Vaiko gerovė ir jo poreikių tenkinimas yra esminiai aspektai, užtikrinantys sveiką augimą, vystymąsi ir bendrą gerovę. Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai fiziologiniai, emociniai ir psichologiniai vaiko poreikiai, pabrėžiant jų svarbą ir galimas pasekmes, jei jie nėra patenkinami. Siekiama apibrėžti pagrindinius vaiko poreikius, aptarti veiksnius, turinčius įtakos vaiko elgesiui, bei pateikti teorinius modelius, padedančius suprasti šią problemą.
Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse gyvena sveiki vaikai ir susiduriantys su intelekto ar fizinių funkcijų sutrikimais, sukeliančiais jų veiklos ribotumą, kuris įvardijamas kaip negalia. Mokslinėje literatūroje galima rasti tokius vaikus su negalia apibūdinančius terminus - vaikai, turintys specialiųjų poreikių, ypatingi vaikai, vaikai su negalia ar neįgalūs vaikai.
Pagrindinius vaiko poreikius galima suskirstyti į kelias grupes, kurios yra vienodai svarbios jo raidai.
Fiziniai poreikiai, dar vadinami fiziologiniais, yra būtini vaiko išgyvenimui ir tinkamai raidai. Tai apima:
Emociniai poreikiai yra ne mažiau svarbūs nei fiziniai. Vaikai išgyvena tas pačias emocijas kaip ir suaugę žmonės: nerimą, liūdesį, stresą, džiaugsmą ir pyktį. Svarbu, kad vaikai būtų išmokyti tinkamai rodyti emocijas. Emocijų valdymas neturėtų būti suprantamas kaip emocijų vengimas ar slopinimas. Pirmiausia reikia jas atpažinti, o tik tada kontroliuoti jų išraišką. Jausti įvairias emocijas yra normalu ir sveika, tačiau turime tinkamai jas ištransliuoti. Karantino metu vaikų emocijos gali būti sustiprėjusios, išryškėjusios, nes padidėjęs bendras nerimo lygis.

Psichologiniai poreikiai yra būtini vaiko psichinei sveikatai ir gerovei. Šiuo laikotarpiu svarbiausias yra saugumo jausmas. Kai daug neaiškumo ir neapibrėžtumo, saugumo jausmas tampa bene svarbiausiu.
Specialieji poreikiai - tai žodžių junginys, galintis nuskambėti itin grėsmingai kiekvienai šeimai, atsidūrusiai situacijoje, kai tai paliečia jų vaiką. Tėvams arba pedagogams pastebėjus, jog vaikui yra sunku mokytis, kyla elgesio, emocijų ar dėmesio sutelkimo sunkumų, reikia kreiptis į ugdymo įstaigos specialistus. Pirminį vaiko specialiųjų poreikių įvertinimą atlieka ugdymo įstaigos Vaiko gerovės komisija. Svarbu, jog specialistai, prieš atliekant pirminį vaiko įvertinimą, turi gauti tėvų sutikimą.
Dėl specialiųjų poreikių nustatymo reikia kreiptis gavus šeimos gydytojo siuntimą į NDNT (Nacionalinį egzaminų centrą), kuri, remiantis sveikatos priežiūros specialistų nustatytais vaiko sveikatos sutrikimais įvertina ne tik diagnozės sunkumo lygį, bet ir nusako vaiko gebėjimą funkcionuoti savarankiškai.
Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) specialistai (logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, socialiniai pedagogai, surdopedagogai, tiflopedagogai, neurologai ir kt.) įvertina specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius bei nustato jų lygį. Aptarę tyrimų rezultatus su tėvais / globėjais, vaikui skiria specialųjį ugdymą ir / ar švietimo pagalbą.

Nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio, pagal įtraukiojo ugdymo reformą, visi ugdytiniai ugdomi bendrai, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius. Kiekvienas asmuo turi individualių bruožų, gebėjimų ir iššūkių, iškylančių mokantis bei tobulėjant, profilį. Tai pasireiškia individualiais intelekto, kūrybiškumo, mąstymo stiliaus, motyvacijos ir gebėjimo apdoroti informaciją, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais skirtumais. Specialieji ugdymosi poreikiai nustatomi tuomet, kai reikia parinkti vaikui ugdymo turinį, metodus, būdus ar darbo tempą bei aplinką, pritaikyti reikiamas priemones, ugdymo procese teikti tikslingą pedagoginę, psichologinę ar socialinę pagalbą.
Išskiriamos šios mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės: mokiniai, turintys negalių; mokiniai, turintys sutrikimų; mokiniai turintys mokymosi sunkumų. Prie turinčiųjų specialiųjų ugdymosi poreikių priskiriami ir itin gabūs vaikai.
Negalioms priskiriami raidos, sensorinių, fizinių funkcijų ir kiti įgimti ar įgyti sveikatos sutrikimai, kurie trukdo pažinti, tyrinėti aplinką, siekti akademinių žinių, trikdo socialinę, emocinę ir asmenybės raidą. Pavyzdžiui:
Sutrikimams priskiriami mokymosi sutrikimai, elgesio ir emocijų sutrikimai, kalbos ir kalbėjimo sutrikimai bei kompleksiniai sutrikimai (įvairūs sutrikimų deriniai). Šie sutrikimai gali apsunkinti ugdymosi procesą. Juos turintiems mokiniams dažnu atveju reikalingas ugdymo pritaikymas ir, priklausomai nuo esamo sutrikimo, gali būti skiriama psichologo, logopedo, specialiojo pedagogo, socialinio pedagogo ar mokinio padėjėjo pagalba.
Mokymosi sunkumai kyla, kai dėl nepalankios (kultūrinės / kalbinės, pedagoginės, socialinės-ekonominės) aplinkos ar susidariusių aplinkybių apribojamos vaiko galimybės realizuoti savo gebėjimus įsisavinant ugdymosi programas. Sunkumai laikini, specialieji ugdymosi poreikiai, nustatyti dėl mokymosi sunkumų, gali būti įveikiami suteikiant atitinkamą socialinę, specialiąją pedagoginę ir/ar psichologinę pagalbą.
Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą. Pavyzdžiui, vaikui, kuriam nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai dėl judesio ir padėties bei neurologinių sutrikimų, svarbiausia yra tinkamas mokymosi aplinkos pritaikymas. Kaip ir kitiems specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, jiems parengiamas individualus ugdymo planas, parenkama tinkama mokymosi forma, mokymo organizavimo būdai, teikiama reikiama švietimo pagalba, sudėtingesniais atvejais reikalinga nuolatinė sveikatos priežiūra.
Tikiu, kad milžiniškas progresas įtraukties procese prasidėtų tuomet, jeigu baigtume ieškoti kaltų ar atsakingų ir susitelktume į pagalbos procesų organizavimą. Taip pat ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į šių vaikų stipriąsias puses. Tai irgi gali turėti didelę reikšmę įtraukties proceso kūrime, panaudojant vaikų potencialą. Jie juk energingi, spontaniški, kūrybingi, smalsūs, išradingi, rizikuojantys, nuolat pilni idėjų, pastabūs, artistiški ir t.t.