvo numatytos pagalbos šeimai plane, įvykdė, tačiau buvo pastebėti alkoholio vartojimo atvejai. Aš, kaip šeimos socialinis darbuotojas, patyriau nusivylimą, tačiau džiaugiausi, jog šeimai buvo suteikta dar viena galimybė, moteris buvo pasiryžusi dar kartą gydytis Respublikiniame priklausomybės ligų centre (Minesotos programoje), o tuo metu vyras nusprendė, jog lankysis anoniminių alkoholikų susitikimuose, eis pas psichologą.“
Atvejo vadybininkės požiūris į situaciją: „Gavusi įsakymą dėl atvejo vadybos proceso vaiko organizavimo, pradėjau ruošis posėdžiui. Pagrindinis tikslas buvo laikinosios globos vaikams peržiūra. Tai buvo pirmasis atvejo vadybos posėdis su šia šeima, tačiau iki šio posėdžio dar buvo įvykę penki susitikimai (dalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams, šeimai, socialiniam darbuotojui), kurių metu tėvai buvo motyvuojami keisti gyvenimo būdą, tam, kad vaikai galėtų grįžti į šeimą. Prieš pirmąjį atvejo vadybos posėdį, apsitarus su specialistais, visgi buvo susiformavus nuomonė, kad posėdžio metu bus siūloma vaiko teisių apsaugos specialistams kreiptis į teismą dėl nuolatinės globos vaikams nustatymo ir tėvų valdžios ribojimo, kadangi tėvai nėra motyvuoti keisti gyvenimo būdą. Tačiau posėdžio metu tėvai dalyvavo aktyviai ir ryžtingai teigė, kad jie per porą mėnesių imsis konkrečių veiksmų gyvenimo būdui keisti. Vyksta plano įgyvendinimas, kurį koordinuoja socialinis darbuotojas ir atvejo vadybininkė. Jau pirmosiomis dienomis po vykusio posėdžio, buvo pastebėta, kad tėvai siekia savo tikslo - susigrąžinti vaikus. Jie nuosekliai vykdo savo įsipareigojimus ir veiksmus, numatytus pagalbos šeimai plane. Tai kelia nuostabą socialiniam darbuotojui ir atvejo vadybininkei. Socialinis darbuotojas džiaugiasi šeimos pasiekimais. Atsirado tikėjimas, kad šeima yra tikrai labai motyvuota keisti gyvenimo būdą ir džiugesys, kad buvo suteiktas dar vienas šansas, nes buvo patikėta šeima. Visą mėnesį socialinis darbuotojas, dirbantis su šia šeima, kontaktavo su atvejo vadybininke telefonu informuodamas, kad šeima vis dar vykdo visus pagalbos šeimai plane numatytus įsipareigojimus, kad puikiai vyksta šeimos bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju ir kitais specialistais. Penkių susitikimų su tėvais metu tėvai buvo ne tik informuojami apie rimtą situaciją. Vyko daug daugiau. Šeima buvo skatinama permąstyti situaciją, diskutuoti apie savo jausmus, formuluoti savo nuomones ir sprendimus. Šie paruošiamieji susitikimai padėjo šeimai prisiimti aktyvaus dalyvio vaidmenį atvejo vadybos posėdyje. Atvejo vadybos posėdis privalo būti tinkamai organizuojamas ir vedamas, kad jo metu skirtingi dalyviai galėtų išsakyti ne tik problemas, bet ir atliktus pozityvius žingsnius. Apie tai buvo kalbama. Darbuotojai rimtai traktavo tėvus ir klausėsi jų. Rezultatas buvo pozityvus. Tai turėjo didesnį poveikį nei atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas tikėjosi. Atvejo vadybininkas, socialinis darbuotojas ir kiti specialistai tęsia darbą su šeima, kuri dabar bendradarbiauja su jais visais.“
Pavyzdys 2: Smurtas šeimoje ir tėvo pokyčiai
2018 metais gegužės mėnesio pabaigoje apie galimą smurtą vienoje šeimoje prieš berniuką tuo metu informavo senelė. Bendradarbiaujant su mokykla ir VTAS vaikas buvo nuvežtas patikrai pas medikus, buvo rastos smurto žymės. Birželio pradžioje VTAS organizavo susirinkimą, kuriame su tėčiu buvo pasirašytas Susitarimas. Susitarimo tikslas buvo sudaryti sąlygas vaiko grįžimui į šeimą. Prasidėjus organizuoti atvejo vadybos procesą, tėvas buvo kviečiamas plano peržiūrai lapkričio mėnesį. Peržiūros metu pastebėta, kad vyras susitarimo žingsnius vykdė dalinai: lankė individualias socialinio darbo konsultacijas smurtaujantiems asmenims, per pastaruosius tris mėnesius nebuvo užfiksuota ar gauta informacija apie vyro piktnaudžiavimą alkoholiu, pastebėta, kad vyras rūpinasi namų buitimi. Tačiau tėvas nelankė pozityvios tėvystės užsiėmimų, nuo liepos mėnesio nebendravo su vaiku.
Vyras taip pat posėdžio metu minėjo, kad vaikas gavo su diržu vieną kartą, tačiau dėl to, kad jo neklausė, neatlikinėjo namų darbų, nepagarbiai bendravo su mokytojais. Tėvas suprato, kad pasielgė netinkamai, nesuvaldė emocijų, tačiau pyko ir ant sūnaus, nes jis irgi nevykdo savo pareigų. Tuo metu posėdyje VTAS specialistai išsakė nuomonę, kad būtina ruošti dokumentus dėl nuolatinės globos ir tėvų valdžios ribojimo, nes tėvas nevykdė visų plane numatytų žingsnių ir nebendravo su sūnumi. Socialinė darbuotoja, žinodama visą situaciją, vis bandė ginti tėvą, įvardindama jo gerąsias savybes ir norą keisti situaciją.
Į sekantį posėdį susirinkome 2019 m. vasario pabaigoje. Tėvas įsipareigojimus įvykdė, psichologės išvados irgi teigiamos, ryšys tarp berniuko ir tėvo pagerėjo. Tėvas bendradarbiavo su visais specialistais, lankė šeimos stiprinimo užsiėmimus su vaiku, lankė psichologo konsultacijas ir išreiškė norą jas tęsti, pakeitė darbą. Atvejo vadybos proceso metu, šeimai vertinant pagalbos poreikį buvo tiksliai pasirinktos pagalbos priemonės, kurios buvo naudingos šeimai.
Pavyzdys 3: Tėvų priklausomybė ir šeimos tinklo stiprinimas
Šeima į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą įtraukta 2011-04-13 dėl tėvų girtavimo ir netinkamos vaikų priežiūros. Tai buvo aukštos rizikos lygio šeima dėl abiejų tėvų priklausomybės alkoholiui ir sugyventinio smurtinio elgesio klientės atžvilgiu. Šeimai teikiamos bendrosios ir socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos. Nuo 2018-07-02 šeimai taikomas atvejo vadybos procesas.
Atvejo vadybininkė, bendradarbiaudama su socialine darbuotoja, dirbančia su šeima, rinko informaciją, ją sistemino ir analizavo, vertino pagalbos poreikį šeimai. Šeimos situacija buvo aptarta su abiem tėvais kartu. Taip pat bendraujant su kiekvienu individualiai, įvardintos problemos ir aptartos pagalbos priemonių galimybės. Buvo išplėtotas šeimai artimos aplinkos tinklas, siekiant, kad vaikai liktų gyventi artimoje ir jiems pažįstamoje aplinkoje, kad tarpusavio vaikų ir tėvų ryšys išliktų artimas.
Atvejo vadybos eigoje pastebėta, kad atsirado glaudesnis tarpusavio santykis ir sutelktumas tarp tėvų ir artimų giminaičių, kurie buvo pasirengę suteikti pagalbą. Atvejo vadybininkas, atsižvelgdamas į šeimoje kylančias problemas, telkė specialistų komandą. Institucijų specialistai pateikė informaciją, rekomendacijas ir savo kompetencijų ribose teikė pagalbą šeimai. Taikant atvejo vadybą šioje situacijoje, pastebėta, kad į šeimos funkcionavimo procesą aktyviau įsitraukė vyriškis. Individualių pokalbių metu vyriškis atvirai dalinosi savo vaikystės negatyviomis patirtimis, aiškiai įvardino asmenybines problemas, kurios pasireiškia gyvenant šeimoje. Tuo metu vyriškis įvardino ir savo stiprybes, susidėliojo prioritetus, siektinus tikslus, aiškiai įvardino, kokios pagalbos reikia, įvertino jos efektyvumą. Dėl kardinaliai pasikeitusio vyriškio gyvenimo būdo, jis motyvuotai prisiėmė atsakomybę už vaikų gerovę gyvenant namuose ir padeda sugyventinei gyventi blaiviai, emocionaliai stiprėti. Visuose trijuose pavyzdžiuose atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas turėjo tikslą padėti šeimai (-oms) tokiu būdu, kad vaikai, pagerėjus situacijai, galėtų grįžti namo. Buvo pasitikėjimas šeima (-oms), kad sąmoningai dauguma tėvų myli savo vaikus ir nori jiems geriausio.
Teismų vaidmuo sprendžiant su vaikais susijusius klausimus
Vaiko interesais pirmiausia turi rūpintis jo šeima, t. y. tėvai arba globėjai. Teismams tenka įsikišti tada, kai vaiko interesai pažeidžiami arba kyla tokia grėsmė. Baudžiamosiose bylose - kai vaikas tampa nusikaltimo auka, civilinėse bylose - kai reikia išspręsti tėvų tarpusavio ginčus dėl vaiko arba valstybės ginčus su tėvais dėl tėviškų pareigų nevykdymo. Rečiau, tačiau pasitaiko ir tokių situacijų, kai tenka spręsti ginčus tarp vaiko ir jo tėvų, pavyzdžiui, dėl turto paveldėjimo ar žalos atlyginimo.
Vaiko teisių užtikrinimas esant interesų konfliktui
Deja, su tokiomis situacijomis teismams išties tenka susidurti. Pavyzdžiui, mirus vienam iš vaiko tėvų, tiek jo sutuoktinis, tiek vaikas pagal įstatymą yra turto paveldėtojai. Sutuoktiniui (vaiko tėvui) nepilnamečio vaiko vardu kreipiantis į teismą su prašymu išduoti leidimą atsisakyti priimti palikimą kyla interesų konfliktas, nes vaikui atsisakius priimti palikimą gali padidėti jo tėvui atitenkančio palikimo dalis.
Kartą teko nagrinėti bylą, kurioje nepilnamečio vaiko, paveldėjusio namą po motinos mirties, tėvas ginčijosi su motinos testamento vykdytoja (vaiko močiute) dėl jo naujosios sutuoktinės bei jos vaiko teisės neatlygintinai gyventi minėtame name. Šiuo atveju vaiko, kaip namo savininko, ir tėvo, siekiančio, kad namu neatlygintinai galėtų naudotis ir jo naujosios šeimos nariai, interesai išsiskiria.
Taip pat teko nagrinėti bylą, kurioje įtėviai prašė teismo atnaujinti prieš ketverius metus išnagrinėtą įvaikinimo bylą ir įvaikinimą panaikinti, nes įvaikinimo metu jiems buvo suteikta neteisinga informacija apie įvaikių sveikatos būklę (įgimtas ligas). Visgi vaiko teisių pažeidimas jo ir tėvų (globėjų) interesų konflikto atvejais ne visada būna akivaizdus, be to, jis gali paaiškėti ne iškart. Šiuo požiūriu svarbu paminėti, kad nuo 2017 m. įsigaliojo Civilinio kodekso pataisos, pagal kurias tais atvejais, kai priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas savo iniciatyva arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo), valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc (specialiai tam atvejui) globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėju gali būti parinktas šioje srityje veiksnus fizinis asmuo (vaiko mokytojas, auklėtojas, psichologas, socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas, teisininkas, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos darbuotojas ar kt.). Tikimasi, kad teismai aktyviai naudosis šia įstatyme įtvirtinta galimybe. Tokia praktika, nors ir pamažu, jau ima formuotis.
Vaiko paėmimo iš šeimos sprendimai
Be abejo, spręsdami šiuos klausimus teismai vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre, nes teismų praktika šios kategorijos bylose atspindi bendrą valstybės šeimos politiką. Manoma, kad teismai su tekusia nauja atsakomybe susidorojo tikrai gerai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sudėliojo vaiko paėmimo iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą teisėtumo kriterijus, kurių esmė ta, kad vaiko paėmimas yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje.
Vaiko paėmimas yra trauminė patirtis vaikui, todėl valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Spręsdamas teismo leidimo paimti vaiką išdavimo klausimą, teismas turi įvertinti vaiko paėmimo iš šeimos organizavimo procesą, t. y. dėl kokių priežasčių buvo paimtas vaikas ir ar nebuvo galimybės užtikrinti vaikui saugią aplinką kitu būdu, pavyzdžiui, teikiant pagalbą šeimai, ar buvo išnaudotos galimybės sustiprinti šeimą ir palikti joje vaiką.
Tarptautinis vaiko grobimas
Vaiko perkėlimas iš vienos valstybės į kitą neretai tampa teisminio ginčo tarp tėvų dalyku. Dėl šios priežasties Civiliniame kodekse nuo 2017 m. įtvirtinta, kad teisę vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Valstybės sienos apsaugos pareigūnai išties neprivalo tikrinti, ar vaikas sieną kerta abiejų tėvų sutikimu. Tačiau, situacijos, kai vaikas išvežamas į užsienio valstybę nuolat gyventi arba iš ten laiku negrąžinamas be antrojo iš tėvų sutikimo arba teismo leidimo, teisiškai vadinamos vaiko grobimu.
Tokiu atveju „paliktojo“ tėvo ar mamos teisių gynybos mechanizmas priklauso nuo to, į kurią valstybę vaikas neteisėtai išvežtas. Jei vaikas iki 16 metų išvežtas į valstybę - 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų dalyvę (tokių valstybių šiuo metu yra virš 100), dėl vaiko grąžinimo sprendžiama konvencijoje nustatyta tvarka. Jei vaikas išvežtas į Europos Sąjungos (ES) valstybę, papildomai taikomos ES teisės akte - 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 (jis dar vadinamas „Briuselis II bis“) nustatytos procedūros, pagal kurias net ir tuo atveju, jei valstybės, į kurią vaikas išvežtas ar iš kurios negrąžintas, teismas atsisako jį grąžinti į Lietuvą, mūsų šalies teismas turi teisę ginčą išspręsti kitaip.
Kalėdų laikotarpis - tai metas, kai dauguma žmonių tikisi ramybės, džiaugsmo ir šeimos susibūrimų. „Tai, kas turėjo būti džiaugsminga šeimos šventė, kartais virsta širdgėla ir teisiniu košmaru,“ - teigia mediatorė Kristina Cipkuvienė. Nors tikslios statistikos apie tarptautinius vaiko pagrobimus per Kalėdas nėra, bendri duomenys rodo, kad kiekvienais metais pasaulyje užregistruojama tūkstančiai atvejų, kai vaikai išvežami į kitas šalis be vieno iš tėvų sutikimo. Vaikui tai - ne tik kelionė į kitą šalį. Tai - nauja, svetima aplinka, kurioje gali kilti nesaugumo jausmas, nesugebėjimas susitikti su artimaisiais ar net sunkumai mokykloje dėl kalbos barjero. Pasak teisininkės ir mediatorės Kristinos Cipkuvienės, sužinojus apie vaiko išsivežimo gyventi į užsienį faktą, svarbu veikti nedelsiant ir ginti tiek vaiko, tiek savo, kaip vieno iš tėvų, interesus. Tarptautinis vaiko pagrobimas - tai neteisėtas vaiko išvežimas į kitą šalį arba jo negrąžinimas į nuolatinę gyvenamąją vietą, pažeidžiant globos teises.
Kitos vaiko teisės ir apsauga
Mokinys (vaikas) į psichologą kreipiasi savarankiškai. Jei į psichologą kreipiasi vaikas iki 16 metų, kad būtų galima jį konsultuoti, reikalingas tėvų/globėjų, rūpintojų sutikimas (raštu). Kitu atveju su vaiku vyksta tik pokalbis. Vaiko teisė į atvaizdą yra sudėtinė jo privataus gyvenimo dalis ir ginama nuo pažeidimų - vaiko atvaizdo fiksavimo ir jo naudojimo be vaiko įstatyminių atstovų sutikimo. Pagal Lietuvos teisinį reguliavimą tik vaiko tėvai (globėjai) gali spręsti dėl sutikimo fotografuoti vaiką ir naudoti atvaizdą.
Reiškinys, kai tėvai pateikia vaikų nuotraukas savo socialinių tinklų paskyrose, yra plačiai paplitęs, tačiau ginčų dėl to Lietuvos teismuose kol kas nedaug. Viena vertus, mažesni vaikai tokio tėvų elgesio tikriausiai tiesiog nepastebi, paūgėję nesureikšmina, o kilus nesutarimams juos pavyksta išspręsti gražiuoju. Visgi net ir tais atvejais, kai nesutarimai išlieka ir tėvai prieš vaikų valią ir toliau tokias nuotraukas naudoja, vaikams būna sunku apsiginti dėl savo teisių nežinojimo. Pažymėtina ir tai, kad galiojantys įstatymai tiesiogiai nereglamentuoja daugelio šioje srityje galinčių kilti klausimų, pavyzdžiui, ar vaiko nuotraukos gali būti viešinamos vieno iš tėvų, jei antrasis tam prieštarauja; kokios yra vaiko atvaizdo naudojimo komerciniais tikslais (pvz., reklamai).
tags: #atvejo #vadyba #susitikimai #biologiniai #tevai #su
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
