Beždionės vaikas krūmynuose: atspindžiai Lietuvos provincijos realybėje
Jau prasidėjo intensyvi rinkimų į LR Seimą kampanija. Mūsų krašte išrinktas ir dar renkamas Seimo narys, dabartinis Seimo pirmininko pavaduotojas Kęstas Komskis įgyvendina projektą, kuriame nori išgirsti savo rinkimų apygardos rinkėjų minčių, idėjų, apie tai, kokių žmonės turi susikaupusių nepasitenkinimų, problemų. Projekto partneris - Šilutės televizija. Nuo šio penktadienio pastarosios televizijos laidoje „Penktadienio kava“ jau galėsime matyti interviu su valstybės tarnautoja, Traksėdžiuose gyvenančia Vita Stulgiene. Šiame interviu iškyla aštrūs klausimai, susiję su švietimo sistemos padėtimi, jaunimo ateitimi ir apleistomis vietovėmis, kurios tampa savotiškais „krūmynais“.
Švietimo sistemos iššūkiai ir vaikų ateitis
Pedagogų padėtis ir vaikų auklėjimo iššūkiai yra vieni pagrindinių rūpesčių. Kaip pedagogų dinastijos atstovė, esu labai susirūpinusi, kur liks išmesti uždarytų rajono mokyklų mokytojai, koks bus jų gyvenimas, likimas atidirbus trisdešimt ir daugiau metų mokykloje, sulaukus garbingo amžiaus. Seime yra įstrigusios įstatymo pataisos dėl stažinės pensijos, tai aš Seimo nariui siūlau, kad išjudintų tą stažinės pensijos svarstymą Seime. Kad trisdešimt metų išdirbęs mokytojas, bent 55 metų amžiaus gautų tą be galo skurdžią pensiją, kad neatsidurtų gatvėje.
Reikėtų mokytojų paklausti, kaip jie jaučiasi stovėdami prieš klasę, kurioje - 30 mokinių. Ir kokiu šiuolaikinių mokinių tramdytoju reikia būti? Jeigu kaimo mokyklų mokytojai jau dejuoja, kad nenusitvarko su 12-17 vaikų... Kokie dabar yra traumuoti išsiskyrusių tėvų vaikai, grįžusiųjų iš kalėjimų... Kartais vieno vaiko klasėje užtenka, kai neįmanoma vesti pamoką... Mano tėvai buvo mokytojai, labai daug turiu giminių, dirbančių aukštosiose mokyklose - ir profesorių, ir dėstytojų, ir docentų, kurie gvildena tas problemas.
Aukštųjų mokyklų reikalavimų kritika taip pat atspindi bendrą švietimo sistemos problematiką. Taip pat pritariu šalies Prezidentės pasipiktinimui - kokiais balais dabar mokiniai priimami į aukštąsias mokyklas. Kokios tos mūsų aukštosios mokyklos, kad kiekvienas gali jas baigti ir įgyti aukštąjį išsilavinimą. Šilutiškiai kolegos manęs yra klausę - ar lengva tau buvo mokytis aukštojoje mokykloje. Atsakau, kad man tai labai sunku buvo ten mokytis. Kiek kalbų filologams reikėjo mokytis, kiek literatūros perskaityti... Nebuvo kompiuterių, kuriais dabar galima daug ką nukopijuoti. O šiais laikais stoja iš mūsų gimnazijos abiturientai su 4-5 balų vidurkiu ir kalba, kaip lengva aukštojoje mokytis... Kodėl dabar lengva pasidarė studijuoti?
Kaimo mokyklų optimizavimas ir jo pasekmės
Ypatingas dėmesys skiriamas kaimo mokyklų optimizavimui ir jo pasekmėms vaikams. Man juokingai atrodo kaimuose - Žemaičių Naumiestyje ir Vainute - veikiančios gimnazijos. Kiek ten turi būti gabių vaikų, kad turėtų aukštos kvalifikacijos specialistai su aukštais įkainiais dirbti tokių gimnazijų klasėse? Kai uždaromos kaimuose pagrindinės mokyklos, tam vaikeliui reikia keltis penktą valandą ryto - tamsioje Lietuvoje, ant tamsaus kelio laukti autobusiuko, kurie nepasiteisino. Gal tikrai tik pagrindinių mokyklų tereikia mūsų kaimuose, ir jų nenaikinkime.
Buvo viešai paskelbta 2016-2020 metų rajono mokyklų optimizavimo programa, perskaičiau ją ir nustebau, kokie ten įrašyti tikslai. Vienas iš jų - prieinamumas ir visuotinumas. O mes kaime naikiname mokyklas - jų prieinamumą!
Švietimo finansavimo ypatumai
Kyla klausimų ir dėl švietimo finansavimo efektyvumo. Pažiūrėkime, kurioms mokykloms daugiausia pinigų išleidome ir dabar išleidžiame - tai Švėkšnos dabartiniam „Diemedžio“ ugdymo centrui bei Rusnės specialiajai mokyklai, po 31 tūkst. litų (beveik 9 tūkst. eurų) kiekvienam mokiniui per metus!
| Mokykla | Išlaidos vienam mokiniui per metus (LTL) | Išlaidos vienam mokiniui per metus (EUR) |
|---|---|---|
| Švėkšnos „Diemedžio“ ugdymo centras | 31 000 | ~9 000 |
| Rusnės specialioji mokykla | 31 000 | ~9 000 |
Apleistos vietovės ir „krūmynų“ metafora
Šalies demografinė padėtis ir regionų patrauklumo stoka glaudžiai susijusi su aplinkos kokybe ir perspektyvų trūkumu. Mūsų tauta ne taip sau jau išsivaikščiojo, ne pati išsigrobstė - vis dėlto dar yra žmonių, kurie nori, kad mūsų kraštas būtų patrauklus užsieniečiams. Mūsų ponai, išsidalinę Lietuvą prieš dvidešimt metų, jau turi vilas Ispanijoje, Anglijoje, Italijoje. Labiausiai Lietuvoje liūdina žmonių bėgimas iš šalies. Jeigu per tuos nepriklausomybės metus jau tiek gyventojų netekome, tai kas besirūpins mumis, pensinio „socialistinio amžiaus“ žmonėmis.
Kyla klausimų ir dėl Šilutės, kaip kylančios Europos turizmo žvaigždės, įvaizdžio. O kokia jūsų nuomonė apie Šilutės žvaigždę, kylančią Europos turizmo žemėlapyje? Kai atvažiuoja pažįstami, artimesni draugai, pradedame jiems aiškinti, kad Šilutės rajonas - tai kylanti turizmo žvaigždė Europos žemėlapyje, nuvedame juos į paplūdimį, kur prie dvokiančių bei užterštų krūmynų jau dvidešimt metų nebegalima prieiti ir pažiūrėti, kas kitame krante darosi, ką jiems galime pasakyti? Ar jie gali maudytis Kuršių mariose? Gal tik Nemune, kur tekantis vanduo? Ir kam sakyti, kad tai žvaigždė, kai važiuodama dviračiu dviratininkų takeliu, pylimu, kojos pirštą praėjusią vasarą vos nenusilaužiau?
Ką mes tuose krūmynuose ir gatvėse, kuriose belikę tik žilagalviai senukai, galime jiems parodyti? Štai visoje Pakalnės gatvėje gyvena visi aštuoniasdešimtmečiai ir tik vienintelė jauna šeima su mokyklinio amžiaus vaikais. Ir tie apžvalgos bokšteliai, kuriuos ketinama statyti Rusnės saloje, nemanau, kad ką nors išgelbės. Reikėtų ką nors sugalvoti, kur būtų naujų darbo vietų, o ne vien tik žiūrėti į potvynį.
Vizijos ir ciniški pasiūlymai: nuo parko iki „geltonųjų žibintų salos“
Susidūrus su šiomis problemomis, kyla klausimas, kokiomis priemonėmis Lietuva dar gali pritraukti dėmesį ir išgyventi, net jei tai reikštų kontroversiškus sprendimus. Tai aš Seimo nariui ir pasiūliau, ką mes, išmirštanti ir nykstanti tauta, dar galime parduoti ir ką galime turtingam europiečiui pasiūlyti. Gražus pastatas specialiųjų poreikių vaikams, gražus bendrabutis. Galėtume ten kokį nors parką įsteigti, pagal anglišką ar prancūzišką stilių - pakviestume turtingus užsieniečius į medžioklę, žvejybą. Galėtume ką nors pasiūlyti tame gražiame name - kazino ar intymias paslaugas ir taip legalizuoti šešėlinį verslą.
Ką gi išmirštanti tauta begalėtų sumanyti šitoje saloje? Raudonųjų žibintų kvartalas jau yra kitur, gal čia padaryti geltonųjų žibintų salą. Kokį galėtume duoti iššūkį Europai, kuo mes galėtume būti įdomūs? Kokią laisvę galėtume suteikti laisviems Europos žmonėms? Juk jie tiek daug laisvių turi, yra nevaržomi. Aš, aišku, nepasisakau už tą gėjų laisvę.
Grįžkime prie Rusnės - išdarkyta architektūra, jau tiek merų per tuos kelerius metus keitėsi, bet nė vienam nešovė mintis specialiosios mokyklos vaikų perkelti kitur. Gal tie turtingi žmonės patys tą estakadą šioje įdomioje vietoje pasistatytų?
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
