Tarp Dvejų Auklių Vaikas Būna Be Galvos: Tėvų ir Auklių Santykių Dilemos bei Institucijų Bendradarbiavimo Iššūkiai
Posakis „tarp dvejų auklių vaikas būna be galvos“ dažnai vartojamas apibūdinti situacijai, kai dėl skirtingų priežiūros metodų ar atsakingų asmenų veiksmų trūksta aiškumo, nuoseklumo ir krypties. Šiame straipsnyje apžvelgsime šios frazės prasmę tiek vaikų auklėjimo kontekste, tiek platesnėje visuomeninėje diskusijoje apie atsakingų institucijų funkcijų persidengimą ir efektyvumą.
Jau kuris laikas forumuose ir diskusijose vyksta pokalbiai apie tai, ar išvis verta samdyti auklę, ar geriau mamoms pačioms sėdėti su savo vaikais. Buvo rašoma ir apie psichologines vaikų, paliktų auklėms, traumas. Šią temą pradėti paskatino minėtosios diskusijos, juodųjų auklių sąrašai ir pokalbiai su pretendentėmis į aukles. Šiame kontekste dažnai nuskamba mintis, kad du nesuderinami dalykai yra auklė ir mama namuose vienu metu. Čia tas pats, kas šimtas auklių, o vaikas be galvos.
Auklės Samdymo Iššūkiai ir Tėvų Dilemos
Šiuolaikiniame pasaulyje daugelis tėvų susiduria su dilema, kaip suderinti karjerą ir vaikų priežiūrą. Dažnai nėra išeities - privaloma eiti į darbą, o savo žmogutį palikti svetimam žmogui. Kartais, žinoma, nėra išeities, jei geras darbas ir nesinori jo prarasti. Tėvai negali nedirbti - taip jau yra. Suprantamas noras dirbti, o kitą kartą ir galimybių nėra nedirbti. Vis tik, ieškant išeities, reikėtų rasti kažkokį „aukso viduriuką“. Panašu, kad vieno atsakymo nėra ir reikia eiti į kompromisus su savo sąžine ir jausmais. Palikti kad ir geram žmogui savo vaiką vis tiek gaila, dar gailiau, kad ir tas žmogutis nenori likti be mamos dėmesio. Neiti į darbą irgi gana sunku, nes atitrūksti nuo rutinos darbe ir tampa ganėtinai sunku grįžti. O grįžti reikia, nes vaiko amžinai neprižiūrėsi. Gaila mamų, kurios yra priverstos daryti kompromisus. Vyrai kažkaip paprasčiau žiūri į tai.
Pereinamasis Laikotarpis ir Auklės Darbo Valandos
Vienas iš esminių aspektų, užtikrinančių sklandų auklės ir vaiko santykį, yra tinkamas pratinimo laikotarpis. Mano noras buvo kelias savaites pratinti auklę prie vaiko, papasakoti apie įpročius ir t.t., kad galėčiau ramiai palikti juos vienus. Buvo auklių, kurios tuo labai apsidžiaugė, nes dažnai joms tekdavo pradėti dirbti be jokio pereinamojo laikotarpio - vienas-du susitikimai ir ji jau lieka su vaiku. Įdomu, ką galvoja mama, taip greitai palikdama savo vaikutį kažkam?
Dar vienas nustebinęs dalykas - auklių darbo valandos. Su mažais, iki 3 metų vaikais, kai kurios dirbdavo po 12 valandų per dieną, nemažai auklių po darželio didesnius paimdavo ir būdavo iki 23 val. vakaro. Iš kalbų su maždaug 20 auklių pastebėta, kad nors dalis jų gerai supranta vaikų psichologiją ir moka su jais užsiimti, jų manymu, tėvai turėtų daugiau laiko praleisti su savo vaikais. Tai ir kyla klausimas - gal tie patiriantys traumas vaikai daugiausia ir yra iš „darboholiškųjų“ tėvų aplinkos?
Vaiko Prisitaikymo Amžius
Specialistai teigia, kad vaikus lengviausiai pripratinti prie naujo žmogaus, šiuo atveju auklės, iki 8 mėnesių amžiaus. Vaikas patiria mažiausiai streso. Kuo vėliau atsiranda svetimas žmogus, tuo skausmingiau vaikas reaguoja.
Mamos Vaidmuo ir Auklės Funkcija: Kada Vaikas "Be Galvos"?
Klausimas, ar verta vaiką palikti svetimam žmogui, išlieka aktualus. Juk tiems mažiukams dar taip reikia mamos! Nesvarbu, kokia gera auklė beatrodytų, ji neatstos tos šilumos ir meilės vaikiukui, kurią duoda mama. Tačiau sunku pasakyti, kas geriau: ar samdyti auklę, kuri myli vaikus ir visą dėmesį per dieną skiria tik jiems, ar sėdėti mamai pačiai namuose, paskendusiai tarp namų ruošos darbų ir nerandančiai laiko ilgiau pabendrauti su vaiku. Gali būti, kad ir mama, augindama vaiką iki trejų metų, nebus itin laiminga, jeigu ji rūpinsis namais, buitimi ir daugybe kitų darbų, labai mažai skirdama laiko vaikui. O būdamas su aukle jis sulauks daug dėmesio. Ir gali būti atvirkščiai - su aukle bus nelaimingas.
Kaip ir kitos mamos sakė, tokiu atveju išvis yra geriau turėti padėjėją. Yra įmanoma samdyti auklę ir kelioms valandoms, kad mama galėtų pailsėti. Pavyzdžiui, kai dirbu iš namų, ir vaikui buvo 1,9 metų, susiradau valandinę auklę. Aš dirbdavau kitame kambaryje, atidarytomis durimis, o vaikas žaisdavo su aukle. Tačiau tokiu atveju mama neturi būti šalia, kad vaikas nesijaustų, jog ji konkuruoja su aukle. Būtent tada ir pasireiškia „tarp dvejų auklių vaikas be galvos“ efektas.
Viena mama pasidalino, kad savo metinuką ir kelių mėnesių kūdikį palikdavo auklei porai trejetą valandų ir pati būdavo ten, kur pailsėdavo - sportas, baseinas ir panašiai. Tuo tarpu, jeigu mama būna namie, tačiau užsidaro su naujagimiu ir skiria jam visą dėmesį, tai dvimečiui, patiriančiam daug pokyčių, toks elgesys gali būti nesuprantamas.
Štai keletas nuomonių apie tai, kas geriau vaikui, iš patirčių:
| Priežiūros Būdas | Argumentai „Už“ | Argumentai „Prieš“ / Rizikos |
|---|---|---|
| Mama augina namuose | Stiprus ryšys, pastovumas, mamos šiluma. Užsiima su dukra: mokė pažinti raideles nuo mažens, skaičiuoti nuo 5 metų, lankė biblioteką, muzikos mokyklą. | Pervargusi, netekusi kantrybės mama gali tapti trauma vaikui. Mama paskendusi namų ruošoje, mažai laiko skiria vaikui. |
| Auklės samdymas | Auklė myli vaikus, skiria visą dėmesį, vaikas sulaukia daug dėmesio. Galimybė mamai pailsėti, eiti į darbą. Vaikas gali augti gerai, net jei mama dirba. | Vaikui trūksta mamos šilumos ir meilės. Psichologinės traumos palikus vaiką svetimam žmogui. Nepasitikėjimas aukle, žeminimas. |
| Vaikas darželyje | Socializacija, ugdymas. | Prižiūri svetimas žmogus, nežinoma priežiūros kokybė. |
Pagarba Auklei ir Jos Vaidmens Apibrėžimas
Klausimas: koks jūsų, mamos, samdančių aukles, požiūris į jas? Diskutuojama apie tai, ar filmuoti aukles videokameromis, ar palikinėti diktofonus, buvo net siūlymas slėptis spintoje... Ypač skaitant pastarąjį ir kyla klausimas - o tai kaip elgiamasi su aukle, kaip ji jaučiasi jūsų namuose, prižiūrėdama jūsų vaikutį, kaip su ja bendraujate, apie ką šnekate? Ar tai yra naujas šeimos narys, atėjęs į jūsų šeimą, ar samdomas darbuotojas, kuris privalo vykdyti visus darbdavio, t.y. jūsų, reikalavimus? Tokie klausimai kyla todėl, kad auklė turi jaustis gerai dirbdama jūsų namuose, auklėdama ir prižiūrėdama mažylį. Juk jei auklė jausis blogai, tai irgi atsilieps jūsų vaikui. Labai geras postas temoje „esu auklė“ yra apie pagarbą auklei ir elgesį su ja.
Šiuo klausimu galima kalbėti tik apie tėvus, kuriuos žinau: devyni iš dešimties savo auklę gerbia. Ir bendrauja maloniai. Gal dėl to, kad daugiausia tenka susidurti su išsilavinusiais, kultūringais žmonėmis? Būna skaudu, kai auklės pasakoja apie nemalonų, pasityčiojantį elgesį. Kai dirba per agentūrą, gali tokią šeimą pakeisti, bet kai pačios susiranda, dažnai keisti bijo - o kas, jei nuo vilko ant meškos?
Svarbiausia mamos ir tėveliams nepamiršti, kad ne viską vaiko lavinime ir ugdyme turi atlikti viena auklė. Negalima tos bambagyslės nutraukti su vaiku per anksti. Nors ir turi nuostabiausią auklę, vis tiek turi jausti ir savo poreikių, ir galimybių ribas. Nors ir suprantamas noras dirbti, o kitą kartą ir galimybės nėra nedirbti, nelabai suprantamas noras linksmintis bent tris kartus per savaitę iki vėlumos, paliekant vaikus auklės atsakomybei, o ryte pakelti ir vakare pamigdyti. Viskas turi būti tuose santykiuose subalansuota. Optimaliausia būtų, jei auklė pas jus dirbtų tik jūsų darbo valandomis, visą kitą laiką savo problemas spręstumėte pačios, kartu su savo atžalomis.
Viena yra aišku, kad auklę reikia gerbti, niekada neaptarinėti jos vaikui girdint, neklausinėti vaiko, ką darė auklė, nepasakoti ir nenurodinėti vaikui, kur auklė klydo, ir kaip jis galėtų jos neklausyti. Niekada negalvoti, kad auklė kažkuo žemesnė už jus, nieko panašaus ji ne žemesnė. Ji yra, jei kam netinka auklė, ji yra jūsų vaiko pedagogas, net jei ir neturi tokio išsilavinimo, bet ji dirba būtent tokį darbą pas jus. Ir aišku būtų labai gerai, kad ir vaikas žinotų, ką jis veiks su aukle, tik su aukle ir tik su mama. Trumpai tariant, jei vaikas nebus permestas kartu su visomis mamos pareigomis tik auklei, viskas bus gerai.
„Tarp Dvejų Auklių Vaikas Būna Be Galvos“: Institucinio Valdymo Dilemos
Posakis „tarp dvejų auklių vaikas būna be galvos“ turi ir platesnę prasmę, kuri puikiai atspindi problemas, kylančias, kai už vieną sritį atsakingos dvi skirtingos institucijos, o atsakomybė ir koordinacija tampa neaiški. Ši frazė buvo vartojama diskutuojant apie Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) veiklą ir galimą jos reformą.
Kuomet Specialiųjų tyrimų tarnybai įkliuvo devyni kyšininkavimu įtariami NDNT darbuotojai, pasigirdo įvairių siūlymų, kaip suefektyvinti šios institucijos veiklą. Vienas jų - ar nevertėtų tarnybos perleisti į kitas rankas, tai yra ją prijungiant prie Sveikatos apsaugos ministerijos. „Tarp dviejų auklių vaikas būna be galvos“, - sakė šios idėjos šalininkai. Pirmiausiai reikėtų padaryti taip, kad būtų vienas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos šeimininkas, turint omenyje Sveikatos apsaugos ministeriją.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų remtis gydytojų išvadomis, juos kažkaip kontroliuoti. Nes tiems, kurie skiria neįgalumą, kaip ir nėra stimulo taupyti biudžetinius pinigus. Tad neįgalumo pašalpa su visomis lėšomis, mano galva, turėtų keliauti į sveikatos draudimo sistemą. Tada ir šeimininkas atsiranda, ir pati sistema būtų suinteresuota racionaliai naudoti lėšas. Dabar vieni nustato diagnozes, kiti kontroliuoja, beje, kontrolė irgi daugiausiai popierinė. Tad yra puikiausia proga ir landa visokiems neskaidrumams. Kaip sakoma, kai dvi auklės, vaikas būna be galvos. Ir galų gale neaišku, kas kaltas. Panaši padėtis ir su slaugos ligoninėmis: jos irgi turėtų būti vienose rankose. Dabar neaišku, kiek pinigų eina iš socialinės, kiek - iš medicininės paramos. Vėl vaikas vienas, o auklės - dvi.
Jau prieš dešimtmetį apie tai pradėta kalbėti, bet krizės metu klausimas taip ir liko neišspręstas. Vengta priimti sprendimus, kadangi finansinė padėtis ir taip buvo sudėtinga. O paskui šis klausimas įstrigo amžinose diskusijose. Buvo nuspręsta, kad šitą dalyką išspręsime per socialinio draudimo sistemos reformą ir atitinkamai per visos socialinės sistemos pertvarką, kurią Vyriausybė yra numačiusi devynioliktais metais.
NDNT Reformos Perspektyvos
Buvo kreiptasi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą, prašant atleisti iš pareigų vadovą ir peržiūrėti iš esmės NDNT veiklą. Tiksliau, peržiūrima NDNT tarnyba, kuri iš esmės atlieka ne visai tą funkciją - žmogui ne padeda, bet, atvirkščiai, žiūri, ko jis negali. Klausimas, ar NDNT turėtų būti prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, reikalauja diskusijų su keliais ministrais, siekiant suprasti, kaip ta sistema veikia. Juolab kad turime ir gerų užsienio pavyzdžių, kuriais būtų galima remtis. Užsienyje praktikų yra įvairiausių. Bet, mano žiniomis, vienas svarbesnių dalykų, kad bendrai nėra procentai nustatinėjami. Jeigu žmogus turi negalią, jis turi negalią, ir viskas.
Tačiau dalis ekspertų nesutinka su NDNT prijungimu prie Sveikatos apsaugos ministerijos, nes darbingumo lygis yra gydymo arba negydymo pasekmė. Žmogus susirgo arba patyrė traumą ir yra gydomas, gydytojai daro viską, kad suteiktų žmogui visas galimybes gyventi ir dirbti. O pogydyminis procesas tikrai nėra Sveikatos apsaugos ministerijos reikalas. Tada reikėtų ir visas globos įstaigas joms atiduoti. Žinoma, gydytojai dalyvauja darbingumo lygio nustatymo procese. Svarbiau yra užtikrinti šių dviejų ministerijų bendradarbiavimą, o ne konkuravimą. Man atrodo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba pirmiausiai sprendžia socialines, o ne medicinines problemas. Tenkinti neįgalių žmonių socialinius poreikius geriau per Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Jei būtų kokie nors medicininiai poreikiai, matyt, reikėtų įsitraukti Sveikatos apsaugos ministerijai.
Sveikatos apsaugos ministerija neplanuoja perimti NDNT tarnybos. Tačiau logiška būtų ten dirbančių medikų neapkrauti popieriais, tad jiems, teikiant paslaugas pacientams, reikėtų suteikti visas galimybes naudotis e.sveikatos sistema. Tai jiems palengvintų darbus, įneštų daugiau skaidrumo ir pasitikėjimo šia jautria sritimi.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
