Šv. Jonas Bosko (Giovanni Melchior Bosco) - katalikų kunigas, našlaičių ir apleistų paauglių globėjas, saleziečių kongregacijos įkūrėjas - gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. vynuogynuose paskendusiame Pjemonte, Beki gyvenvietėje, netoli Turino (Italija).

Neturtingų žmonių, Margaritos ir Frančesko Boskų, šeimoje į pasaulį atėjo kitoks žmogus - prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų palaužtoje Europoje dirbti ne griovimo, bet statymo darbus, atlikti meilės misiją. Būdamas trejų, Jonukas neteko tėvo, jį augino ir auklėjo motina - darbšti, energinga, pamaldi moteris. Iš jos jis ir išmoko nuolat dirbti, pamaldumo, stiprybės.
Jau būdamas ketverių skleidė gėrį, ir tai darė įtaką ne tik bendraamžiams, bet ir vyresniems draugams. Nuo pirmųjų „oratorijų“ kaimo tvartuose Jonukas pagrindiniu vaikų ir suaugusiųjų subūrimo tikslu laikė maldą. Likęs vienas taip pat melsdavosi arba skaitydavo. Būdamas paauglys, toliau skleidė maldingumą aplinkiniams: mokė bendraamžius katekizmo, kartojo jiems, ką buvo išgirdęs bažnyčioje, pasakojo pamokančius pavyzdžius, mokė kalbėti rožinį, giedoti giesmes.
Penkiolikos metų pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Nuolat kilnojosi iš vienų namų į kitus, imdamasis įvairiausių amatų - uždarbiaudavo skusdamas barzdą, lopydamas drabužį. Buvo siuvėjas, muzikas, dailidė, konditeris, virėjas, akrobatas, kad tik galėtų mokytis. Naktimis studijavo italų ir lotynų klasikus, tenkindamasis skurdžia pastoge ir valgiu.

1841 m. gegužės 26-ąją buvo įšventintas kunigu. Šventimų dieną sąsiuvinyje užrašė: „Kunigas neina vienas nei į dangų, nei į pragarą. Jei darys gera, eis į dangų su visomis sielomis, kurias bus savo geru pavyzdžiu išgelbėjęs“.
Oratorijų pradžia - centro, kuriame apleisti vaikinai ir kaliniai rastų pagalbą, organizavimas. Vaikinų daugėja, juos kunigas vedasi į kalvas, prie upės, į Marijos šventoves. Kunigo linksmumas, nuoširdumas ir gerumas itin traukė jaunuolius; jis kartodavo: „Žaiskite, šokinėkite, darykite, ką norite, tik nenusidėkite.“
1859 m. keliolika pirmųjų klierikų, daugiausia buvusių oratorijos auklėjinių, susirišo su Bažnyčia ir kun. Bosko vienuoliškais įžadais, tokiu būdu pradėdami Saleziečių Kongregaciją. Jos pavadinimas kyla iš Kongregacijos globėjo šv. Pranciškaus Salezo, išsirinkto globėju dėl savo gerumo.
Mintys apie misijas ramybės nedavė jau nuo seminarijos laikų - sapnuose vis buvo kviečiamas į įvairius kraštus. Prisiminęs sapną, Jonas Bosko pagal žemėlapius atpažino Pietų Ameriką, Patagoniją. 1874 m. saleziečius pakvietė Buenos Airių arkivyskupas. Iš viso šv. Jonas Bosko surengė vienuolika misijinių ekspedicijų.

Kun. Jonas Bosko mirė 1888 m. sausio 31 d., būdamas 73-ejų. Viskas, ką jis paliko, - ne gausybė raštų, o gyvenimas, kurį jam buvo lemta nugyventi ir kurį jis nugyveno, susisaistęs meilės ryšiu su kiekvienu sutiktu artimu. Kun. Jonas Bosko Dievo tarnu buvo paskelbtas 1909 m., palaimintuoju - 1929 m. ir šventuoju - 1934 m.
Šv. Jonas Bosko sakydavo: „Mes turime siekti užgauti širdyse dėkingumo stygą, dėkingumo, kurį esame skolingi Dievui mainais už malones, Jo dosniai išlietas mums.“ Jis atsidėkojo visišku savęs išsižadėjimu ir paskyrimu silpniesiems, beglobiams, pamirštiems.