Vaikų ir tėvų santykių tema neretai apipinama įvairiais mitais. Šie netikslūs, nepagrįsti įsitikinimai gali turėti reikšmės mūsų tarpusavio supratimui, bendravimo kokybei, kylantiems jausmams ar lūkesčiams. Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste.

Iš tiesų, ribų nustatymas, pareigų ir susitarimų laikymasis nėra tai, kas prieštarauja draugiškam tarpusavio ryšiui. Priešingai, draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius. Sėkmingi tėvų ir vaikų santykiai turi remtis abipuse pagarba. Kad ir kokie netobuli būtų tėvai, vaikams jie nori tiktai gero. Jau vien dėl to vaikai gali gerbti savo tėvus už jų pasiaukojimą, nuoširdų rūpestį ir meilę.
Per pirmuosius trejus-ketverius metus vyksta dideli pokyčiai vaiko gyvenime - tiek kūnas ir neuroniniai ryšiai smegenyse, tiek pažintiniai ir socialiniai gebėjimai vystosi itin sparčiai. Mokslininkai nustatė, kad pirmieji pusantrų vaiko gyvenimo metų yra išties labai svarbūs prieraišumo raidoj. Saugus prieraišumas formuojasi tada, kai vaikas patiria, kad turi saugų prieglobstį - mamą ir tėtį. Tai kaip saugus uostas, kuriame visada vaikas bus priimtas, pasirūpintas, nuramintas ir padrąsintas.
| Amžiaus tarpsnis | Kas svarbiausia vaikui | Kaip galite tai užtikrinti |
|---|---|---|
| Pirmi vaiko metai (kūdikystė) | Saugumas, besąlyginis priėmimas ir meilė | Nešiodami, liesdami, kalbindami, žiūrėdami į akis ir tenkindami poreikius |
Vaikams emocijų ir jausmų pažinimo pradžiamokslis yra tėvai. Jeigu vaikas patiria, kad jo emocijos ir jausmai yra priimami, jis jų neturi slėpti, tada vaikas ilgainiui išmoksta atpažinti savo emocijas ir būsenas. Tiesa ta, kad konstruktyvūs konfliktai netgi gali būti naudingi tėvų ir vaikų santykiams! Konfliktų metu gali būti išsakomi lūkesčiai ir pakovojama už tai, kad susitarimų būtų laikomasi, o asmeninės ribos nebūtų peržengiamos.
Kai tėvai ir vaikai „išgirsta“ vienas kitą, atsižvelgia į vienas kito poreikius ir atsakomybę šeimoje, vaikai liaunasi gyvenę pagal tai, ko iš jų tikisi šeima, ir nustoja maištauti. Vietoj to, tėvams siūlau konkrečiai išreikšti, kas vaiko elgesyje patinka, o kas - ne. Vaikams yra labai svarbu išgirsti iš tėvų, kad jie yra mylimi ne tik tada kai juos lydi sėkmė, bet ir tada kai jiems nepasiseka.
Perėjimas iš vaikystės į paauglystę yra nelengvas metas visiems šeimos nariams. Taigi netiesa, kad savarankiškumo siekiantiems paaugliams nebereikia jų tėvų. Vis dėlto, psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą, dėmesys bei laikas kartu išlieka svarbūs ir paauglystėje. Daug saugiau, kai paauglio pasaulio tyrinėjimas vyksta tam tikrose ribose, išlaikant artimą santykį.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, visą gyvenimą mes esame vaikai. Suaugę, patys tapę tėvais, senstantys mes tebeturime tėvus. Šeimos ryšiams reikėtų sugrąžinti vertę. Tėvų ir vaikų ryšiai nereiškia naudojimosi ar išnaudojimo. Antrąjį suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapą psichoterapeutai sieja su „sugrįžimu“ - kai susitinka suaugę lygiaverčiai asmenys. Šiuolaikiniai žmonės yra sąmoningesni, tad nuostata, kad tiek tėvai, tiek vaikai ką nors privalo duoti vieni kitiems, jau nebeveikia. Šeimos santykiai yra bendrystė - kai man sekasi, tai ir tau sekasi, kai man sunku, tai ir tau sunku.