Efektyvus ir pozityvus vaikų auklėjimas: patarimai tėvams
Klausimas, kaip teisingai auklėti vaikus, yra amžinas ir jaudina kiekvieną tėvą. Ar reikia būti griežtiems ir nieko neleisti, nubrėžti ribas ir laikyti vaiką „už pavadėlio“? O gal priešingai - leisti daryti tai, ko nori jis pats? Kaip atrasti tinkamiausius auklėjimo būdus? Psichologė, egu.lt lektorė Jūratė Bortkevičienė pateikia svarbiausių patarimų siekiantiems užauginti sėkmingus vaikus.
Tėvų gerovė - vaiko ramybės garantas
Rūpinkitės savimi. Rūpinkitės ne tik vaiku, bet ir savimi bei antrąja puse. Kai patys esame pozityviai nusiteikę, pailsėję, valdome emocijas, mes daug daugiau duodame savo vaikams. Vaikas labai gerai jaučia ir perima visas tėvų emocijas ir nuotaikas. Sunku būti linksmam, kai esi pavargęs, tiesa?
Skirkite laiko sau - palepinkite save poilsiu, masažu, pabuvimu vienumoje. Nepamirškite ir savo antrosios pusės - pabūkite dviese, nueikite į pasimatymą. Kai šeimoje vyrauja darnūs santykiai tarp tėvų, vaikai yra ramesni, be to, jie mokosi bendravimo. Jei mato, kad tėtis su mama dalinasi, vienas kitam padeda, palaiko, nekonkuruoja, dažniausiai ir vaikai tarpusavyje vienas kitą palaiko.
Pripažinkite, kai esate perdegęs. Susitelkimas į savo poreikius nedaro jūsų savanaudžiais.
Būkite pavyzdys ir kurkite ryšį
Rodykite vaikams tinkamą pavyzdį. Norite labiau pažinti save - pažiūrėkite į savo vaikus, dažniausiai jie - mūsų atspindys. Juk vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Jei mamytė ir tėvelis visada sako „Labas rytas“, ‚Ačiū“, „Prašau“, mažylis taip pat visada tai darys net neraginamas. Jei namuose tėvai skaito, vaikai taip pat pamilsta knygas, jei tėvai mėgsta TV, vaikučiai taip pat. Tad prieš ko nors reikalaudami iš vaikų pirmiausia pagalvokite, ar patys taip elgiatės.
Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Kuo jie mažesni, tuo daugiau elgsenos būdų perima iš jūsų. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supygęs? Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai. Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento.
Bendraukite ir skirkite kokybiško laiko
Bendraukite su vaikais. Meilė yra pagrindinis vaiko poreikis. Kai vaikas jaučiasi mylimas ir saugus, gauna dėmesio tiek, kiek jam reikia, jis tampa sėkmingas. O kas yra tas tinkamas dėmesys? Vaikams nereikia, kad jūs nuolat būtumėte šalia, juk jiems reikia išmokti savarankiškumo.
Skirkite laiko tiesioginiam bendravimui su vaiku: kartu paskaitykite knygutę, išmokite eilėraštuką, pašokite, pažaiskite, paprašykite, kad vaikas padėtų jums gaminti, sutvarkyti kambarius, darykite įvairius darbus kartu. Taip, užtruksite daug ilgiau, bet pagalvokite apie teigiamas emocijas, kurias patirsite kartu su vaikais. Patikėkite, laikas su vaiku daug smagesnis, nei laikas su televizoriaus pulteliu.
Tėvams ir vaikams dažnai būna sunku susiburti, pavyzdžiui, kartu papietauti ar pavakarieniauti, jau nekalbant apie kokybišką laiką kartu. Tačiau tikriausiai nėra nieko, ko vaikai norėtų labiau negu pabūti ilgėliau kartu su tėvais. Kelkitės 10 minučių anksčiau ryte, kad galėtumėte pavalgyti pusryčius kartu su vaiku arba tiesiog palikite indus kriauklėje ir pasivaikščiokite kartu po vakarienės.
Naudinga planuoti laiką kartu su vaikais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai. Panašu, kad paaugliams reikia mažiau tėvų dėmesio nei mažesniems vaikams. Kadangi tėvams ir paaugliams yra mažiau galimybių susiburti, tėvai turėtų rasti laiko vos paaugliui vaikui prireikus. Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas. Nesijauskite kalti, jei esate dirbantys tėvai. Įskaitytini ir net visai maži pasibuvimai.
KD tinklalaidė: kaip nustatyti ribas vaikams? Mitai, patarimai ir realūs pavyzdžiai.
Teigiamas pastiprinimas ir savarankiškumo skatinimas
Girkite vaikus. Vaikams grįžtamasis ryšys reikalingas ne tik nesėkmės, bet ir sėkmės atveju. Labai dažnai mes pastebime, ką vaikas daro negerai, bet kai vaikas elgiasi gražiai, pamirštame jį pagirti.
Ką reikia žinoti apie pagyrimus:
- Visada akcentuokite, už ką giriate. „Šaunuolis, kad susitvarkei žaisliukus“.
- Pamatykite, už ką giriate. Pavyzdžiui, vaikas sako, kad susitvarkė kambarį, o jūs, dar nenuėję pasižiūrėti, jau giriate jį. Pažįstama situacija? Deja, to reikėtų vengti.
- Giriant būtinas akių kontaktas: žiūrėdami mažyliui į akis pasakykite, kaip juo didžiuojatės.
- Girdami jokiu būdu nenaudokite žodelio BET. „Šaunuolis, kad susitvarkei kambarį, bet kodėl neišnešei šiukšlių?“ Kaip manote, kuri sakinio dalis labiau įsimins vaikui? Žinoma, antroji - „Neišnešei šiukšlių“.
Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka. Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis.
Atsakinėkite į vaiko klausimus. Jei vaikas klausia „kodėl?“, reiškia jam įdomu ir atsakymas „todėl“ netinka. Jūs galite nežinoti visų atsakymų: nebijokite sakyti, kad nežinote, verčiau pasiūlykite atsakymo paieškoti kartu. Tobulėkite kartu su vaiku, skatinkite jo žingeidumą. Ar gi jums neįdomu, kodėl paukščiai skraido?
Skatinkite vaikų savarankiškumą. Nedarykite darbų, kuriuos vaikas gali atlikti pats. Geriau pamokykite, kaip pačiam užsirišti batukus, pasikloti lovą, užsisegti sagutes. Jei svarstote, kokį būrelį vaikui lankyti, leiskite jam dalyvauti pasitarime - vaikas taip pat turi teisę išsakyti savo nuomonę. Atminkite, labiausiai vaikams padedame nepadėdami.
Emocijų valdymas ir manipuliacijos vengimas
Mokykite vaikus tinkamai išreikšti savo jausmus. Nėra nei blogų, nei gerų jausmų, visi jie yra žmogui reikalingi ir labai svarbu juos pripažinti. Mokykite vaikus jausmus išreikšti žodžiais. Kaip? Svarbiausia - tai darykite patys: „Aš laimingas, kai šviečia saulė“, „Man patinka šokoladiniai ledai“, ‚Aš džiaugiuosi, kai mane apkabina“ , „Man liūdna, kai tu verki“, „Man nepatinka, kai tu šauki“, „Aš pykstu, kai tu imi mano daiktą“. Vaikai netruks perimti šį pavyzdį.
Mokykite vaikus tinkamai valdyti pyktį. Jei mes sakome vaikui „Pykti negražu, nepyk“, pyktis niekur nedingsta, vaikas tik užslopina kylančią emociją. Neretai vėliau tą jausmą jis išreiškia per agresyvų arba pasyvų elgesį, gali atsirasti net ligos. Atminkite, visi jausmai yra priimtini, ribojami tik veiksmai. Akcentuokite vaikams, kad smurtas yra nepriimtinas būdas pykčiui išlieti. Labai svarbu pirmiausia išsiaiškinti, kodėl vaikas pyksta: gal jam trūksta dėmesio, jaučia stresą ar yra pavargęs? O gal negavo to, ko norėjo?
Mokykite vaikus tinkamai „nuleisti garą“. Vienas iš efektyviausių „garo nuleidimo“ būdų - tai fizinė veikla: kartu su vaikais pažaiskite futbolą, apibėkite aplink namą ar padarykite pritūpimų. Pamatysite, kaip vaikai, o ir jūs patys, nurimsite.
Nepasiduokite vaikų manipuliacijai. Ne paslaptis, kad vaikai - puikūs manipuliatoriai. Jie žino, kaip gauti tai, ko nori. Ką daryti, jei parduotuvėje, atsisakius vaikui kažką nupirkti, jis iškelia sceną? Yra keli būdai: galite nukreipti vaiko dėmesį, pradėti kalbėti apie kitus dalykus, kurie nesusiję su norimu daiktu arba tiesiog ignoruoti vaiką, net pasitraukti į šalį. Vaikai, supratę, kad tokiu elgesiu nieko nepasieks, greitai nurimsta. Tačiau jei vaiką ištinka pykčio priepuolis, nieko nelaukdami imkite jį į glėbį ir eikite iš parduotuvės. Tik jokiu būdu nepakluskite vaiko reikalavimui, jei ateityje norite ramiai vaikščioti po parduotuves kartu su vaiku.
Drausmės esmė ir ribų nustatymas
Drausminkite vaikus. Kiekvienam vaikui svarbus ne tik dėmesys, bet ir tinkama kontrolė. Nebūkite abejingi jų elgesiui. Vaikams svarbu žinoti, kas yra leidžiama, o kas draudžiama. Svarbu, kad visi šeimos nariai žinotų savo teises ir pareigas bei jų laikytųsi. Su antrąja puse susitarkite, kad auklėdami vaiką laikysitės tų pačių taisyklių. Neleiskite, kad vaiko akyse vienas iš jūsų atrodytų „geresnis“, nes leidžia daugiau.
Prieš skiriant vaikui bausmę visada atsakykite sau į klausimą: „Kokio rezultato siekiu bausdamas vaiką?“. „Nuleisti garą?“ Parodyti valdžią? Sustabdyti netinkamą elgesį? Jei taip, tuomet pats laikas pasakyti sau STOP ir pradėti keisti savo mąstymą: turite siekti išmokyti vaikus tinkamo elgesio. Mes dažnai žinome, kokio elgesio nenorime, bet pamirštame, kokio elgesio tikimės. Ar pažįstamos frazės „Nebėk“, „Nešokinėk ant lovos“, „Nesimušk“? Ko iš tiesų norime? Ką vaikas turi daryti, kad mums jo elgesys atrodytų tinkamas?
„Nebėk“ galite pakeisti žodžiu „eik“, „nešokinėk ant lovos“ - „šokinėk ant žemės“; „nesimušk“ - „žaiskite kartu“. Tinkamai suformuluotas drausminimas duos daug daugiau naudos ir jums, ir jūsų vaikams.
Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti.
Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškinimų, kaip ir suaugusieji. Jei neskirsime laiko paaiškinti, vaikai pradės abejoti mūsų diegiamomis vertybėmis ir motyvais, ims svarstyti, ar jie apskritai svarbūs. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu. Būtinai įtraukite pasekmes. Duokite patarimų, pateikite pasiūlymų. Būkite atviri ir savo vaiko pasiūlymams. Derėkitės.
Kai tenka kalbėtis su vaiku kad ir dėl ne itin malonių dalykų, venkite priekaištų, kritikos ar kaltųjų ieškojimo: tai pakerta vaiko savivertę ir gali sukelti pasipiktinimą. Net drausmindami vaikus stenkitės juos ugdyti ir skatinti.
Vaikų peštynės ir kaip su jomis elgtis
Vaikų peštynės ne tik gadina nervus, bet ir skaudina širdį. Dažniausiai jos būna dėl ko nors tikrai labai svarbaus: pavyzdžiui, paskutinės peštynės buvo dėl to, kas rankose laikys Mazda puodelį. Vaikai pešasi dėl milijono priežasčių: nes nenori dalytis, nes nori dėmesio, nes abu kitaip įsivaizduoja, kas būtų „teisinga“, nes jiems galų gale… nusibodo diena iš dienos būti kartu.
Geriausia, ką tėvai gali padaryti: nusiraminti ir atsipalaiduoti. Štai keli patarimai, kaip valdyti vaikų konfliktus:
- Pasitraukite. Vaikai pešasi ilgiau, garsiau ir su didesniu vėjeliu, jei yra publikos. Dažniausiai jie tikisi, kad įsikišite ir išspręsite problemą (kiekvienas tikisi, kad jo naudai, žinoma). Jeigu jūsų nebus - spręsti problemą teks patiems. Pastebėta, kad apsižodžiavimai labai greitai liaunasi, jei tėvai visiškai nesikiša.
- Nustatykite ir spręskite problemas. Jei pešasi dėl to, kurį filmuką žiūrėti - vieną dieną leiskite rinktis vienam, o kitą - kitam. Jei pešasi, kai jūs kalbate telefonu arba gaminate vakarienę - patupdykite į atskirus kambarius arba duokite veiklos (tegul padengia stalą, gamina salotas, ruošia namų darbus ir pan.). Jei pešasi dėl sėdėjimo vietos prie stalo arba automobilyje - paskirkite vietą ir kas savaitę ją keiskite.
- Mokykite. Pasodinkite vaikus vieną priešais kitą ir paprašykite, kad susitartų.
- Atitraukite dėmesį. Jei vis dėlto esate šalia, kai įvyksta konfliktas, pagalvokite, ar verta jį aštrinti. Galbūt viską galima nuleisti juokais? Galbūt galima sudominti vaikus kažkuo kitu? Jeigu vienas vaikas rėkia, kad kitas į jį „ne taip“ žiūri, nėra jokio reikalo apie tai kalbėti. Apsimeskite, kad negirdėjote, bet pasiūlykite eiti pažaisti, paprašykite, kad jums padėtų ir t. t. O galbūt vertėtų pasijuokti: „O, siaube!“.
- Pagirkite už gerą elgesį. Juk būna ir taip. Nemanykite, kad tai savaime suprantama (dažnai tokiomis akimirkomis puolame tvarkyti namų, pildyti sąskaitų ir pan.). Parodykite vaikams, kad pastebėjote, jog jie gražiai žaidžia drauge. Tokios akimirkos - pats tinkamiausias laikas pritūpti šalia jų su kokiu gardėsiu ir juos pagirti.
- Išskirkite ir kalbėkitės. Jei vaikai susimušė, būtinai juos išskirkite (bent jau kuriam laikui). Kai nusiramins, pakvieskite pasikalbėti. Kalbėkitės tol, kol problema bus išspręsta (ar bent jau susitarta dėl jos sprendimo). Tada vėl vaikus išskirkite į atskiras erdves (tuo metu negalima žiūrėti TV ir pan.).
- Atsiprašymas ir pasekmės. Prieš pradėdami žaisti drauge tegul „agresorius“ atsiprašo „aukos“. Be to, nepatingėkite ir nubausti. Pavyzdžiui, tegul „agresorius“ praranda vieną dieną, kai jis renkasi filmuką ir pan. Net ikimokyklinukai jau gali pasakyti, kokios taisyklės ir kokios pasekmės jiems priimtinos.
- Venkite lyginimo ir „vienodo“ traktavimo. Jokiu būdu nemanykite, kad visada kaltas yra tas, kuris trenkia. Dažnai tariamoji „auka“ prieš tai erzino, įžeidinėjo, kalbėjo nesąmones ir… brolis / sesuo pratrūko. Nors turite duoti suprasti, kad neleisite muštis ir vaikas visada bus už tai baudžiamas, įsižiūrėkite, ar jis nėra privedamas iki tokios situacijos. Natūralu, kad pastebite, jei vienas vaikas daro tai, ko norite jūs, bet vaikų lyginimas tik sunkina situaciją: vaikai labiau pavydi ir labiau pyksta. Labai dažnai tėvai, norėdami išvengti konfliktų, stengiasi, kad vaikams visko būtų po lygiai. Toks elgesys tik skatina vaikų tarpusavio konkurenciją. Kuo labiau tėvai stengiasi, tuo labiau vaikai mano, kad jie yra jiems „neteisingi“. Geriausia yra sakyti: tau darau taip, nes tu esi tu, o broliui - nes jis brolis. Ir viskas.
- Būkite nuoseklūs ir nepasiduokite. Nesitikėkite, kad peštynės liausis it mostelėjus burtų lazdele - tam reikia laiko ir nuoseklumo. Visų pirma turite išmokti kitaip elgtis su vaikais, bet, antra vertus, vaikai turi išmokti naujo bendravimo.
- Kreipkitės pagalbos. Jei vaikai mušasi ir pešasi be jokio perstojo, galbūt verta kreiptis į psichologą. Nebijokite kreiptis pagalbos.
Vaiko teisių apsauga ir smurto prevencija
Seimas vieningai priėmė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuriuo uždraudė visų rūšių smurtą prieš vaikus, įskaitant ir fizines bausmes. Įstatyme taip pat apibrėžiamas visų rūšių smurtas prieš vaiką: fizinis, psichologinis, seksualinis ir nepriežiūra. Apie tai, kaip auklėti vaikus šiame kontekste, žurnalistas Andrius Kavaliauskas kalbėjosi su Paramos vaikams centro vadove Aušra Kuriene.
Ką draudžia įstatymas?
Ponia Kurienė pabrėžė, kad nors daug kas tvirtino, jog niekada nebuvo galima naudoti smurto prieš vaikus, dabar tai tikrai uždrausta įstatymu. Tėvai nebegalės mušti vaikų, jų žeminti įvairiausiais būdais, išnaudoti savo reikmėms ir visaip kaip kankinti.
- Fizinis smurtas: Tarkim, močiutė ar mama pliaukšteli neklusniam vaikui per užpakalį. Tai smurtas. Tėvas pabando pasukti ausį? Taip, tėvas sąmoningai sukelia vaikui skausmą. Kodėl jis tai turėtų daryti? Jeigu tai būtų fizinė bausmė ar fizinis smurtas, tikrai užtektų vieno intensyvaus veiksmo, kad, galbūt, būtų svarstoma, ar vaiką reikia paimti iš šeimos, jei tas veiksmas kelia grėsmę jo gyvybei.
- Psichologinis smurtas: Prisiminus jaunystės laikus mokykloje - mus statydavo į kampą. Ar čia irgi psichologinis smurtas? Žiūrint, kaip jus statydavo. Šiaip tai yra žeminanti bausmė. Kai kalbame apie psichologinį smurtą, turim suprasti, kad kalba neina apie vienkartinį aktą, vienkartinį vaiko pavadinimą blogu žodžiu. Kalbam apie santykį, kurį žmogus, kuris turi auginti vaiką, jį prižiūrėti, ugdyti, sukuria su vaiku, kuriame vaikas yra nuolatos žeminamas, visaip psichologiškai menkinamas, išnaudojamas. Kalbam apie psichologinį santykį, kuris žaloja vaiką. Ne vienas žodis sugadins jo savivertę visam gyvenimui - tai nerealistiška, neįmanoma. Jei vaikas auga nuolatos vadinamas įvairiausiais žodžiais, žeminamas, kritikuojamas, nuolatos neįtinka, sukelia visiems nepasitenkinimą, šeimoje yra nuolatinis nepasitenkinimo šaltinis, toks vaikas užauga sužalotas.
Kaip auklėti be smurto?
Yra labai įvairios priemonės, yra visa eilė disciplinavimo priemonių, išskyrus mušimą ir visokį vaiko žeminimą. Yra natūralios, sąlyginės pasekmės, pokalbiai su vaiku, draudimai ir kiti. O jei vaikas neklauso, kalbėk, aiškink, bet kaip žirniai į sieną? Tarkim, sakai sėsti ant kėdutės - nesėsiu. Man sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Reikia paimti vaiką už rankos, nuvesti, pasodinti ant kėdutės ir pabūti ten. Jei jūs esate mylintis tėtis, jei jus tuo metu nėra užpylęs įsiūtis, tai jūs galite apkabinti savo vaiką, nunešti, pasodinti ant kėdutės ir pasakyti - dabar mes turim pabandyti nusiraminti.
Tėvų savikontrolė pykčio metu
Kaip tėvams sukontroliuoti save, kad auklėjant vaiką jie nebūtų pikti, įsiutę ir parinktų adekvačias priemones? Visų pirma turim sau pripažinti, kad visi tėvai kada nors bus pikti ir įsiutę. Neįmanoma įsivaizduoti, kad galima užauginti vaiką nepatyrus labai stiprios emocinės reakcijos - pykčio, labai didelio išgąsčio. Yra labai svarbi tėvų atsakomybė suprasti, kad dabar aš esu įsiutęs. Jei darbe jūs labai stipriai įsiuntate, tai tikrai nepradedate trankyti aplink stovinčių žmonių, jūs žinot, ką daryti. Jei aš namie labai stipriai įsiuntu, turiu suprasti, kad pirmiausia pasidariau labai pavojinga savo vaikui.
Pirmas patarimas - išeiti iš tos situacijos, kuri man kelia įsiūtį. Jei vaikas neklauso, kažką daro, draskosi, namuose netvarko, negirdi 10 kartų ir kyla įsiūtis, suaugęs žmogus turi išeiti į kitą kambarį, išgerti arbatos, pakvėpuoti, skaičiuoti iki 10 ir rimtai galvoti apie pykčio suvaldymo techniką. Esu visiškai tikra, kad žmonės, kurie neįsivaizduoja vaikų auklėjimo be fizinių bausmių, pradės save psichologiškai analizuoti ir moralizuoti. Jei nepradės analizuoti, tikrai pradės taikyti visokias kitokias priemones. Daugybė pliaukštelėjimų, fizinės bausmės tikrai nėra iš to, kad tėvai sąmoningai mano ir pasirenka tinkamiausią priemonę. Dažniausiai yra situacijos, kur jie pasijaučia bejėgiai ir atakuoja vaiką. Tai yra situacija, kuri gali būti suvaldyta ir pakeista.
Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams. Pabandykite kontroliuoti auklėjimą. Sutelkite dėmesį į tas sritis, kurioms reikia skirti didžiausią dėmesį, o ne bandykite viską spręsti vienu metu.
Mitas apie vaikų melavimą
Ar dažnai būna atvejų, kai vaikai sąmoningai meluoja? Ar jie gali primeluoti apie tėvus? Labai retai. Vaikai pasakoja apie dalykus, kurie jų neištiko, ypatingai retai. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis sukurs istoriją apie tai, kad jį mušė, seksualiai išnaudojo ar vadino kokiais nors vardais. Tam, kad jis tokią istoriją sukurtų, turėtų bent jau būti matęs tokį elgesį. Tuo metu jis yra smurto liudininkas ir yra nukentėjęs vaikas. Paaugliai galbūt gali turėti idėjų apie kažką, kas neįvyko, bet vaikai meluoja ženkliai mažiau, nei mums atrodo.
Suaugę pasakoja, kad vaikai nukrito nuo dviračio, skalbimo mašinos, laiptų. Garsioji istorija - vaikas nukrito nuo laiptų. Jei žmogus vedasi vaiką ir jis nukrito nuo laiptų, jo galvoje yra didžiulis guzas, ką darytų normalus, rūpestingas tėtis? Pridėtų ledo, lėktų į greitąją, nuramintų vaiką ir, atvedęs į darželį, greičiausiai pasakytų - pastebėkit jį, jis tik ką nukrito nuo laiptų, jam galvoje guzas. Visiems gali atsitikti, vaikas gali nukristi nuo laiptų, susitrenkti, bet rūpestingi tėvai, ne nuo kurių rankos jis nukrito, lėks pas gydytoją, skubiai veš, skambins į greitąją, klaus, ką daryti. O turime tėvus, kurių vaikai susižalojo, kaip jie sako, patys, ir tėvai nieko nedaro. Čia labai rimtas rizikos veiksnys, kad arba jie yra prisidėję prie šios traumos, arba kaip minimum jie neprižiūri vaiko, jiems nerūpi, kodėl vaikas nenuvežtas pas gydytoją.
Nebijokim, kad kas nors iš vieno vienetinio veiksmo ims ir nuspręs, mažutis vaikas kažką pasakė ir jis dabar bus paimtas. Šis įstatymas ir leidžia labai anksti pradėti matyti pavojaus ženklus, teikti paslaugas šeimai ir padėti suaugusiam žmogui kitaip elgtis, galvoti, jaustis, tvarkytis su savo pykčiu, bendrauti su savo vaiku. Tai tikrai nėra įstatymas ar kieno nors interesas, kad vaikai augtų ne savo šeimose.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
