Beždžionių užaugintas vaikas: mitai, tikrovė ir mokslo paslaptys

Istorijos apie „Mauglį“ - vaikus, kuriuos laukiniai gyvūnai priglaudė ir užaugino kaip savus - amžiams bėgant jaudino žmoniją. Nors literatūroje, pavyzdžiui, Radjaro Kiplingo „Džiunglių knygoje“ ar Edgaro Rico Burougso sukurtame Tarzano personaže, šis ryšys aprašomas kaip stebuklingas nuotykis, tikrovė dažnai yra kur kas tragiškesnė. Mokslo pasaulyje tokie vaikai kelia daug klausimų: kodėl gyvūnai nusprendžia maitinti žmonių atžalas ir kodėl prisitaikyti prie civilizacijos jiems dažniausiai yra neįmanoma?

Realių „laukinukų“ patirtys

Maugliu dabar vadinami vaikai, užauginti gyvūnų, kurių globon mažyliai patenka dėl įvairiausių priežasčių: vieni paklysta miške, kitus sąmoningai pameta tėvai. Vienas žinomiausių šiuolaikinių pavyzdžių - 73-ejų M. Chapman, kuri tvirtina, kad ją užaugino beždžionės. Pasak moters, ji perėmė jų mitybos įpročius, iš jų išmoko suptis ant medžių ir miegoti drevėse. M. Chapman prisiminė: „Vieną dieną vienas iš jauniklių nusileido man ant pečių. Jau ilgai nebuvau apkabinta, o šie gyvūnai padeda savo rankas tau ant veido - tai buvo pats maloniausias prisitiesimas.“ Džiunglėse mergaitė gyveno apie penkerius metus, kol galiausiai ją rado medžiotojai.

Dar viena šiurpi istorija nutiko Rusijoje, kur Antonui Adamovui „mama“ buvo tapusi katė. Kaime, kur gimė berniukas, girtavo absoliučiai visi, įskaitant vaiko motiną ir senelę. Kai berniukas galiausiai pateko į globos namus, tenykščiai darbuotojai negalėjo sulaikyti ašarų: mažylis šnypštė kaip katė, miegojo susisukęs į kamuoliuką, o kai suskausdavo pilvuką, valgydavo žolę - visai kaip negaluojantis katinas.

Kodėl sugrįžimas į visuomenę toks sunkus?

Vaikai maugliai lig šiol lieka mokslui daugeliu atžvilgių neatskleista mįslė. Visi mes turime genetinę atmintį - tam tikrus įgūdžius, įaugusius į kraują, bet jiems išvystyti vis tiek reikalingas mokymasis ir patirtis. Be to, kiekvienam įgūdžiui savas laikas. Jeigu vaikas iki 7-erių metų negirdėjo žmonių kalbos, praktiškai bus neįmanoma jo išmokyti kalbėti.

Mauglius kankina ir mums įprastos ligos, nes joms jie neturi imuniteto. Tie vaikai žvėrys, kurie vis dėlto išgyvena žmonių pasaulyje, dienas leidžia tarp ligoninių sienų. Tačiau mokslo požiūriu jų gebėjimas išgyventi yra stulbinantis. Laukinukai išsiskiria neįtikima fizine jėga - tikėtina, jog gyvendami ekstremaliomis sąlygomis jie išmoksta naudotis užslėptais žmogaus organizmo resursais.

Ar gyvūnų perimtas elgesys yra pavojingas?

Stebint „laukinukus“, neretai kyla baimė dėl virusų perdavimo, ypač jei vaikas gyveno su primatais. Pavyzdžiui, beždžionių raupų virusas 1958 metais buvo atrastas cirkuliuojantis tarp graužikų, voverių ir beždžionių. Dabartinis štamas, paveiktas žmonių veiklos, įgijo savybę plisti gana efektyviai. Tačiau pagrindinis skirtumas nuo kitų pandemijų - pasveikęs žmogus perduoti kitam beždžionių raupų negali. Tai rodo, kad nors sąsajos su gyvūnų pasauliu egzistuoja, jos dažniausiai yra saugesnės, nei mes linkę įsivaizduoti, jei laikomasi bazinių higienos normų.

Žmonių žvėrių istorijos atrodo neįtikimos. Sunku įsivaizduoti, kaip mažas bejėgis vaikas gali išgyventi nežmogiškomis sąlygomis. Tačiau dar aktualesnis klausimas - kodėl žvėrys imasi maitinti žmonių atžalas, kodėl būna jiems geresni už pačius žmones? Galbūt dėl to, kad, skirtingai nei mes, nuoširdžiai tiki, jog visi esame vieno kraujo?

tags: #bezdzioniu #uzaugintas #vaikas

• išsamiai apie globos namus
• daugiau informacijos apie „Salduvės“ darželį
• Rekomendacijos dėl paracetamolio kūdikiams skiepijant
• Išsamiai apie nėštumo metu patiriamus sunkumus
• Sloga pas vaiką