Apkeisti Vaikai, Laumės ir Velniai: Mitologijos Gelmės ir Šiuolaikinės Atspindys

Įvairių šalių mitologijoje sklando mitai apie sukeistus vaikus. Šios istorijos atskleidžia senovės žmonių baimes ir bandymus paaiškinti tai, kas buvo nesuprantama. Senovės Lietuvoje žmonės tikėjo, kad laumės gali sukeisti vaikus, o kitose Europos tautose tikėta, kad naujagimius grobia ir sukeičia fėjos, goblinai, undinės, velniai, troliai ir elfai. Jie pavagia naujagimį, mainais palikdami savąjį, dažnai bjaurios išvaizdos piktųjų dvasių vaiką. Panagrinėsime šiuos tikėjimus, jų atspindžius įvairiose kultūrose ir galimus paaiškinimus.

Sukeisti Vaikai - Mitologijos Ištakos ir Būtybės

Piktųjų dvasių vaikas išvaizda skiriasi nuo paprastų. Laumės vaiką esą galima atpažinti iš neproporcingai didelės galvos, silpnų bei plonų rankų ir kojų, atlėpusių ausų, išpūsto pilvo. Manyta, kad tokie vaikai blogai auga, daug serga, laiku nepradeda vaikščioti ir kalbėti, dažnai verkia, per daug valgo arba priešingai - visai nevalgo. Tokie vaikai vadinti laumės vaikais arba tiesiog sukeistais vaikais (angl. changeling).

XVII a. anglakalbiai taip pat vartojo žodį „oaf“ (daugiskaita „oaves“). Kai kuriuose šaltiniuose šis žodis rašomas kaip „auf“, „auph“, „oph“, „ouphe“, „aulf“. Manoma, kad šis terminas kilęs iš senosios skandinavų kalbos žodžio „álfr“, reiškiančio elfą.

Pasaulio Tautų Tikėjimai

Liaudies pasakos apie sukeistus vaikus žinomos Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje (daugiausia Kornvalyje, Velse ir Škotijoje), Airijoje, Ispanijoje (Astūrijoje), Prancūzijoje (Normandijoje) ir, be abejo, Lietuvoje. Apie laumės vaikus rašoma ir brolių Grimų pasakose. Slavų tautos taip pat turi pasakojimų apie sukeistus vaikus.

Bene seniausia istorija apie piktųjų dvasių įvykdytą vaiko pagrobimą pasakojama senovės Romos autoriaus Petronijaus veikale „Satyrkone“. Tiesa, čia pasakojama apie tai, kad buvo pagrobtas jau miręs kūdikis: „Užrakinus duris grįžome prie liūdnos pareigos, bet mamai apkabinus sūnaus kaklą, ji rado tik šiaudinę pamėklę: nei vidurių, nei širdies - nieko!“ Panaši legenda sklando ir Afrikos igbų tautos mitologijoje. Igbai savo kalboje turėjo žodį „ogbanje“, reiškiantį vaiką, kuris ateina ir išeina. Laumės vaikų analogas egzistuoja ir tarp filipiniečių, kur mažylių grobimai priskiriami pavidalą keičiančioms piktosioms dvasioms, vadinamoms „aswang“.

Kodėl Vaikai Buvo Sukeičiami ir Kaip Jais Atsikratyti?

Slavų tautos tikėjo, kad sukeitimas įvyksta iškart po gimimo arba iki krikšto. Kartais manyta, kad laumės galėjo sukeisti vaikus, jei nėščia moteris nesilaikė tam tikrų numatytų draudimų. Taip pat pyplys galėjo būti sukeistas, jei mama kurį laiką palikdavo jį be priežiūros. Sukeitimo priežastis galėjo būti ir motinos prakeiksmas, kai gimdytoja, pavargusi nuo kūdikio verksmo, nevalingai sušuko: „Po velnių!“

Apsaugos ir Grąžinimo Ritualai

Senovėje žmonės esą žinojo įvairių būdų, kaip priversti blogio jėgas grąžinti žmogaus vaiką ir pasiimti savąjį. Nelaimingiems tėvams patardavo tiesiog nekreipti dėmesio į kūdikio verksmą ir prie jo nesiartinti. Anksčiau ar vėliau tikrieji tėvai, susirūpinę dėl jo likimo, jį išsineš, palikdami anksčiau išsineštą vaiką.

Dažnai sukeisti vaikai turėdavo būti nuplakami rykštėmis (kartais specialiose vietose: prie krosnies, ant slenksčio, ant mėšlo, sankryžoje, ant tilto). Kitose vietovėse žmonės bandydavo išgąsdinti piktąsias dvasias. Padėdavo tariamai sukeistą vaiką ant ližės (kastuvo) ir apsimesdavo, neva nori jį kišti į kūrenamą krosnį. Kai kurių būdų, kaip priversti laumes grąžinti žmonių vaiką, jautrių nervų žmonėms geriau nė nežinoti. Pavyzdžiui, vienas radikalių būdų - nusinešti vaiką į pirtį ir ten jį už kojyčių ir rankyčių siūbuoti taip, kad galvytė atsitrenktų į durų staktą.

Galiausiai buvo būdas atskleisti laumės vaiko tapatybę, parodant jam ką nors neįprasto. Buvo plačiai paplitęs patarimas imituoti, kad ruošiatės virti alų kiaušinio lukšte. Tada sukeistasis tariamai pasakydavo: „Man jau šimtas metų, o alaus, virto kiaušinyje, dar nemačiau.“ Paskui jis dingdavo, o vietoj jo atsirasdavo tikroji namų šeimininkų atžala.

Neabejotina, kad tokiu būdu nužudyta ar mirtinai nukankinta daug vaikų. Ir tai vyko visoje Europoje, nes mitas apie sukeistus laumių vaikus buvo itin paplitęs. Vis dėlto šis mitas turėjo ir teigiamų aspektų. Juk laumės ir elfai grobdavo tik nekrikštytus vaikus ir tuos, kurie likdavo be priežiūros. Todėl, norėdama apsaugoti mažylį, mama negalėjo jo palikti nė minutei. Tai turėjo įtakos kūdikių mirtingumo sumažėjimui pirmosiomis gyvenimo dienomis ir pačių gimdyvių sveikatai, nes iškart pagimdžiusi moteris beveik niekada nebuvo verčiama atlikti įprastų darbų: skaldyti malkų, nešti iš miško žabų, melžti karvių, imti derliaus, kulti ir pan.

Laumės - Lietuvių Mitologijos Prieštaringos Būtybės

Laumė - viena svarbiausių ir ryškiausių lietuvių mitologinių būtybių. Lietuvių tautosakoje gausu įvairiausių sakmių, kuriose veikia ši išskirtinė ir, galima teigti, prieštaringa būtybė. Laumės populiarumą pabrėžia įvairūs šios šaknies bendriniai ir tikriniai žodžiai, vietovardžiai: laumžirgis, laumės juosta, Laumės kalnas, Laumės akmuo. Nors šio pavadinimo kilmė visiškai neaiški, kai kurių regionų sakmėse laumės vadinamos ir raganomis, deivėmis, laimėmis, morėmis, o kai kur - dvigubu vardu laumė ragana.

Sakmėse aptinkami dvejopi laumių apibūdinimai: kaip dailių jaunų merginų, dar dažniau - moterų, ir kaip atstumiančios neįprastos išvaizdos moteriškų būtybių. Negražios laumės turi didelius dantis, ilgas rankas, geležinius nagus, yra apžėlusios, raišos, su vištos ar gaidžio kojomis, arklio kanopomis.

Laumės Funkcijos ir Gyvenamosios Vietos

Išskiriamos keturios pagrindinės laumių funkcijos: moteriški darbai, vaikų globojimas arba skriaudimas ir apkeitimas, bendravimas su vyrais, kenkimas gyvuliams. Dar viena svarbi laumių funkcija - reljefo keitimas. Jos „supila piliakalnius, iškasa ežerus, stato pilis, užtvenkia upes“. Nors laumės dažnai vaizduojamos žmogaus namų aplinkoje, jos nėra laikomos namų būtybėmis kaip, pavyzdžiui, aitvarai ir kaukai.

Didžiojoje sakmių dalyje laumės veikia miškuose, prie vandens telkinių, laukuose. Jos gyvena miškuose, laipioja skardžiais, tūno urvuose arba duobėse, kartais apsistoja ant kalno ir yra apibūdinamos kaip neturinčios nuolatinės gyvenamosios vietos, benamės, klajojančios moterys. Suvokimas, kad laumes su vandens stichija sieja labai glaudus ryšys, padeda ieškant jų paveikslo atitikmenų kitose kultūrose. Lietuvių laumės traktuotinos kaip vandens dvasios, bet joms galima įžvelgti ir miško dvasių bruožų.

Laumės ir Kitų Tautų Mitinės Būtybės: Palyginimas

Daugelis laumėms priskiriamų bruožų būdingi ir kitų tautų mitiniams vandens padarams.

Slavų Rusalkos ir Poludnicos

Slavų rusalkos, kaip ir laumės, pasižymi ilgais plaukais, didelėmis krūtimis ir yra gražios. Tačiau jos gali atrodyti ir kaip baisios senės - apžėlusios, kuprotos, labai aštriais nagais, o jų geležinės krūtys gali net žudyti. Rusalkos, kaip ir laumės, gali žmogui ir padėti, ir pakenkti. Jos vilioja vyrus, kartais juos nužudo, nutempia skalbiančias moteris į vandenį ir keičia kūdikius. Tačiau rusalkos, nors joms verpimo funkcija taip pat būdinga, dažnai yra prastos darbininkės - ne tiek priverpia, kiek tiesiog apseilėja pluoštą. Rusalkomis tampa moterys, mirusios nesava mirtimi, pavyzdžiui, nuskendusios arba dėl kitų priežasčių mirusios labai jaunos, taip pat jomis tampa prakeikti vaikai.

Kitas slavų folklore veikėjas - poludnica (rus. полудница). Ši laukų deivė lygiai taip pat gali būti vaizduojama kaip daili mergina arba baisi senė, ji grobia laukuose dirbančių moterų paliktus kūdikius ir mėgsta šukuoti savo ilgus švelnius plaukus. Tačiau svarbiausia jos funkcija - stebėti, kad niekas nedirbtų vidurdienį, o dirbančiuosius bausti saulės smūgiu - nėra būdinga lietuvių laumei. Be to, poludnica visiškai nesusijusi su vandens stichija, nesilanko miškuose ir yra priskiriama tik laukų būtybėms.

Anglakalbių „Fairy“

Laumės atitikmenų paieškas anglakalbių kraštų folklore galima pradėti nuo šio lietuviško pavadinimo apibrėžties anglų kalba parašytose enciklopedijose ar mitologinių terminų žodynuose. Tokiuose leidiniuose laumė paprastai pristatoma tuo pačiu anglišku pavadinimu fairy. Nors šis žodis dažnai verčiamas kaip fėja, reikėtų pabrėžti, kad N. Vėliaus teigimu, Vakarų kultūros būtybėms, tarp jų ir fėjoms, buvo priskiriami ir „kai kurie atstumiantys išorės bruožai ir kenkėjiškos funkcijos“. Pasakojimai apie fairy panašūs visame Britų salyne. Čia šios veikėjos taip pat priskiriamos žemesniųjų dievybių, turinčių ir demoniškų bruožų, grupei.

Sukeista Psichika ir Šiuolaikiniai „Sukeisti Vaikai“: Iššūkiai ir Įžvalgos

Tikėtina, kad legendos apie sukeistus vaikus atsirado kaip bandymas paaiškinti atvejus, kai gimdavo mažyliai, turintys įvairių genetinių anomalijų. Kūdikių, turinčių daugybę chromosomų sutrikimų, (Dauno, Katės verksmo (Cri-Du-Chat), Viljamso Boireno, Hunterio, Preiderio-Vilio sindromus,) išvaizda ir daugeliui šių ligų būdinga sulėtėjusi raida gali būti panaši į apibūdinamą laumės vaikų išvaizdą bei elgseną. Šiuo atveju kai kurie tradiciniai būdai atsikratyti sukeistų vaikų (pavyzdžiui, smūgis galva į durų staktą) veikė kaip pateisinama vaikžudystė. Airijoje anuomet taikytas metodas, kai į vaiko ausis ir burną pripildavo rusmenių (nuodingų augalų) sulčių, ar Škotijoje ir Airijoje „Sibhreach“ (sukeistus vaikus) dėdavo ant ližės ir kišdavo į krosnį ant įkaitusių anglių, liudija apie žiaurų elgesį. Meino saloje vienas nebylys vaikas tiesiog laikytas sukeistu. Prietaringiems kaimiečiams iškart kilo įtarimų, kad vaikai gali būti sukeisti, jei ištikdavo kūdikių paralyžius, užklupdavo nežinomos ligos, atsirasdavo keistų sutrikimų.

Deja, mažai žinoma, kaip senovėje buvo suvokiami naujagimiai, turintys genetinių anomalijų. Tačiau viduramžių laidojimo vietose rasta kaulų, pagal kuriuos tyrėjai nustatė, kad mirę vaikai sirgo Dauno sindromu. Prancūzų mokslininkė Maïté Rivollat ir jos kolegos paskelbė apie 5-7 metų vaiko griaučius, rastus Sen Žan de Vinjis kapinėse šiaurės rytų Prancūzijoje, datuojamus V-VI a. Kaukolės ir kitų kaulų ypatybės leido tyrėjams padaryti išvadą, kad vaikas sirgo Dauno sindromu. Įdomu tai, kad jis palaidotas kapinėse, ir jo palaidojimas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Tai gali būti įrodymas, kad tuo metu Dauno sindromą turintys žmonės nebuvo diskriminuojami.

Šiuolaikinis Kūdikių Supainiojimo Atvejis

Šiuolaikiniame pasaulyje, nors mitinės būtybės ir nekeitinėja vaikų, atsitiktinumai vis dar gali įsirėžti į žmonių atmintį ir tapti asmenine "sukeistų vaikų" istorija. Kamilės gimimo istorija - dar labiau paženklinta netikėtų įvykių. Prieš pat nėštumo pabaigą Dainora susapnavo keistą sapną - kad ji pagimdė mergaitę, bet jau laikydama ją ant rankų akušerės paklausė: „O kur berniukas?“ Kai išgirdo atsakymą, kad berniukas bus kitą kartą, sapnas ir baigėsi. Moteris žinojo, kad laukiasi mergaitės, tačiau tai jai pasakę medikai tuo visiškai nebuvo įsitikinę.

Birželio 26-ąją Dainora pagimdė mergaitę. „Ją išnešė, nes tais laikais vaikus atnešdavo tik rytą. Atnešė ir man. Jaučiausi labai laiminga, glaudžiau prie savęs suvystytą kūdikį, pradėjau mokytis maitinti. Bet kūdikis labai įsiverkė. Pamaniau - reikėtų išvynioti, duoti jam laisvės. Ir pamačiau - čiagi berniukas! O kur mano mergaitė?“ - dabar jau su šypsena stulbinančią situaciją prisiminė D.Jankauskaitė.

Pasirodo, kūdikiai buvo supainioti, paguldyti ne į savo loveles. Dainorai buvo atneštas šalia gulinčios ką tik pagimdžiusios moters sūnus, o kaimynei - D.Jankauskaitės dukra. Tad pusdienį jos čiūčiavo ne savo vaikus. Pranešusi apie tai seselei Dainora tik išgirdo, kad nieko čia tokio, juk pasitaiko, tuoj atkeis. Greitai ir apkeitė. Vis dėlto šis nutikimas moteriai įsirėžė į širdį. Praėjus 12 metų D.Jankauskaitė pagimdė sūnų Beną (8 m.), tačiau jo neleido niekur nešti. Kai savo gimimo istoriją išgirdo Kamilė, jai buvo labai juokinga. Dainora dabar svarsto, kaip būtų buvę, jei tada būtų buvusios supainiotos dvi mergaitės: kada būtų pastebėjusi, ar iš viso būtų pastebėjusi? Gerai, kad šios istorijos pabaiga laiminga.

Vaikystės Traumų Įtaka Psichikai

Just as ancient myths offered explanations for „different“ children, modern psychology seeks to understand the roots of challenging behaviors in adults, often tracing back to childhood experiences. Psichologas Michailas Labkovskis aiškina, kad dabartinės 30-40 metų moterys buvo auginamos ypatingai sudėtingomis sąlygomis. Dėl įvairiausių priežasčių šio amžiaus žmonės vaikystėje dažnai patirdavo smurtą. Psichologas teigia, kad toks neva „kūniškų bausmių“ taikymo modelis turėjo didžiulės įtakos asmenybių nestabilumo formavimuisi.

Individus galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni jų dėl mušimo tapo agresyvūs, nes agresija - tai skriaudų ir žeminimo pasekmė. Kiti mušti vaikystėje tampa įsitempę, suvaržyti. Galima sakyti, kad stipresnieji tapo agresyvesniais, o silpnesnės psichikos - užslopintais. Jų savivertė žema, vietoj normalaus gyvenimo, agresyvesnieji pasirenka nuolat aiškintis santykius, įrodinėti savo teisumą. Jie išgyvena daug baimių, nerimo, nuolat ieško tiesos. „Užspaustieji“ tampa dažniausiai aukomis. Ir tai atsispindi visose jų gyvenimo srityse: tiek šeimoje, tiek darbe. Pastarųjų ypatingas bruožas - visiems įtikti, kad tik viskas būtų gerai.

Svarbu suprasti, kad smurtą patyrę vaikystėje, užaugę negyvena pagal savo prigimtį, jie serga. Pasveikti galime tik tuomet, kai pradedame elgtis netipiškai. Psichologas siūlo sveikti priimant sau svarbius sprendimus: kai tik kas nors nepatinka, iš karto pasakyti tam žmogui. Jei ko nors prašome, tą darome tik vieną kartą. Tai pakankamai ekstremalus psichikos keitimo būdas, tačiau efektyvus. Žmogus pradeda pasitikėti savimi ir save vertinti. Svarbiausia - liautis būti auka ir elgtis kaip auka.

Lietuvių Mitologijos Panteonas ir Jos Tyrimai

Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja, kaip mūsų protėviai mąstė apie pasaulį, kaip suprato gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Būdami pagonys, lietuviai turėjo daug deivių ir dievų. Bent kiek patikimesnių žinių apie lietuvių ir prūsų dievus bei deives randame jau XIII a.

Vienas iš pirmųjų rekonstruoti pagoniškąjį tikėjimą bandė istorikas Teodoras Narbutas, tačiau remtis jo faktais reikia itin atsargiai. Žymiausi mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo, juos Lietuvoje išpopuliarino Norbertas Vėlius. Svarbus įvykis lietuvių mitologijos tyrinėjimo istorijoje yra Algirdo Juliaus Greimo knygos „Apie dievus ir žmones: lietuvių mitologijos studijos“ pasirodymas. Taip pat didelę įtaką tyrimams padarė Marijos Gimbutienės „Baltų mitologija“.

Viena iš didžiausių problemų rekonstruojant lietuvių ir apskritai baltų mitologiją yra tai, kad lietuvių mitologija nebuvo statiška, laikui bėgant keitėsi, įtraukdama naujų elementų. Tačiau, nepaisant kintančių senųjų mitų ir įvairiausių siužetų detalių, pamatinė mitologijos esmė, dievybių bruožai ir veiklos funkcijos mažai pasikeitė. Deivės Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse vietinių gyventojų išsaugotos iš ankstesnių nei 3-2,5 tūkst. pr. m. e. laikų. Senosios deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą. Jos dažniausiai sėdi aukso krėsle kaip valdovės - kalnelyje, upelyje, medyje ir pan. Deivės yra kūrėjos, susijusios su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė.

Žymiausios Deivės ir Dievai

Lietuvių mitologija - tai turtingas ir daugiasluoksnis kultūros paveldas, rodantis senovės baltų pasaulėžiūrą, gamtos garbinimą ir dvasinį ryšį su aplinka. Senovės lietuvių dievai ir deivės, tokie kaip Dimstipatis, Gabija ar Giltinė, buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis - jie globojo namus, derlių, gamtos stichijas ir net žmogaus likimą.

Tarp lietuvių senovės dievų seniausiu laikomas Dievas, aukščiausiasis dievas, siejamas su dangumi, pasaulio tvarka ir kūrimo idėja. Tarp lietuvių bene populiariausias buvo Perkūnas, griaustinio ir žaibų dievas, simbolizavęs gamtos jėgas, teisingumą ir apsaugą. Gabija, ugnies deivė, globojo namų židinį - ugnis buvo laikoma šventa, o jos užgesinimas galėjo užtraukti nelaimę. Žemyna, žemės ir vaisingumo deivė, buvo garbinama siekiant gausaus derliaus. Laima, likimo deivė, lemdavo žmogaus gyvenimo kelią nuo gimimo. Kartu su Dekla ir Karta sudarė lemiančiųjų trejybę. Laima globojo ir gimdyves, todėl buvo viena iš labiausiai gerbiamų moteriškų dievybių.

Šios dievybės padėjo žmonėms jaustis saugiau nenuspėjamame pasaulyje, suteikdamos dvasinę atramą ir paaiškindamos gamtos reiškinius. Tikėjimas dievais taip pat skatino bendruomeniškumą - per šventes ir apeigas žmonės rinkdavosi kartu melstis ir aukoti.

Kiti Lietuvių ir Prūsų Dievai bei Deivės

Apeigos ir Garbinimas

Lietuvių dievai buvo garbinami per įvairias apeigas, dažnai gamtos apsuptyje - šventose giraitėse, prie akmenų ar upių. Pavyzdžiui, Perkūnui buvo aukojami jaučiai, o apeigos vykdavo po šventais ąžuolais, laikomais jo simboliu. Namuose dievai, tokie kaip Dimstipatis (šeimos ir namų dievas), buvo gerbiami laikant šventą ugnį ar dedant aukas - maistą, gėrimus - ant stalo. Šventės, tokios kaip derliaus nuėmimo ar saulėgrįžos, buvo proga šlovinti dievus dainomis, šokiais ir ritualais. Svarbų vaidmenį atliko kriviai - žyniai, kurie tarpininkaudavo tarp žmonių ir dievų, aiškindami jų valią.

Viena įdomiausių lietuvių mitologijos istorijų - tai Perkūno ir Velnio kova, simbolizuojanti gėrio ir blogio, dangaus ir požemio priešpriešą. Pasak padavimo, Velnias pagrobė Saulės dukrą Aušrinę, norėdamas ją vesti, tačiau Perkūnas, kaip dangaus ir teisingumo sergėtojas, stojo jos ginti. Jis vijosi Velnią per dangų, mesdamas žaibus ir griaudėdamas, kol galiausiai Velnias buvo priverstas slėptis požemyje. Ši istorija rodo lietuvių tikėjimą gamtos stichijų galia ir Perkūno, kaip tvarkos sergėtojo, svarbą. Ji taip pat paaiškina, kodėl audros metu žaibai trenkia į žemę - tai Perkūnas, ieškantis Velnio.

Prūsų religinis centras buvo Romovė, kurioje rezidavo krivis, turėjęs ypatingą religinį autoritetą. Šaltiniuose minėtos šventosios giraitės, šventieji vandenys, šventoji ir negęstančioji ugnis, šventieji ąžuolai. Per karo žygius laimėtas grobis dalytas į 3 (kartais 4) dalis ir aukotas dievams. Aprašytas karo belaisvių aukojimas: burtais parinktas 1 belaisvis sudegintas gyvas, raitas ant žirgo su visa ginkluote. Tai buvo specifinė karo auka, dėkojant dievams už pergalę.

tags: #budavo #teigiama #kad #tokius #vaikus #apkeite

• Švietimo problemos ikimokyklinėje įstaigoje
• saugi aplinka Suvalkijoje
• Visapusiška moters sveikatos priežiūra
• kaip planuoti šventes ikimokyklinio ugdymo įstaigose
• kaip ugdyti priešmokyklinukus