Žala žmogaus sveikatai yra viena iš skaudžiausių nusikalstamų veikų, o Lietuvos baudžiamoji teisė griežtai reglamentuoja atsakomybę už tokios žalos padarymą. Sveikatos sutrikdymas apibrėžiamas kaip padariniai, sukelti mechaniniu, fiziniu, cheminiu, biologiniu ar kitu poveikiu žmogaus kūnui arba kitaip sutrikdžius jo organizmo funkcijas. Tai gali apimti užkrėtimą liga ar ligą sukeliančia infekcija (pvz., žmogaus imunodeficito virusu, difterija, juodlige) arba kitokį susargdinimą (pvz., sukėlus žmogui psichikos ligą). Svarbu atkreipti dėmesį, kad žala žmogaus sveikatai gali būti padaroma tiek veikimu, tiek neveikimu, t. y., neatlikus tam tikrų veiksmų, kuriuos asmuo turėjo ir galėjo atlikti kito žmogaus atžvilgiu.
Kėsinimasis į savo sveikatą nelaikomas nusikaltimu, nebent tokia veika sudaro kito nusikaltimo sudėtį (pvz., karo prievolininko susižalojimas siekiant išvengti karo tarnybos).
Pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį dažniausiai skiriama sunkus, nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Kriterijai sveikatos sutrikdymo sunkumui nustatyti yra sužalojimo, susargdinimo pavojingumas gyvybei, realus arba siektas žalos sveikatai dydis bei tos žalos pastovumas.
Lietuvos Baudžiamajame kodekse (2000, įsigaliojo 2003) atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą yra nustatyta pagal 135, 136 ir 137 straipsnius. Už šią veiką atsako asmuo, sukakęs 14 metų.

Sveikatos sutrikdymas pripažįstamas sunkiu, jei jis:
Valstybinės teismo medicinos tarnybos vadovas R. Raudys pabrėžia, kad nustatinėdami sužalojimus, ekspertai savo fantazija nesivadovauja ir negali sau leisti darbe vadovautis emocijomis. Objektyvios pasekmės, kurias galima išmatuoti, pavyzdžiui, judesių amplitudės sumažėjimas ar kitos taisyklėse numatytos pasekmės, yra esminės nustatant sutrikdymo sunkumą.
Nesunkų sveikatos sutrikdymą numato du BK straipsniai - 138 ir 139. Nesunkus sveikatos sutrikdymas konstatuojamas, kai sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą daugiau kaip 10 dienų arba nukentėjusysis praranda daugiau kaip 5 procentų, bet mažiau kaip 30 procentų profesinio ar bendrojo darbingumo. Gerokai trumpesnis sąrašas sužalojimų pateikiamas taisyklių dalyje, kurioje kalbama apie nesunkius sveikatos sužalojimus. Taisyklėse numatyta, kad jei sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui ir nėra pavojaus gyvybei, tai sužalojimas laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Nedažnai, bet nutinka, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas yra perkvalifikuojamas į sunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimo sunkumas vertinamas ir skaičiuojant procentus. Pavyzdžiui, po patirtų sužalojimų išlikęs dusulys po fizinio krūvio, matuojamas 15 procentų, yra laikomas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tačiau jei po sužalojimų jus kamuoja dusulys esant ramybės būsenai, tai skaičiuojama 35 procentai, o tai jau gali keisti kvalifikaciją.
Nežymus sveikatos sutrikdymas konstatuojamas, jei sveikata sutrinka ne daugiau kaip 10 dienų. Pagal 140-ąjį straipsnį, numatantį fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, fiksuojamos tūkstančiai nusikalstamų veikų kasmet.
| Sutrikdymo tipas | Pagrindiniai kriterijai | Atsakomybę numatantys BK straipsniai | Minimalus amžius |
|---|---|---|---|
| Sunkus sveikatos sutrikdymas | Pavojingas gyvybei; regos, klausos, kalbos, vaisingumo netekimas; persileidimas; susargdinimas sunkia/nepagydoma liga (ŽIV, hepatitas B/C); kaukolės ar kitų kaulų lūžiai; darbingumo netekimas ≥ 30%. | 135, 136, 137 | 14 m. |
| Nesunkus sveikatos sutrikdymas | Sveikatos sutrikimas > 10 d. (be pavojaus gyvybei); darbingumo netekimas > 5%, bet < 30%. | 138, 139 | 16 m. |
| Nežymus sveikatos sutrikdymas | Sveikatos sutrikimas ≤ 10 d. arba fizinio skausmo sukėlimas. | 140 | 16 m. |
Pagal kaltės formą skiriama tyčinis ir neatsargus sveikatos sutrikdymas. Sukeliant tyčinį sveikatos sutrikdymą siekiama padaryti tam tikro sunkumo žalą (tiesioginė tyčia) arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Baudžiamojo proceso kodekse (2002, įsigaliojo 2003) įtvirtinta sveikatos sutrikdymo masto nustatymo ekspertizės atlikimo tvarka ir pagrindai.

Panevėžio apylinės teismas nuteisė kaltininką pagal BK 135 str. 1 d. (sunkus sveikatos sutrikdymas). Šioje byloje kaltininkas garažų kooperatyvo sargo budėjimo patalpoje panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, suduodamas jam nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, taip sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą. Įvykio metu kaltininkas pats iškvietė policijos pareigūnus ir apsimetė, kad rado nukentėjusįjį jau sumuštą.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta eilė ekspertizių, tačiau kaltininkas turėjo paaiškinimus, kaip jo pirštų antspaudai ir daiktai atsirado sargo budėjimo patalpoje ar nukentėjusiojo kraujas ant jo batų. Visgi, teisme buvo įrodyta, kad nukentėjusįjį sumušė būtent jis. Šiam asmeniui paskirtas terminuotas laisvės atėmimas, o teismas patenkino kontoros klientų civilinius ieškinius. Tai iliustruoja, kaip svarbu teismui remtis ekspertizių duomenimis ir įrodymais, nepaisant kaltininko bandymų išsisukti nuo atsakomybės.
Nuo to, ar nustatomas sunkus, ar nesunkus sveikatos sutrikdymas, priklauso ir nusikaltusiam asmeniui taikoma bausmė. Tačiau visuomenėje dažnai kyla pasipiktinimas, kai rimti sužalojimai teisiškai laikomi nesunkiais.
Sulaužyta koja ar žandikaulis, peiliu sužalotas veidas ar ant kūno likę randai - dažnu atveju tai nėra traktuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. „Nesunkus žmonių kalba reiškia lengvas, toks lingvistinis aspektas, nes nesunkus, atrodo, sumenkina sužalojimą“, - teigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos vadovas R. Raudys. Anot jo, iki 2003-iųjų, galiojant kitoms taisyklėms, nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo vadinamas apysunkiu sveikatos sutrikdymu, o tai galbūt geriau atspindėjo visuomenės suvokimą apie tokio pobūdžio sužalojimus.

Advokatas Gintaras Černiauskas portalui LRT.lt teigė, kad vertinant, ar padarytas sunkus, ar nesunkus sveikatos sutrikdymas, atsižvelgiama ir į grėsmę žmogaus gyvybei. Jis pateikė pavyzdį, kai veido sužalojimai su nykstančiais, nematomose vietose esančiais randais nebuvo vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau, advokato teigimu, po sužalojimų išlikusios psichologinės traumos, kurios nukentėjusįjį gali persekioti visą likusį gyvenimą, įstatyme nenumatomos, o tai sukuria paradoksalią situaciją, kai įstatymas atrodo palankesnis nusikaltėliui, o ne aukai.