Aukštųjų Šimonių likimas: giminės saga ir Mažosios Lietuvos drama
Ievos Simonaitytės romanas „Aukštųjų Šimonių likimas“ yra epopėja, atskleidžianti sudėtingą Šimonių giminės istoriją ir likimo išbandymus, su kuriais susiduria pagrindiniai veikėjai. Kaip šiuolaikinis skaitytojas negali įsivaizduoti Žemaitijos be Žemaitės, Aukštaitijos be Vaižganto, taip Klaipėdos krašto tradicijos pažįstamos per I. Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimą“.
Giminės istorija ir likimo išbandymai
Romano veiksmas prasideda XVIII amžiuje, maro nusiaubtoje Mažojoje Lietuvoje, ir tai yra laikotarpis, radikaliai pakeitęs Šimonių giminės gyvenimą. Istorija prasideda nuo pasakojimo apie senąjį bokštą Įsros pakrantėje, kuris per kartas keliavo Šimonių giminėje. Šimonys gyvena dvare, ūkininkauja, yra bajorai. Tačiau netikėtai visą jų miestą užklumpa maras, kuris pražudo labai daug miestelėnų bei neaplenkia ir Šimonių dvaro, miršta visa Mato Šimonio šeima išskyrus jį patį, jo brolį Etmoną ir tėvą Šimonį.
Senasis Šimonis mokė savo vaikus gerbti ir ginti savo bajorišką kilmę bei garbę ir mylėti savo žemę. Jo protėviai buvo garbingi bajorai ir jis pats taip buvo išauklėtas. Šimonių vaikai žinojo, kas jie tokie, ko verti ir prieš nieką nelenkė galvos. Šimonis - stiprios valios žmogus, gimtoji žemė ir savi namai jam svarbiausia.
Likimo leitmotyvas: tarp praeities ir ateities
Likimo leitmotyvas romane - tai ne tik romano skyrių jungtis, bet ir kažkokia mistifikuota, neapibrėžta, dažniausiai žmogui priešiška jėga, kurios veikimas negali būti kreipiamas ar išvengiamas. Likimas nugalėjo, likimas sunaikino Šimonis. Romane pasaulio medžio modelis (dangus-žemė-požemis) įprasmintas Šimonių genties likime: dangų simbolizuoja gražus, turtingas bajorų gyvenimas; Šimonių tapimas būrais - žemė; požemis atsivėrė, kai Etmė Šimonytė įstūmė save ir visą giminę į nuodėmę ir prapultį.
| Veikėjas | Charakterio bruožai |
|---|---|
| Šimonis (tėvas) | Stiprios valios, garbingas, mylintis tėvynę. |
| Etmonas | Darbštus, atsakingas, siekiantis išlaikyti ūkį. |
| Matas Šimonis | Išdidus, neleidžiantis skriausti engiamųjų. |
Etnografinis Klaipėdos krašto savitumas
I. Simonaitytės romanas „Aukštųjų Šimonių likimas“ šių dienų skaitytojui pirmiausia atveria etnografinį Klaipėdos krašto savitumą. Skaitant jos kūrybą iškyla XX amžiaus pradžios Klaipėdos krašto buitis su dar gyvais lietuviškais papročiais, morale, pasaulėjauta. Šis kraštas išliko mažiausiai paliestas slavų įtakos, bet nebuvo apsaugotas nuo vokiečių kultūros skverbimosi.
Būtent šiame krašte ryškiausiai susiduria dvi kultūros - vokiškoji ir lietuviškoji: viena miestiška, universitetinė, valstybinė, kita kaimiška, folklorinė, patriarchalinė. Todėl svarbi vieta „Aukštųjų Šimonių likime“ tenka krikščionybės ir senojo lietuvių tikėjimo - pagonybės sandūrai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
