Motinos meilė: taurumas, gerumas ir moralė vaiko ugdymui
Motina yra vienas artimiausių žmonių, kuris supažindina savo vaikus su pasauliu, moko suprasti gyvenimą, formuoti vertybes.
Idealu, kai auklėdama vaiką, motina yra ir savo diegiamų vertybių pavyzdys.
Žmogus, pasidomėjęs įvairių laikotarpių lietuvių moterų kurta proza, dažniausiai pastebi, jog jų kūriniuose yra unikaliai vaizduojamas motinos paveikslas.
Pasak Lietuvos literatūros tyrinėtojos, daktarės Violetos Kelertienės, idealios moters paveikslas visuomenėje kuriamas pasirenkant intelektualų, visuomenišką, vidinį gyvenimą turintį asmenį.
Lietuvių kilmės moterų rašytojų kurta literatūra yra savita, nes ji parodo, jog moteris visuomet išlieka motiniška, tačiau gali būti atsidavusi šeimai, savo kultūros puoselėjimui, ir savęs paieškai.
Taigi, šiame darbe aptarsiu skirtingus motinų paveikslus lietuvių prozoje.
Meilės prigimtis yra susijusi su dėmesio davimu žmonėms net ir tada, kai, rodosi, esi per daug pavargęs, jog kažką duotum.
Tačiau, remiantis bendrosios meilės teorijos nūdienos įžvalgomis, kas mes esame ir kuo ilgainiui tampame, iš dalies priklauso nuo to, ką mylime.
Kita vertus, mylėti nežinant, kaip tai reikia daryti, yra perdėm pavojinga - tai gali sužeisti kitą žmogų.
Nors meilė nuo pat pirmųjų užfiksuotų minčių aušros buvo traktuojama kaip filosofijos, etikos bei pagrindinių ideologinių tradicijų pagrindas, ji savo vietą mokslinių dogmų sąraše pelnė visai neseniai, tokiu būdu atskleisdama intuityvią psichologinę prieraišumo idėją bei beprecedentę jos armatūrą.
Tiesa ta, kad mūsų prisirišimai formuoja meilės kaip svarbiausio poreikio rezultatus, kuriuos būtina patenkinti sveikam vystymuisi.
Ir vis tik, žmogus, rytą pasitinkantis laboratorijoje ir savo organizmo variklį užkuriantis kava, cigaretėmis ar alkoholine manija yra įsitikinęs, jog, nepaisant nūdienai pataikaujančių tezių, meilė yra svarbi tik tiek, kiek mūsų emocinis intelektas gali būti naudingas ateities nuopelnams bei išradimams.
Žinoma, iš esmės bet kokios idėjos, gimstančios populiarios kultūros prieglobstyje, tampa tam tikrų mokslų vyksmo dalimi, bet esminis gyvavimo (jausmų išraiškos) vaidmuo lieka nepakitęs.
Įdomu tai, kad Haris Harlowas, kuris yra vienas iš pirmųjų psichologų, moksliškai ištyrusių žmogaus prieraišumo prigimtį, stebėjo beždžionės kūdikio bendravimą su jo „motinomis“ tam, jog nustatytų abipusį prisirišimą socialinės izoliacijos padarinių kontekste, nušviečiančiame meilės prigimtį: eksperimento metu jis sukūrė dvi dirbtinės surogatinės motinos versijas mažoms beždžionėlėms - vieną pagamintą iš vielos, o kitą - emocionalią ir švelnią - iš vielos bei audinio; abu variantai buvo šildomi iš vidaus, imituojant tikros motinos kūno šilumą.
Laidinė mama turėjo buteliuką su pienu, o jausmingoji siūlė rūpesčiu grįstą prisilietimą.
Ir visgi, galiausiai šiuo pragmatišku bandymu buvo nustatyta, kad kūdikiai kone visada yra linkę rinktis rūpestingą motiną.
Kitaip tariant, atžalos atkreipė dėmesį į maistą siūlančias motinas tik tada, kai buvo iš tiesų alkanos.
Tačiau jos liko visiškai prisirišusios - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme - prie joms malonaus roboto, mat saugumas bei malonus dėmesys, pasirodo, yra žymiai svarbesni sklandžiam vystymuisi nei reguliarus maitinimas.
Kita vertus, daugelis žmonių, ko gero, nėra tobulo auklėjimo ir tinkamo žmogiško ryšio kūrimo namuose rezultatas, ir jeigu individas nesuvokia meilės esmės kūdikystėje, jis gali neišmokti mylėti apskritai.
Todėl mokykitės mylėti tol, kol neišmoksite gyventi.
Meilės svarba vaiko vystymuisi
Mes gyvename pasaulyje, kuriame artimus santykius apibūdinantys žodžiai, tokie kaip „artumas“, „meilė“ ar „ryšys“ yra vis kartojami lūpose, kai kalbame apie vaikus ir jų tėvus, draugus bei partnerius.
Kita vertus, galbūt viskas, ką žinome gyvenime, yra ėjimas į ten, kur galima sužinoti daugiau?
Taip, meilė - tai saugus uostas, kuriame mamos ranka apglėbia išsigandusį vaiką.
Tačiau žiūrint retrospektyviai, išties daug mokslininkų kurį laiką priešinosi tokiai idėjai.
Atkreipiant dėmesį į šiam jausmui būdingas asociacijas, pastebima, kad jis yra moralinė silpnybė, kurią reikia kontroliuoti: būdamas vienas stipriausių, intensyviausių ir netvarkingiausių jausmų, jis garbina ne tik jo vertus, bet ir didžiausius nusikaltėlius, kurių korupcinis poveikis turėtų būti sustabdytas tučtuojau.
Tuomet, kai kyla pagunda nešioti ar be perstojo myluoti savo vaiką, atminkite, jog meilė yra pavojingas įnagis, mat vaiko charakteris kinta greitai, ir bet koks poveikis juntamas kone iškart.
Ir visgi, kas gali pasakyti, kad žala, galimai pasirodysianti tarpduryje, kada nors bus ištaisyta?
Tiesa ta, kad kintančių emocijų vertinimas bei informacijos absorbavimo klimatas, stovintis už neįtikėtino stiprumo ir nepatikimumo emocijų, susijusių su meile, padėjo pagrindus monumentaliai revoliucijai.
Be kita ko, malonu žinoti, kad mokslas galiausiai įsiklausė į tokią, rodosi, akivaizdžią ir intuityvią tiesą - kad meilė yra svarbiausia mūsų žmogiška patirtis - kurios dėka įvyko pokytis individo vystymosi ir prieraišumo plotmėje.
Žinoma, kaip ir bet kuriai revoliucijai, jai taipogi reikėjo kolegų, dirbančių kartu, sąmokslo teorijų šalininkų bei giminingų sielų, tačiau džiugu, kad mokslininkai ir psichoanalitikai, iš pradžių tyrinėję emocijų bei fizinių poreikių sąsajas, išvydo aiškų disonansą tarp vaiko išlaikymo (pastogės) ir pasitenkinimo bendravimu, nustatydami, jog vis tik pastarasis faktorius vaiko laimės formulėje yra pagrindinis.
Priklausomybė ir vaiko raida
Priklausymo teorija iš esmės sako, kad būti mylimam yra svarbiau, nei mylėti pačiam: tai ne tik prisiglaudimas prie šilto kūno vėsų penktadienio vakarą, bet ir meilė objektui, iš kurio tikimės dar didesnio dėmesio.
Pavyzdžiui, motina jau savaime yra susieta su savo kūdikiu, bet jam svarbu žinoti, kad ji jį besąlygiškai myli.
Žinoma, kai esi mažas, šis jausmas turi būti toks apčiuopiamas, kaip kad šiltos rankos ar švelnus kvėpavimas pakaušyje, mat šios jausminės revoliucijos „architektūra“ daro didelę įtaką vaiko intelekto koeficientui.
Be to, įdomu tai, kad nors kai kurie tyrimai, atlikti su našlaičių prieglaudose esančiais vaikais, rodo, jog socialinė izoliacija kenkia pastarųjų intelektinei raidai, vaikai, kurie buvo išsilavinusių, bet itin užsiėmusių moterų nepageidaujamo nėštumo pasekmė, buvo ne tokie gabūs, kaip tie, kurie kurį laiką augo nepasiturinčiose, bet mylinčių tėvų šeimose.
Pradžioje buvo manyta, kad genai yra didžiausias intelekto prognozuotojas, tačiau nustatyta priešingai: paaiškėjo, jog meilė ir intelektas yra daug labiau susiję nei genetika ir intelektas.
Aišku, dalis žmonių (savo poziciją teisinančių tėvų) galbūt sakytų, kad kas gi domėsis bejausmiu vaiku, kuris „nejudina“ širdies.
Tačiau aš manyčiau, jog šios užklausos pagrindas yra keista vištos bei kiaušinio problema, kurios epicentre yra klausimas, susijęs su meile kitam žmogui, sukeliančia susidomėjimą juo, na, arba susidomėjimu, sukeliančiu meilę - spręsti jums.
Kalbant apie atradimus, tiesa ta, kad susidomėjimas ir meilė susilieja taip tvirtai ir neatsiejamai, kaip virvė - juk mes esame interaktyvus jausmų bei įvairių troškimų pluoštas.
Kita vertus, kūdikiui, vaikui ir netgi suaugusiam asmeniui būtinas bent vienas juo suinteresuotas ir į jį reaguojantis žmogus.
Vaiko priežiūros atostogos: ką svarbu žinoti?
Motinos meilės įvairūs aspektai ir tipai
Pirmieji mėnesiai ir metai - tai gyvenimo periodas, kai vaikas labiausiai prisirišęs prie motinos.
Tačiau diena po dienos jis tampa vis savarankiškesnis ir ilgainiui jo ryšys su motina šiek tiek praranda gyvybišką svarbą.
Motinos meilė iš prigimties besąlygiška.
Motina myli naujagimį, nes tai jos kūdikis, nes su jo atsiradimu išsipildė jos svarbūs lūkesčiai.
Besąlygiška meilė patenkina vieną slapčiausių ne tik vaiko, bet ir bet kurio žmogaus troškimų.
Daugelis vaikų turi laimės mėgautis motiniška meile.
Motina - tai namai, iš kurių mes išeiname; tai gamta, vandenynas; tėvas neįkūnija jokių gamtos namų.
Su šia tėvo funkcija glaudžiai susijusi ir kita, kurią galima pavadinti socialine-ekonomine.
Tėvo meilė - tai sąlyginė meilė.
Pačioje tėviškos meilės prigimtyje suprogramuota, kad paklusnumas tampa pagrindine dorybe, o nepaklusimas - didžiausia nuodėme.
Svarbi ir teigiama pusė.
Naujagimiui reikalinga besąlygiška motinos meilė ir rūpestis - tiek fizinis, tiek psichologinis.
Galų gale brandus žmogus prieina momentą, kai jis pats tampa ir savo paties motina, ir savo tėvu.
Jeigu jis turėtų tik tėvišką jausmą, būtų piktas ir nežmoniškas.
Motinos meilė suteikia besąlyginį vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimą.
Visų pirma, ji juo rūpinasi ir neša visišką atsakomybę už jį.
Tai būtina jo augimui ir net gyvybei palaikyti.
Antra, tai žymiai daugiau nei globa.
Tai motinos nuostata, kuri skiepija vaikui meilę gyvenimui, kad gyventi šioje žemėje yra gera; kad nuostabu būti tokiu, koks esi!
Gimti yra gera!
Matydamas tokį požiūrį, mažas žmogus įgyja gyvenimui teigiamą atspalvį.
Jis jaučiasi puikiai, jausdamas džiaugsmą gyventi.
Deja, daugelis galime duoti tik rūpestį ir apsaugą, bet ne teigiamą požiūrį į patį gyvenimą.
Kad pastarąjį gėrį suteikti, pati mama turi jausti džiaugsmą gyventi, būti laiminga!
Abi nuostatos daro įtaką visai vaiko ateičiai.
Pažiūrėjus į mus kiekvieną, galima pasakyti, ar mumis tik rūpinosi ir kokį tą požiūrį į gyvenimą mums perteikė.
Vaiko ir mamos ryšys nelygiavertis: ji teikia pagalbą mažiukui, o jis ją priima.
Todėl tai pati aukščiausia meilės išraiška ir tobuliausias emocinis ryšys.
Paradoksalu, tačiau tikrasis motiniškos meilės laimėjimas ne meilė bejėgiam kūdikiui, o augančiam vaikui.
Manau, dauguma su tuo sutiksite.
Juk lengviau mylėti tą, kuris Tavo rankose ir visiškai nuo Tavęs priklausomas.
Ir tai moteriai labai patinka!
Ji stipriai tuo realizuoja savo motiniškumą.
Tačiau, tai pasireiškia ir gyvūnijos pasaulyje.
Galima sakyti tai instinktyvu, nors motinos meilė nuo gyvūnų skiriasi psichologiniais veiksniais.
Moteris jaučiasi patenkinusi savo narcisizmą, valdžios ir nuosavybės poreikį bei savimeilę.
Žiūrint giliau, meilė kūdikiui atneša trancendentinį, kūrybinį pasitenkinimą.
Kadangi vaikelis auga ir savarankiškėja, galima sakyti, jog motiniškos meilės esmė yra rūpintis vaiko augimu ir jį palaipsniui nuo savęs atskirti.
Kalba eina ne apie toleranciją savarankiškėjimui, o apie jo skatinimą.
O čia būtinas nesavanaudiškumas - atiduoti viską, bet nieko nereikalauti, o tik linkėti viso ko geriausio.
Tai nemenkas uždavinys!
Galima įsivaizduoti, kad lengviau mylėti bejėgį kūdikėlį, nei tą, kuris nori ištrūkti iš Tavo gniaužtų ir dažnai elgtis priešingai, nei norėtųsi.
Kai stebiu augančias savo dukras, dažnai jaučiu, kad norėčiau kai ką sureguliuoti jų elgesyje.
Tad išties suprantu, jog nieko nereikalaujanti meilė sunkiai pasiekiama.
Tai nemenkas išbandymas su meile „paleisti“ savo kūną ir kraują.
Trokštu, jog per tai bręstų ir stiprėtų sąmoninga motinos meilė kiekvienoje iš mūsų!
Motinų tipai ir jų įtaka vaikams
Kiek gražiausių žodžių pasakyta apie motinas.
Joms skiriamos eilės, dainos, gėlės, dėmesys ir pagarba.
Bet ar visados iš tiesų jos mylimos?
Ar visos jos nusipelno tokio išskirtinumo?
Austrų psichologas Luisas Schutzenhoveris (Louis Schützenhöfer) apibendrinęs savo darbo patirtį su pacientais, kurie kamuojami įvairių psichologinių negandų ir kurių santykiai su mamomis buvo mažiau ar labiau problematiški, nustatė keturis motinų tipus.
1. Valdžios siekiančios motinos
Šio tipo motinos visokiais būdais siekia valdžios, naudoja įvairiausias priemones valdžiai pasiekti ir išlaikyti.
Jos mėgaujasi, galėdamos savo valdžią vaikams pademonstruoti.
Turėti valdžią ir ją demonstruoti - labai skirtingi dalykai.
Momentas, kai motinos valdžia tampa žalinga, yra jos atsakomybės, sąžinės bei supratimo, ir, svarbiausia, - meilės savo vaikui stoka.
Dėl to jos nepajėgios išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp valdžios turėjimo ir norėjimo ja mėgautis, netgi tuo piktnaudžiaudamos.
Tokios motinos vaikas neturi jokio išsigelbėjimo, nes jis yra visokeriopai nuo jos priklausomas.
Tokių motinų užauginti vaikai netenka asmeniškumo ir individualybės.
Jie patiria ne tik psichologinę prievartą, bet dažnai būna motinų kumščiuojami ir net mušami.
Jie neišsiugdo savigarbos ir pasitikėjimo savimi.
Be to - jie labai abejoja kitų žmonių nuoširdumu, yra įtarūs, nėra išmokę siekti tikslo, nesugeba pakovoti dėl to, ko patys nori, kas jiems brangu.
Vaikai užauga neišrankūs, nes nėra išmokę pasakyti „ne”.
Bijodami konfliktuoti su motina, bet, norėdami ką nors padaryti pagal savo norą, vaikai ima meluoti ir gana dažnai tampa puikiausias melagiais.
Skaudžiausia, kad jie neišmoksta socialinio bendravimo pagrindų.
Todėl turi mažai draugų ir dažnai juos keičia, o jų santykiai paviršutiniški.
Suaugę jie nesugeba sukurti normalių santykių su partneriu.
Išsivaduoti iš valdžios trokštančios motinos itin sudėtinga.
Psichologai apie tai sako: keliai išsiskyrė, problema liko.
Šie santykiai be didesnių sukrėtimų gali būti išspręsti tik tuomet, kai motina nustos manipuliuoti vaiku, siekdama mėgautis valdžia ir kai vaikas suvoks, kad jis, ypač suaugęs, turi teisę ir net privalo pats priimti sprendimus ir elgtis pagal savo supratimą ir norus.
2. Pasyviai-agresyvios motinos
Ji taip pat siekia valdžios ir vadovavimo, tačiau tai daro ne kaip stiprios asmenybės, bet priešingai, kaip silpna, gailesčio ir užuojautos reikalaujanti moteris.
Ji sudaro įspūdį, kad nieko iš vaikų ar artimųjų nereikalauja, tačiau manipuliuodama pasiekia visko, ko nori.
Pasyviai agresyvi motina turi susikūrusi visą savo veiklos „repertuarą”.
Dažniausiai yra naudojamasi liga ar kitais negalavimais.
Ypač paranku, jei ji turi chronišką ligą.
Reikalui esant, simuliuojamas ligos paūmėjimas, priepuolis ir pan.
Tada vaikai, ir ne tik, be jokių išlygų vykdo visus nurodymus ar reikalavimus, kad tik „sunkiai sergančiai” mamai nebūtų dar blogiau.
Kitas instrumentas valdžiai pasiekti - gąsdinimas išeiti ar net numirti.
Tokia motina nesibaimina mesti vaikui frazę: „jei tu nedarai, kaip aš noriu, vadinasi, manęs nemyli.
O jei manęs nemyli, tai aš čia niekam nereikalinga”.
Taip ji pasėja nesibaigiančią baimę, kad viską reikia kuo greičiau vykdyti, nesvarstant, gerai tai ar blogai.
Vaikui yra pabrėžiama, kad ji tik dėl jo gyvena, dėl jo aukojasi.
Tai skamba kaip kaltinimas ir verčia vaiką jaustis nepatogiai, išgyventi nuolatinį kaltės jausmą ir atsakomybę už motinos gyvenimo kokybę ir laimę.
Jei motina negauna dėmesio ir meilės iš savo vyro, ji kompensuoja tai reikalaudama iš vaiko.
Jam tenka nepakeliamas uždavinys: stengtis, kad motina būtų laiminga, kad ji gerai jaustųsi, neišeitų ar nenumirtų.
Tik daug vėliau, jau suaugę, vaikai suvokia tokios motinos elgesį ir apibūdina savo motinas kaip isteriškas, egocentriškas bei bejėges asmenybes.
Ypač santykiai pablogėja, jei suaugęs vaikas susiranda partnerį ar sukuria šeimą.
Pasyviai agresyvi motina nė už ką nesutinka užleisti savo pozicijų ir įtakos vaikui, ji stengiasi susikurti savo gyvenimą šalia ar net vaiko šeimoje.
Nesibaigiantis kišimasis į jaunos šeimos reikalus, pradedant rimtais dalykais, baigiant kasdieninėmis smulkmenomis, pasidaro nepakenčiamas.
Vaikui lieka vienintelė išeitis: arba susipykti su tokia motina jos nebeklausant, arba išsiskirti su partneriu ir likti motinos įrankiu jos egoizmui tenkinti.
Deja, antrasis atvejis gana dažnai pasitaiko, nes išugdytas kaltės jausmas yra tiek stiprus, kad vaikas, net suaugęs, nesijaučia morališkai stiprus tai iškęsti.
Daugelis iš jų iki pat motinų mirties yra kankinami pykčio joms ir kartu kaltės jausmo dėl to.
Tokių vaikų asmeniniai santykiai su partneriu klostosi ypač sunkiai.
Baimės jausmas būti paliktam neleidžia džiaugtis gyvenimu, verčia nuolat gyventi su baime ir įtarinėjimais.
Pasyvios-agresyvios motinos įtaką vaikui galima nutraukti tik tuomet, kai vaikas sugeba nutraukti ryšį tarp jį kamuojančio kaltės jausmo ir savo elgesio.
Motinos ir vaiko santykiai rutuliojasi pagal schemą: motina užima aukos vaidmenį, vaikas pajunta kaltės jausmą, tai užtikrina vaiko elgesį pagal motinos norą, vaiko kaltės jausmas laikinai sumažėja.
Gana sėkmingai išsivadavimo procesas vyksta, kai aiškiai nustatomos vaiko ir motinos bendravimo dienos, pvz.: kas 3 dienas susiskambinti, kas 2 savaites pasimatyti.
Tada vaiko elgesys yra priklausomas nuo kalendoriaus, bet ne nuo kaltės jausmo.
Svarbu nepasiduoti motinos bandymams manipuliacijų keliu vis dėlto pasiekti savo.
Kai atsiranda kaltės jausmas, siųskite pas motiną savo draugą, apylinkės med. seserį ir pan.
3. Narcistiškos motinos
Ji nepripažįsta ir nemyli vaiko tokio, koks jis yra.
Vaikas turi atitikti mamos susidarytą įvaizdį ir padėti jai siekti jos narcistinių tikslų.
Pasinaudodama vaiku ji susilaukia įvertinimo.
Narcistiška motina tarsi susidvejina su savo vaiku ta prasme, kad jam nėra paliekama jokios galimybės rinktis, ir jis tiesiog turi vykdyti motinos sumanytą planą, ir kuo geriau.
Tokioms motinos nerūpi, ko vaikai nori, kaip jie jaučiasi.
Joms už viską svarbiau išorinis spindesys.
Jų vaikai būna aprengti gerais ir brangiais rūbais, kurių modelius ir spalvas išrenka motina.
Vaikų šukuosenos privalo būti irgi pagal motinos skonį.
Kalbama ne vien apie darželinukus, bet ir apie suaugusius vaikus.
Dar geriau, jei vaikai taptų žinomais sportininkais, muzikantais, gautų geriausius pažymius, lankytų prestižinius būrelius ir.t.t.
Jos padarys viską, kad tikslas būtų pasiektas.
Gerai, jei jos ir vaiko norai sutampa.
Narcistiškos motinos elgesio modelis bei priemonės atitinka valdžios siekiančios motinos elgesį, tačiau motyvas yra kitas: jei valdžios siekiančios motinos tikslas yra demonstruoti valdžią ir ja mėgautis, tai narcistiškai motinai svarbu, kad vaikas visiškai atitiktų jos idėjas ir siektų jai svarbių tikslų.
Skaudžiausia, kad tokioms motinoms vaiko jausmai, jo poreikiai nėra svarbūs.
Svarbu ne vaikai, o jų pasiektas rezultatas.
Narcistiška motina įsitikinusi, kad ji ir jos vaikai - geriausi iš visų, todėl nusipelno išskirtinio dėmesio ir atlygio.
Pasekmės vaikams: nematydami galimybės išsigelbėti nuo motinos keliamų tikslų ir reikalavimų, vaikai užsidaro savyje, tampa intravertais, jie neturi jokių galimybių ugdyti asmenybę.
Sužalojama jų savimonė, vaikai pervertina save, ima niekinti kitus, tampa pasipūtę, arogantiški.
Ypač sunkiai sekasi bendrauti su gyvenimo partneriu.
Norėdami ištrūkti į laisvę, tokių motinų vaikai skubiai ir anksti sukuria santuokas.
Deja, jų partneriai labai panašūs į jų motinas: egocentriški, dominuojantys, stipriai ribojantys individualybę.
Beje, egocentriškų motinų vaikai nesugeba atskleisti savo norų ir siekių, tuo labiau, už juos pakovoti.
Nutraukti narcistiškos motinos įtaką pasiseks, jei vaikas leis „numirti” motinai savo mintyse.
Tai nėra kas nors baisaus ir nereiškia biologinės mirties troškimo, tai tiesiog išsireiškimas, parodantis, kad motinos idėjos ir jos vizija apie tai, koks vaikas turi būti, užgožia paties vaiko individualybę, neleidžia jam atsiskleisti.
Todėl jis turi dvasiškai išsivaduoti nuo motinos.
Narcistiška motina skatina vaiką ko tai siekti, kuo tai būti.
Tačiau tai nėra tikrieji vaiko norai.
Vaikas tampa pats sau svetimas.
Jis turi išspręsti dilemą: atsisveikinti su motina savo mintyse, arba atsisveikinti su savuoju „aš” ir likti motinos marionete.
Jei vaikas pasirenka save, turi pasiruošti galimiems sunkumams.
Už jo pastangas siekiant to, ko jis pats nori, bet ne jo motina, jis negaus pagyrimų ir įvertinimo, greičiau atsivers emocinis „vakuumas”.
Patartina turėti draugų bendraminčių, kurie paremtų, paskatintų, įvertintų.
4. Nemylinčios motinos
Šalta, bejausmė, be meilės, neigiama, destruktyvi, beširdė, užgauli, nežmoniška - taip apibūdino savo motinas jau suaugę jų vaikai.
Sunku net įsivaizduoti, ką turi patirti ir išgyventi vaikas, kuris nejaučia motinos meilės, kuris negirdi meilės intonacijų jos balse, neįžiūri meilės kibirkščių jos akyse.
Tokios motinos funkcionuoja nepriekaištingai: vaikai pamaitinti, nuprausti.
Ligos atveju tinkamai jais pasirūpinama.
Net rūbeliai vaikų būna gražūs, skoningi, o ir mokykla dažnai parenkama iš prestižinių.
Tokio tipo motinos net yra laikomos pavyzdžiu kitoms.
Kai vaikas nusikalsta ar ką netinkamo padaro, žinoma, tuo momentu jis susilaukia daugiau pylos, nei meilės.
Ir tai yra suprantama.
Bet nemylinti motina tokia yra visados.
Jos vaikui nebūtina nusikalsti, priešingai, net kai jis viską daro gerai ir be galo stengiasi, jis vis tiek negauna nei kruopelytės meilės ar švelnumo.
Nemylinti motina nesugeba atskleisti savo jausmų.
Ji taip pat nenori, kad ir vaikas tai darytų.
Ji niekada nepaguodžia vaiko, nesidomi jo skausmu ar nusivylimu.
Tai jai visiškai nesvarbu.
Vaikas taip pat nesulaukia jokio pagyrimo ar paskatinimo.
Motina nesidomi vaiko gyvenimu, pasiekimais ar nesėkmėmis.
Užaugę vaikai būna tokie pat šalti ir atšiaurūs savo atžaloms, kai kurie net nedrįsta turėti vaikų iš baimės, kad jie bus tokie pat, kaip jų motinos.
Jie nesugeba atskleisti savo jausmų, nepasitiki jausmais - nei savo, nei kitų.
Laimę tokie asmenys pasiekia labai intensyviai dirbdami, keldami sau vis aukštesnius ir aukštesnius reikalavimus, stengdamiesi pripažinimo ir įvertinimo jausmą, kurio nesulaukė iš motinos, patirti darbe.
Nemylinčios motinos vaikai dažnai visą gyvenimą klaidingai tikisi kada nors susilaukti savo motinos meilės.
Nors jie susitaiko su nemylinčios motinos elgesiu, tačiau širdyje vilties, kad ji staiga pasikeis, nepraranda, todėl ir toliau stengiasi pelnyti jos meilę.
JAV psichoterapeutas Howard Halpern tokią viltį apibūdino bandymu iš statulos išmelžti pieno.
Vaikas turi suvokti, be pykčio, be kaltės jausmo ir be vilties, kad kitaip nebus.
Tokiam vaikui belieka susitaikyti ir nors už tai būti dėkingam motinai, kad ji jam dovanojo gyvybę bei dėl jo stengėsi.
Kitas žingsnis - suvokti, kad jis yra vertas būti mylimu, tačiau jo motina to nesugebėjo jam duoti.
Ir tai nėra vaiko kaltė.
Problematiškų santykių sprendimo būdai
Esant komplikuotiems vaikų - motinų santykiams dažnai galima sutikti motinų, kurios priklauso ne vienam kuriam tipui, bet turi kelių jų požymių.
Pasak L. Schutzenhoferio, nuo 30 iki 60 proc. vaikų santykiai su motinomis yra problematiški.
Tokiose šeimose augdami vaikai dažnai net nežino, kad gali būti ir kitokių - geresnių santykių su artimaisiais.
Jiems sunku rasti asmenų, kuriems galėtų atverti širdį, nes puikiai sutariantys su savo motinomis vaikai būtų nepajėgūs jų suprasti.
Tiesos suvokimas ir palyginimai užtrunka gana ilgai.
Kai kurie ydingą motinų elgesį pastebi paauglystėje, tačiau dauguma išdrįsta apie tai prabilti tik sulaukę brandos ar net pensijinio amžiaus.
Liūdniausia, kad vaikai yra linkę kartoti motinų elgesį ir savo sukurtoje šeimoje.
Jų socialinis gyvenimas ir santykiai su partneriu taip pat būna labai įtempti, nepastovūs ir komplikuoti.
Ar yra kokia išeitis ar sprendimas, kuris padėtų nutraukti motinos - vaiko problematiškų santykių užburtą ratą?
Atsakyti nėra lengva, nes tai - labai sunkiai įveikiamas reiškinys.
Tiek vaikui, tiek motinai.
Vieno absoliutaus sprendimo nėra, nes vaiko ir motinos santykiai yra labai individualūs.
Kai kuriems užtenka paprastų patarimų, kitiems reikalinga kvalifikuota psichologų parama.
Svarbu atminti, kad vaikai šį užburtą ratą gali nutraukti sėkmingiau nei jų motinos.
Jos per ilgai ir per intensyviai naudojo veiksmų ir elgesio modelį savo egoistiniams tikslams patenkinti, kad jį lengvai galėtų pakeisti.
Be to, šį elgesio modelį jos dažniausiai atsineša iš savos vaikystės.
Vaikai turi ryžtis keisti elgesio modelį su savo motina ir tuo labiau, su savo vaikais jų ateities labui.
Visiems vaikams, kurie nori išeiti iš komplikuotų santykių su savo motinomis „užburto rato”, rekomenduojama susigrąžinti pasitikėjimą savimi, atsakomybę už save ir savo veiksmus.
Galite suabejoti, ar tai iš vis įmanoma, nes vaikai pirmąsias motinos elgesio klaidas pastebi tik paauglystėje ar vyresniame amžiuje.
Paauglystėje sunku įsivaizduoti, kad vaikas išdrįs pabandyti sugriauti nusistovėjusius santykius su motina, nes jis vis dar nuo jos priklausomas.
O ir kaip asmenybė jis dar vystosi.
Jei sūnus ar dukra suaugę suvokia, kad jų santykiai su motina sunkūs, slegiantys ir nori padėti tašką šiai situacijai, jie dažnai patys būna gerokai įžengę į brandos amžių, jau paauginę savo vaikus, gal būt jau pakartoję savo motinų klaidas su savo vaikais.
Vis dėlto išeitis yra.
G. Roth. nurodo, jog 40-50 proc. žmogaus asmenybės savybės yra genetiškai paveldimos, 30-40 proc. - nuo gimimo iki pirmųjų gyvenimo metų įgytos ir perimtos iš supančios aplinkos, tame tarpe ir iš motinos, ir apie 20 proc. žmogaus išmokta ir įgyta gyvenimo eigoje.
Psichologai ypatingai pabrėžia šių 20 proc.
Pagal Louis Schützenhöfer „In aller Liebe.
Straipsnis išspausdintas žurnalo „Psichologija tau” 2009 m. liepos/rugpjūčio mėn.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
