Auklėjimo stilių modelis: informacija ir charakteristikos
Auklėjimo stilius - tai tėvų elgesio su vaiku visuma, daranti įtaką jo asmenybės vystymuisi. Raidos psichologė Diana Baumrind sukūrė auklėjimo stilių koncepciją, kurios pagrindas - tėvų požiūris į auklėjimą. Remdamasi tėvų sugebėjimu būti jautriais ir reikliais, mokslininkė išskiria 4 auklėjimo tipus: atlaidus, valdingas, autoritetingas, atsiribojęs.
Pagrindiniai auklėjimo stiliai
Vystymosi psichologai ilgai domėjosi, kokią įtaką vaiko vystymuisi turi tėvų auklėjimas. Kartais išgirstame klausimą „Kaip gali būti, kad tų pačių tėvų, rodos vienodai auklėti, o tokie skirtingi?“. Arba atvirkščiai - augę visiškai skirtingose aplinkose vaikai išauga stebėtinai panašiomis asmenybėmis? Taigi tiesioginiai tėvų elgsenos ir vaikų asmenybės ryšiai lieka iki galo nenustatyti. Nepaisant to tam tikros sąsajos vis dėl to stebimos. Viena labiausiai pripažintų tėvų auklėjimo stilių klasifikacijų sudaryta amerikiečių psichologės D. Baumrind.
Raidos psichologė D. Baumrind, norėdama išsiaiškinti pagrindinius vaiko auklėjimo stilius ir jų poveikį vaiko raidai, atliko tyrimą, kurio metu nustatė tris pagrindinius tėvų elgesio stilius: autoritarinį stilių (valdingi tėvai), viską leidžiantį stilių (atlaidūs, nenurodinėjantys tėvai) ir autoritetingą stilių.
Tėvai - pavyzdys vaikams, kaip reikėtų elgtis. Tad jeigu jie vaikui sakys, kad, pavyzdžiui, saldumynai - nesveika, o patys pasislėpę saldainius valgys saujomis, galiausiai vaikas pasimes ir sutriks. Tėvai turi rodyti pavyzdį ir elgtis analogiškai, kaip skatina elgtis ir vaikus.
Auklėjimas - tai sudėtinga veikla, skatinimas pageidaujama linkme formuotis žmogaus pažiūroms ir elgsenai. Ką auklėjimas iš žmogaus padaro, tas jis ir yra. Kūrybiškas auklėjimo metodų, jų formų taikymas praktikoje, naujų radimas yra auklėjimo menas, o auklėjimo uždavinių, principų žinojimas, auklėjimo proceso mechanizmo supratimas ir įvaldymas yra auklėjimo mokslas. Šias abi organiškai susijusias auklėjimo proceso dalis privalu giliai suprasti.
D. Baumrind išskiria šiuos auklėjimo stilius:
1. Autoritarinis auklėjimo stilius
Valdingi (autoritariški) tėvai. Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami, už kuriuos girti vaiko nėra reikalo.
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą.
Vaikai, auklėjami šiuo stiliumi, dažniausiai yra labai atsakingi, tačiau dėl dažnai lydinčios baimės suklysti nėra savarankiški. Užaugę tokie vaikai dažnai būna žemos savivertės, nepasitikintys savimi. Buvo nustatyta, kad dėl dažnos ir griežtos kontrolės tokie vaikai gerai mokosi mokykloje, paprastai neįsitraukia į asocialią veiklą.
Pavyzdys: Susiruošėme eiti į kiemą, bet lauke lyja lietus. Reikia mautis neperšlampamas kelnes, o vaikas to daryti nenori. Valdingas tėvas, kilus panašiai ar analogiškai situacijai, elgtųsi visai kitaip: jis įsakytų be paaiškinimų ir vaikui neliktų kitos išeities, kaip tik paklusti reikalavimams.
2. Viską leidžiantis auklėjimo stilius (laisvasis stilius)
Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai. Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų - vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį. Vaikai neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nesitiki brandžių vaiko poelgių, tėvai neįprastai švelnūs, vengiantys konfliktų. Namuose šeima neturi aiškių taisyklių ar nustatytų ribų. Tokia šeima tarsi gyvena be jokios disciplinos, todėl dažniausiai viską daro taip, kaip tuo metu susiklostė situacija (pvz., vieną vakarą vaikas eina miegoti 8 valandą, nes pietų miego kategoriškai atsisakė, o kitą vakarą eina miegoti 11 valandą, nes žiūrėdamas televizorių užmigo 16 valandą).
Laisvasis auklėjimas grindžiamas didelės meilės vaikui suteikimu ir demonstravimu, bet visai neskiriama dėmėsio drausminimui ir ribų nustatymui. Ikimokyklinio amžiaus vaikas dažnai būna impulsyvus, agresyvus, egoistiškas, valdingas. Mokykloje tokie vaikai pasižymi neišvystytais socialiniais įgūdžiais ir prastais mokymosi rezultatais.
Šio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S.
Tokiems vaikams trūksta savikontrolės, jie prastai valdo emocijas, nesistengia užbaigti pradėtų užduočių, nes tai daryti buvo skatinami retai, tėvams sąmoningai vengiant konflikto su vaiku. Tokie vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nesavarankiškumu. Šeima, kurioje nėra aiškių taisyklių atrodo nedisciplinuota, chaotiška. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi problemų mokykloje.
Pavyzdys: "Ar nenori daryti taip, kaip aš liepiu? "Jeigu dabar išalkai, tai pasiimk iš šaldytuvo to, ko nori. Valgyk tiek, kiek nori."
3. Autoritetingas (humanistinis) auklėjimo stilius
AUTORITETINGAS ( HUMANISTINIS ) STILIUS šiandien laikomas tinkamiausiu auklėjant vaikus, nes remiantis tyrimais, jo pasekmės pasižymi palankiomis socialinėmis, emocinėmis ir intelektualinėmis savybėmis. Kitaip tariant, šilti ir draugiški paskatinimai, atsižvelgimas į vaiko nuomonę, protingi reikalavimai veda link priimtino ir malonaus vaiko elgesio ir taisyklių laikymosi.
Autoritetiningai (humanistiškai) auklėjami vaikai pasižymi linksmumu, atsakomybės jausmu, būna socialūs ir draugiški, savarankiški ir žinantys, ko nori. Jie mėgsta bendraamžių ir suaugusiųjų kompaniją. Mokykloje tokių vaikų socialiniai ir kognityviniai įgūdžiai būna aukštesni nei vidutiniai. Jie labiau linkę išreikšti savarankišką mąstymą, yra motyvuoti ir stengiasi dėl aukštesnių pasiekimų bei mėgsta intelektualinius iššūkius.
Autoritetiningą stilių propaguojantys tėvai iš dalies yra panašūs į autoritarinius tėvus, nes jie taip pat nustato tam tikras elgesio ribas ir taisykles, tačiau, skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus ir klausimus. Tokie tėvai siekia ne betarpiško vaiko paklusnumo, o protingo bendradarbiavimo. Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais.
Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų.
Vaikų paklusnumas yra argumentuotas, tėvai nustato aiškias taisykles, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, stebimas. Šį auklėjimo stilių propaguojantys tėvai už netinkamą elgesį yra labiau linkę auklėti, o ne bausti. Drausmindami siekia ne kad vaikas pasijaustų baudžiamas „kaip negeras“, o skatina pasitaisyti bandydami vaiką sudomindami „kaip reikia elgtis tinkamiau“. Šeimoje vyraujančios taisyklės yra labiau demokratiškos, nei diktatoriškos. Tokie vaikai yra laimingi, pasitikintys savimi, jų emocijų kontrolė yra gera, dažniau pasiekia sėkmę.
Siektinas ir ilgalaikes pozityvias pasekmes turintis auklėjimo stilius yra būtent trečiasis, autoritetingas auklėjimas. Tyrimais buvo nustatyta, kad subrendusių, kompetentingų vaikų tėvai yra šilti, juos palaikantys, gerai suvokiantys savo elgesį ir tinkamai bendraujantys su savo vaikais. Kartu tokie tėvai kontroliuoja savo vaikus ir reikalauja, kad jie elgtųsi tinkamai. Mes privalome gerbti savo vaiko nepriklausomybę ir jo nuomonę, bet kartu turime aiškiai pateikti savo sprendimus ir reikalauti jų laikytis.
Vaikams pavyksta atlikti iš jų reikalaujamus konkrečius darbus, nes šio auklėjimo stiliaus pagalba tėvai sugeba tuos reikalavimus pateikti taip, kad vaikas jaučia laisvę pasirenkant tų darbų atlikimo būdus.
Pavyzdys: "Tu išalkai? "Tu dabar nenori piešti, kai visi piešia? "Tavo žaidimas dar tik įpusėjęs? Ar nori užbaigti? Gerai, aš ateisiu netrukus, o tu tuo tarpu užbaik žaidimą ir tada viską sutvarkysime.
4. Atsiribojęs auklėjimo stilius (neįsitraukę tėvai)
Neįsitraukę tėvai. Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, būdinga mažai reikalaujama vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius.
Atsiriboję tėvai - neįsitraukę į vaikų gyvenimą. Dažnai tėvams nerimą kelia klausimas, kokį auklėjimo būdą pasirinkti, kad jis nekenktų sklandžiai asmenybės raidai. Atsakymas - vieno idealaus būdo nėra. Vaikams iš atlaidžių šeimų paauglystėje ir vėlesniame amžiuje kyla problemų dėl nestabilaus elgesio, tačiau jie, anot mokslininkų, neturi bėdų dėl nepakankamo savęs vertinimo. Tie, kurie augo valdingose šeimose, gerai mokosi ir puikiai elgiasi namuose bei viešumoje, tačiau linkę save blogiau vertinti. Tyrimai rodo, kad jų socialiniai įgūdžiai yra prastesni ir jie dažniau suserga depresija.
Bene geriausiai gyvenime sekėsi tiems, kurie savo tėvus vaikystėje laikė autoritetais. Vaikai iš autoritetingų šeimų ne tik patys save vertino geriau, bet ir sulaukė daugiau palankių vertinimų iš aplinkinių. Tyrimais nustatyta, kad būtent autoritetingus tėvus turėję žmonės yra labiau socialūs - neturi problemų bendraudami su įvairiais žmonėmis, jiems lengviau adaptuotis skirtingose kultūrose. Šiose šeimose tėvų jautrumas lemia visuomeninę kompetenciją ir psichosocialinį funkcionalumą, o reiklumas turi daugiausiai įtakos elgsenai. Psichologai ir psichoterapeutai dažnai akcentuoja, kad tol, kol vaikas pradeda eiti į darželį, tėvai jam yra vienintelis autoritetas, iš kurio mokomasi visko - reikšti ir valdyti savo emocijas, reaguoti į gyvenime vykstančius dalykus. Todėl tėvams labai svarbu įsisąmoninti, kad juos nuolat stebi ir jų elgesį vertina mažas vaikas.
Atsitraukęs auklėjimas: šis auklėjimo stilius yra apibūdinamas minimaliu laiko ir energijos skyrimu vaikams, tėvai labai nedaug žino apie savo vaikus ir yra per daug susirūpinę savo asmeniniais gyvenimais, nesitaria su vaikais, nesvarbi jų nuomonė.
Pavyzdys: "Man neįdomu, kad tu išalkai, nes dabar dar ne laikas valgyti. Maistas bus po dviejų valandų, tuomet ir gausi valgyti."
Kiti auklėjimo aspektai ir iššūkiai
S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu. Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą.
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Psichologė S. Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini.
Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“. Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kitą.
Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
Psichologai ir psichoterapeutai dažnai akcentuoja, kad tol, kol vaikas pradeda eiti į darželį, tėvai jam yra vienintelis autoritetas, iš kurio mokomasi visko - reikšti ir valdyti savo emocijas, reaguoti į gyvenime vykstančius dalykus. Todėl tėvams labai svarbu įsisąmoninti, kad juos nuolat stebi ir jų elgesį vertina mažas vaikas. Nuo mažų dienų vaikui reikia nustatyti suprantamas ir aiškias ribas, paaiškinti, kodėl vienų ar kitų dalykų negalima daryti ir kas gali atsitikti, jei nebus daroma taip, kaip patariama. Elgesio pasekmės turi būti labai aiškios, kad mažylis galėtų suvokti ir pasirinkti tarp vieno ar kito veiksmo ir už tai prisiimti atsakomybę. Tai itin svarbu savarankiškos ir savimi pasitikinčios asmenybės vystymuisi. Nustatytų taisyklių turi būti laikomasi visada ir visur, priešingu atveju vaikas ims nebesuprasti, kur ir kaip elgtis. Mažų vaikų mąstymas yra labai konkretus, jis dar nepajėgus suprasti „išimties iš taisyklės“. Reikia daug kalbėtis, kartu ieškoti sprendimo būdų. Tėvai neturėtų kalbėti vieni, reikia leisti išsisakyti ir vaikams. Suteikdami galimybę vaikui surasti savo sprendimą, nepamirškite jį už tai pagirti. Tėvams svarbu sutarti tarpusavyje. Jei vaikas mato, kad jo tėvai nuolat ginčijasi, pykstasi, jis nežinos, kaip jam elgtis, kaip bendrauti. Kartais užtenka tiesiog pamąstyti, kodėl vaikas jau kelintą kartą elgiasi netinkamai. Pastebėjus, kad vaikui trūksta dėmesio, reikia daugiau su juo žaisti, pagirti už puikiai atliktus darbus, nekritikuoti, jei kas nepasiseka, padrąsinti sakant, kad kitą kartą pavyks geriau, o ne lyginti jį su bendraamžiais, kurie ką nors geba padaryti geriau. Priešingu atveju patys tėva, pakenks vaiko savivartės vystymuisi.Jei nuo mažens vaiką mokysime supratingumo ir pagarbos, jis išmoks elgtis tinkamai ir atsakingai. Pats mokysis būti autoritetu kitam žmogui.
Pasakykite, kas negerai. Suteikite informaciją. Vaikai labiau linkę keisti savo elgesį, kuomet jiems ne priekaištaujame (pvz.: „Kur tu matei, kad kas nors paišytų ant sienų?“) ar žeminame (pvz.: „Valysi nors ir iki nakties, kad neliktų nei dėmelės!“), o informuojame (pvz.: „Ant sienų nepaišome, paišome ant popieriaus. Leiskite pasirinkti. Įsakinėjami (pvz.: „Ar negirdėjai ką sakiau - laikas tvarkytis ir eiti miegoti) ir gąsdinami (pvz.: „Jei ir toliau manęs neklausysi, pasiimsiu diržą) vaikai jaučiasi bejėgiai ir neklauso.
Vaikams nepatinka klausytis barimo ir ilgų aiškinimų (pvz.: „Kiek kartų turėsiu kartoti, kad netriukšmautum? Juk vėlu - žmonėms rytoj į darbą, reikia pailsėti ir t.t.“). Pasakykite, ką jaučiate. Vaikai mieliau klauso ir teigiamai reaguoja, kuomet tai, ką jaučiame pasakome be sarkazmo (pvz.: „Ar aš panaši į medį - nelipk man ant nugaros“) ir gėdinimo (pvz.: „Kaip tau negėda tokiai didelei ropštis ant kelių?“). Nurodymus užrašykite. Dažnai vaikai neatlieka tai, ko prašome dėl to, kad tiesiog nesiklauso, ką kalba suaugę. Būkite žaismingi (pakeiskite balsą arba akcentą).
Auklėjimo metodai ir principai
Auklėjimo metodais vadiname tikslingus auklėtojų ir auklėtinių veiklos būdus, kuriais siekiama numatytų, visuomeniškai reikšmingų auklėjimo tikslų. Palyginti su mokymo procesu, auklėjimo metodų įvairovė mažesnė. Turime du pagrindinius metodus: įtikinėjimo, jis skirtas formuoti auklėtinių sąmonę; įpratinimo, jis formuoja elgseną.
Įtikinėjimas - populiariausias, lengviausiai organizuojamas auklėjimo būdas. Žodžiais atskleidžiamas moralinių normų turinys, aiškinamos elgesio taisyklės, diskutuojama, ar, pavyzdžiui, pasakinėjimas per pamokas, leidimas nusirašinėti namų darbus yra tikrasis draugiškumas. Tai dar viena įtikinėjimo metodo forma. Jį galima organizuoti literatūros, meno, mokslo, politikos, moralės ir kitais klausimais. Rengiamas paprastai visos mokyklos mastu. Kiekvienas čia gali pasakyti savo nuomonę, įsiklausyti į kitų teiginius, įvertinti vienos ar kitos pozicijos pagrįstumą.
Pratinimas - tai metodas, kuriuo siekiama formuoti ir įtvirtinti reikšmingas moralines nuostatas. Šis metodas naudotinas jau ikimokykliniame amžiuje: vaikas turi būti įpratintas nurodyton vieton sudėti žaislus, rūbus, apavą, įpratintas prieš valgį plauti rankas, laiku eiti miegoti. Paūgėję pratinami dirbti - siunčiami ką nors atnešti, sutvarkyti, dar geriau, jei turi ilgalaikių įpareigojimų - kambarinę gėlę laistyti, palakinti kačiuką.
Darbo metodas „žadina jaunimą veikti ir kurti“, padeda „pažinti visą žmogaus asmenį“, reikalauja savarankiško tyrinėjimo, išsiaiškinimo, pergalvojimo. Pamokomasis metodas taikomas tada, kai mokinys kūrybinei veiklai dar nepasirengęs, o vien įkvėpimo jam maža.
Siekiant ugdyti vaiko savarankiškumą, svarbu sudaryti sąlygas pasirinkti. Pasirinkimas atveria naujas galimybes (pvz.: „Ruošimės miegui. Leiskite pasirinkti.“).
Trys efektyvaus auklėjimo taisyklės:
- Ryžtingas: turi būti aiškiai išdėstytos pasekmės ir nepriimtino elgesio atveju jų turi būti laikomasi.
- Sąžiningas: bausmė turi atitikti netinkamą elgesį. Pasikartojančio tokio elgesio atveju pasekmes reikėtų paaiškinti iš anksto, kad vaikas žinotų, ko tikėtis. Žiaurios bausmės nėra būtinos. Paprasčiausia “pertraukėlė” gali būti efektyvi priemonė, jeigu bus naudojama kiekvienu pasikartojančio nederamo elgesio atveju. Taip pat būtinas pagyrimas ar atlygis už laiko tarpą (dienos dalį ar visą dieną), kai neskelbiama nei viena “pertraukėlė” arba per dieną gaunama tik viena “pertraukėlė”.
- Draugiškas: jeigu vaikas elgiasi netinkamai, bendraukite su juo draugiškai, bet griežtai ir leiskite jam suprasti, kad jis susilauks “sutartų” pasekmių. Verčiau paskatinkite juos prisiminti, ką jie turėtų daryti, kad išvengtų būsimų pasekmių. Pasistenkite pastebėti, kada jie “elgiasi gerai” ir pagirkite juos už gerą elgesį.
Tėvai kaip mokytojai: priimkite savo vaidmenį kaip... Tėvai yra pagrindiniai savo vaikų globotojai ir yra atsakingi už jų auklėjimą. Kad išauklėtų ir sėkmingai globotų savo vaikus, tėvai augina vaikus pagal auklėjimo stilius, auklėjimo praktikas, kai kuriais atvejais tėvai naudoja psichologinę kontrolę. Analizuojant mokslinę literatūrą buvo išskirti auklėjimo stiliai, psichologinės kontrolės būdai, tėvų ir vaikų konfliktų priežastys.
Patarimai tėvams:
- Pasistenkite kas dieną skirti šiek tiek laiko ir padaryti ką nors smagaus kartu su savo vaiku.
- Niekodėl nesiginčykite dėl vaikų auklėjimo jų akivaizdoje.
- Niekodėl neduokite įsakymo, prašymo ar nurodymo, jeigu tuo metu nesugebate priversti jo tai padaryti.
- Būkite nuoseklūs, tai reiškia, girkite ar bauskite už panašų elgesį kaip įmanoma vienodai.
- Sutarkite, koks elgesys yra pageidaujamas, o koks - nepriimtinas.
- Sutarkite, kaip reaguoti į nepriimtiną elgesį.
- Kuo aiškiau leiskite vaikui suprasti, kas jo laukia už nepriimtiną elgesį.
- Labai aiškiai leiskite vaikui suprasti, kas yra nepriimtinas elgesys. Nepakanka pasakyti “tavo kambaryje betvarkė”. Betvarkė turi būti aiškiai apibūdinta: “Tu ant grindų palikai nešvarius drabužius, ant stalo - nešvarias lėkštes ir nepasiklojai lovos.”
- Kai jūs išsakėte savo poziciją, o jūsų vaikas jai prieštarauja, neginkite savęs. Dar kartą išdėstykite savo poziciją ir į tolesnius prieštaravimus nebereaguokite.
- Tikėkitės palaipsninių elgesio pokyčių. Nesitikėkite per daug.
- Pagirkite elgesį, kuris artėja prie pageidaujamo tikslo.
- Atminkite, kad jūsų elgesys pasitarnauja kaip pavyzdys jūsų vaiko elgesiui.
- Jeigu vienas iš jūsų auklėjate vaiką, o kitas tuo metu įeina į kambarį, nesikiškite į ginčą jo viduryje.
- Kaip įmanoma labiau pagirkite pageidaujamą elgesį - pavyzdžiui, žodžiu, prisilietimu ar kuo nors apčiuopiamu, tokiu kaip žaislas, maistas ar pinigai.
- Judu abu turėtumėte vienodai prisiimti atsakomybę už auklėjimą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
