Tėvystės bendravimo su vaiku psichologija: ryšio kūrimas ir puoselėjimas

Tėvystė - tai nuolatinis mokymosi ir augimo procesas, reikalaujantis ne tik meilės ir rūpesčio, bet ir gilių psichologinių žinių bei įgūdžių. Daugelis tėvų ieško būdų, kaip kurti ryšį su vaikais, išlaikyti drausmę ir kartu auginti savarankišką, pasitikintį savimi žmogų. Tačiau kasdienybėje tai ne visada paprasta. Straipsnyje nagrinėjami įvairūs tėvystės aspektai, tarpusavio santykių su vaikais kūrimas ir puoselėjimas, atsižvelgiant į skirtingus amžiaus tarpsnius ir situacijas. Aptariami psichologiniai patarimai, padedantys tėvams geriau suprasti savo vaikus, spręsti iškylančius sunkumus ir kurti darnius, abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius.

Pozityvi tėvystė: filosofija ir praktika

Pozityviosios tėvystės filosofija koncentruojasi į vaiko galimybių, stiprybių ir gebėjimų ugdymą. Pagrindinė pozityviosios tėvystės idėja - išugdyti geriausias vaiko savybes bei padėti jam atskleisti savo potencialą, kad užaugęs jis sugebėtų visiškai save realizuoti. Ji akcentuoja, kad pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės. Vietoje bausmių pozityvioji disciplina skatina vaiko savarankiškumą, kuris ugdo pasitikėjimą savimi ir didina atsparumą. Svarbiausias tikslas - auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių.

Psichologė G. G. Gutauskienė pabrėžia, kaip svarbu priimti visas vaiko emocijas: „Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa.“ Psichologės teigimu, natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas. Labai svarbu stebėti save, atpažinti savo jausmus ir mintis. Kita vertus, dažnai būna taip, kad kai vaiko elgesys netinkamas, sunku išlikti ramiems dėl jaučiamo nuovargio. Todėl itin svarbu pasirūpinti savimi. Pozityvi tėvystė, psichologės nuomone, ne taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. „Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi.“

Dainora Bernackienė, pozityvios tėvystės lektorė, teigia, kad tėvystės galima išmokti. Pozityvi tėvystė - tai ne tik vaiko auklėjimo filosofija, bet ir nelengvas kasdieninis darbas su savimi. Vaikams be galo svarbu jausti tėvų meilę, dėmesį ir švelnumą. Tėvai turėtų dažniau vaiką apkabinti, bučiuoti, šypsotis jam, kalbėtis su juo. Labai svarbu skatinti vaiką kalbėti, ypač kai jis jaučiasi blogai. Bendravimą galima išskirti kaip pagrindinį įrankį tėvų ir vaikų santykių kūrimo procese. Iš to, kaip bendraujame su savo vaiku, jis sužino, koks mūsų požiūris į jį. Vaikai turi gerbti tėvus, bet ne jų bijoti. Tik tuomet, atsitikus nelaimei ar iškilus problemoms, jie pagalbos pirmiausia kreipsis į tėvus.

G. Gutauskienė primena, jog pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikas nuolat turi patirti tik džiugias akimirkas. „Tėvai pripažįsta vaiko emocijas, tačiau elgesys yra koreguojamas ir to svarbu nepamiršti“, - pabrėžia ji. Ribos suteikia vaikui saugumo jausmą, nes vienas esminių principų yra tas, kad vaikas jaučiasi mylimas ne tada, kai jam viskas leidžiama, o kai tėvai moko suprasti pasekmes, kas yra priimtina, o kas ne. Ribos, brėžiamos švelniai, su meile ir šiluma, vaikui padeda suprasti, kad jis yra mylimas net tada, kai klysta.

Kartais manoma, kad pozityviai auklėtas vaikas bus neatsparus gyvenimo sunkumams. Tačiau G. Gutauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad jei pozityvi tėvystė yra tinkamai suprantama - vaikas auga savimi pasitikintis bei gebantis konstruktyvia spręsti kylančius iššūkius. Tačiau jei pozityvumu klaidingai laikoma, jog vaikas niekada negali patirti sunkių jausmų, nepatogumo ar frustracijos, tada taip, nes vaikui, susidūrus su sunkumais, bus sunku emociškai su tuo tvarkytis.

Tėvų bendravimo su vaikais svarba ir subtilybės

Kiekviename raidos psichologijos vadovėlyje galima rasti, kad tėvai vaiko gyvenime atlieka labai svarbų ir lemiamą vaidmenį ugdydami, lavindami ir puoselėdami savo vaikų besivystančius socialinius ir emocinius įgūdžius. Juk vaikas, kaip asmenybė, pirmiausia formuojasi šeimoje. Tėvai yra emociniai globėjai ir saugumo garantas bei elgesio modelis. Taigi, kokie yra vaikai, labai priklauso nuo to, kaip su jais elgiasi jų tėvai, kaip sugeba ugdyti vaikų pagrindinius poreikius ir jausmus.

Ankstyvasis ryšys ir bendravimo pradžia

Pati svarbiausia bendravimo su vaikais prielaida yra artimas vaiko emocinis ryšys su mama ir tėčiu. Ypač svarbus ryšys su motina. Nuo pirmų dienų motina, bendraudama su vaiku, užtikrina jam saugumą, patenkina jo emocinius poreikius, suteikia jam meilės. Tokiu būdu atsiranda vaiko prieraišumas, kuris yra svarbi prielaida brandžios asmenybės vystymuisi.

Bendravimas su vaiku prasideda jau nuo pirmų gyvenimo minučių. Motina ima vaiką ant rankų, apkabina, keičia vystyklus, maitina. Kūdikis atsako mimika, judesiais, verksmu. Vėliau vaikas reaguoja į motinos balso intonaciją, nors neatpažįsta jos tariamų žodžių, girdi jų tarimo toną. Dar vėliau (4-5 mėn.) vaikas sąmoningai mato motinos veidą, kuomet susiformuoja taip vadinama „socialinė šypsena“ - tai vaiko pasaulio suvokimas. Pagal motinos veido išraišką, šypseną, emocinę būseną jis pradeda suprasti supančią aplinką. Jau vienerių metų vaikas moka bendrauti. Jis apie savo norus ir jausmus praneša tėvams gestais, garsais, pavieniais žodžiais. Čia yra būtina tinkamai reaguoti į vaiko siunčiamus signalus, kitaip sakant juos atliepti.

Nuo pirmų dienų mylintys, bendraujantys tėvai yra vaiko pasaulio modelio atitikmuo, santykių su kitais pavyzdys. Pagal tėvų bendravimo modelį formuojasi vaiko nuomonė apie pasaulį, socialinę aplinką ir visus bendravimo mechanizmus, kurie jame veikia. Jeigu vaikas gauna pakankamai meilės, su juo bendraujama, juo rūpinamasi, jis yra suprastas, pasaulį jis priima kaip saugią vietą, pasitiki savimi, sugeba pasiekti tikslus, yra teigiamai nusiteikęs.

Kokybiškas bendravimas kasdienybėje

Svarbu, kad vaikas tyrinėtų pasaulį ne klaidų ir bandymo metodu, o kad tėvai jam viską parodytų ir paaiškintų. Įvardydami vaiko veiksmus, emocijas, mokydami jį naujų žodžių, skatindami, girdami, tėvai užmezga stiprų emocinį ryšį, kuris sudaro pagrindą tolimesniam vaiko vystymuisi ir asmenybės raidai. Vėliau labai svarbu atkreipti dėmesį, kuo vaikas domisi, kas jam svarbu, kokie jo norai, kas jam patinka ir suteikia džiaugsmo. Čia irgi būtina pabrėžti, kad tėvai tą gali pasiekti tik bendravimo pagalba, kai tarp tėvų ir vaiko yra užsimezgęs emocinis ryšys, nes tik tada vaikas pasitiki tėvais ir gali drąsiai kalbėti, išsakyti savo mintis ir norus. Bendraudamas su tėvais nuo pirmų dienų vaikas jaučiasi suprastas, palaikomas, mylimas ir pasitiki savimi.

Dainora Bernackienė kaip esminį dalyką pozityvioje tėvystėje išskirtų pozityvią abipusę komunikaciją ir pagarbą. Žodžiai - itin galingas įrankis, leidžiantis mums perteikti savo giliausius jausmus vaikui. Vaikui, girdinčiam teigiamus žodžius iš savo tėvų, susiformuoja teigiamas savęs vertinimas. Tai formuoja jo savigarbą. Siekdami efektyvaus tarpusavio bendravimo turime išmokti aiškiai ir atvirai reikšti savo mintis, to paties mokydami ir savo vaiką. Itin svarbu yra suvokti, kad bendravimas reiškia kalbėjimą su savo vaiku, o ne jam.

Pasakų sekimas yra bene viena svarbiausių bendravimo formų. Tai svarbi priemonė vaiko asmenybės formavimuisi. Ji vysto smalsumą, kūrybiškumą, vaizduotę, kalbinius įgūdžius, leidžia suprasti emocijų pasaulį, bendravimo mechanizmus. Pasakos įvairiapusiškai veikia vaiko raidą, nes jos ugdo, auklėja ir moko. Sekant pasaką mamytė ir vaikas yra jausminiame ryšyje. Jie kartu užjaučia nuskriaustuosius, kartu nerimauja, kai herojus kovoja su likimo iššūkiais, kartu džiaugiasi jo laimėjimais. Toks bendravimas su vaiku sustiprina vaiko vertybes. Motina paaiškina, kas yra gėris, darbštumas, didvyriškumas, gobšumas, tinginystė, teisingumas. Pasakų pagalba vaikas susipažįsta su savo ir kitų žmonių vidiniu pasauliu. Sekant ar skaitant pasakas, tėveliai padeda vaikui išmokti savikontrolės, išreikšti savo norus, siekti tikslų ir kontroliuoti savo elgesį. Taip formuojasi vaiko gebėjimas įvertinti savo ir kitų elgesį. Pradėti sekti pasakas reikia jau nuo pirmųjų dienų. Ypač vaikučiai mėgsta, kai mamytė ar tėtis seka (kuria) pasakas, kurių pagrindinis veikėjas yra pats vaikas.

Nebendravimo pasekmės ir sprendimai

Ankstyvieji vaiko santykiai su artimiausiais žmonėmis turi daug lemiančių pasekmių vaiko raidai. Daugelis užsienio tyrėjų yra nustatę, jog tėvų nuoširdus, pagarbus bendravimas, užtikrinantis vaikui saugumo jausmą, glaudžiai siejasi su teigiamomis ir stabiliomis vaiko emocijomis, pasitikėjimu, savęs nenuvertinimu, gebėjimu bendrauti su šeimos nariais ir bendraamžiais, doru elgesiu.

Vaikai, kurie pasaulį supranta kaip nesaugų ir keliantį grėsmę jų egzistavimui, pasižymi ryškiomis elgesio problemomis, t. y. jie nesilaiko bendrų susitarimų, pažeidžia nustatytas elgesio taisykles, prastai mokosi, jų elgesys yra agresyvus, jie dažnai mušasi, anksti pradeda rūkyti, išbando alkoholio, narkotikų poveikį ar net įninka į juos. Taip pat nukenčia ir vaiko emocinis stabilumas, pradeda dažnai keistis nuotaikos, atsiranda įvairių dalykų vengimas, nenoras atlikti tam tikrų darbų, dalyvauti gyvenimo įvykiuose… Vaikai, jaučiantys tikro bendravimo su tėvais stoką, buriasi į grupuotes, jų apranga, išvaizda įgauna tam tikrą, ryškiai išsiskiriantį, stilių. Tokiu būdu jie bando mums pranešti, apie save, kad jie nori būti suprasti, priimti, mylimi. Laiku neatkreiptas dėmesys į šias problemas gali atsiliepti vaikų mokymuisi, tarpusavio santykiams su bendraamžiais bei tėvais, gyvenimo įgūdžių formavimuisi, o taip pat lemti sunkumus vėlesniame gyvenime.

Mūsų gyvenimo tempas pastaruoju metu yra labai spartus: tėvai daug dirba, stengdamiesi išlaikyti kuo geresnį šeimos gyvenimo lygį. Čia nukenčia ir bendravimui su vaiku skirtas laikas, ir paties bendravimo kokybė. Tačiau bendravime su vaiku svarbu yra ne kiekybė, o kokybė. Vaikas pasijus mylimas, svarbus, kai sulauks tėvelių skambučių dienos bėgyje, kuomet išgirs ne tik klausimą, kokį pažymį šiandien gavo mokykloje, o taip pat kada tėvai pasiteiraus jo, kaip jis jaučiasi, kas svarbaus šiandien įvyko ir baigiant pokalbį pasakys stebuklingus žodžius: „Aš tave labai myliu, tu man labai svarbus.“

Nėra būtina grįžus vakare namo visą laiką skirti tik vaikams, apleidžiant save. Vaikui galima aiškiai pasakyti, jog mamytė ar tėvelis labai pavargo ir nori dabar valandėlę skirti poilsio sau. Su vaiku galima susitarti, kad prieš einant jam miegoti, valandą skirsite pokalbiams apie dienos įvykius, svarbiausius dalykus, pasakų skaitymui. Taip pat svarbu įtraukti vaikus į namų ruošos darbus. Juk kartu atliekami darbai suartina. Pavyzdžiui, ruošti kartu vakarienę ir bendrauti, dalintis dienos įspūdžiais. Vaikas pasijus svarbiu, įvertintu, reikalingu, ugdysis jo tiek bendravimo, tiek namų ruošos darbų atlikimo įgūdžiai. Juk tėvai ir vaikai gali vieni kitiems padėti. Bendravime svarbu pagarba vienas kitam, atvirumas, sąžiningumas, gebėjimas spręsti problemas kartu, kuomet akcentuojame „mes“, o ne „aš“.

Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime ir psichologinis statusas

Teiginys, kad vaikams reikia ir mamos, ir tėčio, šiandien skamba „suprantamai“. Tačiau atsakymas į klausimą: kokio tėčio reikia vaikui, nėra toks paprastas. Tėvas vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Be to, tai unikalus vaidmuo. Tėtis nėra „antra mama“. Jo nepakeis senelis, mokytojas ar treneris.

Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai. Psichologiniai tyrimai parodė, kad kuo daugiau tėtis dalyvauja kūdikio gyvenime pirmaisiais gyvenimo metais, tuo glaudesnis emocinis ryšys tarp vaiko ir tėvo susikuria ateityje. Todėl labai svarbu, kad tėtis dalyvautų maudant, maitinant naujagimį. Kai tėtis yra įtraukiamas į vaiko auklėjimo procesą, vaikas jaučia saugumo, stabilumo, stiprybės jausmus. Kai abu tėvai dalyvauja vaiko auginime, kūdikis turi vientisumo jausmą.

Kartu su sekančiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir jo motorikos bei kalbinės raidos pažanga tėtis yra ir tas, kuris natūraliai „atpalaiduoja“ labai artimus mamos ir vaiko santykius. Tėvo dėka vaikas palaipsniui, jausdamas sukurtą saugumą, nuo mamos keliauja į „platesnį pasaulį“, kuriam pradžioje atstovauja tėtis. Vaikams labai reikia laiko su tėčiu. Jaunesniems labai naudinga smagiai praleisti laiką kartu! „Tėviškų žaidimų“ modelis dažnai yra labiau stimuliuojantis ir įdomesnis nei ramūs žaidimai su mama. Tokia laiko praleidimo forma prisideda prie to, kad vaikas išmoksta susidoroti su stipriomis emocijomis, įskaitant agresiją. Vyresniems vaikams ir paaugliams taip pat yra naudingas laikas, praleistas kartu. Gal jau ne žaidžiant, o, pavyzdžiui, vykstant į žygius, išvykas, kiną, sportą. Toks kartu praleistas laikas yra žinia vaikui, kad „tu esi svarbus“, tai pastiprina jį visam gyvenimui.

Tėvo įtaka berniukų ir mergaičių raidai

Ryšys su tėvu turi didelę reikšmę formuojant kiekvieno žmogaus tapatybę. Sūnui tėtis yra vyriškojo pasaulio vadovas. Berniukui tėtis yra ne tik tėvas, bet ir sektinas pavyzdys, nes kūdikis negimsta pasiruošęs vyru, juo tampa stebėdamas tėtį. Vaikas tiesiogine prasme sugeria tėčio veido išraiškas, gestus, elgesio su aplinkiniais būdus. Jeigu tėčiui visuomenėje būdingas agresyvus elgesys, tai greičiausiai mažylis smėlio dėžėje daiktus „sutvarkys“ kumščių pagalba. Jei tėtis dažniau būna diplomatiškas, vargu ar sūnus bus kovotojas. Stebėdamas mamos ir tėčio santykius, vaikas ugdo vyro ir moters santykių kultūrą. Jei gerbiate savo žmoną, mokate taikiai spręsti konfliktus, šeimoje viešpatauja meilė ir harmonija, užaugęs sūnus stengsis su savo moterimi kurti būtent tokius santykius. Sūnus, kuris girdi iš savo tėvo, „aš didžiuojuosi tavimi, gerai padaryta!“, jaučiasi palaikomas, saugus, stiprėja pasitikėjimo, savigarbos jausmai. Vėliau jam bus lengviau susidurti su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Berniukams taip pat svarbu, kad tėtis atpažintų jų „gležną dalį“ - tą, kuri išgyvena baimę, liūdesį, nerimą. Darniai berniuko asmenybės raidai reikia švelnumo ir meilės ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio!

Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą! Mergaitės savigarba priklausys nuo tėčio požiūrio į ją. Dukra, kurią tėvas priima, išsiugdys tinkamą savivertę. Mergina žiūri į tėvo akis ir, matydama jose pritarimą bei susižavėjimą, vėliau susikurs adekvatų savęs įvaizdį. Be to, tėvas yra svarbus pavyzdys savo dukrai, kaip ji gali būti mylima ir gerbiama kitų vyrų bei kaip ir kokius santykius galėtų kurti su vyrais. Taigi, meilę, pagarbą ir pripažinimą iš tėvo patyrusi dukra to paties galės ieškoti ir vyruose. Jei tėtis pasakys mergaitei, kad ji graži, protinga ir kad jis ją myli, pasitiki, mergina užaugs savimi pasitikinčiu žmogumi.

Tėvo statusas psichologijos kontekste

„Tėvo statusas / vaidmuo yra raktinis norint suvokti savo santykius su supančia tikrove ir su savimi pačiais“, - sako Marius Binasco’as, Jono Pauliaus II Instituto studijoms apie šeimą ir santuoką prie Popiežiškojo Laterano universiteto profesorius. Psichoanalizės mokslas padeda suprasti tam tikrą priežasties - padarinio loginę seką, kuri išreiškiama žodžių pagalba. Čia žodis suvokiamas kaip simbolis, išreiškiantis tam tikrą vidinį turinį, žodis, kuriantis santykį su „kitu“ ir savimi pačiu. Subjektas kalba pirmuoju asmeniu, t. y. apie save. O pirmosios gyvenimo patirtys susijusios su kalbėjimu apie mamą, tėtį ir „kitą“. Kalbėjimo patirtis, galima drąsiai teigti, visada susijusi su buvimu vaiku. Su buvimu trejybiniame šeiminiame santykyje: tėvas-motina-vaikas. Vaikas kalba apie tai, kokį vaidmenį atliko ir atlieka tėvai ir kaip jo pasirinkimus įtakoja pasaulis, kuriame tėvas ir motina atlieka tuos savo vaidmenis.

Tėvo statusas / vaidmuo šeimoje yra simbolinis veiksnys, kadangi suteikia vaikui galimybę palyginamuoju būdu įgauti savojo identiteto suvokimo dėmenį. Simboliniame lygmenyje šią tiesą galima įsisąmoninti tik per pavyzdį. Ir čia, naujo individo (subjekto) gyvenime be galo svarbus trejybinis santykis: tėvas-motina-vaikas. Jis suteikia galimybę neapvogti subjekto ir padėti susipažinti su pilna žmogiškojo gyvenimo galimybe identifikuojant save kaip vyrą arba moterį. Taigi, tiek tėvas, tiek motina atlieka labai svarbų edukacinį procesą, ir būtent dėl to kalbėdami apie savojo identiteto pažinimo galimybes bei tiesos pažinimo apie tėvo ir motinos statusus galimybes turime kalbėti apie auklėjamąją tėvų misiją.

Paradoksalu, tačiau tokie reiškiniai kaip narkotikų vartojimas, alkoholizmas, įvairios autizmo formos, anoreksija, bulimija, kleptomanija, negebėjimas užmegzti santykių su kitos lyties asmeniu ir dar daugelis įvairių reiškinių ir problemų yra ne kas kita, kaip bandymas pabėgti nuo susidūrimo su mus supančia tikrove ir savotiškas būdas „savaip“ išspręsti susidariusius sunkumus. Žmogus, t. y. subjektas, kalba apie statusus / vaidmenis dėl to, kad jie liečia patį subjektą, esantį santykyje su „kitu“, su „kitais“ ir su savimi pačiu („Aš“). Subjektas užduoda sau klausimą: kas aš toks esu, ką gyvenime galiu veikti?

Psichoanalizės moksluose Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), Aleksandras Mitscherlich’as (Alexander Mitscherlich) Žakas Lakanas (Jacques Lacan) ir dar daugiau autorių kalba savo veikaluose naudodami klinikinio tyrimo metodiką, kuri leidžia efektyviau ištirti ir išanalizuoti šeiminio santykio statusų tarpusavio sąveiką ir įtaką vienas kito asmeninei brandai bei identiteto formavimosi procesams. O tėvystės ir motinystės statusų ir vaidmenų esmės būtų neįmanoma suvokti nenaudojant psichoanalitinių elementų, įrankių - tokių kaip simboliai ir simbolio reikšmės ženklai.

Žakas Lakanas teigia, kad žmogaus „vardas“ taip pat turi savo statusą, kuris padeda susiorientuoti ir atsakyti į klausimą, kas aš esu? O tėvo statuso vienas esminių momentų yra suteikti vaikui vardą. „Vardo“ konceptas leidžia suvokti kas esi, mąstyti, jausti save įvairiausiose gyvenimo situacijose ir visuose santykiuose su „kitais“. Tėvas yra tas, kuris sako tiesą ir yra jos garantas. Praktiniame gyvenime, kada subjektas (vaikas) suvokia, kad jo tėvas meluoja - šokiruojamas, pasimeta. Tik santykis paremtas gyvenimu tiesoje yra toks, kuris nėra žalingas pačiam subjektui.

Lygiavertė tėvystė ir tėvo nebuvimas

Tradicijoje tėvystėje svarbesnis motinos vaidmuo. Mūsų visuomenėje paprastai mamos prisiima didesnę atsakomybę už vaikus. Tėvams išsiskyrus, vaikai taip pat dažniausiai lieka su mama, jai tenka pagrindinė globa. Tačiau tyrimai rodo, kad tiek vaikui, tiek tėvams naudingesnė yra vadinamoji lygiavertė tėvystė (angl. equal parenting). Lygiavertė tėvystė - tai vaikų auklėjimo principas, kai vaikas vienodai laiko praleidžia su abiem išsiskyrusiais tėvais. Tačiau platesniu požiūriu galima taikyti lygiavertės tėvystės principus ir neišsiskyrusioms šeimoms. Kai abu tėvai vienodai dalyvauja auklėjant vaiką, mažėja tikimybė, kad jis jausis atstumtas ir patirs emocinį skausmą.

Nepilnose, išsiskyrusių tėvų šeimose, mirus tėvui - nepašalinamas vaiko poreikis turėti tėvą, ne tik fizine prasme kalbant, tačiau ypatingai simboliniame lygmenyje. Jeigu motina po skyrybų traumos nusprendžia nebekalbėti apie savo vyrą, vaiko tėvą, toks pasirinkimas ištrinti tėvą ir iš vaiko gyvenimo, sudaro palankią terpę įvairių sutrikimų atsiradimui vaiko gyvenime. Gali atsirasti nepilnavertiškumo jausmas, vystytis nedrąsus ir naujus santykius bijantis pradėti asmuo. Skyrybų atveju daug sveikiau būtų, jeigu motina paaiškintų vaikui problemas iškilusias su tėvu, paaiškindama skyrybų priežastis ir suteikdama vaikui informaciją, kaip ir kada jis gali rasti savo tėvą ir bendrauti su juo. Tada vaikui pavyktų pasąmoniniame lygmenyje susikurti santykį su tėvu.

Iššūkiai tėvystėje ir jų sprendimas

Vaiko elgesys ir tėvų reakcijos

Tėvai skundžiasi, kad kai vaikas neklauso, pradeda trūkti kantrybės ir sunku valdytis. Psichologė Laura Kmitė teigia, kad maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Dažniausiai vaikų netinkamo elgesio tikslai yra susiję su emociniais bei fiziniais poreikiais. Vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Taip pat vaikams trūksta savarankiškumo dėl tėvų pastangų viską atlikti už vaiką arba vaikai maištauja norėdami savarankiškumo ne pagal savo amžių.

Psichologė Irma Ratautienė teigia, kad priešiškas elgesys yra vaiko išgyvenamų jausmų - pykčio, nusivylimo ir liūdesio - išraiška. Netinkamas vaiko elgesys signalizuoja, kad tai, kas vyksta jo gyvenime, jam kelia pernelyg stiprius jausmus, kurių jis nesugeba sureguliuoti ir jie prasiveržia štai tokio neadaptyvaus elgesio pavidalu. Pyktis kyla, kai patiriamas poreikių nepatenkinimas ir bejėgystės jausmas, patiriamas neteisybės jausmas, suvokiama skriauda, grėsmė ar puolimas savo atžvilgiu, suvokiama, kad kažkas negerbia mūsų jausmų arba to, kas mums priklauso.

Kaip reaguoti, kai vaikas neklauso?

• Skirkite vaikui kokybiško laiko ir nuoširdaus dėmesio.
• Padėkite atpažinti nuovargį ir jį pašalinti.
• Skatinkite atžalą savarankiškai tvarkytis.
• Leiskite vaikui nuspręsti, kaip praleisti laisvalaikį.

Svarbu atsekti, kas įvyksta prieš tai, kai vaikas ima trankyti durimis ar atsikalbinėti. Galbūt jis patiria pernelyg daug kontrolės ten, kur jau galėtų būti savarankiškas, galbūt jis dėl įvairių priežasčių išgyvena nerimo ir jam reikalinga daugiau individualaus laiko su mama ir tėčiu, galbūt vaikui jo aplinkoje stinga aiškios struktūros, dienotvarkės ir iš anksto žinomų elgesio taisyklių, galbūt trūksta nuoseklumo suaugusiųjų reikalavimuose, kai kartais tam tikras elgesys vertinamas vienaip, kartais kitaip.

Šešerių metų vaiko elgesys: kada susirūpinti?

Šešerių metų vaikas pamažu siekia tapti emociškai ir intelektualiai nepriklausomas nuo tėvų. Tuo pačiu metu vaikas patiria nesaugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams išauga suvokimas apie tai, kas „teisinga, gera“ ir tai, kas „neteisinga, bloga“. Jie ima pabrėžti „tinkamą“ ir „netinkamą“ kitų elgesį, jiems tampa svarbu, kad aplinkiniai elgtųsi pagal nustatytas taisykles. Šešiametis aktyviai vysto savo naujus įgūdžius skirtingose srityse: mokymosi, bendravimo ir kt. Šiuo laikotarpiu jam labai svarbu suaugusiųjų pagyrimai ir jo pastangų įvertinimas. Daugelis šešiamečių nori viską padaryti tobulai ir jie gali patirti daug neigiamų jausmų, kai jiems tai nepavyksta. Šešiamečiams labai reikalingas ir svarbus savo meistriškumo bei pasiekimų jausmas. Šešiamečiams itin svarbios taisyklės, ritualai, pasikartojantys dalykai bei rutina. Tai suteikia jiems ramybės ir saugumo jausmą. Šiame amžiaus tarpsnyje išauga draugų bei socialinių ryšių su kitais žmonėmis svarba, santykiai tampa sudėtingesni, gali kilti daugiau konfliktų su bendraamžiais, tačiau taip mokomasi juos spręsti.

Tėvystės stiliai

Edukologė Jovita Starkutė teigia, kad atrasti savo tėvystės stilių gali tapti tikru išbandymu. Psichologė Diana Baumrind išskyrė keturis tėvystės stilius:

• Liberalus tėvystės stilius: pasižymi meile, dėmesiu vaikams, vaiko emocinės gerovės siekimu, atviru bendravimu, leidžiant vaikui pačiam nuspręsti.
• Atlaidus tėvystės stilius: suteikia daug laisvės, būna nuošalyje, šilti ir rūpestingi, patenkina vaiko fizinius poreikius, tačiau mažai įsitraukę į vaiko gyvenimą.
• Autoritarinis tėvystės stilius: remiasi aukšta kontrole ir drausminimu, meilės išraiška vaikui rodoma per didelius lūkesčius ir aukštus standartus, taisykles, ribas bei discipliną.
• Autoritetingas tėvystės stilius: suteikia daug dėmesio ir meilės, santykis yra abipusiai pagarbus, ieškoma kompromisų, tačiau tėvų žodis - galutinis. Yra nustatytos aiškios ribos, keliami aiškūs reikalavimai, vyrauja aukšti pasiekimų lūkesčiai, suteikiama reikiama parama vaikui.

Nedaugeliui iš mūsų puikiai tinka tik vienas stilius, dažnai priklausomai nuo situacijos, vaiko amžiaus, vaiko poreikių naudojame stilių derinį. Tai mokymosi ir augimo procesas, kur palengva galime pereiti iš vieno į kitą.

Patarimai, vedantys link tėvystės, kokios patys norite:

• Skirkite laiko klausymuisi ir vaikų girdėjimui.
• Pažinkite savo vaiką dalyvaudami jo gyvenime.
• Nustatykite ribas, bet leiskite savo vaikams išsakyti savo rūpesčius.
• Aukite patys.

Svarbiausia tėvystėje klausti savęs: ar santykyje su vaiku jaučiuosi gerai? Ar vaikas jaučiasi gerai? Ar jaučiuosi laimingas?

Profesionalios pagalbos svarba

Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Tėvų įgūdžių tobulinimo programos pagal STEP metodiką skirtos jums, jei norite auginti santykį su vaikais. Drauge analizuosite santykiuose su vaikais kylančius iššūkius, aptarsite perskaitytą medžiagą, grupės aplinkoje praktiškai išbandysite aprašytus metodus, būsite drąsinami juos taikyti ir namuose. Tokie susitikimai leis stabtelti, atsitraukti nuo šeimyninės rutinos ir su nauju įkvėpimu grįžti pas savo vaiką. Taip pat kviesime skaityti mūsų komandos papildytą „Tėvų knygą”, kurią JAV originalo autoriai sukūrė kaip pagalbinę priemonę STEP programoms.

Tėvai taip pat turėtų leisti sau suprasti, kad jų vaikystės patirtis lemia jų santykius su vaikais. Jei kyla nerimas, nepasitikėjimas savimi, asmeninėmis patirtimis galima pasidalinti tėvų savitarpio pagalbos grupėse. Pasak psichologės, tai saugi erdvė, kurioje gali pasijausti išklausytas ir išklausyti kitus. „Grupėse sudaroma galimybė pasidalinti patirtimis bei išklausyti kitus, tai padeda pasijausti ramiau bei rasti naujų principų tėvystėje, taip pat labiau pažinti tam tikrus vaiko raidos etapams būdingus sunkumus.“

Gero kontakto su vaiku principai medicinoje

Sveikatos priežiūroje vienas pagrindinių veiksmingo gydymo veiksnių yra bendravimas su pacientais, ypač su vaikais. Bendravimo įgūdžiai daro didelę įtaką paciento atvirumui, gydymo procesui, adaptacijai ir gydytojo patarimų priėmimui. Gydytojo kabinetas turėtų būti jaukus ir pritaikytas prie vaiko poreikių. Vaikai mieliau renkasi gydytoją, vilkintį spalvotą aprangą nei baltą. Svarbu kalbėti vaiko kalba, vengti sudėtingų jam nesuprantamų žodžių. Svarbi tono, kalbėjimo greičio kontrolė, ramus elgesys, veido išraiška, akių kontaktas, gestai, kūno pozicija, kūno kontaktas (lytėjimas).

Gydytojo pagalba, padedanti įveikti vaikų baimę atvykus į gydymo įstaigą:

• Baimė būti atskirtam nuo tėvų: vaiko visiškai izoliuoti nuo tėvų nerekomenduotina.
• Naujos aplinkos baimė: specialistai vaikams turėtų leisti keletą minučių patyrinėti aplinką, pasivaikščioti po kabinetą, liesti juos dominančius daiktus, atsakyti į jiems rūpimus klausimus.
• Nežinomybės baimė: specialistų uždavinys yra suteikti vaikui kuo daugiau informacijos apie procedūras.
• Skausmo baimė: reikėtų neraminti, kad neskaudės, bet sakyti, jog suprantame jo baimę ir pasistengsime padaryti viską kuo greičiau, kad mažiau skaudėtų.

Darbo su vaikų tėvais psichologiniai savitumai:

• Svarbu sukurti saugią atmosferą ne tik vaikui, bet ir tėvams.
• Malonus, priimantis, geranoriškas medicinos personalo bendravimo stilius.
• Susidūrus su priešiškai nusiteikusiais tėvais, svarbu juos išklausyti ir neatsakyti į jų reakcijas pykčiu.
• Tiksli, aiški informacija, kur ir kada vyks konsultacija, kiek jiems reikės palaukti, kiek laiko tai truks, kt.
• Gydytojui svarbu stengtis priimti ir neigiamas tėvų emocijas.
• Konsultacijos metu svarbu, kad gydytojas stengtųsi atkreipti dėmesį į visus šeimos narius, bendrautų su kiekvienu, atsiklaustų visų nuomonės.
• Vengti kaltinamųjų sakinių.

Vaikai yra visavertės asmenybės. Jie yra protingi ir geba logiškai mąstyti. Todėl tiek tėvai, tiek gydytojai su vaiku turėtų elgtis kaip su suaugusiu žmogumi. Medicinos specialistai, gydydami ir vaikus, turi laikytis konfidencialumo. Vaikai turi teisę tikėtis, kad informacija apie juos nebus teikiama tretiesiems asmenims, įskaitant jų tėvus, globėjus, be jų sutikimo.

Santykių kūrimas su suaugusiais vaikais

Santykius tarp tėvų ir suaugusių vaikų galima palyginti su mokykla, kurioje tenka mokytis, daryti išvadas ir vadovautis žmogiškumu, o ne emocijomis. Psichologė Jurga Raudienė teigia, kad svarbu užduoti sau klausimą: kokio bendravimo norėtume iš savo vaikų jiems suaugus? Reikėtų kalbėti ne apie skolas, o apie paprasčiausią žmogiškumą. Kiekvienas žmogus turi stiprų poreikį jaustis reikalingas.

Kai tėvai per daug reikalauja

Pasitaiko atvejų, kai tėvai, sulaukę senatvės, tampa nepatenkinti vaikų dėmesiu, nuolat priekaištauja ir kišasi į jų gyvenimą. Tokie santykiai sunkiai pataisomi, nes senstant žmonių mąstymas tampa nelankstesnis. Kai kurie tėvai linkę vadovautis mainų principu ir reikalauja iš vaikų tiek pat dėmesio, kiek patys sulaukė vaikystėje. J. Raudienė pataria ramiai išsakyti savo jausmus dėl nuolatinių priekaištų ir pasiūlyti priimtinesnį bendravimo būdą. Tačiau, jei priekaištus lemia senėjimo sukelti charakterio pokyčiai, gali tekti su tuo susitaikyti ir vengti konfliktus provokuojančių temų. Yra kovų, kurių neverta kovoti.

Kai tėvams iš vaikų nieko nereikia

Kartais tėvai atsisako bet kokios pagalbos iš vaikų ir „dedasi šventaisiais“. Tai lemia motinystės arba tėvystės suvokimas kaip visiškas atsidavimas šeimai. Vaikams palikus namus, tėvai jaučia beprasmybę, nes pripratę duoti, o imti ir priimti pagalbą jiems sunku. Tokiais atvejais labiausiai padedame, kai perlipame per savo išdidumą ir priimame tai, ką jie nori mums duoti.

Kai vaikai pamiršta tėvus

Būna, jog suaugę vaikai pamiršta tėvus ir nenori su jais palaikyti jokio ryšio. Tokį elgesį galima būtų pateisinti, jei tėvai buvo asocialūs asmenys. Tačiau neretai ir gana normaliose šeimose užaugę žmonės dėl nesusiklosčiusio gyvenimo kaltina gimdytojus. J. Raudienė teigia, kad tampame brandūs tada, kai suvokiame, kad mūsų tėvai - viso labo tik žmonės su savo silpnybėmis ir klaidomis. Vien kaltindami kitus įsijaučiame į aukos vaidmenį, o tai trukdo gyvenimo pokyčiams. Jei priimame faktą, kad mūsų tėvai darė klaidų, bet dabartyje žinome, ką norime daryti kitaip, galime eiti pirmyn.

Kai suaugę vaikai moko tėvus

Metams bėgant pasikeičiama vaidmenimis - suaugę vaikai pradeda „auklėti“ tėvus. Visi turime teisę į savo nuomonę ir galime ją išsakyti, tačiau tai neturėtų virsti spaudimu ar žeminimu. Svarbu leisti kitam gyventi remiantis savo vertybėmis. Už galutinius sprendimus esame atsakingi tik mes patys. Abipusė pagarba ir noras suprasti, leidimas kitam žmogui būti kitokiam - svarbiausi principai bendraujant suaugusiems vaikams ir tėvams.

tags: #tevyste #bendravimo #su #vaiku #psichologija

• Sužinokite, kodėl kiaušiniai yra naudingi jūsų smegenų sveikatai
• Priežastys stipriam skausmui 33-ią savaitę
• Ovuliacijos diena ir vaiko gimimas
• Pagrindinis energijos šaltinis vaikams
• Patarimai sveikiems plaukams