Kaip ugdyti vaikus: patarimai ir įžvalgos iš Austėjos Landsbergienės

Šiuolaikiniai vaikai dažnai vadinami savanaudžiais ir neatsakingais, tačiau edukologė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė teigia, kad vadinamoji Z karta pasaulį mato kitaip, o vertybės jiems itin svarbios. Ši karta, gimusi po 2000-ųjų, susidūrė su įvairiais pasauliniais įvykiais, todėl jų požiūris yra gana ciniškas, tačiau tuo pačiu jie ieško prasmės ir vertina etiškesnį pasaulį.

Vaikai itin smalsūs ir daug ko sužino gerokai anksčiau, nei tėvai mano, kad jiems yra laikas. Todėl nereikėtų atidėlioti rimtesnių pokalbių, o vaikui paklausus, atsakyti, kad jam dar per anksti tai sužinoti, ir apie tai bus pakalbėta vėliau. Jei vaikas paklaus tėvų, o šie nenorės atsakyti, jis viską ras internete - ir tai, ką reikia žinoti, ir klaidingą informaciją.

Paprastai vaikai patys parodo, kai nuogumas - ir kitų šeimos narių, ir jų pačių - ima juos trikdyti. Pamenu, ir mano sūnūs būdami maži drąsiai marširuodavo nuogutėliai iš vonios į savo kambarį - net antakis nekilstelėdavo. Ir staiga tik matai - jau su rankšluosčiu šuoliuoja. Ikimokyklinukai į tėvų kambarį gali įsiveržti bet kada - ir dieną, ir naktį, ir apsivėmę, ir užsinorėję į tualetą, ir blogą sapną susapnavę. Tačiau 5-6 metų vaiko jau galima paprašyti, kad prieš įeidamas į tėvų miegamąjį pasibelstų. Man yra tekę raminti be galo daug tėvų, kurie pamiršo šią auksinę taisyklę ir kurių vaikai juos užklupo pačiu netikėčiausiu momentu. Tėvai, aišku, pasimeta, išsigąsta ir nebežino, ką daryti. Žinoma, mes visi susigėstame, tačiau galiu nuraminti - vaiko tikrai netraumuoja žinojimas, kad jo tėvai lytiškai santykiauja, anksčiau ar vėliau jis vis tiek tai supras. Retas kuris pamatęs tai, ko neturėjo, tyliai išeina iš kambario. Paprastai vaikus pagauna smalsumas. Tad emocijoms nurimus susėskite ir pasikalbėkite, atsiprašykite vaiko, jei jį apšaukėte, jis neturėtų jaustis padaręs ką nors bloga, tai mes blogi, kad neišmokėme jo belstis. Paklauskite, ką vaikas matė ir ko norėtų paklausti. O štai kita gyvenimiška istorija. Mūsų namuose buvo švenčiamas gimtadienis, susirinko daugybė žmonių, ir štai į kambarį įbėga mūsų jaunėlis, jam tuo metu buvo kokie penkeri, ir didelėmis akimis garsiai klausia: „Tėti, ar tu žinai, kad vyras gali kišti savo varpą kitam vyrui į užpakalį?“ Žinoma, stoja mirtina tyla. Visų akys sužiūra į mus - kaip reaguosime? Aš, tuo metu palinkusi prie kito vaiko, jaučiu, kaip kraujas palieka mano kūną. - O kodėl tu manęs to klausi? Tikra šeimos drama ir itin nepatogi situacija baigėsi visų smagiu juoku. Tačiau šia istorija labiausiai noriu pasakyti, kad net pačiose netikėčiausiose situacijose verta išlikti ramiems, nepradėti šaukti ir gėdinti vaiko. Visų pirma pradinukams turime perduoti, kad seksas yra normalu, sveika ir svarbu, kad jis padeda žmonėms pasitikėti savimi ir suteikia laimės. Žinoma, jei tai vyksta vertybiškai, užmezgant artimą ryšį ir prisiimant atsakomybę. Deja, jeigu nėra visa to, tai gali būti traumuojanti patirtis. Pasikalbėkite su vaiku ir apie tai, kad kai kurie žmonės tiesiog gėdijasi kalbėti apie seksą, todėl prisigalvoja visokių keisčiausių žodžių jam apibūdinti. Juokauju, kad Lietuvoje tėvams visi žmogaus organai egzistuoja iki pusės, o tai, kas žemiau - tik kojytės ir užpakaliukas. Viršuje - ir blakstienytės, ir žandukai, ir dantukai, ir pirštukai, ir nagučiai - viskas, o apačioje - užpakaliukas, ir tiek. Mūsų jaunėlė dukra, užaugusi su dviem vyresniais broliais ir seserimi, būdama 6-7 metų apie žmogaus anatomiją žinojo daugiau, negu reikia tokio amžiaus vaikui. Jos klasėje, žinoma, mokėsi ir vienturčių vaikų, kuriuos apšviesti nepatogiomis temomis tėvai ruošėsi, matyt, tuomet, kai jiems sueis penkiolika. Ir štai kartą vaikai pradėjo šnekėti apie seksą, ir mūsų dukra išgirdo, kaip ji pati sakė, tiek visokių nesąmonių, kad plaukai ėmė šiauštis. Tačiau būdama ne iš kelmo spirta ji susodino vaikus ir papasakojo jiems visą tiesą. Važiuojame mudvi su dukra namo iš mokyklos, ir aš, žinoma, sulaukiu mokytojos skambučio: „Tai štai įvyko tokia situacija... - Tai jie ir papasakojo! Ir iš tiesų savo didžiai pasipiktinusiam vaikui negalėjau pasakyti nieko, nes, žvelgiant į bendrą paveikslą, ji buvo visiškai teisi. Arba turėjau tvirtinti, kad melavau aš ir knygos, kurias ji skaitė, arba pripažinti, kad kitų vaikų tėvai - melagiai.

Kalbant apie būtent socialinius tinklus, vaikus ir tėvų dalyvavimą tame, kur yra riba tarp vaiko savarankiškumo, sąmoningumo ugdymo, galų gale privatumo gerbimo ir pakankamos, tinkamos kontrolės? Kaip jau minėjau, socialiniai tinklai yra nerekomenduojami vaikams, jaunesniems nei 13 metų, tačiau dar svarbiau yra tėvų įsitraukimas: nei griežti draudimai, nei pasyvus stebėtojo vaidmuo nėra ta strategija, kuri būtų sveikintina. Jaunesniame amžiuje - 13-15 metų - reikėtų derinti tėvų įsitraukimą su tuo, kad vaikas vis dėlto gali pasirinkti dalį turinio, tačiau yra ir labai aiškios taisyklės. Pavyzdžiui, aiškiai nustatytas laikas, kada galima naudotis; įjungti privatumo nustatymai; daug pokalbių apie saugų elgesį virtualioje erdvėje ir pan. Vyresniame amžiuje, nuo maždaug 16 metų jau siūlyčiau paaugliams pasitikėti, nes per didelė kontrolė gali paskatinti jauną žmogų slėpti nuo tėvų tai, ką jis veikia virtualioje erdvėje. Ir, žinoma, svarbu tęsti pokalbius apie kritinį mąstymą, skaitmeninį raštingumą, kad jaunas žmogus mokytųsi pats atpažinti rizikas ir priimti teisingus sprendimus. Tarkim, jeigu randate įdomų straipsnį - persiųskite. Jeigu išgirstate apie keblią situaciją - pasidalinkite. Turi vykti nuolatinis dialogas - nemanykite, kad sąmoningas elgesys yra savaime suprantama, nes kartą ar penkis apie tai pasikalbėjote.

Nemažai tėvų apibūdina paauglių įsitraukimą į telefoną ir socialinius tinklus kaip labai intensyvų, o kai telefonas apribojamas pvz., mokykloje ar namuose, kai kurių vaikų reakcija iš tiesų gali priminti „abstinenciją“. Mokslinėje literatūroje vis dažniau vartojama sąvoka „probleminis išmaniojo telefono naudojimas“ (angl. problematic smartphone use, PSU). Tai nėra tas pats, kas klinikinė priklausomybė, tačiau kai kuriems paaugliams pasireiškia elgesio modeliai, kurie primena priklausomybę: sunku atsitraukti, dažnas kompulsyvus tikrinimas, dirglumas, nerimas ar stresas, kai telefonas atimamas arba ribojamas, prastėjantis miegas ir dėmesys. Kai kuriuose tarptautiniuose tyrimuose ir sveikatos ataskaitose minima, kad apie 10-15 proc. paauglių socialinių tinklų naudojimas turi problematiškų, priklausomybę primenančių požymių. Mokslas aiškina, kad čia svarbus ne vien ekranų laikas, o ir psichologiniai mechanizmai, kuriuos sustiprina platformų dizainas ir paauglių raidos ypatumai. Arba paaugliai, kuriems yra itin svarbus priklausymas grupei, bijo nebūti socialiniuose tinkluose ir ką nors praleisti, čia pasireiškia vadinamasis FOMO (angl. fear of missing out). Be to, daliai paauglių telefonas yra it būdas nusiraminti, pabėgti nuo streso, išvengti nuobodulio, kompensuoti socialinį nerimą - tokiu atveju priklausomybę primenantis elgesys gali būti susijęs su emocinės savireguliacijos problema. Ir ne, tai nėra natūralus posūkis. Moksliniai tyrimai rodo, kad probleminis telefono naudojimas siejasi su prastesniu miegu, blogesne dėmesio kontrole, emociniais sunkumais, prastesniais mokymosi rezultatais. Žinoma, svarbu pabrėžti, kad ne visi paaugliai, kurie daug laiko praleidžia telefone, turi problemą. Didelę reikšmę turi tai, kam telefonas naudojamas, kokio tipo turiniui, ir ar tai trikdo miegą, mokslus, santykius bei kasdienę rutiną. Dėl draudimų, na, vėlgi mokslas rodo, kad vien griežti draudimai dažnai neveikia kaip ilgalaikis sprendimas, ir veiksmingiausios strategijos paprastai yra balansuotos: ribos + dialogas + savireguliacijos ugdymas. Kai ribos kuriamos kartu, paauglys dažniau jas priima kaip prasmingas ir ugdosi savikontrolę. Nereikia pamiršti ir to, kad visiems vaikams yra svarbus suaugusiųjų pavyzdys: jei šeimoje visi nuolat sulindę į ekranus - paaugliui sunku priimti ribojimus ir kitas taisykles kaip teisingus.

Naudoti telefoną ar socialinius tinklus kaip atlygio ar bausmės priemonę gali būti trumpalaikiai efektyvu. Tačiau moksliniai duomenys rodo, kad tai susiję su didesniu ekrano laiku, probleminiu naudojimu ir silpnesniais vidinės motyvacijos bei savireguliacijos įgūdžiais, todėl tėvai turėtų rinktis komunikaciją, struktūruotas taisykles ir aktyvią priežiūrą.

Didelės reprezentatyvios apklausos duomenys rodo, kad paaugliai, kurie daug laiko praleidžia internete ar socialiniuose tinkluose, nėra mažiau linkę bendrauti realiame gyvenime, nei mažiau prisijungę bendraamžiai. Pvz., JAV vaikų tyrimas parodė, kad nuolat telefone lindintys paaugliai tiek pat dažnai arba labai panašiai susitinka su draugais akis į akį kaip ir mažiau lindintys bendraamžiai. Paaugliai taip pat teigia, kad socialiniai tinklai leidžia jiems jaustis labiau susijusiais su draugų gyvenimais. Tai reiškia, kad socialiniai tinklai dažnai papildo, o ne išstumia realų bendravimą - jie tampa viena iš socialinių santykių palaikymo erdvių, ypač tarp jau turimų draugų. Taip pat pastebėta, kad paaugliai patiria skirtingus psichologinius pojūčius skirtinguose bendravimo kontekstuose, tačiau ir čia išvada buvo ta, kad, nors virtualūs ryšiai nėra tiesioginė realaus gyvenimo sąveikos kopija, jie turi reikšmingą socialinę reikšmę, ypač ten, kur gyvi susitikimai yra riboti. Daugelis paauglių naudojasi socialiniais tinklais kaip papildomu ryšio kanalu su jau esamais draugais, o ne kaip vienintele socializacijos forma. O kai kurie paaugliai, ypač sunkiai bendraujantys, gali netgi praturtinti savo socialinius įgūdžius internetu prieš pereidami į gyvą bendravimą. Paaugliams virtualus bendravimas yra aktuali komunikacijos forma, kuri dažnai palaiko, papildomai jungia ir pratęsia realius santykius, tačiau ji neturėtų visiškai pakeisti gyvos bendravimo patirties. Tad ir vėl, svarbiausia - balansas: skatinti įvairiapusį bendravimą, kad abi formos - ir virtualus, ir gyvas bendravimas - turtintų socialinį ir emocinį paauglio gyvenimą.

Šeimos taisyklės ir patarimai dėl technologijų naudojimo

Ribokite dienos ekranų laiką, ypač tiems vaikams, kurie dar patys turi savireguliacijos iššūkių. Aiškios ribos yra pagalba vaikams, nebijokite jų brėžti.

Nustatykite, kur ir kada galima bei negalima naudotis technologijomis. Pavyzdžiui, valgant - jokių ekranų, valanda prieš miegą - jokių ekranų ir pan. Mes patys neturėjome tokios taisyklės, bet padėjo draugams: miegamajame - paprastas žadintuvas, o telefonas bei kompiuteris kraunami naktį koridoriuje.

Kalbėkite su vaiku apie dalinimąsi asmenine informacija bei išaiškinkite privatumo nustatymus. Nevenkite pokalbių apie netinkamą turinį - patyčias, melagienas ir pan. - bei dalinimąsi juo. Šie pokalbiai yra itin svarbūs, nes vaikai dažnai nesuvokia rizikų.

Reguliariai kalbėkitės apie tai, kas vyksta internete. Pasidalinkite straipsniais, aptarkite pamokančias istorijas. Klauskite, kaip vaikui atrodo tai, kas vyksta internete. Išklausykite nepertraukdami - pamatykite visa tai jo akimis.

Turėkite laiką be technologijų. Pavyzdžiui, viena šeima sutarė, kad šeštadienis visiems šeimos nariams yra diena be technologijų.

Taisyklės turi būti ne tik draudžiančios, ribojančios, bet ir ugdančios. Draudimai be paaiškinimų, be pokalbių dažnai sukelia pasipriešinimą. O aktyvus tėvų įsitraukimas, aiškios ribos, dialogas ir paauglių įtraukimas į taisyklių kūrimą bei diskusiją apie jas padeda susiformuoti sveiką, sąmoningą požiūrį į socialinius tinklus ir technologijas. Juk tai ir yra raktas į atsakingą naudojimą.

Pirmiausia, apsibrėžkime ribas, nes jos skirtingų tėvų galvose taip pat labai skiriasi - iki kurio amžiaus vaikams telefonas neturėtų būti duodamas jokiais atvejais? Ir kada, kiek jau galima vaikui duoti asmeninį telefoną? Ar jis turėtų būti tik su skambinimo funkcija, ar išmanusis? Visada stengiuosi kuo mažiau remtis nuomone bei emocija ir kuo daugiau mokslininkų, kurie gilinasi ir tiria vieną ar kitą sritį, tyrimais bei išvadomis. Dažniausiai - kai kalbame apie telefonus - šiandien rekomendacijos yra tokios: 0-2 metai nenaudoti jokio telefono ir kitų ekranų arba labai nedaug, minimaliai. Nuo 2 iki 5 metų amžiaus - ribotas ekranų laikas iki 1 val. 5-10 m. vaikams galima leisti paprastą įrenginį su priežiūra, bet ne asmeninį išmanųjį. Nuo maždaug 8 iki 10 metų vaikams galimas paprastas telefonas, tik su skambučių, SMS funkcija situacijose, kai reikia ryšio dėl vaiko saugumo ir pan. Nuo maždaug 12 metų galimas asmeninis išmanusis telefonas su taisyklėmis ir priežiūra. Na ir 13 metų arba vyresniems galima leisti naudotis socialiniais tinklais, tačiau čia noriu akcentuoti, kad svarbiau nei amžius yra naršymo ribojimai, laiko limitai, turinio filtrai ir pan. Reikia suprasti ir tai, kad amžius nėra vienintelis rodiklis - svarbu vertinti vaiko brandą, atsakomybę bei konkretaus vaiko elgesį ir šeimos aplinkybes.

Vaikų ugdymas ir mokymosi motyvacija

Iš prigimties visi mažyliai smalsūs, tačiau vėliau kai kuriems ši savybė dingsta, sumažėja net ir noras tyrinėti pasaulį. Vaikai nenori skaityti, rašyti ir pan. Kodėl? Gimęs kūdikis liečia ir čiupinėja viską, ką tik gali pasiekti, nes kiekvienam mažam vaikui be galo svarbu pažinti pasaulį. Mažylis nori patirti, atrasti, sužinoti, o tėvai, bijodami, kad jam kas nors gali nutikti (gali susižeisti, susitepti drabužį, nukristi ir pan.), tramdo. Štai tada ir pradeda mažėti noras tyrinėti pasaulį. Vaikas iš prigimties yra smalsus dėl to, kad įgūdžių įgyja tik ką nors darydamas, o mokytis vis naujų paskatina sėkmė. Mažylis, kuriam pasiseka kokia nors veikla, dar labiau stengiasi ką nors nuveikti. Tai ir yra natūrali motyvacija mokytis naujų įgūdžių, siekti žinių. Pravartu žinoti, kad ikimokyklinukai suformuoja savo požiūrį į mokymąsi, kuris vėliau išlieka visą gyvenimą. Tad jeigu mes, suaugusieji, skatiname mažylį būti smalsų, remiame jo norą tyrinėti aplinką, jis taps kūrybišku nuotykių ieškotoju, besimokančiu visą gyvenimą. Na, o tų vaikų, kurie nesulaukia tėvų paramos, požiūris į mokslą jau kitoks - jiems jis neįdomus.

Kas yra tėvų parama? Tai paskatinimas, pagyros, lavinamosios priemonės namuose? Taip, visa tai - ir dar laisvė, kurią neretai tėvai riboja. Pavyzdžių galime išvysti net ir vaikų žaidimų aikštelėse, kuriose tik ir girdėti: „Oi, čia nelipk, nekalbėk, nešok, palauk, nukelsiu…” Mamos nuolat bijo, kad mažyliui kas nors nenutiktų, ir tramdo jo norą lavinti kūną, protą, neleidžia tobulėti. Pagalvokime, kas nutiks, jeigu vaikas nušoks nuo kopėtėlių? Kiek vaikų susižaloja šokinėdami? Manau, vienetai. Juk daugelis užauga nesusižaloję, nesusilaužę. Labai mažas procentas vaikų patiria pavojingas traumas, tačiau tėvai vis tiek bijo ir neleidžia jiems džiaugtis savo laimėjimais.

Mokslininkai jau gerą dešimtmetį kalba, kad šiuolaikiniai tėvai yra lyg sraigtasparniai. Jie nuolatos tramdo savo vaikus ir neleidžia bandyti, lengvai susižeisti, patirti, augina bejėgius. Penkiametis, kuris kviečia mamą, kad ši duotų ranką, kai reikia nučiuožti nuo čiuožyklos, jaučiasi bejėgis, jo noras tobulėti smarkiai sumažėjęs. Vaikas jau yra psichologiškai neįgalus, nes nepasitiki savo jėgomis. Netrukus turės eiti į mokyklą, o jis nepasitiki savimi, kad krykštaudamas iš džiaugsmo nučiuožtų žemain. Tad jam bus sunku savarankiškai spręsti užduotis, priimti sprendimus. Kai nebus šalia mamos, net nežinos, kas jam įdomu.

Vaikui knygas patarčiau skaityti jau ankstyvoje kūdikystėje, tarkime, nuo 6 mėn. amžiaus, kai ima gebėti sėdėti mamai ant kelių (arba savo kėdutėje) ir vartyti puslapius, žiūrėti paveikslėlius. Derėtų įsigyti tinkamų knygelių - kietais puslapiais arba vadinamųjų vonios knygelių. Pasisodinus ant kelių kūdikiui galima ne tik skaityti, bet ir su juo aptarinėti, ką matote, rodyti paveikslėlius. Skaitymas yra kur kas daugiau už perskaitytas eilutes - skaitydamos knygutę savo vaikui užmezgame su juo emocinį ryšį, jaučiame kūno kontaktą, būname kartu. Mažylis girdi mamos balsą, kuris sklinda iš giliai, kai ši yra prie savęs jį priglaudusi. Tuomet vaikutis jaučia mamos kūno šilumą, kuri jam teikia saugumo, jis auga ir emociškai tvirtesnis, laimingesnis, jaučia didesnį prieraišumą prie savo mamos.

Tad skaitymas svarbus ne tik akademiniu, bet ir emociniu požiūriu. Be to, knygos gausina vaiko žodyną, o kartu tai raktas į sėkmę mokykloje. Mokslininkai stebėjo antrokus ir padarė išvadą, kad tie vaikai, kuriems tėvai kas vakarą bent 20 min. skaitė knygas, yra kur kas labiau išprusę už bendraamžius. Maža to, juos lenkia maždaug dvejais metais. Tad įsivaizduokime, kokią pažangą gali pasiekti mažas vaikas, jei vakarais jam nepatingėtume paskaityti knygutę. Kadangi jo žodynas gausus, mokykloje lengviau supranta, ką sako mokytoja, knygoje užrašytą tekstą, ar jis būtų pasaulio pažinimo, lietuvių kalbos ar matematikos. Tad kartu toks vaikas ir lengviau atlieka užduotis, už kurias būna geriau įvertintas. Tada jaučia didžiulį pasitenkinimą savimi, malonumą mokytis ir taip yra užsukama motyvacijos siekti žinių spiralė.

Raidės ir skaičiai yra įdomūs, tačiau kartu ir abstraktūs, todėl jeigu mokysime nuobodžiai, mažylį tik suerzinsime. Raidėmis mažylis susidomi, kai pastebi, kad jo vardas susideda iš raidžių, o vardas jam yra bene svarbiausias žodis. Tuomet jis ieško užrašytuose žodžiuose raidės, kuria prasideda jo vardas, ir suradęs ją patiria daug džiaugsmo. Paskui „atranda” kitų žodžių, kurie prasideda tokia pat raide kaip ir jo vardas, sąsajas. Tokia patirtis labai motyvuoja mokytis raidelių. Galime taip ir mokyti vaiką - ieškoti raidžių, kuriomis prasideda šeimos narių, gyvūnų vardai. Nemanau, kad reikia laikytis kokios nors teorijos ir matant susidomėjusį raidėmis vaiką sakyti: „Ne, dar palauksime iki 6 m., dar nesimokysime.” Kiekvienas vaikas kitoks ir kai parodo susidomėjimą raidėmis, vadinasi, atėjo metas su jomis supažindinti. Aišku, neperspaudžiant, nemokant per prievartą, o žaidimu. Mūsų darželių tinkle „Vaikystės sodas” yra vykdoma stipri raštingumo programa, tad mes stebėdavome, kada vaikai susidomi raidėmis. Išvados tokios, kad jeigu namuose tėvai vaikui skaito, jeigu jis mato knygą, raštą, maždaug 2,5-3 m. amžiaus jau ima domėtis raidėmis ir klausia: „Kas čia?” Ir jeigu pedagogas arba tėvai šios akimirkos „nepraleidžia”, nenumoja ranka: „Ai, dar suspės”, o paklausia: „Tau įdomu? Čia „t” raidė, „tėtė””, tokie vaikai sulaukę penkerių jau skaito. Man pačiai ši tema labai įdomi, tad susirašinėjau su mokslininkais, tiriančiais skaitymo fenomeną, ir jie patvirtino, kad vaikai, su kuriais tėvai ar pedagogai žaidžia raidelių žaidimus, būdami penkiamečiai-šešiamečiai jau skaito savarankiškai.

Tikrai nenorės. Matydamas, kad tėvai žiūri televizorių, ir vaikas norės žiūrėti į ekraną, o ne skaityti knygą. Mažylis nori daryti tai, ką daro jo artimiausi ir mylimiausi žmonės. Pratinti prie knygos geriausiai savo pavyzdžiu, tuomet ir sakyti nieko nereikia, vaikas pats pasiims knygą. Aš pati ne kartą esu dariusi eksperimentą su mūsų darželio auklėtiniais. Kai mažiesiems būdavo laisvų žaidimų metas, pasiimdavau knygą į rankas ir skaitydavau. Po kelių minučių jau ir visi 4-5 m. mažyliai sėdėdavo ir vartydavo knygeles, aptarinėdavo jas. Tad pirmiausia turime mokyti vaikus savo pavyzdžiu. Dar svarbu, kad knygos būtų pagal vaiko amžių, kad jis pats galėtų rinktis, kurią nori skaityti. Daugelis mano, kad knygos pomėgis yra įgimtas. Nieko panašaus. Tai išugdomas gebėjimas. Tikrai nepažįstu nė vieno vaiko, kuris nekęstų knygų, jeigu buvo nuo mažens prie jų pratinamas. Nekenčia knygų tie vaikai, kuriuos tėvai arba pedagogai vertė skaityti, jomis nesudomino. Dažniausiai taip elgiasi patys knygų nemėgstantys tėvai.

Kompiuteris yra papildas, bet ne mokytojo, tėvų, natūralių, tikrų priemonių pakaitalas. Vaikas gali mokytis skaičiuoti žaisdamas kompiuterinius žaidimus, bet geriau matematikos pradmenis įsisavins suskaičiuodamas, kiek lėkščių, šakučių ir peilių yra ant pietų stalo. Geriau, nes tai natūralesnis būdas mokytis.

Ikimokyklinis ir pradinis ugdymas turi būti sutelktas ne į gylį, o plotį, tad vaikas turi turėti galimybę save išbandyti daugelyje sričių. Tėvams patarčiau stebėti, kuo mažylis domisi, ir leisti jam rinktis būrelius. Būtų gerai iš anksto nuspręsti, kiek laiko juos lankys, nes negerai leisti būrelius kaitalioti kas kelias savaites - vaikas nesimoko atsakomybės. Jeigu nepatinka būrelis, vis tiek turėtų lankyti jį sutartą laiką (tarkime, pusę metų) paprasčiausiai dėl to, kad išmoktų daryti ir tai, kas nemalonu arba nelabai malonu.

Neleisdami patirti nemalonaus jausmo padarome vaikui meškos paslaugą, nes neišmokęs to vaikystėje susidurs su labai dideliais sunkumais jau suaugęs. Tėvų užduotis - padėti vaikui būti sėkmingu, laimingu vaiku, vėliau paaugliu, o ne daryti bejėgį. Tad iki mokyklos tikrai yra ką veikti. Turime leisti vaikui domėtis, patirti sėkmę ir nesėkmę. Kai jam sekasi - pagirkime. Kai nepasiseka - paguoskime, apkabinkime, paaiškinkime, ką galėtų padaryti geriau. Toks auklėjimas veda į vieną tikslą - vaiko norą siekti, tobulėti, mokytis įveikti negandas.

Ugdome ir vesdami vaiką į lauką, bendraudami su juo, palaukdami jo. Ugdyti vaiko norą mokytis gali kiekviena kartu su juo praleista minutė - tai ir atsakymai į klausimą „kodėl”, ir apkabinimas, ir laisvė tirti.

tags: #austeja #landsbergiene #vaikai #neklauso

• Sužinokite apie pienraukį
• Vaikystės autizmo požymiai ir diagnostika
• inovatyvus ekologinis ugdymas
• Vaiko nešiojimas skaroje: kada pradėti
• Knygos ir kūrybiškumas