Augačio vaiko branda: nuo talentų atpažinimo iki paauglystės iššūkių
Neretai tėvai įžvelgia vaiko talentą ar polinkį į tam tikrą sritį anksti. Tėvai yra tie žmonės, kurių akyse vaikas atranda šimtus nuostabiausių dalykų, per juos pažįsta ne tik pasaulį, bet ir save. Tėvai - gabumų ir talentų motyvatoriai, skatintojai, pagalbininkai, kurie nori arba stengiasi puoselėti savo vaikų pomėgius. Deja, ne visada užtenka žinių ir įžvalgų, kaip pastebėti ir suvokti, kad tam tikri vaiko užsiėmimai yra jo ateitis ir pašaukimas, o ne mažo žmogaus saviveikla. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip padėti ir motyvuoti vaiką domėtis, lavinti bei tobulinti pastebėtą pomėgį, taip pat gilinsimės į vaiko brandos etapus ir paauglystės iššūkius.
Kas yra vaiko talentas ir kaip jį atpažinti?
Vaiko talentą vadinčiau įgimtus gebėjimus vienoje ar daugiau sričių, kurie, palyginti su to paties amžiaus, aplinkos vaikais, pasireiškia aukštesniame lygyje. Svarbu suprasti, kad vaiko talentas, kūrybiškumas ir pomėgis yra skirtingos sąvokos, kurios geriausiu scenarijumi - susijusios.
Talentas yra įgimtas gebėjimas, bet jei nieko su tuo nedaroma, nėra įdirbio, technikos, jis gali niekuomet ir neatsiskleisti. Pirmiausia matomas potencialas, o vystant talentą pastebimi pasiekimai. Vaiko talentas gali atsiskleisti nuo 4 iki 21 metų amžiaus arba vėliau. Dažniausiai išskirtiniai gabumai pastebimi mokykliniame amžiuje. Tam tikri talentai, kurie neatsiskleidė laiku, gali vėliau ir neatsiskleisti - pvz., profesionalios balerinos, gimnastės. Tačiau kai kuriose srityse, o tokių pavyzdžių yra nemažai, išskirtinius pasiekimus galima išsiugdyti ir vėliau - pvz., muzikanto, dizainerio, fiziko.
Talentas dažniau būna paveldimas ir jo vystymasis yra labai susijęs su galimybėmis. Tačiau yra vaikų, kurie auga labai sunkiomis sąlygomis, ir sunku patikėti, kad jų talentas buvo paveldėtas. Potencialą ir pasiekimus skirtingais amžiaus tarpsniais galima įvertinti dviem būdais: formaliu ir neformaliu. Formalus - tai psichologinis, standartizuotas gabių vaikų įvertinimas.
Gabūs vaikai: išskirtinumai ir socialiniai iššūkiai
Gabūs vaikai yra išskirtiniai, dažnai - jautrūs. Būtent todėl jiems reikia socialinės ir emocinės paramos, supratimo. Tėvai dažnai nesupranta, kodėl jie taip stipriai reaguoja į tai, ko kiti vaikai net nepastebi, - negyvą paukščiuką, per TV pamatytą laidą apie skurstančius vaikus, „neteisybę“ pasakoje. Pastebimas stiprus teisingumo jausmas. Tam turi įtakos ir labai plati asmeninių vertybių sistema, kuri juos skatina jautriai reaguoti į visuomeninę neteisybę. Jie kelia sau ir kitiems aukštus reikalavimus. Taip pat domisi ir stengiasi spręsti ne pagal jų jėgas skirtas problemas ir užduotis. Mėgsta žodžių žaismą, nevienareikšmius žodžius, turi gerą humoro jausmą.
Gaila, kad šie išskirtinumai veda prie „šešėlinių“ savybių. Talentingas vaikas tarsi „sujaukia“ suaugusiųjų suvokimą, kaip su juo bendrauti. Vaikui puikiai save išreiškiant, sudėtingai samprotaujant, suaugusieji linkę pervertinti talentingo vaiko emocinę brandą, o tai įvelia į problemas. Negana to, gabūs vaikai dažnai būna baimingesni, nes geba įsivaizduoti daugybę pavojingų pasekmių. Taip pat gabūs vaikai gali dažniau jaustis kalti ir yra ypač jautrūs kitų žmonių kritikai. Tai apsunkina bendravimą su bendraamžiais. Negana to, gabiam vaikui gali būti neįdomu bendrauti su to paties amžiaus vaikais, nes jo išskirtinumai netolygūs - emocijos atitinka jo amžiaus vaikų, o tam tikri gebėjimai - išskirtiniai. Todėl ypač svarbu lavinti gebėjimą reikšti mintis, nebijoti konfliktų ir diskutuoti. Tai galima daryti šeimoje nusistačius diskutavimo taisykles ir pasirinkus kontraversišką temą, išreiškiant ir plėtojant kiekvienam savo asmeninę nuomonę aktyviai diskutuoti.
Empatijos pratimas
Tėvų vaidmuo ugdant vaiko gebėjimus ir motyvaciją
Visi vaikai turi skirtingą smalsumo ir pasaulio tyrinėjimo lygį. Iki 7 metų dažnai vaikams viskas labai įdomu, jie be galo imlūs, tad tai puikus laikas ieškoti, kuriose srityse jų gebėjimai išskirtiniai. Vėliau vaikai tarsi ima nuobodžiauti. Tėvai dažnai stebisi sakydami „viskas buvo įdomu, o dabar vaikas sako, kad neturi ką veikti, nuobodžiauja“. Tai tik etapas, kuris pasibaigia ir su juo verta skatinti pasirinkti veiklas, kurioms pagal savo galimybes vaikas galėtų įsipareigoti.
Svarbu duoti kuo daugiau atsakomybės pačiam vaikui tam, kad jis pats rinktųsi. O suaugusiajam stebėti, kad vaikas nepersitemptų. Jeigu jis užsigriebia per daug, bendraudami su vaiku padėkime jam tyrinėti savo savijautą, norus, motyvus. Taip jis galės pasirinkti. Jei tėvai yra srities profesionalai ir gali profesionaliai skirti laiko ir pastangų - tuomet taip. Suprantu tėvų sunkumus atsirinkti, kas profesionalus mokytojas, o kas gali sužlugdyti talentą. Labai priklauso, kuriame regione gyvena gabaus vaiko šeima. Dažnai galimybių daug yra tik keliuose didmiesčiuose. Atokiose vietovėse gyvenantys tėvai dažnai svarsto persikraustymo galimybę arba gana anksti išleidžia vaikus gyventi į didesnio miesto bendrabutį vienus.
Vienas įkvepiantis pavyzdys, kai profesionali prieinama pagalba buvo ne tokia svarbi, kaip didelis vidinis noras, yra Julius Yego, ieties metikas iš Kenijos. Mokykloje jis ieškodavo tinkamų medžio lazdų, kurias mėtė. Trenerio nebuvo, tad jis treniravosi žiūrėdamas „Youtube“.
Kaip teisingai motyvuoti ir drąsinti vaiką?
Pirmiausia, ko nereikėtų daryti - nustoti vartoti tokius nekaltus, visada ant liežuvio kabančius pagyrimus kaip „šaunuolis“, „koks protingas“ ir t. t. Svarbiau ne girti, o drąsinti vaikus, t. y. mokyti nukreipti mažųjų dėmesį į pastangas ir priminti jų sėkmes: „labai didžiuojuosi, kad taip stengeisi“, „juk vakar tau puikiai pavyko, ir šiandien pavyks“. Jei giriame, mes skatiname vaiko norą patikti, įtikti ir taip žlugdome vidinę motyvaciją stengtis. Nors ir iš meilės, mes perimame kontrolę.
Vietoj to, būtų naudingiau, jei mokytume priimti sprendimus, apsispręsti ir taip išmokytume labai svarbaus įgūdžio - suvokti, ką, kiek ir kaip gyvenime jūsų vaikas galės kontroliuoti. Jis negalės kontroliuoti COVID pandemijos, bet jis galės kontroliuoti ir persiorientuoti į nuotolinį mokymą. Jis negalės kontroliuoti, kad visi jo mokyklos mokytojai būtų vienodai šaunūs, bet galės kontroliuoti tai, kaip išgyventi neįdomias pamokas ir erzinančius mokytojus. Tai galime mokyti klausiant: „o kas tau patinka tavo piešinyje“, „kuo labiausiai didžiuojiesi tame“. Pasiūlykite nupiešti 4 skirtingus piešinius ta pačia tema ir paklauskite, kuris jam patinka labiausiai. Galite ir šeimoje aptarti, pagirti visus 4 piešinius ir taip parodyti, kad kiekvienam šeimos nariui patinka skirtingi piešiniai, dalykai, bet svarbiausia - kas jam pačiam gražiausia. Kad jiems viskas duota. Iš tiesų jiems duotas tik potencialas, kurį jie gali rinktis: atskleisti, ar - ne.
Vaiko brandos pokyčiai: nuo socializacijos iki paauglystės
Nenavadinkime vaiko talento „praradimu“, greičiausiai tai, kas domino iki tol, ima keisti kryptį. Atvirumas pasauliui ir tyrinėjimas, ieškojimas sąsajų tarp daiktų, žmonių leidžia vaikui tapti didžiuoju paslapčių tyrinėtoju. Vėliau, išmokęs tam tikras pamokas apie pasaulį, vaikas pradeda domėtis bendraamžiais. Tampa visai įdomu laikytis taisyklių ir galite pastebėti, kaip mielai 5-7 metų vaikai ima „aukoti“ savo kūrybiškumą ir individualumą tam, kad galėtų mėgautis žaidimais su taisyklėmis. Augantis noras draugauti su bendraamžiais moko kitų įgūdžių ir kūrybiškumas pasitraukia į šoną, talentai pritemdomi augančio vaiko suvokimo, kas leistina, kas - ne, atsiranda daugiau dualizmo: geras / blogas, gražus / negražus. Tai labai sudėtingas laikotarpis, kai vaikai pradeda priimti šeimos ir visuomenės taisykles.
Pirmieji mokslo metai - jaudinanti ir reikšminga patirtis ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Tėvai dažnai rūpinasi praktiniais aspektais - ar vaikas moka skaityti, ar turės tinkamą kuprinę. Tačiau ne mažiau svarbus yra emocinis pasirengimas. Po darželio į mokyklą ateisiantis pirmokas susidurs su daug naujovių savo gyvenime. Teks ne tik nuosekliai mokytis, perprasti pamokas ir išmokti ramiai jose sėdėti. Vaiko lauks ir socialiniai iššūkiai - juk į klasę susirenka daug skirtingų vaikų, kasdien tenka bendrauti, susidurti su įvairiomis problemomis ir tam reikėtų pasiruošti iš anksto. Reikėtų paruošti vaiką įvairovei. Juk mokykloje jis susidurs su kritika, kartais nemaloniu kitų elgesiu, su savo gebėjimų vertinimu, turės laikytis tvarkaraščių, planų ir panašiai.
Tai yra dideli iššūkiai vaikų vidiniam pasauliui, kuris namų ir ikimokyklinės įstaigos aplinkose buvo išreiškiamas (ne)norais, atliepiamas suaugusiųjų, skyrusių itin daug dėmesio jų poreikiams, ir mažiau orientavosi į pasiekimus. Pereinant į mokyklinį etapą, atsiranda iššūkis nepasimesti tarp augančio kiekvieno vaiko individualumo ir poreikių klasės kontekste, t. y. svarbu suprasti ne tik savo, bet ir kitų vaikų poreikius, nes gyvename įvairovėje ir kiekvienas turi prigimtinę teisę būti mylimas, priimtas ir galėti mokytis bei socializuotis. Klasės sudaromos iš kelių dešimčių skirtingų vaikų, todėl gebėjimas siekti kompromisų ir suprasti yra kertinis. Adaptaciniu periodu kalbėtis ir pasipasakoti išmokęs vaikas lengviau supras kitus ir leis pažinti save tiek mokytojai, tiek bendraklasiams.
Socialiniai įgūdžiai susiformuoja ne per vieną dieną, todėl ir su vaiku dirbti reikia nuosekliai ir nuolat. Matematikos uždavinius paaiškinti yra paprasta, bet emocinis pasaulis pareikalaus sumanumo ir kantrybės. Pasak prof. R. Bilbokaitės, "papasakokite vaikui, kad kiekvienas žmogus turi savo emocinį ir minčių pasaulį, kiekvieno šeimos kultūra ir papročiai, įpročiai ir požiūriai yra gerbtini, jei jie nekenkia aplinkai, todėl kiekvienas žmogus tose pačiose situacijose jaučiasi, reaguoja ir mąsto truputį skirtingai ir tai yra visiškai normalu". Mokydami empatijos ugdome vaiką suprasti kitus, užkertame kelią formuotis patyčioms. Juk atjauta leidžia neteisti kitų už kitokį elgesį, nei esame įpratę matyti. Dialogas ir empatija, mokymasis suprasti save ir kitus nereiškia, kad visuomet reikia kitiems nusileisti - tai reiškia, kad aš, žinodamas savo jausmus, emocijas, norus ir galimybes, galiu atsižvelgti į kitų asmenų charakteristikas ir ieškoti kompromiso.
Keliaudami, atostogaudami dažnai patenkame į netikėtas ar naujas situacijas - tai puiki proga sustoti ir pasikalbėti su vaiku apie tai, kas įvyko, kaip jautėsi kiti žmonės. Viskas turėtų vykti natūraliai, pagal galimybes. Vieno karto tikrai neužteks ir norimo rezultato taip nepasieksime. Svarbu pasakoti apie savo šeimos vertybes, priminti tai periodiškai nutikus vienai ar kitai situacijai, kurioje tenka priimti sprendimus. Rugsėjo pirmąją vaiką pasitiks nauja erdvė, nauji žmonės ir visa nauja bendruomenė. Kad prisitaikymas prie šios aplinkos vyktų sklandžiai, svarbu vaiką iš anksto supažindinti su bendravimo principais ir tinkamo elgesio pavyzdžiais. Taip pat svarbu nuteikti vaikus, kad mokykloje gali būti visokių dienų. Ne visada bus tik geros ir lengvos dienos, kartais pasitaikys sunkumų ir tai yra visiškai normalu. Tokiu metu reikia priminti tvirtai laikytis savo vertybinių pagrindų, išlaikyti pagarbų bendravimą su aplinkiniais. Iškilus įvairioms situacijoms pravartu su vaiku vėl aptarti socialines normas, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne.
Paauglystės laikotarpis ir jo iššūkiai
Brendimas yra eilė natūralių pokyčių, kuriuos išgyvena kiekvienas vaikas. Kai kurie paaugliai ir jų šeimos sunkiau priima ar net priešinasi šiems pokyčiams, o kiti išgyvena šį laikotarpį be didesnių rūpesčių. Paauglystėje vykstantis lytinis brendimas pasireiškia fiziniais, seksualiniais, socialiniais ir emociniais pokyčiais. Yra sunku numatyti, kiek laiko jūsų vaikas išgyvens brendimą - jis gali trukti nuo 18 mėnesių iki 5 metų.
Paauglystę žymi augimo šuolis (apie 11 cm per metus mergaitėms ir iki 13 cm per metus berniukams), kuriam būdingas augimo netolygumas (kai kurios kūno dalys, pvz., galva ir rankos gali augti greičiau nei galūnės ir liemuo). Paauglystėje nuotaikos pokyčiai, energijos lygio ir miego įpročių svyravimai yra normali raidos dalis, kaip ir svyravimai tarp siekio elgtis nepriklausomai ir noro sulaukti tėvų paramos. Tai gali sukelti sunkumų tėvų ir vaikų santykiuose.
Brendimo metu fiziniai, hormoniniai ir emociniai pokyčiai taip pat gali sukelti elgesio pokyčius - paauglys gali pradėti kitaip bendrauti su šeima ir draugais. Pavyzdžiui, iki tol buvęs meilus ir daug bendraujantis vaikas gali pradėti elgtis atžagariai, mažiau bendrauti, daugiau laiko leisti savo kambaryje. Arba, priešingai, buvęs uždaresnis vaikas, pradeda ieškoti socialinių ryšių už šeimos ribų, užmezga daug įvairių pažinčių. Jūsų vaikas turi sukurti savo tapatybę ir todėl jam reikia plėsti pažinimo ribas už savo šeimos ribų. Paaugliai mezga naujas draugystes, jungiasi į įvairias grupes ir taip kaupia patirtį apie santykius. Jie nori išmėginti įvairias veiklas ir mokosi įveikti neišvengiamus iššūkius, kurie gali kilti, kai paauglys praplečia savo socialinio pasaulio supratimą. Paaugliai, mokydamiesi atsiskirti ir tapti individualia, atskira nuo tėvų, asmenybe, neretai pradeda abejoti tėvų draudimais ir taisyklėmis. Brendimas ir paauglystė yra laikas, kai vaikai tampa savarankiškesni (pavyzdžiui, patys atvyksta į mokyklą ir iš jos). Kartu paaugliai gali pradėti tyrinėti savo seksualinę ir lytinę tapatybę susitikinėjant su patinkančiais bendraamžiais (ir ne tik) ir mezgant romantiškus santykius. Paaugliai ir jaunuoliai taip pat gali būti jautrūs savo išvaizdai ir kūno pasikeitimui. Privatumas ir asmeninė erdvė jiems gali tapti labai svarbu.
Paauglio smegenų raida ir elgesio ypatumai
Paauglystėje sparčiai vystosi smegenys. Nors 6 metų vaiko smegenys tampa beveik tokio dydžio kaip suaugusiojo, jos dar nėra visiškai susiformavusios ir neveikia kaip suaugusiojo smegenys. Pagrindinis pokytis, kuris vyksta paauglio smegenyse, yra, kad kai kurios nervinės jungtys sustiprėja, o kitos susilpnėja. Tai reiškia, kad paauglio smegenų sritis, atsakinga už informacijos apdorojimą, tampa veiksmingesnė. Tačiau smegenų dalis, kuri reguliuoja sprendimų priėmimą (priekinė kaktinės skilties žievė) vystosi vėliau. Ši smegenų dalis atsakinga už jūsų vaiko gebėjimą planuoti ir galvoti apie savo veiksmų ar impulsų pasekmes bei spręsti problemas. Kadangi ši smegenų dalis pasikeičia vėliausiai, paauglių elgesys dažnai atrodo impulsyvus ir nekontroliuojamas.
Tėvų bendravimo strategijos su paaugliais
Nuotaikos svyravimai yra normalūs ir tikėtini paauglystėje. Vienas geriausių būdų yra saugus ir patikimas ryšys su paaugliu - jūsų sūnus ar dukra turi būti užtikrinti, kad jūs, tėvai, esate suaugusieji, kuriais galima pasitikėti ir su kuriais galima kalbėtis sudėtingomis temomis, nebijant smerkimo ar gėdos. Pagirkite savo paauglį už jo pastangas, pasiekimus ir teigiamą elgesį. Stenkitės palaikyti savo paauglių saviraišką, net jei kai kurie iš jų saviraiškos būdų jums atrodo keistai, pavyzdžiui, šukuosena arba keistas ar kitoks drabužių pasirinkimas. Mokykitės priimti savo vaikų privatumo poreikį. Visada pasibelskite prieš įeidami į jų kambarį. Jei gerbsite savo augančio vaiko privatumo poreikį, tai tiesiogiai sustiprins jūsų santykius su juo.
Paaugliai dažniausiai yra susirūpinę dėl savo brendimo požymių, kūno formos ir dydžio. Geriausias dalykas, kurį galite padaryti, tai klausytis be smerkimo ir paaiškinti, kad kūnai būna įvairių formų ir dydžių. Užjauskite vaikus dėl pokyčių, kuriuos jie patiria, ir patikinkite juos, kad pokyčiai yra normalūs ir kad daugelis yra tik laikini. Jei jūsų vaikui dėl brendimo atsirado odos bėrimų ar spuogų, pasikalbėkite su juo, kaip jis jaučiasi. Jei tai vargina vaiką, paklauskite, ar norėtų kreiptis į gydytoją. Jei jūsų vaiko branda prasidėjo ankstyvame arba vėlyvame amžiuje, tuomet jis / ji gali jaustis kitoks nei bendraamžiai. Galite nuraminti paauglį, paaiškindami, kad kiekvieno asmens raida vyksta savo tempu.
Dažnai pasitaiko, kad tėvai ir paauglys daugiau ginčijasi tarpusavyje, ir tai normalu. Tėvų gerai apgalvotos pastangos padėti paaugliams priimti teisingą sprendimą gali būti ne tai, ko jie tikisi išgirsti. Stenkitės išlikti ramūs paauglių pykčio protrūkių metu. Turėkite omenyje, kad jūsų vaikas nenori jūsų nuliūdinti ar įskaudinti; jis tiesiog gali nesuvokti, kaip jo žodžiai jus veikia. Atminkite, kad tai laikina. Konfliktas su paaugliu dažniausiai yra vienas sunkiausių ir yra ženklas, kad jūsų vaikas bręsta. Prieš kalbėdami apie problemą, palaukite, kol vaikas nurims. Vaikai mokosi, kaip reguliuoti savo emocijas pagal tai, kaip jūs reaguojate, kai namuose kyla konfliktas. Aktyviai klausykitės. Skirkite laiko išklausyti savo vaiką ir parodykite jam, kad iš tikrųjų klausotės ir bandote suprasti jo požiūrį. Paaugliai labai jautrūs nepagarbai, todėl susitelkite ir kantriai išklausykite vaiko nuomonę, net kai nepritariate jai. Būkite atviri savo jausmams. Paaiškinkite, kaip vaiko elgesys jus veikia. Kartais paaugliai reaguoja įnirtingai arba agresyviai, nes jiems sunku valdyti savo emocijas. Jei paauglys pradeda elgtis agresyviai, atsitraukite ir paaiškinkite jam, kad galėsite tęsti pokalbį, kai jis nurims. Suteikite savo paaugliui erdvės ir pašalinkite iš situacijos šeimos narį, kuris apsunkina situaciją. Taip suteiksite paaugliui laiko nusiraminti. Nustatykite tinkamas pasekmes ir mokykite vaiką, kad agresyvus elgesys ir smurtas yra nepriimtini. Jei jūsų vaikas nereaguoja į kurią nors iš šių strategijų, tai gali reikšti, kad yra gilesnė problema. Tokiu atveju patartina kreiptis pagalbos į savo šeimos gydytoją, mokyklos psichologą ar psichikos sveikatos specialistus.
Brandus žmogus ir „Augantis žmogus“ studija
Kauno pedagogų kvalifikacijos centras tęsia „Aktyvių tėvų akademiją“ organizuodamas nemokamų paskaitų ciklą tėvams, siekiantiems geriau pažinti, suprasti, apsaugoti savo vaiką, ieškoti būdų, kaip ugdyti jo kompetencijas pagal prigimtines galias, charakterio savybes, patirtį, ugdymosi poreikius siekiant individualios vaiko pažangos. Gegužės 5 d. gausus tėvų būrys klausė nuotolinę paskaitą „Vaikų brandumo ugdymas - pagalba vaikui užaugti ”, kurią vedė šalyje gerai žinomas ugdymo psichologas Evaldas Karmaza. Lektorius pasidalino žiniomis ir idėjomis, kokiomis gairėmis vadovautis, kad padėtume vaikui užaugti brandžiu žmogumi, atsakė į tėvelių užduotus klausimus, davė daug naudingų patarimų.
Pasak psichologo, nors žodis „branda“ ir skambus, jame yra paslėptas ne vienas sluoksnis ir išbandymas, su kuriais susiduria tėvai įvairiais vaiko augimo etapais. Brandų žmogų atpažinsi, pagal kokias vidines taisykles jis gyvena. Jo kultūra atspindi brandumą. Svarbu skatinti mokyti vaikus sakyti viską atvirai, nemeluoti, prisiimti atsakomybę. Mokyti kurti santykius su draugais, juos stebėti ir palaikyti, o destruktyvius santykius nutraukti. Vertinti savo gebėjimus, pasiekimus, naujas žinias ir atradimus. Taip pat akcentavo, kad ypač svarbu pasirūpinti ir užtikrinti vaikų bazinius poreikius: miegą, maistą, judėjimą, saugumą. Be to, mokyti vaikus nelyginti savęs su kitais, bet lyginti save su savim pačiu vakar.
„Augantis žmogus“ studijos tikslas yra padėti vaikams, kurie turi sunkumų fizinės ar psichoemocinės raidos vystymąsi, laikotarpyje nuo gimimo iki suaugusio. Studija turi žinias, patirtį bei įgūdžius, kaip kuo efektyviau įtakoti vaiko raidos vystymąsi. „Augantis žmogus“ studijoje sužinosite, kodėl judėjimas yra toks svarbus ir kaip tai veikia smegenų bei jutimų vystimąsi, ypač ankstyvosios raidos laikotarpiu: prieš gimstant, gimimo metu, ir vėliau - nuo kūdikystės iki maždaug ketverių metų amžiaus. „Augantis žmogus“ studija remiasi Refleksų Integracijos metodu bei Smegenų plastiškumo proceso skatinimu, sukuriant palankią vaikui mokymosi aplinką. Refleksų Integracijos specialistas, CANTIENICA METODO instruktorius, kvėpavimo bei mentalinės gerovės mentorius Vygandas sukuria vaiko ar suaugusio nervų sistemos biologinio mechanizmo stabilumą, gyvybiškai reikalingą tolimesniam vystymuisi bei mokymuisi.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
