Bėrimas aplink lūpas vaikams: priežastys ir gydymas

Bėrimas vaikui dažnai atsiranda netikėtai ir gali greitai išplisti, todėl tėvams kelia daug nerimo. Vaikų oda yra itin jautri, plonesnė nei suaugusiųjų ir greičiau reaguoja į infekcijas, alergiją, temperatūros pokyčius ar net paprastą sudirginimą. Kadangi bėrimų tipai gali atrodyti labai panašiai, svarbu žinoti, kurie požymiai rodo alerginę reakciją, o kada bėrimą sukelia infekcija - virusinė ar bakterinė.

Dažniausios bėrimo aplink lūpas priežastys

Bėrimo aplink lūpas priežastys gali būti įvairios - nuo paprastų odos sudirginimų iki rimtesnių sveikatos problemų. Toliau išnagrinėsime dažniausiai pasitaikančias priežastis:

Alerginės reakcijos

Alergija yra viena iš pagrindinių bėrimo aplink lūpas priežasčių. Vaikai gali būti alergiški įvairiems maisto produktams, aplinkos veiksniams ar net odos priežiūros priemonėms.

Maisto alergijos

Maisto alergijos dažnai pasireiškia bėrimu aplink burną. Dažniausi maisto alergenai yra pienas, kiaušiniai, riešutai, žuvis, sojos ir kviečiai. Jei įtariate, kad bėrimą sukėlė maisto produktas, svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas valgė prieš atsirandant bėrimui. Ne paslaptis, kad vienas iš gretutinių alergijos maistui simptomų yra ir raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno. Mūsų imuninė sistema yra sukurta tam, kad apgintų organizmą nuo visų jai žalingų biologinių ir cheminių veiksnių (tokių kaip virusai, bakterijos, vienaląsčiai ar daugialąsčiai parazitai). Visgi, neretai dėl dar ne iki galo išsiaiškintų mechanizmų, imuninė sistema įprastas ir mums visai nepavojingas medžiagas palaiko „priešais“, nuo kurių reikia gintis, ir sukelia stiprią imuninę reakciją. Alergijos maistui atveju serologinis (IgE antikūnų) ar ląstelinis (T limfocitų) imuninis atsakas kyla suvartojus alergizuojančio maisto produkto. Dažniausi maisto alergenai - pienas, kiaušinis, žemės ir lazdyno riešutai, žuvis ir jūros gėrybės, kviečiai. Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus vos kelioms minutėms iki kelių valandų po maisto suvalgymo. Dauguma greito tipo alerginių reakcijų į maistą pasireiškia kūdikiams ir vaikams. Pagrindiniai sukėlėjai - pienas ir kiaušiniai. Šias alergijas vaikai dažniausiai išauga iki mokyklinio amžiaus. Tačiau, jei vaikučiui diagnozuojama tikroji greito tipo alergija riešutams, sojai, žuviai ar jūros gėrybėms - tikimybė, kad su amžiumi mažylis taps nebejautrus šiems maisto produktams - menka. Alergija šiems maisto produktams dažniausiai išlieka visą gyvenimą ir reikalauja sergančiųjų visomis priemonėmis vengti alergizuojančių produktų, o su savimi visada turėti vaistų pirmajai pagalbai. Vienas tiksliausių šio tipo alergijų diagnostikos algoritmų - išsamus specifinių IgE kraujo tyrimas + diagnozės patvirtinimas gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo kabinete, atliekant provokacinius mėginius. Šiuo atveju - itin svarbu neapsigauti renkantis kraujo tyrimus ir pasirinkti tokius, kurie galėtų padėti Jums ir gydytojui atskirti tikrąsias alergijas nuo kryžminių reakcijų. Šiuo metu tiksliausiai tą padaryti leidžia alergijų diagnostika molekuliniame lygmenyje (tiriant įsijautrinimą ne tik alergenų ekstraktams, bet ir atskiroms molekulėms, sudarančioms kiekvieną alergeną). Nors šiuo metu pasaulyje jau atsiranda naujų alergijos maistui išgydymo būdų taikant specifinę imunoterapiją, kol kas toks gydymas nėra patvirtintas ir taikomas klinikinėje praktikoje. Šiuo metu, diagnozavus tikrąją greito tipo alergiją maistui rekomenduojama griežta eliminacinė dieta (pacientams rekomenduojama vengti ne tik paties maisto produkto, bet ir bet kokių jo pėdsakų, o maistą gamintis ir valgyti tik iš asmeninių indų, taip užtikrinant, kad pastarieji nėra turėję nei menkiausio kontakto su alergenu). Tai - itin kontraversiška tema alergologų ir klinikinių imunologų bendruomenėje, tačiau kol kas tokiomis vis dar laikomos IV tipo (T limfocitų sukeltos) hiperjautrumo reakcijos. Pastarosios pasireiškia praėjus vienai ar kelioms dienoms po alergizuojančio produkto suvartojimo ir yra kiek mažiau pavojingos. Nors, kaip ir greito tipo alerginės reakcijos maistui, taip ir šios gali sukelti virškinimo problemų ir alerginius bėrimus - sisteminių reakcijų, dėl kurių grėstų pavojus gyvybei, lėto tipo alerginės reakcijos į maisto produktus nesukelia. Dažniausiai ši alergija gali pasireikšti viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, pilvo pūtimu ir/ar skausmu, bei nespecifiniais kūno bėrimais. Kaip ir greito tipo alergijų maistui atveju, taip ir lėto tipo alergijos maistui dažniausiai paveikia mūsų mažuosius. Kaip ir alerginio kontaktinio dermatito, taip ir lėto tipo alerginės reakcijos maistui diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo. Diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas, kuriame, kaip alergenai naudojami švieži maisto produktai ar jų gaminiai (pvz pienas ar jo milteliai, kiaušinis, sojos miltai ir tt.). Neretai prieš atliekant odos lopo tyrimą su maisto alergenais pacientų tėvelių paprašoma apgalvoti kokie maisto produktai jų manymu sukelia alergiją ir jų atsinešti pas gydytoją alergologą. Kaip gydomos lėto tipo alerginės reakcijos maistui?

Alerginiai bėrimai dažniausiai atsiranda staiga - nuo kelių minučių iki kelių valandų po kontakto su alergenu. Jie dažnai būna ryškiai raudoni, niežtintys, kartais susidaro patinusios dėmėlės ar dilgėlinę primenantys iškilimai. Alerginiai bėrimai dažnai išlieka vietiniai, stipriai niežti ir gali vedžioti tėvus klaidinga kryptimi, jei neseniai buvo įvestas naujas maistas ar priemonė.

Norint geriau suprasti skirtumus, svarbu stebėti kelis dalykus: kada bėrimas atsirado, kaip greitai jis plinta, ar yra karščiavimas ir kaip vaikas jaučiasi. Toliau pateiktoje lentelėje matyti, kokie požymiai dažniausiai padeda atskirti šiuos du bėrimų tipus.

Kontaktinis dermatitas

Kontaktinis dermatitas atsiranda, kai oda tiesiogiai kontaktuoja su alergenu ar dirgikliu. Tai gali būti seilės (ypač kai vaikas daug seilėjasi dygstant dantims), žaislai, kremai, muilai, drabužių skalbimo priemonės ar net metaliniai daiktai, kuriuos vaikas laiko burnoje. Alerginė reakcija (dar minima kaip kontaktinis alerginis bėrimas) tai odos, burnos gleivinės arba/ir genitalijų bėrimai, atsirandantys dėl tiesioginio kontakto su alergenu. Nepageidaujamos reakcijos, kurios taip pat gali pasireikšti bėrimu, bet atsirandančios dėl alergeno patekimo į organizmą kitais būdais (per burną ar kvėpavimo takus) kontaktinei alergijai nepriskiriamos. Kontaktinė alergija savo ruožtu skirstoma į du tipus: kontaktinę dilgėlinę ir kontaktinį dermatitą. Tuo tarpu kontaktiniu alerginiu dermatitu vadinamos IV tipo (ne IgE sąlygotos, lėtosios) alerginės reakcijos, kurios pasireiškia praėjus kelioms valandoms ar netgi dienoms po kontakto su alergenu. Šis kontaktuodamas su oda prasiskverbia pro viršutinius odos sluoksnius ir, jei žmogus yra alergiškas, sukelia imuninių ląstelių, vadinamų T limfocitais, kaupimąsi kontakto vietoje. Alerginio kontaktinio dermatito sukėlėjai - cheminės medžiagos, kurios būdamos grynos ar įvairių gaminių sudėtyje (kremuose, kosmetikos priemonėse, drabužių medžiagoje) kontaktuoja su oda. Ilgainiui, jei kontaktas su alergenu nenutraukiamas, simptomai stiprėja, tinimas pasidaro ryškus, raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno gali virsti skausmingomis, atviromis žaizdomis. Taigi, kaip atskirti, kad tai - kontaktinio dermatito sukelti odos bėrimai? Vienas ryškiausių alerginio kontaktinio dermatito požymių yra tas, kad bėrimas atsiranda išskirtinai tik kontakto su alergenu vietoje pvz., ties žiedo ar laikrodžio nešiojimo vieta. Jei alerginį kontaktinį dermatitą sukelia medžiagos esančios kremuose, alerginiai spuogai pasireiškia tik kremo tepimo vietoje. Alerginio kontaktinio dermatito diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijos metu. Alerginis bėrimas yra atidžiai apžiūrimas gydytojo, o diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas. Tyrimo metu ant sveikos, nepažeistos odos (dažniausiai nugaros) klijuojami pleistrai su specialiomis kameromis. Kiekviena iš kamerų prieš užklijuojant ant nugaros yra pripildoma skirtingo potencialaus alergijos sukėlėjo. Pleistrai su kameromis ir alergenais nuo odos nuimami praėjus 2 dienoms nuo užklijavimo. Būtent tada atliekamas pirminis odos lopo testo vertinimas. Jei vienoje iš alergenų buvimo vietų stebimas uždegimas (alerginiai spuogai, paraudimas, patinimas) reakcija vertinama kaip teigiama. Svarbiausia kontroliuojant alerginį kontaktinį dermatitą - tikslus alergizuojančios medžiagos išsiaiškinimas ir jos vengimas. Tad tuomet, kai atlikti alergijos tyrimai gydytojams leidžia nustatyti pagrindinius sukėlėjus, reikia stengtis neturėti su jais sąlyčio. Tačiau, net ir žinant kokia medžiaga sukelia šį alerginį bėrimą kartais kontakto išvengti nepavyksta. Venkite pakartotinio kontakto. Žmogui, sergančiam kontaktiniu dermatitu, kontakto su alergenu vietoje po kelių-keliolikos valandų pasireiškia odos bėrimas, pasižymintis odos paraudimu, patinimu, niežuliu ir didesniais ar mažesniais spuogeliais. Alerginį kontaktinį dermatitą sukelia kasdieninėje mūsų aplinkoje esantys metalai, kosmetikos priemonių sudėtyje ar drabužių gamyboje naudojamos cheminės medžiagos, kurios tiesiogiai kontaktuoja su oda. Vienintelis būdas išgydyti alerginį kontaktinį dermatitą - tiksliai identifikuoti jį sukeliančią medžiagą ir visomis priemonėmis vengti kontakto su ja. Tam, gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo kabinete Jums ar Jūsų mažyliui gali būti atlikti vadinamieji odos lopo testai, kurių metu, ant nepažeistos kūno vietos klijuojami specialūs pleistrai.

Infekcinės ligos

Kai kurios infekcinės ligos taip pat gali sukelti bėrimą aplink lūpas. Svarbu atpažinti šias ligas ir kreiptis į gydytoją.

Herpes simplex virusas (HSV-1)

Herpes simplex virusas, dažniausiai sukeliantis pūslelinę, gali pasireikšti bėrimu aplink lūpas. Pūslelinė paprastai prasideda kaip mažas paraudimas, kuris vėliau virsta pūslelėmis. Pūslelės gali būti skausmingos ir užkrečiamos.

Impetiga

Impetiga yra bakterinė odos infekcija, kuri dažniausiai pasireiškia aplink burną ir nosį. Būdingi simptomai yra pūslės, kurios trūksta ir palieka medaus spalvos šašą. Impetiga yra labai užkrečiama liga odos infekcija kurie pirmiausia paveikia naujagimius ir mažus vaikus. Stafilokokų bakterijos paprastai yra impetigo priežastis. Jis pasireiškia kaip rausvos opos ant veido, ypač aplink nosį ir burną, taip pat ant rankos ir pėdos. Dėl pūlingo impetigo, rečiau paplitusio negalavimų, kūdikiams ir mažiems vaikams atsiranda didesnės pūslės. Nedideli įpjovimai, vabzdžių įkandimai ar panašus į bėrimą egzema - bet kuri vieta, kur pažeista oda, yra dažni infekcijos patekimo taškai. Tačiau jis gali pasirodyti ant sveikos odos. Bakterijos klesti karštoje, drėgnoje aplinkoje. Impetigo yra labiau sezoninis, o didžiausias laikas yra vasarą ir rudenį. Impetigo galima užsikrėsti kontaktuojant su juo sergančiu asmeniu ir jo opos, gleivinės ar išskyros iš nosies. Impetiga suserga 2-6 metų vaikai. Paraudę odos pažeidimai, dažnai grupuojami aplink nosį ir lūpas, yra pirmieji impetigo požymiai. Šios opos greitai virsta pūslelėmis, kurios išsilieja ir plyšta, palikdamos gelsvą plutą. Pūslių sankaupos gali išplisti ir padengti didesnį odos plotą. Lūpos, nosis, ausys, rankos ir kojos turi odos pažeidimų (žaizdų). Impetigas skirstomas į tris kategorijas pagal jį sukeliančią bakteriją ir sukeltus opos. Staphylococcus aureus yra dažniausia nepūslinio impetigo priežastis. Paprastai jis pasireiškia kaip didesnės pūslės arba pūslės, užpildytos skaidraus skysčio, kuris laikui bėgant gali patamsėti ir drumsti. Tai daug pavojingesnė infekcija, kuri yra daug rečiau paplitusi. Kai impetigo negydoma, tai gali atsitikti. Gydytojas gali ieškoti opų ant veido ar kūno, kad nustatytų impetigą. Jei po gydymo antibiotikais opos neužgyja, gydytojas gali ištirti žaizdos susidarančio skysčio mėginį. Patologai gali nustatyti, kurios bakterijos sukelia negalavimą, o tai gali padėti parinkti tinkamą vaistą. Bakterinė infekcija yra dažniausia priežastis. Dažniausiai kaltos bakterijos Staphylococcus aureus („staph“). Kartais jį sukelia Streptococcus A grupės bakterijos. Glomerulonefritą gali sukelti kai kurios streptokokų bakterijos, sukeliančios impetigą. Staph bakterijų galima rasti tam tikrų žmonių nosies viduje. Impetigo paprastai nėra pavojingas. Kitos medicininės problemos - Impetiga dažniau serga vaikai, turintys kitų odos problemų, tokių kaip atopinis dermatitas (egzema). Pagrindinis impetigo gydymo ir prevencijos veiksnys yra palaikyti švarią aplinką ir laikytis tinkamos asmeninės higienos. Palaikykite švarą: Net jei impetiga serga tik vienas šeimos narys, visi namuose esantys turėtų valytis vienodai. Reguliariai plaukite muilu ir vandeniu. Tai turėtų padėti gydyti nedidelius infekcijos atvejus. Jei tai nepadeda, pacientas turi kreiptis į gydytoją. Vietiniai antibiotikai: Mupirocino tepalas, kurį galima įsigyti tik pateikus receptą, yra veiksmingas gydant nedideles infekcijas. Kad antibiotikas pasiektų odą, pirmiausia pamirkykite žaizdas šiltame vandenyje ir švelniai pašalinkite šašus. Antibakteriniai tepalai, parduodami be recepto, yra neveiksmingi nuo streptokokų ir staph infekcijų. Gydytojas paskirs antibiotikų tepalą visiems namuose esantiems, jei dažnai atsiranda bėrimų. Geriamosios tabletės: Jei pacientas turi ektimą ar daugiau nei kelias impetigas, gydytojas gali skirti antibiotikų, kuriuos reikia vartoti per burną. Norint sunaikinti impetigas sukeliančias bakterijas, rankšluosčius rekomenduojama atskirai skalbti karštame vandenyje ir išdžiovinti karštoje džiovykloje. Impetigas gali būti užkrečiamas kelias savaites, jei negydomas. Išlikti švariems ir sveikiems yra geriausios strategijos apsisaugoti nuo infekcijos. Laikykitės tinkamos higienos: Kad nesusibraižytumėte, reguliariai kirpkite nagus. Čiaudykite į servetėlę, tada išmeskite servetėlę. Reikėtų vengti įbrėžimų:Įpjovimų ir žaizdų negalima subraižyti. Įpjovimus, įbrėžimus ir sužalojimus reikia nuvalyti vandeniu ir muilu. Izoliuokite vaikus: Jei vaikas serga impetiga, izoliuokite jį nuo kitų vaikų, kol bus baigtas gydymas.

Stomatitas

Stomatitas yra burnos gleivinės uždegimas, kuris gali pasireikšti opomis ar bėrimu aplink burną. Priežastys gali būti įvairios - nuo virusinių infekcijų iki alerginių reakcijų.

Atopinis dermatitas (Egzema)

Atopinis dermatitas, arba egzema, yra lėtinė odos liga, kuri pasireiškia sausa, niežtinčia oda. Bėrimas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, įskaitant aplink lūpas. Atopinis dermatitas dažnai yra susijęs su genetiniu polinkiu ir alergijomis. Atopinis dermatitas yra pats dažniausias egzemos tipas, jis taip pat vadinamas atopine egzema. Atopiniu dermatitu dažniausiai suserga vaikai iki vienerių metų, rečiau - vyresni vaikai. Dauguma vaikų atopinį dermatitą „išauga“ iki antrojo gimtadienio, kitiems tenka su šia liga gyventi visą likusį gyvenimą. Pirmieji kūdikių atopinio dermatito požymiai paprastai pasireiškia apie 2-3 kūdikio gyvenimo mėnesį. Pagrindinis atopinio dermatito simptomas - sausas, pleiskanojantis, paraudęs odos bėrimas. Dermatitui ūmėjant, raudonis gali virsti šerpetojančiomis, šlapiuojančiomis dėmelėmis. Šią ligą, visų pirma, lemia genetinis paveldimumas. Jei pastebite atopinio dermatito požymius, nenumokite į juos ranka. Kol kas mokslininkams taip ir nepavyko vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kas sukelia egzemą. Gydytojų teigimu, dažniausiai šią ligą išprovokuoja kelių priežastinių veiksnių sąveika. Įrodyta, kad jei bent vienas iš vaiko tėvų serga ar sirgo atopiniu dermatitu, šienlige ar kita alergine liga, tikimybė, jog jų vaikui pasireikš egzema išauga net 25-30 proc. Ne mažiau įtakos ligos išsivystymui turi ir gyvenamoji aplinka, bei „pasislėpusios“ alergijos. Šios „pasislėpusios“ alergijos itin pablogina odos būklę skatindamos nesibaigiantį odos išsausėjimą, paraudimą, patinimą ir niežulį. Moksliškai įrodyta, jog net 70 proc. visų kenčiančių nuo egzemos turi bent vieną ar kelias tokias „pasislėpusias“ alergijas, tačiau pastarosios, dėl vienų ar kitų priežasčių dažnai tiesiog nediagnozuojamos. Šiuo metu jau gausu įrodymų ir sėkmės istorijų, kai atradus pasislėpusių“ alergijų sukėlėjus ir taikant atitinkamas alergeno vengimo ar alergijos gydymo metodikas nuo atopinio dermatito kenčiantiems pacientams pavyko ne tik reikšmingai sumažinti ligos paūmėjimų skaičių, bet ir efektyviai suvaldyti ligą. Todėl pasaulio alergologijos ir klinikinės imunologijos specialistai ragina atsisakyti pasenusio požiūrio ir aklo egzemos gydymo hormoniniais ir antibiotikų tepalais. Dažniausiais egzemos paūmėjimo priežastimis, ypač vaikams, tampa maisto alergenai: kiaušinis, pienas ir jo produktai, kviečiai, žemės ir lazdyno riešutai, soja, žuvis ir jūros gėrybės. Būtent šie maisto produktai ligos paūmėjimus sukelia net 90 proc. egzema sergančiųjų. Tuo tarpu likusiesiems 10 proc. paūmėjimus sukelti gali tokie įprastiniai įkvėpiami alergenai kaip katė, šuo ir namų dulkių erkės. Jei liga pasireiškia vaikystėje - gera žinia tėveliams. 70 proc.

Cheilitas (Lūpų uždegimas)

Cheilitas yra lūpų uždegimas, kuris gali pasireikšti įvairiomis formomis. Priežastys gali būti įvairios - nuo sauso oro iki infekcijų.

Kampinis cheilitas

Kampinis cheilitas yra lūpų kampų uždegimas, kuris dažnai pasireiškia suskilinėjusiais, skausmingais kampais. Priežastys gali būti seilės kaupimasis, grybelinės infekcijos ar vitaminų trūkumas.

Eksfoliacinis cheilitas

Eksfoliacinis cheilitas yra lūpų lupimasis ir pleiskanojimas. Priežastys gali būti sausas oras, saulės poveikis ar lūpų kramtymas.

Kitos priežastys

Be jau minėtų priežasčių, bėrimą aplink lūpas gali sukelti ir kiti veiksniai:

Dehidratacija

Dehidratacija gali sukelti lūpų sausumą ir įtrūkimus, kurie gali būti painiojami su bėrimu.

Oro sąlygos

Sausas, šaltas oras ar stiprus vėjas gali išsausinti odą aplink lūpas ir sukelti bėrimą. Naudokite lūpų balzamą, kad apsaugotumėte lūpas.

Vitaminų trūkumas

Tam tikrų vitaminų, pavyzdžiui, B grupės vitaminų, trūkumas gali sukelti lūpų uždegimą ir bėrimą.

Vaistų šalutinis poveikis

Kai kurie vaistai gali sukelti odos bėrimą kaip šalutinį poveikį. Jei pastebėjote bėrimą po vaistų vartojimo, pasitarkite su gydytoju.

Diagnostika

Norint nustatyti bėrimo aplink lūpas priežastį, svarbu atkreipti dėmesį į simptomus ir kreiptis į gydytoją. Gydytojas gali atlikti apžiūrą ir užduoti klausimus apie vaiko ligos istoriją, alergijas ir galimus dirgiklius. Kai kuriais atvejais gali prireikti papildomų tyrimų.

Apžiūra ir anamnezė

Gydytojas apžiūrės bėrimą ir užduos klausimus apie simptomus, tokius kaip niežulys, skausmas, pūslės ar šašai. Taip pat bus domimasi vaiko ligos istorija, alergijomis ir galimais dirgikliais.

Alerginiai testai

Jei įtariama alergija, gali būti atlikti alerginiai testai. Tai gali būti odos dūrio testai arba kraujo tyrimai, kurie padeda nustatyti alergenus.

Odos biopsija

Retais atvejais, kai diagnozė nėra aiški, gali būti atlikta odos biopsija. Tai procedūra, kurios metu paimamas nedidelis odos mėginys ir ištiriamas mikroskopu.

Kultūros tyrimai

Jei įtariama bakterinė ar grybelinė infekcija, gali būti atlikti kultūros tyrimai. Tai procedūra, kurios metu paimamas mėginys iš bėrimo ir auginamas laboratorijoje, kad būtų nustatyta infekcijos sukėlėjas. Neretai prieš atliekant odos lopo tyrimą su maisto alergenais pacientų tėvelių paprašoma apgalvoti kokie maisto produktai jų manymu sukelia alergiją ir jų atsinešti pas gydytoją alergologą.

Gydymas

Bėrimo aplink lūpas gydymas priklauso nuo priežasties. Svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų ir tinkamai prižiūrėti odą.

Vietinis gydymas

Vietinis gydymas apima kremų, tepalų ir lūpų balzamų naudojimą, kad būtų sumažintas uždegimas, niežulys ir sausumas.

Drėkinantys kremai ir tepalai

Drėkinantys kremai ir tepalai padeda atkurti odos barjerą ir sumažinti sausumą bei pleiskanojimą.

Infekciniai bėrimai dažnai pasireiškia kartu su karščiavimu, silpnumu ar kitais simptomais, todėl gydymas dažniausiai yra simptominis ir orientuotas į bendros savijautos gerinimą.

Infekcinio bėrimo gydymas

Ką galima daryti: leisti vaikui pailsėti ir vengti intensyvios veiklos; skirti pakankamai skysčių; jei yra karščiavimas - naudoti paracetamolį arba ibuprofeną (pagal gydytojo rekomendacijas); išlaikyti odą švarią, nuplauti drungnu vandeniu be agresyvių prausiklių; vengti kosmetikos ir kvepalų ant pažeistų vietų; neliesti, nespausti ir nešalinti pūslelių ar šašų. Esant tam tikroms infekcijoms, gydytojas gali rekomenduoti specifinį gydymą: Herpes simplex - antivirusiniai tepalai arba geriamieji vaistai. Impetigo - vietiniai arba geriamieji antibiotikai. Skarlatina - gydoma antibiotikais, nes tai bakterinė infekcija. Infekciniai bėrimai dažniausiai praeina per 5-14 dienų, tačiau svarbu stebėti, ar būklė nemažėja.

Alerginio bėrimo gydymas

Alerginis bėrimas paprastai atsiranda staigiai ir intensyviai. Pažeista oda dažnai niežti, parausta, atsiranda dilgėlinės tipo iškilimų. Gydymo pagrindas - pašalinti alergeną ir nuraminti odą. Rekomenduojamos priemonės: švelniai nuplauti bėrimo vietą šiltu vandeniu; vengti kvapių, spalvotų ar alkoholio turinčių priemonių; naudoti bekvapius drėkinamuosius kremus vaikams; stebėti, ar bėrimas susijęs su maistu, kosmetika, skalbikliu ar vabzdžių įkandimu; esant stipriam niežėjimui - pasitarti su gydytoju dėl antihistamininių vaistų. Jei bėrimas atsiranda kartu su akių ar lūpų patinimu, kvėpavimo pokyčiais ar vėmimu - tai gali būti pavojinga alerginė reakcija, todėl būtina skubi pagalba.

Ko nedaryti?

Kad ir kokia būtų priežastis, tėvai turėtų vengti šių klaidų: nenaudoti stiprių kortikosteroidų kremų be gydytojo paskyrimo; netepti daugybės skirtingų priemonių vienu metu; nenaudoti agresyvių šveitiklių ar dezinfekcinių gelių; neleisti vaikui kasytis - tai gali sukelti infekciją; neišspausti bėrimų ir neliesti jų neplautomis rankomis.

Ankstyvas bėrimo įvertinimas padeda greitai nustatyti, ar tai infekcija, alergija ar paprastas sudirginimas. Kuo anksčiau tėvai supranta tikėtiną priežastį, tuo mažesnė rizika, kad bėrimas išplis, taps skausmingas ar išsivystys antrinė odos infekcija. Tai ypač svarbu vaikams, kurių oda yra jautresnė ir linkusi greičiau reaguoti net į nežymius dirgiklius. Delsiant ir naudojant netinkamas priemones situacija gali pablogėti - alerginis bėrimas gali išsiplėsti, infekcija progresuoti, o sudirgusi oda gali tapti dar sausesnė ir jautresnė. Todėl svarbu stebėti bėrimo eigą ir laiku imtis tinkamų žingsnių.

Dauguma vaikų bėrimų yra nepavojingi ir praeina savaime, tačiau yra situacijų, kai reikalinga gydytojo apžiūra. Tėvams svarbu stebėti ne tik patį bėrimą, bet ir bendrą vaiko būklę: ar jis tampa vangus, ar kyla temperatūra, ar bėrimas plinta.

tags: #berimas #aplink #lupas #vaikui

• koks stažas būtinas motinystės išmokai
• Sužinokite apie pagalbą vaikams ir šeimoms Pakruojyje
• Kaip skaičiuojama vaiko priežiūros išmoka?
• Lavinimo ir atradimų pasaulis vaikams
• Kaip išsirinkti darželį Lietuvoje?