Vaikų baimės, dvasinė apsauga ir auklėjimas: biblinė ir psichologinė perspektyva
Kiekvienas žinome, kas yra nerimo jausmas. Kai kalbame apie vaikus, tai tampa ypač jautri tema jiems patiems ir jų tėveliams. Visi norime, kad mūsų vaikai per pasaulį eitų iškelta galva - drąsiai, ryžtingai, su pasitikėjimu. Deja, kai kurie vaikai tampa užsidarę, baikštūs, kiti atvirkščiai - neklusnūs ir maištingi. Ir vieniems, ir kitiems atsiskleisti socialinėje aplinkoje trukdo viduje tūnantis nerimas. Nors vaikai gali bijoti įvairių dalykų, o jų baimės priežastys yra labai įvairios, svarbiausia į tai atkreipti dėmesį, o ne viltis, kad vaikas „iš to išaugs“.
Normalus nerimo lygis vaikui padeda mobilizuoti organizmo funkcijas, kurios pagerina dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą. Nerimas vaiką skatina ieškoti sprendimo, savarankiškai elgtis, tyrinėti naujas situacijas. Vaikai patiria įvairias baimes ir nerimą nuo to momento, kai gimsta. Vaikui augant kiekviename amžiaus tarpsnyje išgyvenamos savitos baimės.
Vaikų baimės ir nerimas: natūralus raidos etapas
Baime vadiname nemalonų jausmą, kai nujaučiamas esamas arba artėjantis pavojus. Nerimas - plačiau apimanti būsena, kai dėl kažko jaudinamasi, jaučiamasi emociškai ir fiziškai nesmagiai. Nerimas yra susijęs su neapibrėžtumu, pavyzdžiui, bijomasi atsiskirti nuo tėvų, liekant darželyje, arba išeiti iš namų į lauką, nes ten gali kažkas įvykti (sunku tiksliai nusakyti, kas būtent). Fobija - tai ypač stipri, išliekanti ir vaiko amžiui nebūdinga baimė, kuri sutrikdo normalų vaiko gyvenimą ir trukdo jam daryti tai, ko jis norėtų.
Baimės gali būti labai naudingos ir reikalingos, užtikrinančios saugumą: pavyzdžiui, bijodami gyvačių, stengiamės jų vengti ir jokiu būdu netyčia neužminti, bijodamas aukščio, vaikas nelipa ant namo stogo ir nerizikuoja nukristi. Apie fobiją ar nerimo sutrikimą galime galvoti tuomet, kai baimė ar nerimas sutrikdo didžiąją vaiko kasdienio gyvenimo dalį: trukdo jam užmigti ir miegoti, leisti laiką su šeima, eiti į darželį ar mokyklą, leisti laiką su draugais.
Amžiaus tarpsniams būdingos baimės
Kūdikiai ir mažyliai (iki 1 metų)
- Triukšmas ir kiti dirgikliai: mažo vaiko nervų sistema yra dar nepajėgi aprėpti per didelio informacijos kiekio, kurios ji yra dar nepajėgi apdoroti (pavyzdžiui, kūdikį pernelyg greitai paguldant, jam sukyla jausmas, lyg staiga kristų žemyn).
- Atsiskyrimas nuo artimųjų: kūdikiai dar nesuvokia, kad žmogus ar daiktas, kurio dabar nemato, nėra pradingęs visam laikui. Toks „daiktų tvermės“ supratimas ima formuotis tik 8-10 mėnesių amžiuje. Tik tada mažyliai pradeda suprasti, kad, jeigu jūs išeinate į kitą kambarį, jūs nedingstate, tik esate kažkur, kur jie negali pamatyti.
- Nepažįstami žmonės: nepažįstamų žmonių baimė stipriausia 6-8 mėnesių kūdikiams. Tada kūdikiai būna sukūrę stiprų ryšį su tais žmonėmis, kuriuos dažnai mato ir gerai pažįsta, o visi likusieji jiems yra tie, kurių jie nepažįsta ir kurių „reikia bijoti“.
- Žmonės su kostiumais: kūdikiai nesupranta, kad Kalėdų Senelis, nykštukas ar klounas turėtų būti smagu, todėl jie kur kas mieliau pasiliktų ant mamos ar tėčio rankų, o dovanas gautų iš artimųjų rankų.
- Pokyčiai namuose ir nuspėjamumo trūkumas: baldų perstūmimas, sienų perdažymas ir panašiai. Maždaug metų sulaukęs mažylis pradeda savarankiškai vaikščioti, ir tai susiję su jo atsiskyrimo nuo tėvų ir savarankiškumo pradžia: mažylis viską nori daryti pats, išbandyti, ką jis gali ir ko negali. Šiuo laikotarpiu svarbu, kad jo aplinka būtų nuspėjama - tai suteikia didesnį saugumo jausmą.
Priešmokyklinukai (2-4 metai)
- Įsivaizduojamos baimės: gali bijoti pačių įprasčiausių dalykų, ir tai suaugusiesiems gali būti sunkiai suprantama (pavyzdžiui, kirpti plaukus, nagus).
- Tai, kas neįprasta: nauja mamos šukuosena, tėtis su barzda, jei anksčiau jos nenešiojo, arba be barzdos, jei nešiojo, lėlė su nulūžusia ranka.
- Fantastinės būtybės: monstrai, šmėklos, raganos. Tai amžius, kai vaikų vaizduotė tampa ypač laki, todėl triukšmas už lanko gali atrodyti kaip į kambarį besibraunanti ragana, o lovos girgžtelėjimas - kaip įrodymas, kad po lova tikrai gyvena šmėkla.
- Atsiskyrimas nuo artimųjų: baimė atsiskirti nuo tėvų ar nuo kitų vaikui svarbių žmonių ar augintinių.
- Tamsa ir buvimas vieniems naktį: ypač baisu išgirdus keistą garsą ar pamačius šešėlius.
Ikimokyklinukai (5-6 metai)
- Atsiskyrimas nuo artimųjų: šiuo amžiaus tarpsniu vaikai gali labai nenorėti atsiskirti nuo kurio nors iš tėvų ar jų abiejų. Tai susiję su atsiradusiu suvokimu, kad žmonėms, kuriuos jie myli, gali nutikti kas nors blogo.
- Monstrai, raganos, šmėklos: visa kita, ką sukuria laki vaikų vaizduotė.
- Stichijos ir nelaimės: tamsa, triukšmas, likimas vieniems naktį, pasiklydimas, liga, potvynis. Košmarai, gąsdinantys sapnai. Ugnis, vėjas, žaibas, griaustinis. Šio amžiaus vaikai bando susigaudyti, kur yra įvairių reiškinių priežastis ir pasekmė.
Pradinukai (7-11 metai)
- Fantastinės būtybės: monstrai, raganos, šmėklos, šešėliai ant sienos naktį.
- Buvimas vieniems namuose: šio amžiaus vaikai dar nėra labai savarankiški: jie dar mokosi patys įveikti kylančius sunkumus.
- Asmeninių nelaimių baimė: baimė, kad kas nors nutiks jiems patiems arba vaikui svarbiems žmonėms ar augintiniams. Kad susižeis, susirgs, pateks į avariją ar katastrofą.
- Mirties baimė: vaikai pradeda suprasti, kad kažkada gyvenime miršta kiekvienas, ir mirtis yra negrįžtama.
- Baimė būti atstumtiems bendraamžių: baimė būti atstumtiems ar nemėgstamiems bendraamžių.
Paaugliai (nuo 12 metų)
- Bendraamžių nuomonės baimė: paauglystės laikotarpio pagrindinė užduotis - susigaudyti, kas aš pats esu ir kokia mano vieta šiame pasaulyje. Todėl paaugliams tampa svarbu tai, ką apie juos galvoja kiti.
- Rizika ir jos pasekmės: paauglystė - tai laikotarpis, kai paaugliai yra linkę kvailai rizikuoti: rizika reikalinga tam, kad jie susigaudytų, ką gali ir kur yra jų galimybių ribos, tačiau kartu kelia baimę dėl galimų pasekmių.
- Akademinė ir karjeros baimė: baimė, kad susimaus mokykloje, per egzaminus, neįstos ten, kur nori ir t.t. Paaugliai galvoja apie tai, ką jie norėtų daryti gyvenime.
- Pasaulio grėsmės: susidūrimas su nusikaltėliais, karas, terorizmas, nelaimingi įvykiai, katastrofos - visa tai, ką galėjo išgirsti per žinias.
- Baimė kalbėtis apie asmeninius dalykus: paaugliai mokosi būti mažiau priklausomi nuo tėvų ir savo problemas spręsti savarankiškai.
- Baimė būti atstumtam ir pamirštam: paauglys taip jaučiasi, jeigu jo nepakviečia į vakarėlį ar kurį laiką neparašo, nepriima į grupę socialiniuose tinkluose. Šiuo amžiaus tarpsniu tai be galo svarbu.
Kada baimė tampa problema?
Dažniausiai vaikų baimės, susijusios su amžiumi - atsiskyrimo nuo tėvų ar vaizduotės sukurtų monstrų - augant išnyksta savaime. Žinoma, jei baimę užakcentuojame, tai ji pradeda kelti stiprius jausmus. Tai dažniausiai pasireiškia nerimu, pykčio priepuoliais.
Jei baimė ima trukdyti įprastam gyvenimui - vaikas bijo atsiskirti, dėl baimės nenori eiti į kiemą, darželį ar kur nors kitur, bijo žaisti su kitais vaikais, gali sutrikti miegas, kamuoti košmarai - tai jau rimti ženklai, jog tokia baimė gali ir nepraeiti savaime. Gali atsirasti ir psichosomatinių simptomų - skaudėti pilvą, galvą, pykinti, svaigti galva. Visi šie ženklai rodo, jog vaiko jaučiama baimė yra labai stipri ir siekiant ją palengvinti reikėtų kreiptis į specialistus. Dvidešimties vaikų grupėje darželyje dažniausiai būna bent vienas, susiduriantis su stipria baime ir nerimu.
Nerimo sutrikimai
- Atsiskyrimo nerimo sutrikimas: pasireiškia pernelyg didele ir raidos tarpsnio neatitinkančia baime atsiskirti nuo tėvų, palikti namus. Vaikai perdėtai nerimauja galvodami, kad jų artimiems žmonėms nutiks kažkas blogo - jie susirgs, paklius į avariją, numirs. Tokie vaikai sunkiai užmiega, sapnuoja košmarus, kad juos palieka mama, arba kad jie kažkur klaidžioja vieni ir pasimetę. Dažnai mokyklos baimė kyla būtent dėl atsiskyrimo nerimo.
- Specifinė fobija: konkreti kokio nors objekto ar situacijos baimė. Bijoma gyvūnų, aukščio, maisto, kraujo, egzaminų ir kitų objektų ar situacijų.
- Generalizuotas nerimo sutrikimas: nuolatinis nerimas, apimantis keletą sričių, tokių kaip sveikata, šeima, saugumas, pasaulio įvykiai, gamtos katastrofos. Vaikas numato šimtus galimų pasekmių, kurioms, jo manymu, jis turi būti pasiruošęs.
- Socialinė fobija: nuolatinė baimė atsidurti tokiose situacijose, kuriose būtų stebimi kitų žmonių ir neigiamai įvertinti. Paprastai baiminamasi, kad kiti pamatys jų nerimą - prakaitavimą, paraudimą, drebėjimą, balso virpėjimą.
- Potrauminio streso sutrikimas: gali išsivystyti vaikui išgyvenus stiprų traumuojantį įvykį (tėvo ar motinos mirtis, avarija, seksualinė ar fizinė prievarta).
Nerimo atsiradimo priežastys
- Amžiaus tarpsnis: dalį baimių gali lemti amžiaus tarpsnis. Iki metų amžiaus vaikų psichika labai intensyviai formuojasi, todėl jiems itin svarbus ryšys su žmogumi, kuris daugiausiai jais rūpinasi, o tai lemia ir baimę išsiskirti.
- Nervų sistemos jautrumas: vaikams nerimas gali atsirasti dėl per didelio nervų sistemos jautrumo, dėl kurio vaikas į išorės dirgiklius reaguoja daug jautriau.
- Auklėjimo stilius: manoma, kad viena iš svarbiausių priežasčių vaiko nerimo sutrikimui atsirasti yra tėvų ir vaikų santykiai. Ypač didelę įtaką daro pernelyg globojantis, perdėtai kontroliuojantis ir pernelyg kritiškas auklėjimo stilius.
- Aplinkos įtaka: nerimą kelia ne pats įvykis, o kaip vaikas jį interpretuoja. Pavyzdžiui, pamatęs šuniuką, vienas vaikas krykštaudamas bėga jo paglostyti, kitas vaikas atvirkščiai - susigūžia ir pasislepia už tėvelio ar mamytės.
- Realūs įvykiai: baimių atsiradimą lemia ir realūs įvykiai, traumuojantys psichiką, pavyzdžiui, smurtas, nelaimingi atsitikimai ir kiti dalykai.
Pagalba vaikui, patiriančiam nerimą
Pastebėję vaiko nerimą, galite patys išmėginti kai kurias nesudėtingas, vaikams lengvai suprantamas strategijas:
- Įveskite tvarką ir struktūrą: nerimastingiems vaikams sunku gyventi šeimoje, kurios gyvenimo stilius spontaniškas ar chaotiškas. Taip pat naudinga su vaiku sutarti, kokios yra jo elgesio ribos ir pasekmės.
- Padėkite vaikui atpažinti ir suvokti savo jausmus: padėkite vaikui pastebėti ir atskirti jo jausmus juos įvardindami. Paaiškinkite, kad visi žmonės patiria įvairius jausmus, kuriuos parodo skirtingai.
- Suteikite galimybę vaikui kalbėti apie jausmus: tėvams svarbu atidžiai stebėti ir klausytis, kai vaikas išreiškia jausmus tiesiogiai (žodžiu) arba netiesiogiai (per kūno reakcijas, elgesį).
- Nuraminkite: ramybės, šilumos suteikimas yra puiki strategija norint sumažinti vaiko nerimą. Tai gali būti žodiniai nuraminimai, supimai, apkabinimai, dainavimas, istorijų pasakojimas, glostymas.
- Gerbkite vaiko baimes: vaikams nepadeda, jeigu tėvai tiesiog liepia nustoti bijoti.
- Formuokite drąsų elgesį: stebėdami tėvus ir jų reakcijas, vaikai nustato, ar situacija saugi ar pavojinga. Svarbu parodyti vaikui tinkamą saugų elgesį pavojų keliančioje situacijoje arba drąsų ir pasitikintį elgesį to reikalaujančioje situacijoje.
- Skatinkite drąsų elgesį: tėvai gali švelniai paskatinti vaiką susidurti su baimę keliančia situacija. Susidūrimas su baimę keliančia situacija sumažina nereikalingą išankstinį ir esamą nerimą.
- Mokykite bendrauti su žmonėmis ir daiktais, keliančiais baimę: užduotį suskaidykite į mažesnius žingsnelius, kuriais eidamas vaikas gali jausti, kad kiekvieną iš jų gali įveikti.
- Apdovanokite vaiką: apdovanokite vaiką už kiekvieną įveiktą etapą. Tai gali būti karštas šokoladas, mėgstamas filmukas ir kt.
- Mokykite vaiką atsipalaiduoti: atsipalaidavimo įgūdžiai padeda vaikui kontroliuoti savo kūną ir neleisti to daryti nerimui. Galima mokyti vaiką lėtai kvėpuoti, įtempti ir atpalaiduoti raumenis.
- Paskatinkite veiklą, kuri vaikui yra maloni: kai vaikas nerimauja, paskatinkite jį užsiimti jį džiuginančia veikla. Tai gali būti mėgstamas žaidimas, piešimas, aktyvi veikla lauke, knygos skaitymas ar žaidimas su draugais.
- Pasakokite pasakas: knygos apie jausmus gali būti labai naudingos, kadangi jose pavaizduojamos įvairios elgesio strategijos, kurios padeda įveikti baimes ir nerimą.
- Mokykite spręsti problemas: mokykite vaiką apibrėžti savo problemą, išklausykite ir pasikalbėkite apie jo jausmus, tik vėliau pereikite prie problemos sprendimo ieškojimo.
- Padėkite pakeisti negatyvias mintis: paaiškinkite vaikui, kokią įtaką jo jausmams daro jo mintys. Padėkite pakeisti nenaudingą mintį labiau padedančia, pozityvia mintimi.
- Nebijokite, o džiaukitės, jeigu vaikas tampa savarankiškesnis: leiskite jam pačiam pažinti aplinką, patirti nesėkmę ir suvokti pasekmes. Nepersistenkite globodami vaiką ir mėgindami apsaugoti jį nuo bet kokios nesėkmės.
"Atsakomybės amžius" ir vaiko dvasinė būklė
Be psichologinių iššūkių, tėvai neretai susiduria ir su dvasiniais klausimais, susijusiais su vaikų gerove. „Atsakomybės amžiaus“ idėja - tai požiūris, kad vaikai nėra atsakingi už savo nuodėmes prieš Dievą iki tol, kol jie pasiekia tam tikrą amžių, ir, jeigu vaikams miršta prieš pasiekiant „atsakomybės amžių“, dėl Dievo malonės tam vaikui bus garantuotas įėjimas į dangų.
Šis požiūris yra įsitikinimas, kad Dievas išgelbsti visus, kurie niekada neturėjo galimybės priimti sprendimą tikėti ar netikėti Kristumi. Dažnai diskusijose apie atsakomybės amžių pamirštamas faktas, kad vaikai, nesvarbu, kokie jauni bebūtų, nėra „nekalti“, ta prasme, kad jie nėra be nuodėmės. Biblija moko, kad nors kūdikis ar vaikas nepadarė asmeninės nuodėmės, visi žmonės, įskaitant kūdikius ir vaikus, yra kalti prieš Dievą, nes jie paveldėjo nuodėmę.
Paveldėta nuodėmė yra perduota iš mūsų tėvų. Psalmių 51:5 Dovydas rašė: „Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina“. Dovydas pripažįsta, kad net pradėjime jis jau buvo nuodėmingas. Vien pats širdį griebiantis faktas, kad kūdikiai miršta, parodo, kad jie yra paveikti Adomo nuodėmės. Kiekvienas asmuo, kūdikis ir suaugęs, yra kaltas prieš Dievą; kiekvienas nusikalto prieš Dievo šventumą.
Vienintelis būdas Dievui būti teisingam ir tuo pačiu metu paskelbti žmogų teisiu yra tam žmogui gauti atleidimą per tikėjimą Kristumi. Kristus yra vienintelis kelias. Jono 14:6 užrašyti Jėzaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą, tik per mane.“
Kūdikiai ir mažyliai be gebėjimo tikėti
Kaip tuomet su kūdikiais ir mažais vaikais, kurie dar nesugeba priimti to sprendimo? „Atsakomybės amžius“ yra supratimas, kad tie, kurie miršta nepasiekę atsakomybės amžiaus, yra automatiškai išgelbėti dėl Dievo malonės ir gailestingumo.
Trylika metų yra laikomas priimtiniausiu amžiumi, kuomet vaikas gali priimti sprendimus. Šis amžius paremtas žydų papročiu, kad vaikas tampa suaugusiu, kai jam sukanka trylika metų. Tačiau Biblijoje niekur tiksliai neparašyta, kad trylika metų yra amžius, kuomet vaikas gali priimti sprendimus. Tikriausiai amžius skiriasi priklausomai nuo vaiko. „Atsakomybės amžius“ pasibaigia tada, kai vaikas gali priimti tikėjimo sprendimą dėl Kristaus.
Pirmame Jono 2:2 parašyta, kad Jėzus yra „permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ Šioje eilutėje aiškiai parašyta, kad Jėzaus mirties užtenka padengti visoms nuodėmėms, ne tik nuodėmėms tų, kurie tikėjimu ateina pas Jį.
Ištrauka, kuri, rodos, labiausiai tinka šia tema yra 2 Samuelio 12:21-23. Šių eilučių kontekstas yra Dovydo paleistuvystė su Batšeba, dėl kurios Batšeba pastojo. Viešpats nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą pasakyti, kad dėl nuodėmės Viešpats mirtimi pasiims tą vaiką. Dovydo atsakas buvo gedulas ir malda už vaiką. Bet kai vaikas mirė, Dovydo gedulas baigėsi. Dovydo tarnai stebėjosi tai girdėdami. Jie sakė karaliui Dovydui: „Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai? Jis atsakė: ‚Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: ‚Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs‘. Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį susigrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane.“
Dovydo atsakymas parodo, kad tie, kurie neturi gebėjimo tikėti, yra saugūs Viešpatyje. Dovydas sakė, kad jis gali eiti pas vaiką, bet negali pasiimti vaiko atgal. Taip pat svarbu, kad Dovydas rado paguodą tame žinojime. Nors įmanoma, kad Dievas panaudoja Kristaus išpirką sumokėti už nuodėmes tų, kurie nesugeba priimti sprendimo, Biblijoje niekur konkrečiai neparašyta, kad Jis tai daro. Taigi šia tema mes neturėtume būti labai dogmatiški ir tvirto nusistatymo.
Mes laikomės pozicijos, kad Dievas panaudoja Kristaus išpirką padengti kūdikių ir tų, kurie protiškai yra neįgalūs, nuodėmėms padengti, nes jie patys neturi sugebėjimo suprasti savo nuodėmingumo ir poreikio Gelbėtojui. Tačiau mes negalime būti dogmatiški apie tai. Viena tikrai žinome: Dievas yra mylintis, gailestingas, teisingas ir maloningas.
Vaiko auklėjimas ir fizinės bausmės bibliniame kontekste
Lietuvą sukrėtusi mamos ir patėvio sumušto keturmečio mirtis šiomis dienomis pažadino daug diskusijų. Ar auklėdami savo vaikus tėvai gali juos bausti? Krikščionys neretai tvirtina, jog Biblija ne tik pateisina tėvus, drausminančius savo vaikus fizinėmis bausmėmis, bet ir skatina juos tai daryti. Laiške žydams rašoma, kad „Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“ (Hbr 12, 6). Patarlių knyga teigia, kad „kas gailisi rykštės, nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, rykšte pataiso“ (Pat 13, 24).
Pats blogiausias Šventojo Rašto skaitymas yra fundamentalistinis skaitymas, kuris mato tik žodžius ir nesigilina į prasmę. Šventajame Rašte niekur nėra skatinamas smurtas prieš vaikus, kalbama tik apie bausmes, kaip kad toje eilutėje apie rykštę. Taip, tuo metu fizinės bausmės buvo įprastas dalykas. Tačiau pabrėžiama - bausmės, o ne smurtas. Jei žiūrėtume giliau, pati rykštė pirmiausiai yra metafora.
Bausmių sistema turi egzistuoti, nes bausmė yra natūrali mūsų elgesio pasekmė. Svarbiausia, kad ji nežemintų žmogaus orumo. Visiškas bausmių atsisakymas būtų klaida, nes užaugintume egoistą, ribų nežinantį vaiką. Pavyzdžiui, jei vaikystėje žinodavome, kad jeigu per savaitę gausime du dvejetus, tėvai mūsų savaitgalį nesives į spektaklį, kuriuos labai mėgdavome. Ta bausmė būdavo pagrįsta ir ji nebuvo smurtavimas.
Bažnyčioje galioja kanonų teisė, visuomenėje - baudžiamoji teisė. Tačiau teisėje pabrėžiama, kad bausmė turi padėti žmogui pasitaisyti. Skaitant Senąjį Testamentą, galima rasti labai daug gražių žodžių apie šeimą, o apie smurtą prieš vaikus praktiškai nieko nėra, tik paminėtos bausmės. Šiandien fizinės bausmės dažnai virsta smurtu. Žmogus peržengia bausmės ribas ir pradeda smurtauti.
Tuo tarpu Naujajame Testamente matome, kad vaikų teises visų pirma gynė pats Jėzus. Jis sakė „leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mk 10, 14), jis laimino vaikus ir padarė juos pavyzdžiu suaugusiems. Toje visuomenėje tai tikrai buvo neįprasta. Taip pat Naujajame Testamente randame eilutę, prisakančią tėvams neerzinti savo vaikų (Kol 3, 21), kitaip tariant, nesmurtauti prieš savo vaikus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
