Skausmingi motinystės pasirinkimai: aborto dilemos ir gyvenimas su negalia
Motinystė kartais atneša ne tik džiaugsmą, bet ir neįtikėtinus iššūkius, verčiančius priimti sunkius sprendimus ar susitaikyti su skausminga realybe. Nuo gilaus apgailestavimo dėl negimusio vaiko iki asmeninių kovų dėl aborto legalumo ir jo sėkmės - moterų patirtys atskleidžia sudėtingą pasirinkimų tinklą, kuriame susipina meilė, gėda, atsakomybė ir visuomenės lūkesčiai.
Motinos išpažintis: gyvenimas su Dauno sindromu sergančiu sūnumi ir neblėstanti gaila dėl nepadaryto aborto
Galbūt daugelis tokių žodžių būtų šokiruoti - bet moteriai išties sunku. Nors G.Relf sūnum rūpinosi taip ilgai, jeigu galėtų atsukti laiką atgal, ji pasidarytų abortą. Jos vaikas serga Dauno sindromu.
„Man 69, o vyrui - 70, po mėnesio švęsim auksinį jubiliejų, - sako G.Relf. - Jau nuo vaikystės mylėjom vienas kitą, tad susituokėm, kai man buvo vos 19. Po metų susilaukėm kūdikio. Jis buvo gražus ir sveikas. Labai laukėm antro kūdikio, kuris būtų tapęs paskutiniu mūsų idealios šeimos nariu.
Tais laikais nebuvo echoskopijų ar kraujo tyrimų, leidžiančių nustatyti dar negimusio kūdikio sveikatą. Mano šeštasis jausmas sakė, jog mano vaikeliui kažkas negerai, bet visi aplinkiniai teigė, kad man tiesiog paranoja. Buvau sveika 22-ejų metų amžiaus moteris, jau turinti jokiomis ligomis nesergantį kūdikį - niekas nemanė, kad galėčiau susilaukti Dauno sindromu sergančio vaiko.“
Stephenas gimė vieną 1967-ųjų sausio sekmadienį, Kento ir Kenterberio ligoninėje. Jo akys buvo mažos, migdolo formos, nosis - plati ir plokščia, o ant abiejų delnų visi aiškiai matė po vieną liniją. „Pirma mano mintis - jis mongolas, - pasakoja moteris. - Galbūt šiais laikais tai skamba keistai, bet šitaip vadinome žmones, sergančius Dauno sindromu. Mama bandė mane įtikinti, jog taip nėra. Visi kiti irgi tarsi ignoravo faktą, kurį aiškiai mačiau. Niekas iš gydytojų ar lankytojų to neminėjo, tad septynis mėnesius praleidau sau aiškindama, jog mano kūdikis normalus. Vasarą Stephenas susirgo. Ligoninėje nugirdau, kaip vienas iš gydytojų jį pavadino „mongolu kūdikiu“. Visą laiką buvau teisi.“ Tai buvo diena, kai G.Relf ir jos šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.
Jai kilo daugybė klausimų: ar tai ji kalta dėl šio susirgimo, koks bus tolesnis vaiko - ir jų - gyvenimas, ar tai neatsilieps vyresnio broliuko sveikatai.
„Manau, žmonės tikisi, kad pripažinsiu per tiek metų sugebėjusi susitaikyti su sūnaus neįgalumu, kad pasakysiu dabar, po 47 metų, nebeįsivaizduojanti gyvenimo be jo, ir kad džiaugiuosi neturėjusi galimybės pasidaryti aborto, - sako G.Relf. - Jie klysta. Nors ir myliu sūnų, už jį aršiai kovoju, žinau, kad be jo būtume daug laimingesni, išvengtume daug problemų. O, kad būčiau tą dieną pasidariusi abortą. Apie tai svajoju kasdien.“
Jei Stephenas nebūtų gimęs, tikriausiai būtume susilaukę kito kūdikio ir gyventume normalios šeimos gyvenimą. Vyresnysis sūnus mums mirus iš brolio ar sesers sulauktų paguodos, o ne naštos. „Palaikau moteris, nusprendusias pasidaryti abortą, kai sužinojo apie įsčiose esantį kūdikį su Dauno sindromu. Tam prieštaraujančioms metu iššūkį - tegul jos pabando gyventi tokių motinų kaip aš gyvenimą. Gyvenimą, praleistą rūpinantis vaiku, kuris niekada neužaugs.“
Šeimos kasdienybė ir iššūkiai
Šeimos gyvenimas buvo išties sunkus - kupinas širdgėlos. Tėvas myli sūnų tokį, koks jis yra, nes žino, jog nieko negali pakeisti. Motina - atvirkščiai, ji nemano kada nors galėsianti susitaikyti su sūnaus negalia.
„Buvo skaudu jau tada, kai Stephenas tebuvo kūdikis, - prisimena G.Relf. - Pažįstamų vaikai vis labiau ir labiau tobulėjo, o maniškis liko naujagimiu. Jis vaikščioti pradėjo tik penkerių, o kalbėti iš esmės neišmoko - mano vaikas dabar moka tik kelis žodžius ir bendrauja ženklų kalba. Dėl to buvo sunku suprasti jo poreikius. Drabužių skalbimas ir guldymas į lovą tapo mano vieninteliu darbu. Dėl vaiko turėjau palikti savo ankstesnę darbovietę. Buvau išsekusi, jaučiausi kalta. Buvo momentų, kai norėjau užbaigti šią kančią.“
Stephenas po trečiojo gimtadienio pradėjo sirguliuoti ir nepaliaudamas verkė tris dienas ir naktis. Situaciją komplikavo tai, kad vaikas negalėjo paaiškinti, kas jam negerai. Vyras dirbo naktinį vairuotojo darbą, todėl nebūdavo namie. Prasidėjus trečiai nakčiai nebeištvėrė verksmo. „Įsiutusi pagriebiau Stepheną. Buvau pasiruošus nutrenkti jį žemyn laiptais. Visa laimė, pasiekus juos man nušvito protas - susimąsčiau, ką darau. Nunešiau Stepheną atgal į jo gultą.“
Moterį ištiko nervinė krizė. Po poros dienų ją paguldė į psichiatrinę ligoninę. Jai išrašė raminamųjų ir liepė lankytis dar septynis mėnesius po to. G.Relf anksčiau niekada neturėjo psichologinių problemų, bet prie to ją privedė protiškai neįgalus vaikas.
„Supratau, kad negaliu su Stephenu toliau tvarkytis pati, - sako moteris. - Mūsų šeimos gydytojas rado jam vietą specialioje ligoninėje Kente. Savaime suprantama, mane graužė sąžinė - juk aš jo motina. Seselės pasakojo, jog jis iš pradžių daug verkė - tikriausiai todėl, kad ilgėjosi manęs. Visgi nebuvau pakankamai fiziškai ar psichologiškai stipri, kad juo kasdien rūpinčiausi. Su vyru nusprendėm, kad taip bus geriau mums visiems. Stengiausi kuo dažniau aplankyti Stepheną ligoninėje, bet atsižvelgiau ir į šeimos poreikius.“
Pasirodo, vaikas taip dažnai verkė dėl paveldimos ligos - hemolitinės anemijos. Ji nesusijusi su Dauno sindromu. Dėl jos Stepheno raudonieji kraujo kūneliai žūdavo greičiau, nei organizmas juos gamino, todėl vaikas buvo tiesiog išsekęs.
Vieną dieną Stepheno gydytojas tėvams pasakė, jog vaikui reikia blužnies operacijos. Be jos, pasak mediko, Stephenas mirtų. „Dabar suprantu, kad gydytojas bandė mums padėti leisti vaikui šį pasaulį palikti pačiam, - prisipažįsta G.Relf. - Mes tada buvome per jauni, nesupratome, ką jis mums siūlo. Jei būtume tai supratę anksčiau, tolesnis gyvenimas nebūtų susiklostęs toks sunkus. Mes nusprendėme, jog Stephenui reikia atlikti operaciją.“
Jis po operacijos praleido penkias savaites ligoninėje. Motina jį stengėsi lankyti kuo dažniau. Stephenas savaitgaliais grįždavo namo, bet jis augo, ir darėsi vis sunkiau ir sunkiau. „Nemokėjau vairuoti, todėl apsipirkinėti su vaiku važiuodavau autobusu, - pasakoja moteris. - Visgi jis dažnai atsisakydavo išlipti ir atsisėsdavo vidury transporto priemonės. Norintys išeiti žmonės turėjo lipti per jį. Turėdavau laukti, kol autobusas apsisuks ir pravažiuos pro mūsų namus. Vyras padėdavo vaiką išnešti per prievartą. Būtent dėl to vengiau su juo išeiti iš namų. Visgi net ten jis protestuodavo sėdėdamas, kai nenorėdavo eiti persirengti, praustis, miegoti ar net valgyti.“
Stephenas į namus visam laikui grįžo būdamas 11 metų amžiaus. Jis ten praleido pusantrų metų. „Tai buvo ilgiausi 18 mėnesių mūsų gyvenime, - sako G.Relf. - Neišeidavau iš namų, nes negalėjau nei Stepheno pasiimti kartu, nei palikti jo vieno. Jis vis dar nesugebėjo valdytis, prastai bendravo, bet vis augo, todėl tapo dar sunkiau jį pajudinti iš vietos protesto metu.“
Tėvams labai palengvėjo, kai jų trylikamečiam sūnui atsirado vieta pensione vaikams su protine negalia. Jis baigęs mokyklą pagyveno iš viso penkiose skirtingose vietose. Vaikas pas tėvus grįždavo savaitgaliais ir per atostogas. Stephenas dabar gyvena Kente su dviem Dauno sindromą turinčiomis moterimis. Jie visą parą sulaukia pagalbos iš slaugytojų.
„Niekada nežinom, kas įvyks, kai savaitgalį važiuojam pas jį, - teigia G.Relf. - Kartais jis nenori su mumis važiuoti, kartais nori išvykti kuo greičiau, kai tik suvalgo sausainį. Stephenas pernai su mumis Kūčias praleido kaimynų organizuotame vakarėlyje. Jam ten patiko. Norėjau grįžti namo, kai tik atplėšėme dovanas ryte.“
Stephenas tėvus viešumoje neretai verčia raudonuoti. Jis atsisėda ant grindų parduotuvėje ar restorane ir atsisako pajudėti tris valandas. Vieninteliai momentai, kai jis atrodo laimingas - praleisti vienumoje per televizorių žiūrint senus „Muppets“, „Worzel Gummidge ir „Benny Hill“ DVD.
„Nesupraskite manęs neteisingai, su Stephenu yra buvę ir džiaugsmingų akimirkų, - prisipažįsta moteris. - Pavyzdžiui, kai prieš dešimt metų nusivežėm jį į „Disney World“ atrakcionų parką Floridoje. Jam labai patiko važinėtis atrakcionais - ypač skraidančiu drambliu. Mano vargšas vyras turėjo visur suptis kartu su vaiku. Nors jis tokiais momentais į mūsų gyvenimą atneša vaikiško džiaugsmo, iki mirties gailėsiuosi, kad niekada neturėsiu progos pamatyti, kaip mano sūnus sukuria šeimą ar sėkmingai kyla karjeros laiptais.“
Tai nėra vieninteliai dabartiniai motinos rūpesčiai - ji jaudinasi, jog Stephenas gyvens ilgiau už ją ir savo tėvą. „Nežinau, kaip jis gyvens be mūsų, - sako G.Relf. - Jis nebus pakankamai protingas, kad suprastų, kodėl daugiau nebeatvažiuojam savaitgaliais. Taip pat nežinau, kas jį apsaugos. Per savaitgalinius vizitus pirmojoje apgyvendinimo įstaigoje ant 18-mečio sūnaus rankų pastebėdavome mėlynių. Buvom įsitikinę, kad prieš Stepheną smurtaujama. Jis sakė, kad vienas iš slaugytojų jį įstūmė į baseiną. Labai stengėmės, kad jį perkeltų į kitus namus. Manau, visi suprantame, kad mūsų vyresnysis sūnus Andrew bus atsakingas už savo neįgalų brolį po mūsų mirties. Visa laimė, jiems Dauno sindromu sergantis kūdikis gresia ne daugiau, nei kitoms poroms.“
Annie Ernaux patirtis: neteisėtas abortas ir „pakaitinio vaiko“ likimas
Nobelio premiją 2022 m. pelniusi rašytoja Annie Ernaux yra viena iš nedaugelio moterų, kurios kūryba įtraukta į šalies vidurinių mokyklų literatūros programas. Apgaulingai lakonišku, faktais paremtu stiliumi ji atskleidžia nerimą keliančias paslaptis ir dažnai slepiamas kūno patirtis - nelegalius abortus, demencijos užkaborius, onkologines ligas, seksą. Pastaruosius 30 metų jos knygos kruopščiai lipdomos iš tikrų įvykių stebėjimo ir atminties - viskas tikslu ir paremta faktais, o pasakojimai nepaprastai įtraukia.
„Įvykis“: asmeninė aborto istorija
Užsienyje A. Ernaux išgarsėjo išleidusi kūrinį „Metai“. Vis dėlto JAV ir Jungtinėje Karalystėje Annie išgarsėjo papasakojusi savo itin intymią jaunystės istoriją ir ją sudėjusi į knygą „Įvykis“. Knygoje A. Ernaux itin laisvu stiliumi pasakoja sukrečiančią patirtį - neteisėtą abortą, kurį pačiai rašytojai 1963 m. savo bute atliko viena gydytoja. Knygoje aprašomos desperatiškos gydytojo, sutiksiančio atlikti abortą, paieškos, miglotas laikas, kai bėga nepageidaujamo nėštumo dienos ir savaitės, kai „šaltiniai“ nesuteikia jokios informacijos, į ką galima kreiptis.
Šiuo metu ši knyga ne vienoje šalyje tapo privalomu skaitiniu. „Prieš dvejus metus Prancūzijos nacionaliniame teatre buvo rengiami šios knygos skaitymai. Salės visada būdavo pilnos ir visada kas nors alpdavo, dažniausiai vyrai“, - pasakoja rašytoja. Knyga „Įvykis“ signalizuoja apie tipinį Ernaux pasakojimo stilių - ji itin kruopščiai atkuria išgyventus įvykius - viską iki detalių, paminėdama net abortą atlikusios gydytojos instrumentus, virinamus ant virtuvės viryklės. Nuo nesėkmingų bandymų ir galiausiai kankinančio šoko sukelto vaisiaus išmetimo universiteto bendrabučio tualete bei po to sekusių medicininių problemų - pasakojime nenuslepiama niekas.
„Ar aš pasiėmiau popieriaus, kad vėliau nusišluostyčiau? - dalijasi ji siaubinga vaisiaus pašalinimo scena tualete. - Nežinau. Tai buvo bendras visų tualetas, o ar aš po to jį išvaliau? Taip pat nežinau. Man šios vietos atmintyje liko tuščios.“
„Buvo tūkstančiai moterų, tuomet patyrusių slaptus abortus. Aš norėjau atkurti tiesą būtent tokią, kokia ji buvo tą akimirką, nesivadovaudama jokiomis žiniomis apie vėliau vykusią kovą už žmonių teises. Nes 1963 m. ir 1964 m., kai man buvo atliktas abortas, buvo neįsivaizduojama, kad vieną dieną nutraukti nėštumą bus galima legaliai.“ Annie sako, kad visi jos tekstai rašomi iš juntamos „būtinybės ką nors išsaugoti“, o ypač prisiminimus, kad jie nebūtų pamiršti ir neišnyktų. Rašydama knygą „Įvykis“ ji ir norėjo „išsaugoti prisiminimus, bet tik tam, kad tokie įvykiai daugiau niekada nepasikartotų“.
„Heppening“: jaunos moters kova už abortą septintojo dešimtmečio Prancūzijoje • FRANCE 24 English
Praeities paslaptys ir motinos įtaka
Ernaux motina, kuri taip pat daug rašė, atsisakė pripažinti tariamą savo socialinį menkumą - nuo varginančio darbo gamykloje ji pakilo iki mažos kavinės-parduotuvėlės savininkės statuso ir „buvo išimtis savo socialinėje klasėje“. Būtent mama ir stūmė į priekį Annie. „Mama visada nusiplaudavo rankas prieš atsiversdama knygą“, - nuotrupas ir meilę rašytiniam žodžiui dar iš vaikystės prisimena rašytoja. Jos pačios vaikystė buvo kupina darbininkų klasei priskiriamos kultūros, populiarių dainų ir romantinių romanų, kuriuos skaitė jos motina. Tačiau nuo mažens ji taip pat aistringai skaitė prancūzų klasiką. Vėliau Annie studijavo literatūrą universitete, dėstė ją vidurinėje mokykloje, o septintajame dešimtmetyje tapo rašytoja.
Jau sirgdama Alzheimerio liga, Ernaux motina papasakojo jai, kad iki gimstant Annie šeimoje augo kitas vaikas. Tai buvo didžioji šeimos paslaptis - Ernaux turėjo seserį, kuri mirė nuo difterijos būdama šešerių. „Jie norėjo tik vieno vaiko, bet po sesers mirties nusprendė susilaukti dar vieno“, - sako Ernaux. Daugiau apie šį šeimos išgyvenimą kalbama nebebuvo. „Esu pakaitinis vaikas - nebūčiau gimusi, jei mano sesuo būtų gyvenusi. Ši mintis man buvo didelis atradimas - nors galvoje vyko kova, rašant staiga viskas tapo labai aišku.“
Kai abortas nepavyksta: traumuojančios patirtys
Laiku to nepastebėjus, moterų laukia pritrenkianti žinia - vaikas, kurio jos nepageidavo turėti, tebesivysto jų įsčiose. Dvi švedės papasakojo, ką išgyveno, sužinojusios, kad laukiasi kūdikių, nepaisant to, kad joms buvo nesėkmingai nutrauktas nėštumas.
Dženės istorija: medicininio aborto pinklės
Prieš ketverius metus Dženė, kuriai tuomet buvo 32-eji, nusprendė atlikti medikamentinį abortą - atsikratyti nepageidaujamo nėštumo specialiais vaistais. Atlikti abortą Dženė nusprendė todėl, kad su būsimojo kūdikio tėvu, kuris turėjo kitą šeimą, ji negalėjo būti kartu. „Pati norėjau tą vaiką išsaugoti, bet supratau, kad pagimdžiusi jį sugriaučiau gyvenimus trims žmonėms: kūdikio tėvui, jo sugyventinei ir pagaliau pačiam vaikui, kuris turėtų augti be tėčio“, - samprotavo Dženė.
Tai, kad laukiasi kūdikio, Dženė pajuto būdama jau šeštą savaitę nėščia. Ji nusprendė atsikratyti vaiko, atlikdama medikamentinį abortą. Kadangi medikamentiniai abortai atliekami tik iki dešimtos nėštumo savaitės, moteriai teko paskubėti. „Nusprendžiau pasirinkti medicininį abortą iš dalies todėl, kad atliekant operaciją visada yra rizika užsikrėsti kokia nors infekcija. Be to, būdama dvidešimties, aš jau buvau pasidariusi vieną chirurginį abortą. Tada operacijos metu pabudau ir jutau skausmą bei stebėjau, kaip gydytojas darė man išvalymą. Nebenorėjau to paties išgyventi antrąkart“, - prisiminė Dženė.
Antrąkart nusprendusi atsikratyti nepageidaujamo nėštumo Dženė surado vieną privačią kliniką, kurioje atlikus ultragarso tyrimus jai buvo padarytas medikamentinis abortas. Moteris klinikoje išgėrė gydytojų skirtus preparatus, pakraujavo ir buvo išsiųsta namo. Po savaitės jai paskambino klinikos akušerė ir paklausė, ar viskas iš gimdos išsivalė. „Atsakiau jai: „Manau, kad taip“. Bent jau tuomet man taip atrodė. Bet juk sunku pačiai nuspręsti, kokia mano būklė iš tiesų“, - pasakojo Dženė.
Praėjus savaitei po aborto, moterį pradėjo pykinti, be to, ji pajuto tempimą krūtyse. „Kreipiausi į ginekologą, kuris jau prieš apžiūrą neigė mano nuogąstavimus dėl išlikusių nėštumo simptomų. Tačiau ultragarso tyrimai parodė, kad vaisius išliko. Maža to, jis buvo gyvas“, - prisiminė moteris. Po nesėkmingai atlikto medikamentinio aborto Dženė sužinojo, kad išlikęs vaisius patyrė rimtas traumas, dėl kurių nebeturėjo šansų išgyventi. Todėl moteriai teko atlikti dar vieną chirurginį abortą, kurio ji taip nesėkmingai stengėsi išvengti. „Laimei, antrąkart operacija pavyko gerai“, - guodėsi moteris.
Dabar Dženė, turėjusi karčią patirtį, niekam nerekomenduotų darytis medikamentinio aborto. „Nenoriu žmonių atkalbinėti nuo medikamentinio aborto, tačiau įspėju, kad prieš priimant sprendimą reikia gerai viską apmąstyti. Mano atvejis parodė, kad medikamentinis abortas - ne pats tinkamiausias būdas norinčioms atsikratyti nėštumo. Be to, medikamentinio aborto potyriai - itin nemalonūs. Po to, kai išgeri tabletę, kuri sukelia persileidimą, kelias valandas tęsiasi kraujavimas, o skausmai nepraeina mažiausiai dieną“, - pasidalino patirtimi Dženė.
Lizos atvejis: chirurginio aborto nesėkmė
Dvidešimtmetei Lizai nepageidaujamą nėštumą nutraukti nepadėjo net ir chirurginis abortas. Abortą pasidariusi moteris negalėjo patikėti, kai praėjus trims mėnesiams po operacijos paaiškėjo, kad ji vis dar nėščia. Po to, kai Lizai buvo atliktas chirurginis abortas, ji pageidavo papildomai atlikti nėštumo testą, bet medikai nuramino, kad tai daryti nebūtina. Kai po aborto neatsirado mėnesinės, o pilvas nesiliovė didėjęs, pati Liza nusipirko nėštumo tekstą. „Negalėjau patikėti, kad rezultatas teigiamas. Kai paskambinusi apie tai pranešiau abortą dariusiai gydytojai, ji pasakė, kad tai neįmanoma“, - prisiminė Liza. Bet ištyrus moterį ultragarsu paaiškėjo, kad jau 21 savaitę Liza buvo nėščia.
Švedijos ginekologijos profesorius Markas Bygdemanas sakė, kad paprastai nepasiseka padaryti vieno iš šimto abortų. Tai, kad nepavyko operacija, dažniausiai paaiškėja iškart ir abortas pakartojamas. Todėl, pasak M.Bygdemano, po visų abortų privalu atlikti ir nėštumo testus.
tags: #bethoveno #motina #norejo #pasidaryti #aborta
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
