Henrikas Radauskas: Fleitos giesmė apie būties džiaugsmą ir meno stebuklą
Henrikas Radauskas (1910-1970) yra išskirtinė figūra lietuvių literatūroje. Nors gyvenęs bei lavinęsis kartu su ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų karta tarpukario Kaune, jis liko nepriklausomas nuo bendrų to meto poezijos tendencijų: gamtos ir kaimo idilės adoracijos, patriotinių ir istorinių temų, išpažintinės intonacijos, folkloro stilizacijos.
Poetas tarytum įstrigo laike, pirmuoju rinkiniu lietuvių literatūrą pralenkdamas, vėlesniais jau vėluodamas, taip ir nepadaręs jai reikiamos įtakos, dėl to išlikęs atokiai kaip koks amžinas „užsienietis“. Jo kūryba tapo unikalia ir nepakartojama lietuvių elitinės lyrikos reprezentante.
Poezija kaip žaidimas ir atsiribojimo filosofija
Radausko poetinį credo geriausiai atspindi eilutės: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos. / [...] Ir skamba medyje melodija tyli, / O aš klausausi jos ir užrašau smėly“. Šios eilutės dažnai cituojamos kaip išreiškiančios atsiribojimą nuo visuomeninių aktualijų ir nurodančios poezijos kaip vienkartinio žaidimo pobūdį. Poezija prasidėjo (ir prasideda) iš laisvo žmogaus žaidimo, iš žaidimo, kuris užsimezgė (ir užsimezga) tarp skaidrėjančios žmogaus sąmonės ir kalbos.
Sąmoningumas - laisvas įsipareigojimas ne tik Dievui, Tėvynei, bet ir žaidimui kaip principui. Žaidžiant galima gyventi. Galima ir mirti. Tik negalima tarnauti. Radauskas teigė, kad rašyti eilėraščius nėra jokios prasmės, o pats kūrybinis procesas reikalauja atsisakyti išankstinės poezijos prasmės. Visos prasmės, kurios atsiranda ar gali atsirasti, yra jau po to, po atsisakymo. Eilėraštis pats turi už save (ir prieš save) atsakyti. Poezija kuriama ne iš tikrovės ir ne iš emocijų. Poezija kuriama iš žodžių, kaip tikrovės ekvivalentų.
H. Radausko eilėraštis yra tarp slaptumo ir atvirumo, tarp amato ir tarp žaidimo; poezija kuriama ne iš tikrovės, o iš žodžių. Joje svarbūs atitikmenys, kurie, iš tiesų, viską poezijoje lemia. H. Radauskas yra atitikmenų poetas. Distancija, nuotolio, atstumo jausmas tarp savęs ir pasaulio yra esminis jo kūrybos aspektas.
Muzikalumas ir sinestezija Radausko poezijoje
Radausko poezija persmelkta muzikos, garso ir spalvų sintezės. Poetas mėgo sinestezijos principą - menų jungtį. Juozas Girdzijauskas taikliai pastebėjo: „Vizualinis pasaulis čia skambus, melodingas ir judrus, o akustinis pasaulis - judrus ir spalvingas“. Muzikaliai išradingi asonansai bei aliteracijos gražiai sutalpinami į sklandžiai rimuojamą ketureilį. Tyliai liejasi žemas do, o klarnetas imituoja čigoniškus gaidžius. Prie šono miegančiam pastatė lyrą, o Orfėjus, pakėlęs ramų veidą į žvaigždyną, skambina lyra ir gieda.
Muzikos įspūdis itin dažnai dalyvauja Radausko metaforose. „Vėsaus vidudienio violončelė“ iš eilėraščio „Žiemos pradžia“, „Melodingas pavasaris miršta balčiausiose gulbėse…“ („Rožių garbintojos“), „Ir įėjom į grojantį namą / Violeto lašais aptaškyti“ („Deganti šaka“). Net kasdieniai reiškiniai įgauna muzikinę išraišką: „O vandentieky tragišką Bramsą / Repetuoja pamišęs vanduo“ („Katės“).
Kūrybinio sąmoningumo galimybė išryškėja per Cz. Miloszo mintį: „Ir juo daugiau netikėtų patyrimų toji tikrovė mums teikia, tuo aiškiau jaučiame, kad mes grojam fleita įšėlusių gaivalų akivaizdoje“. Ši eilutė puikiai atspindi Radausko poezijos esmę, kurioje smuikai ir fleitos veikia gaivalų akivaizdoje, o kūrybos aktas tampa atsparumu ir būties patvirtinimu. Melodija tyli skamba medyje, ir poetas jos klausosi, užrašydamas smėlyje.
Bach, Vivaldi - Concertos - Accardo, Gazzelloni, Garatti - 4.0 quadraphonic surround
Būties stebuklas ir "laimė gimti" transformacijos šviesoje
Radausko kūryboje nepaprastai domina ir jaudina žmogaus būties stebuklas. Nors jį skaudina nemokėjimas juo džiaugtis, tuštybė ir paikumas, istorijos žiaurumas ir mirties neišvengiamybė, vis dėlto jo pasakos pasaulis nėra niūrus. Daugiau šviesus, nes poetas pasiūlo tai, kas įprastoje pasakoje atitinka laimingą pabaigą - viską suvokti kaip žodžio galią, kaip gebėjimą matyti ir jausti pasaulio grožį, kurį geriausiai atskleidžia menas.
Transformacijos principas, kurį Rimvydas Šilbajoris laiko svarbiausiu Radausko poetinėje alchemijoje, pakeičia mums įprastas formas ir jungtis, išmuša iš suvokimo automatizmo, atveria ligi tol neįsivaizduotą matymo perspektyvą, žavi vaizduotės galia. Alogiškos vaizdų sandūros kuria fantastišką, kartais šiurpoką, bet jaudinantį ir žavų paveikslą. Kiekvienas eilėraštis - lyg teatro scena, kurioje veikia nematomo režisieriaus sukurti personažai, tarytum atkeliavę iš kino, cirko, lėlių teatro, operetės, ir kurioje stebime jų „dramą“.
Šis pabrėžtinis atsiribojimas ir sąlyginumas išlaisvino kūrėjo vaizduotę ir teikė eilėraščiui dinamikos. Ne būsena ar kontempliacija, bet intensyvus vyksmas, nuolatinė reiškinių metamorfozė yra dar viena esminė Radausko eilėraščio ypatybė: viskas čia nerimsta, keičia pavidalus ir formas, „teka“, „liejasi“, susijungia ir išsiskiria tarytum sapne ar eksperimentiniame kine.
Galime rasti ir tiesioginį "gimimo" liudijimą, apipintą transformacijos ir išsigelbėjimo motyvais: „Žaibas muša į okeaną, įtūžusi banga meta ją iš gelmių į krantą, ir jinai stovi ligi kelių vandeny, visa aplipusi dumblu, apraizgyta lašančiais žolių tinklais. Maži krabai bėga jos kūnu žemyn, jūros žvaigždės ir jūros ežiai krenta jai nuo galvos ir pečių, grįždami į savo drėgną tėvynę. Žaibas muša i žvejų kaimelį, prisiglaudusį tarp uolų, kelios lūšnos nuvirsta į jūrą, - jai nebėra ko bijoti: dangus sunaikino jos gėdingo gimimo liudininkus. Debesis nusileidžia žemyn, kietom srovėm nuplauna dumblą nuo jos kūno, kuris sušvyti perlamutro vaivorykštėm besileidžiančios saulės šviesoj.“ Tai - simbolinis atgimimas, kuriame patiriamas grožis ir apsivalymas.
"Pasaka" ir pasaulio samprata
Meniniame Radausko kosmose vyksta dviejų jėgų - „pasaulio“ ir „pasakos“ - konfliktas, sudarantis siužeto pagrindą. Gyvenimą žmonės tvarko pagal racionalius dėsnius, įsivaizduodami protingu būdu susikursią laimę žemėje. Tai yra iliuzija, teigia poetas. Viską valdo iracionalusis gamtos, istorijos ir gyvenimo pradas, o žmonės tėra marionetės šiame žemės teatre. Radauskas renkasi pasaką ir visą jos nelogišką stebuklingumą kaip šio pasaulio tiesą: „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“.
Tikėti Pasaka - vadinasi, tikėti susikuriamu, perkeičiamu, transformuojamu pasauliu. Šios tamsiosios spalvos, atsirandančios iš minties apie žmogaus vienatvę, jo bejėgiškumą ir neišvengiamą mirtį, iliuzinę viltį gyventi amžinai, nes yra tik greitai bėgantis laikas „į džiaugsmą didelį, kurio nėra“, labiausiai išryškėja vėlyvojoje Radausko lyrikoje. Tačiau apskritai jo pasakos pasaulis nėra niūrus. Daugiau šviesus, nes poetas pasiūlo tai, kas įprastoje pasakoje atitinka laimingą pabaigą - viską suvokti kaip žodžio galią, kaip gebėjimą matyti ir jausti pasaulio grožį, kurį geriausiai atskleidžia menas.
Europinės kultūros įtaka ir "menų alkoholiko" portretas
Radauskas buvo uždaras, nelengvo būdo, savotiškas keistuolis ir snobas, tikras tarpukario dendis. Tai buvo pabrėžtinai europinės kultūros žmogus, pasak Alfonso Nykos-Niliūno, tikras „menų alkoholikas“. Jo motina Amalija Kieragga buvo Rytprūsių protestantė ir laisvai skaitė lenkų, rusų bei vokiečių kalbomis, o per karą, gyvendamas Rusijoje, Henrikas gerai išmoko rusiškai ir susižavėjo „sidabro amžiaus“ rusų poezija. Šeima gyveno dvare Panevėžio apskrityje, turėjo biblioteką. Radauskas žavėjosi rusų simbolistais bei akmeistais, prancūzų impresionistine daile, baroko bei rokoko muzika, antikos pasauliu, lankė teatrą bei kiną, domėjosi kalbos teorijomis. Tai buvo svarbiausia jo poetinė mokykla ir nuolatinė dvasinė aplinka.
Radausko kūryboje atsiribojimas nuo lokalaus konteksto, orientacija į pasaulinį lygį pasireiškė kultūrinių asociacijų gausa, klasikinio meno adoracija, pastanga kurti laiko ženklų ir vietovardžių nesuterštą „grynąją“ poeziją, reikšti ją juvelyriškai ištobulinta forma.
Medžio motyvas ir kūrybos šventumas
Medžio įvaizdis H. Radausko eilėraščiuose dažnas. Medis netgi tampa Veikėju: „Medis, pasaką baigęs, / pradeda vėl iš pradžios“ („Tvanki naktis“). Nesunku atpažinti pasaulio medžio archetipą, Gyvybės medžio modelį. Medžiai yra akivaizdieji būties simboliai. Didžiulis ąžuolas rankas į dangų tiesia ir siekia mėnesio, ir gaudo žvaigždę šviesią. Ąžuolas šakom kyla vis aukščiau, o saulė vakare grimzta į jį kaip į jūrą. Medis - visatos taškas, kuriame susieina kilimas ir grįžimas, erdvės vertikalės ir horizontalės.
Kūrybos valanda - dainos gimimas - sutelkia į buvimą po medžiu: „po šakom akacijos baltos“ („Dainos gimimas“). Balta akacija, medis baltasis, yra žydintis medis. Kūrybos valanda yra dvasios žydėjimas. Medžio žydėjimas yra jos atitikmuo. Po medžiu vyksta visa, kas įvyksią esmingo. Pavyzdžiui, „Karšto lietaus“ metafora, kurią atitinka „karštas vėjas“ iš eilėraščio „Poetai, arba Katastrofa“, susijusi su kūrybos degimu. Kūryba susieta su ugnimi, bet ir su žydėjimu, su jo baltumu. „Negaliu nežydėt, nelūdėti / Ir sau laiškus - eiles rašau“ („Laiškai sau pačiam“).
Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina aprašo: „Naujagimis angelas, - jis dar negali paskristi, - Nusilpusiom rankom įkibęs į medžio šakelę, Vos girdimai rauda. Ant cementinės urnos guli parke Geltonas lapas.“ Tai tarsi gyvenimo trapumo ir laikinumo metafora, kurioje atsispindi ir mirties neišvengiamybė, ir naujagimio trapumas. Šiame kontekste, net ir geltonas lapas tampa prasmingu simboliu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
