Žaidimo vaidmuo vaiko gyvenime: nuoseklus vystymasis ir savireguliacijos įgūdžiai
Idėja parašyti šią knygą pirmiausia kilo iš ketinimo pasidalyti tuo, ką atradome apie vieną didžiausių vaikystės stebuklų - žaidimą. Jau ne vienerius metus tyrinėjame šį fenomeną, tačiau jo gili ir nepaprasta prigimtis vis dar stebina. Žaidimas skatina vystymąsi ir, tuo pat metu, yra didžiausias vaiko pasiekimas. Net seniausiais laikais buvo žaidžiama. Žaidimą (molinius kamuolius, suktukus) liudijančių liekanų buvo rasta 4-5 tūkst. m. pr. m. e. Nuo Senovės Romos žaidynių laikų iki pat šių dienų žaidimas yra daugiau nei pramoga - tai žmogaus veiklos forma, teikianti galimybę gyventi bendruomeniškai. Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad jau nuo V a. pr. m. e. žmonės gamino žaislus kūdikiams (barškučius, skambaliukus), vaikams (stumiamus, traukimus žaisliukus, vežimėlius, lėles, indelius ir vyresniems vaikams (lankus, kamuolius, kauliukus, sukučius). Taigi, jau Antikoje buvo suvokta, kad vaikystė - žaislų ir žaidimų metas.
Ilgą laiką žaidimui buvo klijuojama neigiama etiketė. Buvo laikoma, kad tai tik trukdo dirbti, užsiimti naudinga veikla ir neva skirtas tik poilsiui ir atsipalaidavimui. Tokie posakiai kaip „čia tau ne vaikų žaidimas“, „gana čia žaisti, jau laikas imtis darbo“, „visa tai atrodo kaip žaidimas“ ir pan. rodo, kad žaidimas nelaikomas svarbiu procesu. Šiais laikais žaidimo spontaniškumą pakeitė ugdomieji žaidimai, tačiau manoma, kad tai atima žaidimo malonumą.
Visais laikais mažajam žmogučiui jau nuo pirmųjų dienų rūpėjo žaisti: tirti aplinkinį pasaulį, bandyti naujus sąmoningus judesius, žaisti savo rankomis, veidu, balsu ar barškučiu, o vėliau visa tai pakartoti su kitais daiktais, kitomis aplinkybėmis. Žaidimas būtinas žmogui formuotis ir ugdyti socializacijos įgūdžius. Jis suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Jeigu vaikystėje vaikas žaidė nepakankamai, paauglystėje jaunuoliui kyla tam tikrų sunkumų: linkstama bėgti nuo santykių arba juos nutraukti, užuot taikiai išsiskyrus; elgiamasi agresyviai, o ne mėginama išsiaiškinti skirtingus požiūrius, nes trūksta žaismingumo tiek vertinant save, tiek kitus. Gali būti sunku suvaldyti savo mintis ir fantazijas. Kartais gali pritrūkti žaismingumo ko nors mokantis; užslopinami intelektiniai ir socialiniai gebėjimai; stinga kūrybiškumo ir išradingumo.
Žaidimo raida ir jo svarba įvairiais amžiaus tarpsniais
S. Froidas ir M. Klein teigė, kad kūdikis žaidžia jau nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų, kai savo kūnu tyrinėja aplinką. Jis randa savo burną, pradeda čiulpti pirštuką, kai yra neramus ar alkanas. Ir tai yra pirmoji oralinio malonumo forma. Nuo ketvirto mėnesio jau pradeda žaisti barškučiais, liesti kitus daiktus. Nuo pusės metų vaikas jau žaisdamas su žaislais gali palūkėti kažkiek laiko nevalgęs ir negavęs mamos dėmesio. Apie aštuntą mėnesį „veidrodžio stadijoje“ (kai vaikas pastebi skirtumus tarp savęs ir kitų, pažįstamų ir nepažįstamų), gaudamas pakankamai dėmesio ir švelnumo, žaidimas vaikui tampa ne tik malonumo pakaitalas.
Žaislai, kurie tokiu metu turėtų būti ne tik tvirti, atsparūs lūžimui, bet lankstūs ir minkšti. Esminiai pokyčiai prasideda antraisiais metais, kai vaikas jau sugeba stovėti, mokosi vaikščioti, stumdo, dėlioja daiktus. Žaidimų ir žaislų įvairovė plečiasi. Po truputį ateina tas etapas, kai vaikas gali „žaisti be žaislų“, t. y. įsivaizduoti, fantazuoti, kurti, panaudodamas kalbą, žodžius, savo vaizduotę.
2-4 metų vaiko vidinis pasaulis dar labiau sudėtingėja, vaizduotė lavėja ir kartu su tuo kyla vis naujų baimių. Klausydamas pasakų, vaikas taip pat sugeba žaisti - pavirsti savo mintyse kažkuriuo iš herojų, išgyventi įvykius, emocijas. Šiuo laikotarpiu taip pat labai daug žaidžiama su kasdienybėje ir buityje naudojamų daiktų imitacijomis (lėlių namai, virtuvėlė, indeliai, mašinėlės).
Nuo ketverių metų iki mokyklinio amžiaus žaidimai tampa vis labiau judrūs, fiziniai (gaudynės, grumtynės). Tuo pačiu metu įsitvirtina ir žaidimai, turintys taisykles: stalo žaidimai, knygos, rankdarbiai.
Pradinėje mokykloje žaidimų evoliucija turi du etapus. 6-8 metų vaikai mėgsta lenktyniauti. Tai mokymosi etapas: mokydamiesi taip pat konkuruoja, provokuoja, demonstruoja, ką išmoko. Populiarūs žaislai yra konstruktoriai. Devinti - vienuoliktieji metai - „grupavimosi“ pradžia. Vaikai skirsto bendraamžius į draugus ir ne. Jiems dar reikia vadovo, kuris organizuotų jų veiklą.
Pradėjus lankyti pagrindinę mokyklą, jau pirmaisiais keletą metų (11-12m) vaikai pradeda mąstyti abstrakčiai ir jų žaidimai gerokai sudėtingėja. Yra kuriamos hipotezės, strategijos, kas bus, jeigu ir pan. Be abejo, daug vietos atsiranda informatikos žaidimams.
Paauglystėje visos ribos labai stipriai išblunka. Čia jau žaidžiami visokie žaidimai: ir intelektiniai, ir fiziniai. Šiuo laikotarpiu, šiek tiek panašiai kaip kūdikystėje, atsiranda disbalansas tarp noro ir galimybių. Jautrus reagavimas į ginčus tarpusavyje, nesaugumas ir nelankstumas bendraujant, tuo pačiu metu hormonai, skatinantys leistis į spontaniškus žaidimus - tai nuolatinė paauglių būsena. Tėvus paaugliai išbraukia iš savo žaidimų ir nepriima jų rekomendacijų. Vis dėlto nereikėtų visiškai atsisakyti tam tikrų žaidimų šeimoje: paauglys, nors ir priešinasi, tačiau giliai viduje išgyvena, jeigu pasijunta nereikalingas, atstumtas, jeigu juo nesidomima.
Žaidimas ankstyvoje vaikystėje: žaidimo vaidmuo bet kokioje aplinkoje
Žaidimo formos ir jų reikšmė
Žaisdami mes tarsi dalyvaujame pasaulio kūryboje. Žaidimo formos gali būti labai įvairios. Tai ir stalo žaidimai suaugusiems, ir šeimos stalo žaidimai. Šachmatai, šaškės. Konstruktoriai (lego ir suaugusiems), dėlionės (puzzle), modeliai (laivų, lėktuvų, pastatų). Azartiniai žaidimai. Seksualiniai, erotiniai gundymo žaidimai. Vaidmenų žaidimai teatre. Menas - kaip socialinio žaidimo forma: menininkas perduoda žiūrovui mintis, emocijas, vyksta mainai. Na, pedagogai pastebėjo, kad lengviausiai išmokstama žaidžiant. Tai kūrybinis procesas, kurio metu patiriamas malonumas ir įgūdžiai susiformuoja lengvai ir greitai.
Nereta veikla, kurios negalime įvardinti, laikoma dykinėjimu. Iš tiesų tai sugebėjimas pasinerti į savo vidinį pasaulį, svajoti, ramiai būti nieko neveikiant - labai vertingas užsiėmimas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Jau nuo vienerių metukų vaikas yra pajėgus svajoti ir dėka to sugeba palaukti, kol bus patenkinti jo esminiai poreikiai. Ši ankstyvoji patirtis labai svarbi jau suaugusiojo gyvenime, kai, tarkime, pradėjus atostogauti, praradus išorinius stimulus veikti, gali atsirasti nerimas ir nesaugumo jausmas, jeigu vaikystėje nebuvo įgūdžio „svajoti“ ir išlaukti. Ramybės ir veiklos periodiškumas - tai svarbus harmoningo gyvenimo principas. Nuobodulys nėra neigiamas dalykas. Taigi, jeigu vaikas nieko neveikia, mes, tėvai, nesame įpareigoti tuoj pat vaiką „užimti“ arba siūlyti kokią nors veiklą ar užsiėmimą.
Anglų kalboje yra du žodžiai apibūdinti žaidimui: game - žaidimas pagal taisykles ir play - žaidimas be taisyklių. Žaidimas be taisyklių yra žaidžiamas jau nuo pačių mažiausių iki mokyklos pradžios, kai jau vaikai patys pradeda jausti poreikį laikytis taisyklių. Vėliau, paauglystėje, jos vėl pradedamos laužyti arba ignoruoti.
Nuo pirmųjų metų pabaigos vaikas mokosi žaisti su kitais. Tai užtrunka, ir susiformuoja tik darželyje, kai įvedami žaidimai pagal taisykles. Tuo pačiu metu beveik visi vaikai išsaugoja poreikį žaisti vienumoje. Pasirengimas žaisti labiau priklauso nuo vaiko nusiteikimo nei nuo vietos. Mažiems vaikams būdinga žaisti netoli juos prižiūrinčių suaugusių, jaučiant jų buvimą ir globą. Reikėtų sunerimti, jeigu toks vaikas žaidžia užsidaręs savo kambaryje. Populiariausia žaidimų vieta yra namai arba laukas (kiemas, sodas, parkas). Svarbu atsiminti, kad vaikai niekada nesijaus nelaimingi toje vietoje, kur jų tėvai yra laimingi.
Žaislų evoliucija ir jų vaidmuo vaizduotės ugdyme
Žaislai evoliucionuoja nuo savos gamybos iki fabrikinių, ir atvirkščiai nuo masinės gamybos iki vienetinių rankų darbo brangių meno kūrinių. Etnologai mano, kad vaikiški žaislai yra kilę iš senųjų tautų religinių talismanų ar apeigų. Tyrinėjant tautų kultūras, buvo pastebėta, kad vaikai labai anksti pradedami mokyti amatų, ir tai daroma savotišku žaidimo būdu: jiems leidžiama daryti tuos pačius darbus (žeisti indus, verpti siūlus, medžioti, gaminti maistą) naudojant sumažintus, pagal vaiką pritaikytus įrankius. Pvz. Seniau žaislus pasigamindavo sau patys vaikai iš medžiagų, kurios jiems pakliūdavo po ranka: medienos, medžiagų skaičių, maišų, tuščių skardinių ir pan.
Daiktas ar objektas, jeigu jis naudojamas žaidimui, gali būti vadinamas žaislu. Žaislo vertė labiau priklauso nuo to, kaip plačiai jis gali būti panaudojamas ir kokia funkcija jam gali būti priskiriama, nei nuo jo paties. Netikęs žaislas yra tas, kuris riboja vaiko vaizduotę, kuriame galima rasti visus atsakymus į klausimus, nepanaudojant savo vaizduotės ir kūrybinio išradingumo. Vaizdo žaidimai šeimoje taip pat turi tiek vietos, kiek tėvai sugeba nustatyti jiems ribas. Iš esmės mes, tėvai, formuojame vaiko nuomonę, kokiais jis žaislais labiau nori žaisti, juk perkame jiems, kartais primetame tam tikrus žaislus, žaidimus. Be abejo, kiekvienas vaikas turi savo nuomonę, tačiau toli gražu ne kiekvienas nuo pat mažens sugeba ją tvirtai išreikšti. Tai normalu, mes esame skirtingų temperamentų, gyvename skirtingomis sąlygomis ir turime skirtingo charakterio tėvus bei senelius. Ar turite žaislų iš savo vaikystės? Ar esate išsaugoję nors vieną jums brangų žaislą - lėlę, žaidimą, mašinėlę?
Tradiciniu požiūriu vaikai pirmiausia žaisdavo su lavinamaisiais žaislais (piramidėmis, barškučiais), kai patys turėdavo atrasti būdą, kaip žaisti, kad barškutis suskambėtų, piramidė susidėtų ar pan. (aišku, šie žaislai dažnai atlikdavo tam tikrą funkciją: lavindavo smulkiąją motoriką, akies ir rankos koordinaciją ir t. t.). Vėliau vaikų laukdavo kiti tradiciniai žaislai - meškučiai, lėlės, automobiliai, kaladėlės, kurie skatindavo kurti savo žaidimą. Šiandien šių paprastų žaislų liko mažai, nes jų vietą užėmė Barbės ar transformeriai. Jie turi savo atributus, kontekstą ir padiktuoja, ką vaikas turi daryti žaisdamas. Vaikas jau nenaudoja vaizduotės, nes yra įspaudžiamas į tam tikrus vaidmenis ir aplinkybes. Vaizduotės žaidimą vaikas kuria pats - suteikia prasmę ir įgyvendina idėjas, jis pasirenka žaidimo erdvę ir priemones, kuria žaidimo veiksmo giją. Verta pastebėti, kad žaidimas visada turi taisykles, tik vaizduotės žaidimuose jas kuria patys žaidėjai, o kituose žaidimuose taisyklės jau yra sukurtos. Todėl ir pirmuosiuose (vaizduotės žaidimuose) suteikiama kūrybos laisvė pačiam vaikui (atsižvelgiant į žaidžiančiojo gebėjimus ir vaizduotę), o kito tipo žaidimuose kūrybiškumo laisvę apibrėžia paties žaidimo sumanymas ar tikslas. Kaip teigia L. Vygotsky, veiksmas vaizduotės lauke, menamoje situacijoje, gimstantis valingas motyvas, gyvenimiško plano, valingų motyvų susikūrimas - visa tai atsiranda žaidime ir liudija aukščiausią vaiko raidos vystymosi lygį. Iš esmės per žaidybinę veiklą ir vystosi vaikas. Žaisdamas vaikas gali pranokti pats save. Tokia prasme žaidimas gali būti pavadintas pagrindine.
Fantazijos ir humoro svarba žaidime
Vaikai, pasitelkdami vaizduotę, pasakoja įvairias išgalvotas istorijas, kartais net patys tuo įtikėdami - tai fantazavimas, lavinantis kūrybiškumą, išradingumą. Neretai mums, tėvams, tenka sugrąžinti vaiką į realybę, pasakyti, kad smagi istorija, tačiau tikrovė štai tokia ir tokia. Nebarti vaiko už fantazavimą, bet nustatyti ribas, kurių peržengti jau nevalia. Čia palaipsniui besivystantis procesas: iš pradžių vaikas žaidžia žodžių skambesiu, stebi jo poveikį kitiems, paskui pasitelkia vaizdinius, pasakoja juokingas situacijas, ir tik vėliau jau ima naudoti humorą. Tam reikalinga jau įgudusio kalbos vartotojo patirtis. Išgalvoti pasakojimai, anekdotai, eilėraščiai, skaičiuotės, absurdiškos istorijos - visa tai tam tikra žaidimo forma. Žodžius galime palyginti su žaislais. Paauglystėje net būdingas polinkis kurti kitonišką kalbą: kalbėti žodžiais tariant juos iš galo arba pridedant tam tikrą priešdėlį prie kiekvieno žodžio. Nuo mažens krėsti pokštus - tai noras laužyti taisykles. Taip pat tai gali būti gąsdinimas - būdas numalšinti ar išgyventi savo paties baimę. Vėliau pokštai gali tapti pikti - su sadizmo prieskoniu, noru sukelti kitam skausmą, nemalonius jausmus.
Žaidimas ir savireguliacija
Kodėl pasirinkome sutelkti dėmesį į savireguliacijos ugdymą per žaidybines veiklas? Tiesiog daugelis pasaulio tyrimų rodo (Elkind, 1982, 2007; Singer, Singer, D’Agostino, DeLong, 2008; Frost, 2010), kad vaikų vaizduotės žaidimai nyksta, o jų vaizduotė ir savireguliacijos įgūdžiai pablogėjo. Kita pastebima tendencija yra akivaizdi priešprieša tarp žaidimo ir akademinio mokymosi (Miller & Almon, 2009; Nicolopoulou, 2010). Apklausos atskleidžia, kad šiuo metu savireguliacija ir vykdomosios funkcijos yra pasaulio tyrėjų dėmesio centre ir yra tarp dešimties geriausių vykdomų tyrimų.
Žaidimas yra būdas sukurti iki šiol neturėtus ryšius su aplinka. D. Winnicottas, tyrinėjęs žaidimą, sakė, kad tai tam tikra „iliuzijos erdvės“ atmaina. „Tarkime, kad…“ sako vaikas ir ima kurti, fantazuoti, išgalvoti įvykius, objektus, pasakoja istoriją. Vaikas kuria savitą pasaulį iš to, ką mato, jaučia, girdi, suvokia, turi savyje.
Žaidimas yra labai svarbus mąstymo raidai ir kokybiniu požiūriu, nes išplėtota vaizduotė yra abstraktaus mąstymo pagrindas. Žaisdamas vaikas plėtoja ir konstruoja savo mąstymo struktūras, galvoja apie sąvokas, kurios yra bendros. Galiausiai žaidimas svarbus ir vaiko valios bei moralinių nuostatų formavimuisi. Viena vertus, vaikas žaidime daro tai, kas teikia malonumą (nes žaidimas susijęs su malonumu), bet kartu mokosi ir atsisakyti to, ko labai norisi, - laikosi taisyklių. Paklusimas taisyklėms ir staigių impulsų atsisakymas žaidžiant atneša didelį džiaugsmą. Ar prisimenate situaciją, kaip pykote ant savęs, jei neišlaukę to svarbiojo „viens, du, trys“ kartą pradėjote bėgti?
Šiandien žaidimo tyrinėtojai išskiria ir pabrėžia vaizduotės (vaidmeninius, siužetinius) žaidimus dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl šių žaidimų svarbos vaiko vystymuisi (vaizduotei, abstrakčiam mąstymui ir valingo elgesio pagrindams), antra, - dėl tam tikro visuomenės gyvenimo būdo (ar kultūrinių aplinkybių), nes būtent šis žaidimo tipas dabar yra dažnai ignoruojamas.
Pirmiausia norėjome pristatyti trejų metų projekto „Savireguliacijos ugdymas žaidžiant“ rezultatus, gautus Lietuvos edukologijos universiteto žaidimų tyrimų laboratorijoje. Antra, siekėme pirmą kartą lietuvių kalba aptarti žaidimo teoriją, pagrįstą kultūrine-istorine psichologija. Mūsų tikslas buvo suformuluoti ir pristatyti pagrindinius savireguliacijos ugdymo per žaidybines veiklas principus. Galiausiai, mes siekėme aprašyti bendrų (suaugusiojo ir vaiko) žaidybinių veiklų praktinio panaudojimo etapus, kurie padeda vaikui ugdyti savireguliacinį elgesį žaidimo metu. Straipsnis parengtas vykdant „Savireguliacijos įgūdžių vystymas žaidybinėje veikloje“ (projekto Nr. VP-3.1-ŠMM-07-K-02-066), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ įgyvendinimo priemonę „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija)“.
Žaidimas ir emocinis intelektas
Vaikui žaidimas yra prasminga veikla (ji niekada nėra beprasmė), o kitos veiklos tikslas vaikui gali būti neaiškus. Pvz., suaugusiojo pasiūlytos veiklos tikslas ir prasmė dažnai gali būti labai aiški ir suprantama tik pačiam suaugusiajam, bet ne vaikui. O tai labai svarbu, nes, anot žymaus rusų psichologo L. Vygotsky‘o, žmogaus sąmonės raidai reikalinga prasmė. Vaiko sąmonė formuojasi orientuojantis į prasmę ir konstruojama aplink prasmes, todėl stebėdami žaidimą, patys žaisdami su vaiku, galime pabandyti suprasti vaiko kuriamą pasaulį. Svarbu suprasti, kad žaisdamas vaikas mėgina atkartoti emociškai reikšmingus įvykius, įspūdžius, išgyvenimus. Jis juos visuomet savaip interpretuoja ir perkuria mėgindamas suprasti, prisijaukinti ir atrasti jiems vietą savo kuriamame pasaulyje. Žaidimas, anot L. Vygotsky, - tai nežodinis pasakojimas. Žaisdamas vaikas kuria unikalų pasakojimą apie save ir pasaulį. Taigi žaidimas - mažo vaiko mąstymas. Kai maži vaikai pradeda žaisti, jie mąsto judesiais ir veiksmais, kalba gestais. Mažo vaiko vaizduotė dar neišplėtota, jis neturi planų, kas vyks toliau, todėl žaidimo veiksmas yra vaiko mintis, kartu skatinanti vaiko mąstymą. Taip stebėdami vaikų žaidimą, galime pamatyti, kad mažam vaikui keliauti lėktuvu reikia daugelio priemonių ir tik kelių žodžių. Vyresni (penkerių-šešerių metų) vaikai jau mąsto žodžiais, kurie gali tapti (arba netapti) veiksmais žaidime. Vaikai vis daugiau kalbasi vienas su kitu apie skridimą ir dažnai jiems jau nereikia daug veiksmų: „Dabar mes Afrikoje“, „o, palauk… ūūū… skrendam… Australija, kengūros“.
Taigi vaizduotės žaidimai yra labai reikšmingi vaiko raidai, nes padeda kalbą tarsi „įvidinti“, kad ji taptų mąstymo priemone. Vaikui žaidžiant taip pat galime pastebėti, kaip jis pereina tam tikrus mąstymo etapus laiko ir erdvės atžvilgiu (M. Klein): galiausiai „bet kur ir bet kada“ - vaikas laisvai fantazuoja apie tai, kas gali atsitikti bet kokioje erdvėje, vaiko žaidimo nesaisto nei laikas, nei vieta (transcendentinis mąstymas, nesusietas erdvės ir laiko).
Vaiko vidiniame pasaulyje slypi daug ir įvairių emocijų. Baimės būdingos amžiaus tarpsniams, jos keičiasi ir žaisdamas vaikas geba jas iškelti ir „žaisti“ jomis: nupiešti, nulipdyti, suklijuoti iš gabalėlių linksmą pabaisą, suvaidinti grėsmingą situaciją ir išgyventi ją saugioje aplinkoje. Žaidimas padeda nerimą perkelti iš minčių į veiksmą - žaidimą. Tai taip vadinama sublimacija - kai kažkas, kas mus užvaldė, atrodo neįmanoma, tampa nauju kūriniu. Būtent pasakos - geras to pavyzdys. Vaikas, klausydamas istorijos apie pabaisą, prarijusią mergaitę, išgyvena baimę būdamas šalia jam saugaus asmens, mamos ar tėčio, kuris gali apginti, apsaugoti, pasirūpinti juo. Laiminga pabaiga visuomet veikia padrąsinančiai, leidžia vaikui ir gyvenime, po skausmingų situacijų tikėtis geros išeities, jos ieškoti, nenuleisti rankų.
Pranešti apie iškilusius sunkumus, sielvartą ar iššūkius galime žodžiais. Tačiau vaikai naudoja netiesioginį, tačiau veiksmingą būdą pranešti apie tai, kas juos kamuoja - per žaidimą. Stebint žaidžiantį vaiką tikrai pavyks pastebėti jo patirtas vidines traumas, išgyvenimus, stiprias emocijas. Žaidimas taip pat labai vertinga ir paguodos, ir sunkios situacijos ar konflikto sprendimo priemonė. Kadangi žaidžiant, galima viską interpretuoti kaip „netikroviška“, vaikas gali lengviau išsakyti, išreikšti sunkias patirtis, atskleisti įvykius, apie kuriuos kalbėti negalėtų, bijodamas, kad jo pyktis ar baimės nepakenktų kitiems ar jam pačiam.
Žaidimas ankstyvoje vaikystėje: žaidimo vaidmuo bet kokioje aplinkoje
Socialiniai įgūdžiai ir žaidimas
Bet koks buvimas grupėje - tai laikas, kai mokomasi patenkinti savo poreikius ir nepakenkti kitų interesams. Santykių palaikymo įgūdžių padeda įgyti žaidimai. Ypač įdomu stebėti žaidimus, kur pasiskirstoma vaidmenimis, užduotimis, atsakomybėmis. Nuo pirmųjų savo žaidimų vaikai imituoja suaugusių gyvenimą, kartoja tai, ką mato savo šeimose, artimoje aplinkoje. Arba elgiasi priešingai. Kai kurie nuosekliai perima lyderio, žaidimų vadovo poziciją: jie sprendžia, kas kuo bus žaidime, imasi iniciatyvos teisėjauti ginčuose, pirmieji pradeda žaidimą. Kiti gi gali elgtis pasyviai, paklūsta, o dar kiti - konkuruoja. Mūsų tėvų užduotis galėtų būti stebėti, ar vaikas neužstringa viename vaidmenyje (ypač jeigu tai savotiškos „aukos“ pozicija) ir pasikalbėti apie tai su vaiku, inicijuoti jį keisti savo vaidmenį, išmėginti kitą, padrąsinti jį, papasakojant pavyzdžių iš savo gyvenimo. Kartais vaikai lieka juos netenkinančioje pozicijoje neturėdami idėjų, kaip galėtų iš jos išeiti, kaip kitaip elgtis ar reaguoti. Tokiu metu jiems tikrai reikia išorinės pagalbos.
Niekas nemėgsta pralaimėti. Kai kurie vaikai taip nenori būti nesėkmingais, kad sugalvoja, kaip „apeiti“, sulaužyti, ignoruoti taisykles. Tai labiau būdinga 3-6 metų amžiaus, o vėliau jau paauglystėje. Taisyklių laužymas ir pagunda sukčiauti būdinga žmogiškajai giminei. Tačiau reikėtų sunerimti, jeigu pastebėjome, kad vaikas labai dažnai arba net visuomet žaisdamas ignoruoja taisykles, mėgina apgauti, naudojasi bet kokia spragele. Čia galima galvoti apie vaiko nesugebėjimą paklusti, ribų nepripažinimą, kas ateityje tikrai sukels nemažai rūpesčių. Paprastai tokiu atveju vaikui žaidimas kompensuoja kažkokio labai svarbaus jo poreikio patenkinimo deficitą. Tai gali būti vos ne gyvybinė būtinybė, suteikianti prieglobstį vaiko vidinio emocinio nesaugumo sąlygomis. Jeigu toks nesaugumas ūmus ir laikinas (persikraustymas, skyrybos, artimo žmogaus netektis), žaidimas tampa priebėga, galimybe nejausti realybės skausmo ar nepakeliamos atsakomybės. Jeigu laiku suteikiama pagalba ir palaikymas, ši priklausomybė gali būti trumpalaikė.
Pirmieji, dažniausiai vienturčiai šeimoje, likę vieni jaučiasi pakankamai gerai, randa kuo save užimti, sugalvoja sau veiklos ir į ją įsijaučia. Greičiausiai jie tiesiog taip įpratę - visą laiką tvarkytis patys, kitų įsikišimas sutrikdo jų tvarką, įpročius ir jie tiesiog nemoka žaisti su kitais. Taip gali atsitikti ir dėl šeimos gyvenimo būdo: jeigu tėvai nemėgsta kviestis svečių, patys nesisvečiuoja kituose namuose, vaikas užauga tik tarp suaugusių žmonių. Tokiam vaikui pradėjus lankyti darželį ar mokyklą, ugdytojui tenka labai subtili užduotis neskubant išmokyti vaiką kurti santykius su bendraamžiais, padėti jam įgyti bendro žaidimo įgūdžių, nesukelti jame baimių ir pasipriešinimo. Antroji grupė vaikų - tai vaikai, kuriems sunku žaisti ne tik su kitais, bet ir vieniems. Jie neranda kuo užsiimti, jų vidiniame pasaulyje daug nerimo.
Mąstymas ir žaidimas
Nėra vieningo apibrėžimo, kas yra žaidimas. Jis nuo kitos vaikų veiklos skiriasi motyvuotu vaiko pasitenkinimu, kylančiu žaidžiant, nes vaikui rūpi pati veikla (procesas), o ne rezultatas. Vaikas elgiasi spontaniškai - žaidimas užsimezga tyrinėjant jam pažįstamus ir nepažįstamus daiktus, vaikas pats numato žaidimo tikslus, suteikia žaidimui prasmę, pats kontroliuoja šią veiklą. Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta balsų, teigiančių, kad žaidimas - tai daugiau nei tik pramoga.
Kartais suaugusieji linkę manyti, kad viskas, ką vaikai veikia, yra žaidimas. Ir tai neatrodo rimta. Vaikas turi valgyti, o jis pradeda žaisti karą: lėkštė tampa koviniu automobiliu, šaukštas - generolu, o košė (ar duonos riekė) - puikiausiu artilerijos sviediniu. „Prašau baigti“ - tai turbūt pirma mintis, ateinanti mums į galvą. „Taip elgtis negalima“ - antroji. „Tai nerimta“. Nerimta? Žodis „rimtas“ lietuvių kalboje turi kelias reikšmes: tas, kuris elgiasi apgalvotai ir nelengvabūdiškai, yra susikaupęs, susimąstęs; tai, kas yra svarbu, reikšminga, ar tai, kas reikalauja sutelkto dėmesio ir susikaupimo. Ar žaidimas prie stalo vaikui nėra svarbus ir reikšmingas, ar į tai jis nesutelkia dėmesio?
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
