Kanų kino festivalis: Pasaulinio kino šventė ir jos įtaka

Kanų festivalis, tarptautinis kino festivalis, nuo 1946 kasmet (išskyrus 1948 ir 1950) rengiamas Kanuose (Prancūzija). Jis laikomas vienu prestižiškiausių pasaulyje ir festivalyje rodomi pilnametražiai ir trumpi meniniai bei dokumentiniai filmai iš viso pasaulio. Kanų kino festivalis jau daug metų yra svarbiausias renginys kino industrijai ir kino mėgėjams - tai proga išvysti naujausias pasaulio kino kūrinius ir varžytis dėl prestižinių apdovanojimų. Taip pat Kanų festivalis yra vieta, kur nušvinta svarbiausi metų filmai.

Istorija ir evoliucija

Priešistorė ir įkūrimas

Benito Mussolinio valdomoje Italijoje rengiamas Venecijos kino festivalis į dešimtmečio pabaigą teikė vis didesnę pirmenybę fašistinių šalių kino, visų pirma Italijos ir Vokietijos filmams. Dėl to 1938 m. prancūzų kino kūrėjai pasitraukė iš Venecijos festivalio ir kreipėsi į Prancūzijos vyriausybę su prašymu paremti alternatyvaus tarptautinio kino renginio organizavimą. Pirmasis tarptautinis kino festivalis Kanuose įvyko 1939 m. rugsėjo 1 d. Kitą dieną po atidarymo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė festivalį.

Pokario atgimimas ir augimas

Kino festivalis vėl buvo surengtas 1946 m., o nuo 1947 m. jį pradėta oficialiai vadinti Tarptautiniu Kanų kino festivaliu. Tais metais buvo parodyti filmai iš 16 pasaulio šalių. Vis dėlto, dėl nepakankamo finansavimo 1948 ir 1950 m. festivalis neįvyko. Iki XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžios reikšmingai išaugo festivalio apimtis ir išsiplėtė geografija. 1951 m. festivalis buvo perkeltas iš rudens į pavasarį. 1955 m. Didysis festivalio prizas buvo pavadintas „Auksine palmės šakele“. Iš pradžių filmus siuntė festivalyje dalyvaujančios valstybės, tačiau nuo 1972 m. juos atrenka organizatorių paskirti atstovai. 2002 m. festivalis oficialiai ėmė vadintis tiesiog Kanų festivaliu.

Festivalio struktūra ir programos

Kanų festivalio organizatorius - Prancūzijos nacionalinis kino centras, festivaliui vadovauja tarptautinis organizacinis komitetas. Šis straipsnis reguliariai atnaujinamas su naujausiais ir įdomybėmis apie 79-ąjį Kanų kino festivalį, kuris vyks 2026 m. gegužės 12-23 dienomis.

Oficialioji atranka

Oficialiąją festivalio programą sudaro įvairios dalys, kurių svarbiausios yra Konkursinė programa, kurioje pristatomi „plačiajai visuomenei skirti meniniai filmai“, ir Ypatingojo žvilgsnio programa, kurioje dėmesys skiriamas kino meno ir estetikos naujovėms. Kanų festivalio oficiali dalis apima ilgametražių ir trumpametražių filmų konkursus, programas „Kitas žvilgsnis“ (įsteigta 1978), „Cinéfondation“ (įsteigta 1998, rodomi kino mokyklų studentų trumpo ir vidutinio metražo filmai). 2025 m. Kanų festivalis paskelbė "Ypatingo žvilgsnio" atrankos nugalėtojus, kurioje pristatomas autorinis kinas ir oficialūs tyrimai.

Paralelinės programos

Festivalio metu kitos organizacijos taip pat rengia įvairias programas, kaip antai „Dvi režisierių savaitės“ ir Tarptautinė kritikų savaitė, įsteigta 1962 m., skirta režisieriams, pristatantiems savo debiutinius arba antruosius darbus. Be oficialiosios atrankos, kelios paralelinės sekcijos, kurios atkreipia dėmesį į kylančius talentus ir skirtingus filmus, turi savo atskirą atranką, pavyzdžiui, "Režisierių savaitė", "Kritikų savaitė" ir "ACID". Pernai pirmą kartą pradėtas rengti konkursas "Immersive Competition" yra 2025 m. Kanų festivalio atranka, skirta naujosioms technologijoms.

Apdovanojimai ir žiuri

Filmus vertina žymių kinematografininkų tarptautinė komisija. Kiekvienais metais festivalio valdyba paskiria kelias vertinimo komisijas, kurių užduotis išrinkti ir apdovanoti geriausius festivalio filmus: meninių filmų žiuri, „Cinéfondation“ ir trumpųjų filmų programų žiuri, Ypatingojo žvilgsnio programos žiuri ir „Auksinės kameros“ (debiutinių filmų) žiuri.

Svarbiausi apdovanojimai

Aukščiausias apdovanojimas - „Auksinė palmės šakelė“ (įsteigtas 1955) - skiriamas geriausiam ilgametražiam ir trumpametražiam filmams. Svarbiausias festivalio apdovanojimas yra „Auksinė palmės šakelė“ (Palme d‘Or), teikiamas už geriausią festivalio filmą. Antrasis pagal reikšmingumą apdovanojimas yra „Didysis prizas“ (Grand Prix). Dar skiriama Didysis žiuri prizas, prizai už geriausią režisūrą, vyro ir moters vaidmenis, scenarijų, „Auksinė kamera“ (įsteigtas 1978 geriausiam debiutiniam ilgametražiam filmui, rodomam kurioje nors Kanų festivalio programoje) ir kiti. 2025 m. "Auksine kamera", kuri kiekvieno Kanų festivalio pabaigoje skiriama pirmajam ilgametražiam vaidybiniam filmui, buvo apdovanotas Hasano Hadi pirmasis filmas "Prezidento pyragas".

Žiuri pirmininkai ir garbės apdovanojimai

Kano kino festivalis 2026: Park Chan-wook - 79-ojo festivalio žiuri vadovas. 2025 m. Kanų festivalio žiuri, vadovaujama Juliette Binoche, paskelbė visą 78-ojo Kanų festivalio nugalėtojų sąrašą ir "Auksinę palmės šakelę"! I. Knobloch pabrėžė, kad tai pirmas kartas 60 metų festivalio istorijoje, kai žiuri antrus metus iš eilės pirmininkauja moterys. Per atidarymo ceremoniją garbės „Auksine palmės šakele“ pagerbiama aktorė Meryl Streep, Peter Jackson, žinomas kaip „Žiedų valdovo” režisierius, gaus garbingą „Auksinę palmės šakelę” 79-ajame Kanų kino festivalyje, o Holivudo ir Brodvėjaus legenda Barbra Streisand taip pat bus apdovanota specialiu Gintaro palmos apdovanojimu. Tomui Cruise`ui prieš trejus metus buvo įteikta garbės „Auksinė palmės šakelė“.

Ryškiausios asmenybės ir filmai Kanuose

Kanų kino festivalis 2026 metais grįžta į Kroazetą jau 79-ąjį kartą, vyks gegužės 12-23 dienomis. Aktorė Eye Haïdara prisiims garbės titulą kaip ceremonijos vedėja. Į Kanus taip pat sugrįžta filmų kūrėjai Jeanas Pierre`as Dardenne`as ir jo brolis Lucas, kurie anksčiau jau dukart yra pelnę „Auksinę palmės šakelę“. Norvegų režisierius Joachimas Trieras, kurio filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person in the World) 2021 metais tapo Kanų kino festivalio pažiba, šiemet grįžta su su kino juosta „Sentimentali vertė“. Aktorė Scarlett Johansson Kanų kino filmų festivalyje pristatys savo režisūrinį debiutą - filmą „Eleanor the Great“. Kanai anksčiau paskelbė, kad festivalį atidarys filmas „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ (Mission Impossible: The Final Reckoning).

Bene labiausiai laukiamas šių metų filmas yra F. F. Coppolos epas „Megalopolis“. „Mane tai įtraukė vien dėl to, kad tai tarsi kino stovykla, - sakė G. Milleris, kurį sužavėjo festivalyje vykstantis pasaulinis kino sambūris ir originalūs filmų pristatymai. - Iš tikrųjų tai optimalus kinas.

Kai kurie Kanų programų filmai

Kanų festivalio ekranuose nušvinta svarbiausi metų filmai. Nors bendrai paėmus, kai kuriuose festivaliuose dominavo vidutinybės, bet, kaip visada, tarp pilkos masės pasitaikė bent keli tikri kino deimantai, džiuginantys tiek akį, tiek širdį.

• Mažoji Amelija (pranc. „Amélie et la métaphysique des tubes“, rež. Maïlys Vallade, Liane-Cho Han Jin Kuang) (SS) - tai belgų rašytojos Amélie Nothomb autobiografinio romano, kuriame ji aprašo savo pirmuosius gyvenimo metus, ekranizacija. Filmas spalvingas ir estetiškai patrauklus, nors siužetas nėra labai ypatingas, dažniausiai netgi per paprastas ir infantilus.
• Privatus gyvenimas (pranc. „Vie privé“, rež. Rebecca Zlotowski) (HC) - tai prancūzakalbis filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka amerikiečių aktorė Jodie Foster. Ši tamsi komedija žavi tiek savo prancūzišku lengvumu, tiek intriga, tiek gyvenimiškai paprastomis, bet komiškai susidėliojančiomis situacijomis.
• Laisvėje (it. „Fuori“, rež. Mario Martone) (CO) - tai istorinė drama apie italų aktorę ir rašytoją Goliardą Sapienzą. Deja, bet nuviliantis filmas, sunkiai randantis pateisinimą dėl savo buvimo konkursinėje programoje.
• Tiesiog atsitikimas (pers. „Yek tasadef sadeh“, rež. Jafar Panahi) (CO) - tai - pirmasis Jafaro Panahi filmas, kuriame jau visai nebelieka anksčiau jo kūrybai taikytų apribojimų. Tai nelengva moralinė drama, apeinanti personažus iš įvairių kampų, ir jei nebandanti pateisinti, tai bent parodanti jų veiksmų, nuoskaudų, elgesio motyvus. Žinoma, žiuri sprendimas skirti Auksinę palmės šakelę iraniečių režisieriaus Jafaro Panahi filmui turi šiokio tokio politinio atspalvio.
• Planetos (pranc. „Planètes“, rež. Momoko Seto) (SC) - japonų režisierės Momoko Seto pirmasis ilgametražis animacinis filmas - pienės pūkų odisėja postapokaliptiniame pasaulyje. Šis ekologinis filmas - be dialogų, istorija kuriama išskirtinai vien tik vaizdais.
• Garso istorija (angl. „The History of Sound“, rež. Oliver Hermanus) (CO) - tai „Kuprotas kalnas“ (angl. „Brokeback Mountain“, 2005 m.), tik su liaudies muzika, atskleidžiantis homoseksualų ryšį tarp dviejų pagrindinių veikėjų. Filmas kokybiškai padarytas, bet niekuo nenustebina.
• Sentimentali vertė (norv. „Affeksjonsverdi“, rež. Joachim Trier) (CO) - vienas stipriausių konkursinės programos filmų. Joachimas Trieras skandinaviškai taupiai žongliruoja šeimos santykiais ir vedžioja po sudėtingus, tačiau kartu - ir labai žemiškus santykių labirintus.
• Romerija (isp. „Romería“, rež. Carla Simón) (CO) - šiuo filmu ispanų režisierė Carla Simón užbaigia savo trilogiją. Tai kelionė į tam tikrą savo tapatybės dalies atradimą, pažinimą ir pripažinimą - net jei tiesa apie artimiausius (kraujo ryšiais) gimines ir nėra pati gražiausia.
• Konemara (pranc. „Connemara“, rež. Alex Lutz) (CP) - filmas, kuris iš originalios satyros nuklydo į banalią romantiką. Epitetas „banalu“ yra, ko gero, švelniausia, ką galima pasakyti apie šį filmą.
• Prisikėlimas (kin. „Kuáng yě shídà“, rež. Gan Bi) (CO) - tyras kino meno deimantas, pasitaikantis tikrai retai. Tai labai poetiškas, originalus ir vizualiai įspūdingas reginys. Tai filmas - įvykis, kurį verta įsirėminti ir pasidėti į išskirtinę kino meno grynuolių lentyną.
• Moteris ir vaikas (pers. „Zan o bacheh“, rež. Saeed Roustaee) (CO) - dar viena stipri iranietiška drama, kurioje pagal geriausias tradicijas susipina prieštaringi moraliniai reikalavimai. Prizų dalybose šis filmas liko nepastebėtas, bet Mahnaz vaidmenį atlikusi Parinaz Izadyar tikrai buvo įspūdinga.

Lietuvos pėdsakas Kanuose

Lietuvos kinematografininkai taip pat paliko ryškų pėdsaką Kanų kino festivalyje. 1965 m. Didžiuoju prizu filmų jaunimui tarptautinių susitikimų programoje buvo apdovanotas lietuvių režisieriaus A. Žebriūno vaidybinis filmas Paskutinė atostogų diena (1964, festivalyje rodytas pavadinimu Mergaitė ir aidas). 1981 m. konkursinėje programoje rodytas režisieriaus A. Grikevičiaus vaidybinis filmas Faktas (1981, festivalyje - pavadinimu Nulinė kraujo grupė), jame vaidinusi rusų aktorė J. Solovej pelnė prizą už geriausią antraplanį vaidmenį.

Kanų festivalyje rodyti lietuvių režisierių Š. Barto (Mūsų nedaug 1996, Namai 1997, Sutemose 2019, visi oficialiojoje programoje; Septyni nematomi žmonės 2005, Šerkšnas 2017, abu festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“), V. Navasaičio (Kiemas 1999) vaidybiniai, režisieriaus A. Matelio dokumentinis (Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą 2003; abu „Dviejose režisierių savaitėse“) ir R. Greičiaus trumpametražis (Vasara - tolimų skrydžių metas 1997, rodytas 1998 programoje „Cinéfondation“) filmai. 2005 m. Kanų festivalio Kritikų savaitės specialiojoje programoje „Europa trumpametražiuose filmuose“ buvo parodytas lietuvių režisierės G. Beinoriūtės trumpametražis filmas Egzistencija (2004).

Be filmų, lietuviai dalyvavo ir žiuri darbe: 2000 m. ekumeninės žiuri narė buvo Ž. Pipinytė, 2003 m. trumpametražių filmų konkursinės programos žiuri narė - I. Dapkūnaitė.

Kanų festivalis šiandien: aktualijos ir iššūkiai

Kanuose niekada netrūksta išorinio blizgesio, bet tai, kas svarbiausia - kino šventė - išlieka. Kaip sakė uždarymo ceremonijos vedėjas prancūzų aktorius Laurent’as Laffite’as - nespręskime apie knygą (Kanus) iš viršelio. Spalvingas ir ryškus Kanų viršelis neklaidina - šio festivalio ekranuose nušvinta svarbiausi metų filmai. Tačiau festivalis susiduria ir su šiuolaikinio pasaulio iššūkiais.

Neramią atmosferą kuria Izraelio ir islamistų judėjimo „Hamas“ karas, itin jaučiamas festivalio šeimininkėje Prancūzijoje, kur gyvena didžiausios Europoje žydų ir arabų bendruomenės. Th. Fremaux pabrėžė: „Žmonės dažnai sako, kad Kanai yra politiški, kai filmai yra politiški, kai kino kūrėjai yra politiški.“ Iraniečių režisierių Mohammadą Rasoulofą, likus kelioms dienoms iki jo naujausio filmo „The Seed of the Sacred Fig“ debiuto Kanų konkursinėje programoje, Islamo revoliucijos teismas nuteisė aštuonerius metus kalėti. M. Rasoulofo atveju, festivalio direktorius Thierry Fremaux sakė, kad festivalis bendradarbiauja su Prancūzijos užsienio reikalų ministerija.

Daug dėmesio tenka ir „#MeToo“ judėjimo akcentui. Prancūzų režisierei ir aktorei Judith Godreche, anksčiau šiais metais pareiškusiai, kad paauglystėje prie jos seksualiai priekabiavo filmų kūrėjai Benoit Jacquot ir Jacques'as Doillon'as. „Tikiuosi, kad būsiu išgirsta ta prasme, kad nenoriu tiesiog persekioti visus šios industrijos atstovus, - prieš festivalį sakė ji. - Aš tiesiog kovoju už tam tikrus pokyčius.“ Nors didžioji prancūzų kino industrijos dalis anksčiau nenoriai pritarė judėjimui „#MeToo“, J. Godreche išpažintis sukėlė platesnę reakciją. Festivalis dažnai sulaukdavo kritikos, kad nekviečia daugiau moterų režisierių į konkursines programas, tačiau organizatoriai dabar visiškai palaiko J. Godreche iniciatyvas. Būti pasiruošus viskam jau seniai tapo naudinga viešnagės Kanuose nuostata.

tags: #aukle #kanu #filmu

• Kaip išsirinkti tinkamiausią pagalvę vaikui?
• kaip išvengti vaikų nutukimo
• Gimę balandžio 27 d.
• Praktiniai patarimai Maclaren Techno XT naudotojams
• naujas etapas Šiaulių sveikatos priežiūroje