Nėštumo metu kylančios infekcijos: priežastys, simptomai ir gydymas

Nėštumo laikotarpis yra ypatingas, tačiau jis taip pat gali būti susijęs su padidėjusia įvairių infekcijų rizika, kurios gali kelti grėsmę tiek motinos, tiek besivystančio vaisiaus sveikatai. Šlapimo takų infekcijos (ŠTI) yra dažnos nėštumo metu ir gali kelti didelę grėsmę. Nėščiosioms labai svarbu suprasti šias infekcijas, jų priežastis, simptomus, diagnozę, gydymo galimybes ir prevencijos strategijas. Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek ir jos vaisiui.

Mikroorganizmų, grėsmingų nėštumui, o vėliau ir naujagimiui, yra begalė. Pavojingi net paprasčiausių kvėpavimo takų uždegimų sukėlėjai, nes kai kurie krauju gali patekti į visas kūno ląsteles ir lemti ligą bet kurioje vietoje, taip pat ir gimdoje. Nėščiosioms labai svarbu susipažinti, kas padidina infekcijų riziką.

Dėmesio: Šis straipsnis skirtas tik informaciniams tikslams ir nepakeičia profesionalios medicininės konsultacijos.

Šlapimo takų infekcijos (ŠTI)

Šlapimo takų infekcija (ŠTI) yra infekcija, galinti pasireikšti bet kurioje šlapimo sistemos dalyje, įskaitant inkstus, šlapimtakius, šlapimo pūslę ir šlaplę. Nėštumo metu hormoniniai pokyčiai ir fiziniai šlapimo takų pakitimai gali padidinti ŠTI išsivystymo riziką.

Priežastys

Šlapimo takų infekcijas daugiausia sukelia bakterijos. Escherichia coli (E. coli) yra dažniausias kaltininkas. Kitos bakterijos, tokios kaip Klebsiella, Proteus ir Enterococcus, taip pat gali sukelti infekcijas. Nėštumo metu šlapimo takuose vyksta pokyčiai, dėl kurių bakterijoms gali būti lengviau patekti ir daugintis. Nors ŠTI daugiausia sukelia bakterinės infekcijos, kai kurios moterys gali turėti genetinį polinkį į pasikartojančias ŠTI. Tam tikros autoimuninės ligos taip pat gali paveikti šlapimo takus, todėl jie tampa jautresni infekcijoms. Gyvenimo būdo pasirinkimai ir mitybos įpročiai gali turėti įtakos šlapimo takų infekcijų (ŠTI) išsivystymo rizikai nėštumo metu. Tokie veiksniai kaip dehidratacija, prasta higiena ir mažai vaisių bei daržovių turinti mityba gali turėti įtakos šlapimo takų sveikatai.

Cistito priežastys yra paprastos: bakterijos iš išangės patenka į šlaplę ir nukeliauja aukštyn į šlapimo pūslę, kur toliau dauginasi. Nėštumo metu cistito rizika didesnė dėl padidėjusio progesterono kiekio. Inkstų uždegimo priežastys taip pat susijusios su bakterijų patekimo į inkstus. Šlapimo takų obstrukcija (blokavimas), kai sutrikdomas šlapimo tekėjimas, gali didinti infekcijos riziką.

Simptomai

Kokie yra šlapimo takų infekcijos simptomai nėštumo metu? Simptomai yra dažnas šlapinimasis, deginimo pojūtis šlapinantis, drumstas arba nemalonaus kvapo šlapimas, dubens skausmas ir nuovargis.

Diagnozė

ŠTI diagnozė nėštumo metu prasideda nuo išsamaus klinikinio įvertinimo. Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai surinks išsamią pacientės anamnezę, įskaitant simptomus, ligos istoriją ir visus ankstesnius ŠTI atvejus. Diagnozei reikalingas šlapimo tyrimas. Šiam tyrimui į sterilų indelį turi būti surenkama vidurinė rytinio šlapimo porcija.

Gydymas ir prognozė

Pagrindinis šlapimo takų infekcijų (ŠTI) gydymas nėštumo metu apima antibiotikus. Inkstų infekcijos gydymas taip pat atliekamas antibiotikais. Sergant inkstų uždegimu labai svarbu vartoti kuo daug skysčių - nuo 2,5-3 litrų per dieną. Laiku diagnozavus ir pradėjus gydymą, nėštumo metu pasireiškiančių šlapimo takų infekcijų prognozė paprastai yra gera. Ankstyva diagnozė, gydymo laikymasis ir gyvenimo būdo pokyčiai gali reikšmingai paveikti bendrą prognozę. Šlapimo takų infekcijos nėštumo metu yra dažna problema, kuri gali turėti rimtų pasekmių, jei nebus nedelsiant gydoma.

Poveikis nėštumui ir vaisiui

Cistito poveikis nėštumui, vaisiui ar kūdikiui gali būti rimtas. Inkstų infekcijos poveikis nėštumui, vaisiui ar kūdikiui gali būti itin pavojingas. Nėščioms moterims ši infekcija gali progresuoti ir sukelti ūminį uretitą (šlaplės uždegimą), ūminį cistitą (šlapimo pūslės uždegimą) ar pielonefritą (inkstų taurelių, geldelių ir intersticinio audinio uždegimą). Besimptomė bakteriurija taip pat gali sukelti ūminį respiracinio distreso sindromą arba sepsį. Sepsis išsivysto patogeniniams organizmams ar toksinams patekus į kraują ir audinius.

Besimptomė bakteriurija

Besimptomė bakteriurija pasireiškia nėščiosios šlapime esant bakterijų, tačiau moteriai nepatiriant šlapimo takų infekcijoms būdingų simptomų. Bakterijos į šlapimo takus patenka lytinių santykių metu arba netinkamai valantis išangę pasituštinus. Daugelį besimptomės bakteriurijos atvejų sukelia E. coli. Tačiau kolonizaciją gali sukelti ir kitų rūšių bakterijos, pvz., Klebsiella, Proteus, Enterobacter, Enterococcus ir B grupės streptokokas.

1-2 proc. moterų, kurių šlapimo pasėliuose nėštumo pradžioje mikroorganizmų nerasta, vėliau per nėštumą gali išsivystyti šlapimo takų infekcijos. Todėl neradus mikroorganizmų šlapime nėštumo pradžioje, vėliau tyrimas dėl bakteriurijos nebekartojamas.

Bakterinės infekcijos nėštumo metu įprastai gydomos antibiotikais. Pakanka 7-10 dienų trukmės gydymo kurso. Veiksmingiausius antibiotikus gydytojas paskirs atsižvelgęs į infekciją sukėlusių bakterijų tipą. Baigus gydymo kursą, reikės dar kartą apsilankyti pas gydytoją ir pakartotinai atlikti šlapimo tyrimą siekiant išsiaiškinti, ar jame nebeliko bakterijų.

Prevencija

ŠTI prevencijai svarbu laikytis higienos. Po tuštinimosi taisyklingai valykite išangę. Primename, kad taisyklingas būdas - ne link makšties, bet aukštyn nugaros link. Rekomenduojama gerti spanguolių sultis.

Bakterinė vaginozė

Bakterinė vaginozė yra dažnas negalavimas, diagnozuojamas 30-40 procentų besikreipiančių moterų. Tai nėra infekcija - tai makšties floros sutrikimas. Makštis yra vienas gausiausiai kolonizuotų moters organų, t.y. joje yra daug bakterijų kolonijų, daugiau nei žarnyne. Makšties flora keičiasi pagal amžių, mėnesinių ciklą, lytinio gyvenimo patirtį. Makšties bakterijų pusiausvyrą palaiko laktobacilos. Jos apsaugo nuo bakterijų, sukeliančių šlapimo ir lyties infekcijas. Bakterinės vaginozės atveju visiškai išnyksta arba labai sumažėja laktobacilų, pakinta makšties pH. Normalus makšties pH yra 3,8-4,2. Bakterinės vaginozės metu pH padidėja, šimtus, tūkstančius kartų pagausėja anaerobinių bakterijų, kurių pas moterį yra labai nedaug.

Priežastys

Pagrindiniai bakterinės vaginozės sukėlėjai yra Gardnerella vaginalis, Mobiluncus, Bacteroides spp., Mycoplasma hominis. Didelę įtaką bakterinei vaginozei atsirasti turi higienos įpročiai, netinkamas tamponų vartojimas, ypač paskutinėmis mėnesinių dienomis. Tamponus reikia keisti kas 3-4 valandas. Neigiamai makšties florą veikia ir sintetiniai įklotai, dėl kurių oda nekvėpuoja, ir taip pažeidžiamas jos apsauginis sluoksnis. Taip pat neigiamai veikia ir kelnaitės su juostele bei netinkamas higieninių prausiklių pasirinkimas. Renkantis higieninį prausiklį, reikėtų atkreipti dėmesį į jo rūgštingumą. Rekomenduojama naudoti prausiklį, kurio pH 3,5-4,5. Kita vertus, priemonių pasirinkimas labai individualus - viena moteris gali naudoti bet kurias priemones, kitos makšties floros pusiausvyrai gali turėti įtakos daug kas.

Dar viena bakterinės vaginozės priežastis, ypač kai ji kartojasi, gali būti lytinių partnerių kaita. Kadangi tiek vyro, tiek moters organizmas turi savo mikroflorą, dažnas partnerių keitimas gali sutrikdyti šį organizmo balansą. Todėl, jei bakterinė vaginozė atkakliai kartojasi, būtina moterį tirti, ar neserga dėl lytiškai plintančiomis ligomis. Riziką didina ir hormoniniai svyravimai, ypač nėštumo metu, bei intrauterinės spiralės (IUS) naudojimas kai kurioms moterims.

Simptomai

Kokie simptomai būdingi bakterinei vaginozei? Moteris skundžiasi pagausėjusiomis „žuvies“ kvapo išskyromis. Kartais vargina niežulys, išorinių lytinių organų perštėjimas. Uždegimo reakcijos nebūna, bet kai kurios moterys skundžiasi apatinės pilvo dalies skausmais, kraujingomis išskyromis tarp menstruacijų, gausiomis menstruacijomis. Nors pilkšvos spalvos ir nemalonaus kvapo išskyros iš makšties yra pagrindiniai bakterinės vaginozės simptomai, apie 50 proc. sergančiųjų gali neturėti jokių nusiskundimų. Neretai simptomai sukelia ir psichologinį diskomfortą - moterims atrodo, kad tą nemalonų kvapą jaučia net aplinkiniai.

Diagnozė

Kaip nustatyti šį makšties floros sutrikimą? Gydytojas gali nustatyti vaginozę, mikroskopu ištyręs tepinėlį dar pacientei neišėjus iš kabineto. Paėmus tepinėlį, galima užlašinti kalio šarmo, jei yra vaginozė, pajusime specifinį žuvies kvapą. Taigi diagnostika nesudėtinga. Bakterinės vaginozės diagnozei dažniausiai pakanka gydytojo akušerio-ginekologo apžiūros ir mikroskopinio makšties tepinėlio įvertinimo. Prireikus, gali būti atliekami ir sudėtingesni tyrimai, pavyzdžiui, Gardnerella vaginalis nustatymas molekulinės diagnostikos (PGR) metodu.

Gydymas

Ne visada bakterinę vaginozę reikia gydyti. Jeigu moteris nejaučia jokių nemalonių pojūčių, indikatorinių ląstelių aptikimas tepinėlyje dar nereiškia, kad reikia gydyti. Tačiau nėščiąsias, planuojančias pastoti, prieš ginekologines operacijas gydyti būtina, net jei jos niekuo nesiskundžia. Gydymas gali būti skiriamas vietinis arba sisteminis antibiotikais. Nėščiųjų bakterinės vaginozės gydymas yra labai individualus, priklauso nuo nėštumo laiko ir situacijos. Pirmąjį nėštumo trimestrą dažniausiai skiriamas vietinis gydymas. Bet jei moteris priklauso rizikos grupei - buvo patyrusi persileidimą ar priešlaikinį gimdymą, tuomet kartu skiriamas ir sisteminis gydymas. Taip pat jei skiriant vietinį gydymą rezultatų negaunama, tai sisteminis gydymas taikomas ir pirmą trimestrą. Infekcijai gydyti dažniausiai skiriami antibiotikai - metronidazolis arba klindamicinas. Jie gali būti vartojami per burną arba vietiškai - makšties ovulių pavidalu. Gydymo trukmė priklauso nuo paskirtų vaistų formos ir infekcijos pasikartojimo dažnio.

Poveikis nėštumui ir vaisiui

Bakterinė vaginozė gali sukelti vaisiaus dangalų uždegimą, persileidimą, priešlaikinį gimdymą, priešlaikinį vaisiaus dangalų plyšimą, infekcijas po gimdymo. Po operacijos - uždegimines komplikacijas. Taip pat dauguma lytiškai plintančių bakterijų ir virusų gali lengviau patekti į gimdos kaklelį ir sukelti jo uždegimą bei displaziją - ikivėžinį gimdos kaklelio pakitimą. Bakterinė vaginozė gali atsirasti ir nėštumo metu ir padidinti persileidimo ar priešlaikinio gimdymo riziką. Taip pat lemti didesnę priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo ir infekcijos bei pogimdyminės infekcijos tikimybę. Negydoma bakterinė vaginozė gali padidinti lytiškai plintančių ligų, taip pat infekcijų po gimdymo ar ginekologinių procedūrų tikimybę, sukelti komplikacijų nėštumo metu. Ši būklė dažnai paveikia ir moters seksualinę bei emocinę savijautą. Jeigu delsiama arba liga gydoma netinkamai, padidėja persileidimo, priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo ir priešlaikinio gimdymo bei pogimdyvinių ir pooperacinių infekcijų rizika.

Prevencija

Po gydymo labai svarbi bakterinės vaginozės profilaktika, kad liga nesikartotų. Rekomenduojami preparatai normaliai makšties florai palaikyti su vitaminu C, pavyzdžiui, Feminella Vagi C. Šis preparatas reguliuoja makšties rūgštingumą ir tinka bakterinės vaginozės profilaktikai. Feminella Vagi C normalizuoja makšties pH, skatina moters savų laktobacilų dauginimąsi, normalizuoja makšties florą po antibakterinio gydymo, apsaugo nuo vaginozės pasikartojimo. Šį preparatą rekomenduojama vartoti šešias dienas kasdien po vieną vaginalinę tabletę. Tačiau galima vartoti ir po vieną tabletę per savaitę - taip ilgiau bus palaikoma normali makšties flora. Tai ypač svarbu moterims, kurių bakterinės vaginozės priežastis nėra aiški, nes, remiantis naujausiais mokslo pasiekimais, tai kartais siejama ir su genetiniu tam tikro makšties gleivinės baltymo defektu, todėl svarbu kad normali makšties flora būtų palaikoma kuo ilgiau. Profilaktika prasideda nuo intymios zonos priežiūros. Norint sumažinti šios infekcijos tikimybę, svarbu laikytis prevencinių priemonių: praktikuoti saugius lytinius santykius, riboti lytinių partnerių skaičių, stiprinti imunitetą bei palaikyti natūralų makšties mikrofloros balansą - ypač po antibiotikų vartojimo.

Grybelinės infekcijos

Pienligė (kandidozė)

Kandidozę sukelia Candida šeimos grybelis. Jis randamas kas trečios moters makštyje ir problemų sukelia tik kai ima sparčiau daugintis bei užgožia kitus mikroorganizmus. Pastojus padidėjęs estrogenų kiekis skatina sparčiau gamintis glikogeną - taip sukuriama palankesnė terpė šiam grybeliui daugintis. Infekcija gydoma specialiais kremais arba makšties žvakutėmis. Kandidozė vaisiui nekenkia. Jei ši problema išliks gimdymo metu, yra nedidelė tikimybė, kad kūdikis susirgs pienlige. Ja sergančio kūdikio burnytėje atsiranda balkšvų lopinėlių.

Lytiškai plintančios bakterinės infekcijos

B grupės streptokokai (BGS)

B grupės streptokokai (BGS) - tai bakterijos, kurias žarnyne ir/ar makštyje turi apie 10-40 proc. nėščiųjų. Nėščiosioms šie streptokokai gali sukelti jokiais simptomais nepasireiškiantį bakteriuriją arba cistitus, kurie vėliau gali sukelti inkstų uždegimus. Tai dažniausi naujagimių infekcijos kaltininkai, kurie gyvena moters organizme, dažniausiai žarnyne. Dėl ne visada žinomų priežasčių kai kada šios bakterijos apsigyvena greta žarnyno esančioje makštyje, šlapimo takuose. Iš čia gali patekti į vaisiaus aplinką ir gali jį užkrėsti. Šios bakterijos dažniausiai yra naujagimių įgimtų užkrečiamųjų ligų priežastis. Infekcija pasireiškia sepsiu, pneumonija ar meningitu.

Jei nėštumo pradžioje nustatoma, kad moters organizme yra BGS, skiriama antibiotikų. Jų aptikus 35-38 nėštumo sav., gydymas skiriamas gimdymo metu. Gimdymo metu vaisiui: gimdymo takais keliaujantis vaisius gali užsikrėsti bakterija, kuri gali sukelti sepsį ar meningitą.

Chlamidiozė

Chlamydia trachomatis infekcija - lytiniu keliu plintanti liga, dažnai diagnozuojama nėštumo metu. Ji daugeliu atvejų yra besimptomė, tačiau gali sukelti įvairių komplikacijų, tokių kaip priešlaikinis gimdymas ar vaisiaus dangalų ankstyvasis plyšimas. Chlamidiozė yra gana dažna priešlaikinio vaisiaus vandenų nutekėjimo ir gimdymo, vaisiaus mažo svorio priežastis.

Chlamidiozė gydoma antibiotikais. Jos poveikis nėštumui, vaisiui ar kūdikiui apima didesnę priešlaikinio gimdymo ir vaisiaus dangalų ankstyvojo plyšimo, cervicito (gimdos kaklelio uždegimo), pogimdyminio endometrito (gimdos gleivinės uždegimo) riziką. Literatūros duomenimis, 30-50 % naujagimių, kurių motinos turi aktyvią, negydytą C. trachomatis infekciją, išsivysto konjuktyvitas (akies junginės uždegimas), o 5-10 % atvejų gali išsivystyti aspiracinė pneumonija. Plaučių uždegimas dažniausiai pasireiškia kūdikiams nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus.

Sifilis

Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponema pallidum. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4-5 mėnesius - tai karščiavimas, makulopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), limfadenopatija, gydymui atsparus enteritas, laringitas, hemolizinė anemija ir kt.

RPR - pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. RPR (angl. Rapid plasma reagin) tyrimo metu kraujyje ieškoma specifinių antigenų, kurie pradeda gamintis žmogui užsikrėtus sifiliu. TPHA - tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kai RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas.

Virusinės infekcijos

Peršalimas

Peršalimo išvengti labiausiai padeda kruopšti rankų higiena ir imuniteto stiprinimas, t.y. sveika mityba, fizinis aktyvumas, kokybiškas poilsis, kuo mažiau streso. Peršalimas nėštumo metu nėra pavojingas, išskyrus atvejus, kuomet temperatūra pakyla iki 38°C ir daugiau.

Gripas

Gripo virusai plinta oro lašeliniu būdu. Patikimiausia prevencijos priemonė yra skiepai. Nėščiosios nuo gripo yra skiepijamos nemokamai (dėl skiepų reikia kreiptis į savo gydytoją). Nėščiosioms gripo eiga dažniau yra sunkesnė, didesnė gripo komplikacijų (plaučių uždegimo, sinusito, ūmaus bronchito ir kt.) rizika. Gripo infekcija ir jos sukeliamas karščiavimas nėštumo metu yra siejamas su didesne persileidimo, priešlaikinio gimdymo, vaisiaus augimo sulėtėjimo rizika.

Koronavirusas (COVID-19)

Koronaviruso (COVID-19) simptomai yra panašūs į gripo: karščiavimas, raumenų skausmas, kosulys, dusulys. Kol kas nėra patvirtintų, patikimų ir pakankamų tyrimų apie koronaviruso (COVID-19) poveikį nėščiosioms.

Vėjaraupiai

Vėjaraupių ligą sukelia Varicella zoster virusas. Vėjaraupiai (Varicella) - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Planuojant nėštumą (bent 1 mėn. iki pastojant) nesirgusioms vėjaraupiais moterims reikėtų pasiskiepyti. Jeigu nesate tikra, ar sirgote, rekomenduojama atlikti kraujo tyrimą. Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Antikūnų padidėjimas kraujyje rodo anksčiau buvusią infekciją arba įgytą imunitetą po skiepo.

Nėščiajai susirgus vėjaraupiais gali įvykti persileidimas, taip pat didesnė priešlaikinio gimdymo, negyvagimio rizika. Susirgus vėjaraupiais nėštumo pradžioje galimi vaisiaus apsigimimai (tikimybė - apie 2-3 proc.), naujagimis gali gimti mažesnio svorio, galimi raidos sutrikimai. Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdingi odos, akių struktūriniai pažeidimai bei galūnių hipoplazija. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje.

Raudonukė

Raudonukė - infekcinė virusinė liga, pasireiškianti odos bėrimu, padidėjusiais pakaušio bei kaklo limfmazgiais. Susirgus taikomas tik simptominis gydymas. Raudonukės viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš raudonukę įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Moters, kuri šia liga persirgo, kol pastojo, organizme susidarė ilgalaikis imunitetas, todėl nesusirgs. Daugelyje šalių, jei moteris nesirgusi, planuojant nėštumą patariama pasiskiepyti. Jei raudonuke sirgtų vaikas nėščiosios, kuri nėra sirgusi ir pasiskiepijusi, su juo būtų geriau vengti bendrauti.

Ši infekcija - ypač pavojinga dėl apsigimimų, dar vadinamų įgimtos raudonukės sindromu ir dažniausiai susijusi su šiomis komplikacijomis kūdikiui: širdies ydomis, kurtumu, aklumu, smegenų ir kitų organų pažeidimais. Kuo anksčiau nėštumo metu (t. y. pirmoje nėštumo pusėje) susergama raudonuke, tuo apsigimimai sunkesni, tad dažnai tai būna ir savaiminio persileidimo priežastis. Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių, o tai lemia didelę apsigimimų tikimybę: smegenų pažeidimus, širdies defektus, aklumą bei kurtumą. Raudonukės infekcija pirmosiomis 20 nėštumo savaičių gali padidinti persileidimo riziką. Raudonukė gali būti persileidimo, vaisiaus žuvimo gimdoje priežastis, o naujagimis gali turėti sveikatos problemų.

Citomegalovirusas (CMV)

CMV infekcija plinta per kūno skysčius (kraują, seiles, šlapimą, spermą, motinos pieną). Citomegalo virusas plinta per organizmo skysčius (spermą, seiles, šlapimą, gimdos kaklelio gleives), todėl užsikrėsti galima per lytinius santykius, bučiuojantis su ligoniu, perpilant kraują. Užsikrėtus dažnai nejuntami jokie simptomai. Liga gali būti „nebyli“ arba panaši į peršalimą, kai temperatūra neaukšta. Citomegaloviruso infekcijai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai. Pagrindinė prevencijos priemonė yra geri higienos įgūdžiai. Gydymo nėra, todėl nėščiajai nustačius virusą nieko pakeisti negalima. Tačiau dažniausiai tyrimai nerodo ūmios infekcijos, apie 60-70 proc. nustatoma jau iki nėštumo buvusios infekcijos požymių.

Virusą motina gali perduoti nėštumo, gimdymo arba žindymo metu. Rizika užkrėsti vaisių yra didesnė, jeigu moteris CMV nėštumo metu užsikrečia pirmą kartą. Infekcija naujagimiams yra pavojinga. Bėda, jei virusas paveikia vaisių, nes tai gali lemti mažylio negalią. Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo.

CMV IgG ir IgM tyrimų rezultatai ir jų interpretacija yra svarbūs nustatant infekcijos stadiją ir riziką:

Parvovirusinė infekcija

Infekciją sukelia B19 parvovirusas. Gali būti besimptomė arba pasireikšti nespecifiniais, peršalimą primenančiais simptomais. Vaikams virusas sukelia bėrimą ant veido, išplintantį po visą kūną. Nėščiosioms reikėtų vengti kontakto su sergančiaisiais ir rūpintis higiena. Egzistuoja apie 30% rizika, kad infekcija užsikrėtusi nėščioji virusą perduos vaisiui. 5-10% atvejų vaisius žūva.

Pūslelinė

Pūslelinės virusas patekęs į organizmą, čia apsigyvena visam laikui. Todėl nusilpus imunitetui, pervargus ar patyrus įtampą virusas suaktyvėja. Siekiant neužsikrėsti reikia vengti kontakto su sergančiu žmogumi. Jei liga labai ūmi, nėščiajai gali būti skirta vaistų nuo virusų. Lytinių organų pūsleline serganti ir pūslelių ant lytinių organų turinti nėščioji šį virusą gimdymo metu gali perduoti naujagimiui, todėl jai gali būti atliekama cezario pjūvio operacija. Virusas yra pavojingas, jeigu moteris juo pirmą kartą užsikrečia nėštumo metu. Juo užsikrėsti būtų pavojinga iki gimdymo likus porai savaičių. Tada didesnė rizika susargdinti naujagimį.

Hepatitas B

Hepatitas B plinta per kūno skysčius, ypač per kraują ir skysčius su kraujo priemaiša. Hepatito B simptomai dažnai nėra juntami arba yra nespecifiniai, t.y. silpnumas, sąnarių skausmas, pykinimas ir kt. Pagrindinė apsaugos priemonė yra skiepai nuo hepatito B. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%. Perdavimas gali įvykti gimdoje, gimdymo metu arba po gimimo. Motina gali perduoti virusą vaisiui. Užsikrėtę kūdikiai turi didžiausią tikimybę susirgti lėtiniu hepatitu B, galinčiu negrįžtamai pažeisti kepenis, todėl naujagimius rekomenduojama per 24 val. paskiepyti ir sušvirkšti gama globulino.

Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė. Būtų tikrai svarbu ligą laiku nustatyti. Žinant, kad mama užsikrėtusi, naujagimį galima kuo greičiau apsaugoti nuo šios infekcijos, sukeliančios kepenų nepakankamumą, cirozę.

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)

ŽIV yra retrovirusas, pažeidžiantis T limfocitus ir sukeliantis imuninės sistemos nepakankamumą. ŽIV liga turi kelias stadijas. Po besimptomio inkubacinio periodo gali pasireikšti gripą primenantys simptomai, vėliau vidutiniškai 5-8 metus nėra juntami jokie simptomai. Pagrindinės ŽIV prevencijos priemonės yra prezervatyvų naudojimas, dalyvavimas adatų ir švirkštų keitimo programose, gydymasis nuo priklausomybės švirkščiamiesiems narkotikams. ŽIV gydoma antiretrovirusiniais (ARV) vaistais.

ŽIV nėščioji gali perduoti vaisiui, taip pat naujagimiui gimdymo bei žindymo metu. Didžiausia tikimybė perduoti infekciją (apie 60-70 proc.) - gimdymo metu. 10-15 proc. atvejų infekcija perduodama žindant. Taikant rekomenduojamas priemones tikimybė, kad infekcija bus perduota ir kūdikiui - apie 1 proc. Perinatalinis ŽIV perdavimas iš motinos vaisiui priklauso nuo daugelio veiksnių. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Lietuvoje dėl ŽIV privalomai tiriama kiekviena nėščioji. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimu nustatomi specifiniai antikūnai motinos kraujo serume ir plazmoje.

Parazitinės infekcijos

Toksoplazmozė

Toksoplazmozės infekciją sukelia parazitiniai pirmuonys - toksoplazmos (Toxoplasma gondii). Šis pirmuonis dauginasi kačių, galvijų, kiaulių, graužikų žarnyne. Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos šaltiniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir infekuota toksoplazmų cistomis žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa. Žmonės juo dažniausiai užsikrečia per cistomis užkrėstą maistą (nuo kačių), per nešvarias rankas, valgydami blogai termiškai paruoštą mėsą. Po kontakto su kačių išmatomis, kuriose yra toksoplazmų, parazitų galima netyčia nuryti, prilietus burną rankomis po sodininkystės darbų, išvalius kraiko dėžę arba palietus bet ką, kas lietėsi su užkrėstos katės išmatomis. Užsikrečiama valgant nepakankamai iškeptą, užterštą mėsą (ypač kiaulieną, ėrieną ir elnieną) arba vėžiagyvius (pavyzdžiui, austres, moliuskus ar midijas). Kartais T. gondii gali būti ir nepasterizuotuose pieno produktuose. Taip pat naudojant užterštus peilius, pjaustymo lenteles ar kitus įrankius, valgant neplautus vaisius ir daržoves, ant kurių paviršiaus gali būti T. gondii parazitų. Užsikrėsti galima po užkrėsto organo transplantacijos arba perpylus kraują.

Sergant toksoplazmoze paprastai nėra jokių simptomų, tačiau kraujyje aptinkama antikūnų prieš toksoplazmas. Kai kuriems žmonėms toksoplazmozė gali sukelti į gripą panašius simptomus ir požymius, tačiau daugumai sergančiųjų jie nepasireiškia. Dažniausiai infekcija pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų. Tai, kokie yra toksoplazmozės požymiai, priklauso nuo žmogaus imuninės sistemos. Dauguma sveikų žmonių, užsikrėtusių T. gondii, nejaučia jokių simptomų. Kai kurie gali jaustis taip, lyg sirgtų gripu. Tokia būklė labiau tikėtina asmenims, kurių imuninė sistema susilpnėjusi, pavyzdžiui, sergantiems AIDS, pacientams, kuriems taikoma tam tikros rūšies chemoterapija, ir tiems, kuriems neseniai buvo persodintas organas.

Sprendimą dėl toksoplazmozės gydymo turi priimti gydytojas specialistas. Dažniausiai, jeigu toksoplazmozė pasireiškia pirmą kartą sveikam asmeniui, ji sunkių simptomų nesukelia ir specifinis gydymas nereikalingas. Esant poreikiui (pvz., imunosupresijai), infektologas gali skirti specifinį gydymą vaistais ir sudaryti ligonio stebėjimo planą. Sveikiems žmonėms toksoplazmozė dažniausiai komplikacijų nesukelia. Tiems, kurių imuninė sistema yra nusilpusi, ši infekcija gali sukelti traukulius ir gyvybei pavojingas ligas, tokias kaip encefalitas.

Nėštumo metu labai svarbu neturėti kontakto su kačių išmatomis, t.y. kiti šeimos nariai kačių kraiko dėžutę turėtų kasdien valyti ir dezinfekuoti aktyviojo chloro turinčiomis valymo priemonėmis arba verdančiu vandeniu. Kruopščiai nuplauti virtuvės reikmenis, kurie buvo naudoti ruošiant žalią mėsą. Nuplauti visus vaisius ir daržoves. Elgtis atsakingai ir saugiai, tada užsikrėsti tikimybė daug mažesnė.

Infekcija labai pavojinga vaisiui. Didžiausia tikimybė, kad vaisius užsikrės, kyla, jeigu moteris 3 mėn. iki pastojimo arba pirmajame nėštumo trimestre susirgo ūmia toksoplazmoze. Šį parazitą užsikrėtusi nėščia moteris gali perduoti vaisiui (jei užsikrėtimas įvyksta nėštumo metu). Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje - galimas savaiminis persileidimas, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas. Didžiausia rizika perduoti toksoplazmozę kūdikiui gresia, jei moteris užsikrečia trečiąjį nėštumo trimestrą, o mažiausia - jei pirmąjį trimestrą. Daugelis ankstyvų infekcijų baigiasi negyvo kūdikio gimimu arba persileidimu. Iš karto po gimimo ligos požymiai ir simptomai atsiranda tik nedaugeliui kūdikių. Kūdikiams, kurie gimė motinoms, naujai užsikrėtusioms T. gondii nėštumo metu, gresia daugybė komplikacijų, pavyzdžiui, regos sutrikimai ir protinis atsilikimas. Toksoplazmoze gali užsikrėsti kiekvienas. Pirmuonis Toxoplasma gondii - vienas labiausiai paplitusių parazitų pasaulyje. Svarbiausia, kad moterys neužsikrėstų per nėštumą, ypač pirmomis jo savaitėmis. Jei moteris prieš pat nėštumą arba nėštumo metu pirmą kartą užsikrečia T. gondii, vaisiui gresia didelis pavojus. Gali sukelti persileidimą, priešlaikinį gimdymą, bet dažniau sutrikdo vaisiaus raidą, klausą, regą. Didžioji dalis nėščiųjų jau būna susidūrusios su toksoplazmomis anksčiau ir turi imunitetą.

Siekiant diagnozuoti toksoplazmozę, atliekamas antikūnų kraujo serume nustatymas. Norint nustatyti, ar naujagimis užsikrėtė toksoplazmoze, svarbu atlikti IgM antikūnų tyrimą, nes ūmi toksoplazmozė rodo, kad vaisius taip pat buvo infekuotas. Siekiant nustatyti, kaip seniai įvyko užsikrėtimas T. gondii, rekomenduojama atlikti IgG avidiškumo tyrimą, kurio metu nustatomas jungties tarp T. gondii antigeno ir IgG antikūno stiprumas. Įtarus toksoplazmozę reikėtų tirti kraujo mėginius ieškant specialių imunoglobulinų. Jei jie rodo ūmią ligą, skiriamas gydymas.

Kitos infekcijos

Vaisiaus dangalų chorioamnionitas

Vaisiaus dangalų chorioamnionitas yra infekcija, kuri gali turėti rimtų pasekmių nėštumui, vaisiui ar kūdikiui. Ši infekcija skatina priešlaikinį gimdymą. Kol kas konkrečios priežastys ir gydymas, be bendrojo infekcijų gydymo, tekste nenurodomi.

Ureaplasma urealyticum / Ureaplasma parvum

Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum - tai bakterijos, kurios gali būti aptinkamos sveiko žmogaus urogenitalinėje sistemoje, ir nors dažnai jos yra besimptomės, nėštumo metu gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui. Nustatyta, kad U. urealyticum ir U. parvum infekcijų perdavimo dažnis nėštumo metu vaisiui svyruoja nuo 18% iki 88%. Nėštumo metu infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą: užsikrėtimo atveju skatinama citokinų ir prostaglandinų gamyba sukelia priešlaikinį vaisiaus vandenų plyšimą.

tags: #bakterioze #kenkia #nestumui

• Kaip renkami ir atleidžiami Šiaulių lopšelio-darželio „Gluosnis“ direktoriai
• vaikiški akinių lęšiai
• Kaip išsirinkti vaikišką kilimą Zara
• Apie agresyvią reklamą vaikams
• Vadovas tėvams apie vaikiškas voneles