Audra Ginelevičienė: Chorų Kultūros Puoselėtoja ir Pedagogė
Šis enciklopedinio pobūdžio leidinys siekia įamžinti lietuvių chorų vadovų, muzikos pedagogų ir vargonininkų gyvenimą bei darbus, per asmenybių prizmę pateikti kuo platesnę lietuvių chorinės kultūros panoramą.
Sudėtos ir beveik visų chorvedžių nuotraukos, nors kai kurios jų nepakankamai kokybiškos, o vieno kito chorvedžio nuotraukos nepavyko surasti. Šiuo žinynu siekiama įamžinti lietuvių chorų vadovų, muzikos pedagogų ir vargonininkų gyvenimą bei darbus, per asmenybių prizmę pateikti kuo platesnę lietuvių chorinės kultūros panoramą. Be to, užsibrėžtas didesnis uždavinys - į dienos šviesą iškelti ir pamirštus tiek Lietuvos, tiek išeivijos pirmuosius žinomus mūsų chorų vadovus-vargonininkus.
Rašydamas šį enciklopedinį žinyną, daugiausia naudojausi savo asmeniniame archyve sukaupta dokumentine medžiaga apie chorus ir chorvedžius, savo publikuotais ir tam tikra prasme jau gyvenimo patikrintais darbais, kita archyvine medžiaga. Naudotasi įvairiais dainų švenčių leidiniais, chorų bukletais, koncertų programomis, knygomis apie muzikus, enciklopedijomis, žinynais, muzikos žurnalais ir periodine spauda.
Lietuvių išeivijų ir ten gimusių chorvedžių-vargonininkų kūrybinėms biografijoms rašyti medžiaga rinkta iš 37 tomų “Lietuvių enciklopedijos” (1953-1985), “Lietuvių muzikų vardyno”, J. Žilevičiaus knygos “Lietuvis vargonininkas išeivijoje” (1971) ir kitų jo darbų, iš žurnalo “Muzikos žinios” 248 numerių. Taip pat naudotasi V. Strolios sudarytu išeivijos vokalinių kolektyvų ir jų vadovų sąrašu, įvairiais dainų švenčių leidiniais, periodine spauda. Daug nuotraukų ir kitokių duomenų gauta iš Lietuvių muzikologijos archyvo Chicagoje, IL. Nemaža papildomos medžiagos ir nuotraukų surinkta susirašinėjant su Lietuvos ir užsienio chorvedžiais, jų giminėmis bei artimaisiais.
Vietovių pavadinimus stengtasi rašyti tokius, kokie buvo aprašomuoju laikotarpiu. Vyresniosios kartos chorvedžių-vargonininkų, jeigu to pageidavo jie patys arba jų giminės, gimimo vietos nurodomos pagal tuo metu egzistavusį valsčių ir apskritį, o ne pagal dabartinį rajoną. Bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklų, darboviečių pavadinimai rašomi tokie, kokie buvo tuo metu, kai chorvedžiai ten mokėsi ar dirbo, net jei kai kuriuos kalbos požiūriu reikėtų redaguoti. Jei chorvedžiui dirbant mokyklos, įstaigos, įmonės pavadinimas buvo pakeistas, pakeitimas įrašomas tarp skliaustelių. Choro dirigavimo pedagogų mokslo vardai pateikiami tokie, kokius jie turėjo, kai vienas ar kitas chorvedys pas juos studijavo. Neminimi mokykloms, įstaigoms ir įmonėms buvę suteikti sovietiniai vardai, neminimas bolševikinis plakatinis repertuaras ir kiti lietuvių tautai primesti dalykai. Pažymimi tik tie chorvedžių apdovanojimai, kurie gauti už sąžiningą darbą ir asmenybės nekompromituoja.
Kai kas šiek tiek kitaip tvarkyta aprašant užsienio lietuvių muzikų gyvenimą ir kūrybinę veiklą. Labiau laikytasi originalo rašybos, nors nenuoseklumų pasitaikys: daugelio itin smulkių objektų tikslios originalo rašybos formos nepavyko rasti. Nelietuviški vyriškosios giminės asmenvardžiai rašomi originalo forma, pridedant lietuviškas galūnes, jeigu jos baigiasi priebalsiais. Jeigu baigiasi balsiais ar asmenvardis yra moteriškosios giminės, lietuviškų galūnių nedėta ir nelinksniuota. Valstybių ir daugelio miestų pavadinimai rašomi originalo kalba, pridedant lietuviškas galūnes. Bene daugiausia problemų sudarė mokslo įstaigų, bažnyčių, teatrų, koncertų salių, leidyklų, plokštelių studijų ir įvairių organizacijų pavadinimai. Jie dažniausiai pateikiami originalo kalba, o verčiami tik turintys aiškius lietuviškus atitikmenis.
Atrenkant į šį žinyną asmenis, vadovautasi tam tikrais kriterijais. Įtraukti patys pirmieji žinomi Lietuvos chorvedžiai-vargonininkai; chorvedžiai-vargonininkai, kurie aktyviai reiškėsi savo vietovėje, chorvedžiai-vargonininkai ir muzikos pedagogai, kurių veikla reikšminga visos Lietuvos chorinei kultūrai; chorvedžiai-vargonininkai ir pedagogai, kurie buvo veiklūs už Lietuvos ribų. Taip pat vadovautasi Lietuvos miestų ir rajonų švietimo ir kultūros skyrių, mokymo ir mokslo įstaigų bei kūrybinių organizacijų rekomendacijomis.
Tyrinėjimų akiratyje buvo ir išeivijos chorai bei jų vadovai. Apie kuriuos pavyko surinkti pilnesnius biografinius duomenis, tie į šią knygą įdėti. Tačiau nemaža dalis užsienio chorvedžių į mano laiškus neatsakė. Jų kūrybinės biografijos galėjo būti tikslesnės ir pilnesnės. O apie kuriuos nėra išsamesnių biografinių duomenų (tik pabiros žinutės), tie neįtraukti, kol nebus surasta daugiau patikimų žinių. Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos chorvedžius. Be to, dalis chorvedžių iš pirmosios mano knygos “Tarybų Lietuvos chorvedžiai” (1984) į šią nepateko todėl, kad jau sykį buvo pagerbti ir per pastarąjį penkiolikmetį nieko naujo nenuveikė arba visiškai pasitraukė iš muzikinės veiklos. Kai kurie nenorėjo, kad jų biografijos ir nuotraukos būtų garsinamos, arba atsisakė pateikti pilnesnius biografinius duomenis.
Daugiausia sunkumų kilo rašant pirmųjų Lietuvos ir užsienio chorvedžių-vargonininkų kūrybines biografijas. Paaiškėjo, kad išeivijos (iš dalies ir Lietuvos) įvairiuose leidiniuose skelbtos chorvedžių gimimo, mokslo, darbo ir mirties datos ne visur tikslios arba jų iš viso nėra. Kiek buvo įmanoma, ieškota ir tikslinta, bet dar ne viskas surasta - žinyne tie dalykai pažymėti klaustukais. Taip pat nepavyko surasti kai kurių chorvedžių-vargonininkų mokytojų vardų ir tikslesnės pavardžių rašybos formos.
Nuo surinktų duomenų gausos kai kur priklausė, kiek kuriam chorvedžiui knygoje skirta vietos, bet šiaip daugiausia lėmė chorvedžio kūrybinės veiklos turiningumas ir reikšmingumas, jo nuopelnai mūsų choro menui.
Parašyti tokį enciklopedinį žinyną buvo galima tik nusimetus bolševikinės okupacijos pančius ir atgavus nepriklausomybę. Sovietinės okupacijos metais nebuvo galima rašyti apie vargonininkus ir bažnytinius chorus, muzikus tremtinius ir išeivius. Tai patyriau ir išgyvenau leisdamas knygas apie chorus ir chorvedžius, rašydamas straipsnius ir disertaciją. Pirmąją knygą teko pavadinti “Tarybų Lietuvos chorai” (1979), o antrąją “Tarybų Lietuvos chorvedžiai” (1984). Su kitomis buvo jau šiek tiek lengviau: jos gavo tokius pavadinimus - “Moksleivių chorai” (1988), “Specialiųjų vidurinių ir profesinių technikos mokyklų moksleivių chorai” (1991), “Lietuvos chorų istorija” (1994).
Sovietiniai ideologai mums buvo primetę nuostatą: kas sulaukė 1940-ųjų tariamojo sovietų išvadavimo metų, tas buvo geras tarybinis žmogus, o kas gyveno ir dirbo iki tol, buvo carinis, buržuazinis, klerikalinis, nacionalistinis, antitarybinis ir dar kitoks. Dėl sovietinės valdžios aukštų ideologų spaudimo ir cenzūros dalis net žinomų “tarybinių” chorvedžių nepateko į pirmąją mano chorvedžių knygą, nes tuo metu jie nuėjo vargonininkauti į bažnyčias.
Turbūt ne naujieną pasakysiu, kad mūsų pirmieji chorų vadovai tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje buvo vargonininkai, kad pirmieji chorai sukurti prie bažnyčių. Visas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuviškų chorų sąjūdis neštas ant vargonininkų rankų, nors jų muzikinis išprusimas dažniausiai buvo nedidelis. Parapija ir bažnyčia buvo ta vieta, kur būrėsi ir brendo mūsų chorai. Atgavus lietuvišką spaudą, tie patys chorai buvo ir bažnytiniai, ir pasaulietiniai. Anot kompozitoriaus ir chorvedžio S. Šimkaus, prasidėjo chorų “klojimų gadynė”, kada nė vienas vakaras-vaidinimas neapsieidavo be choro. Chorų sąjūdis ypač pagyvėjo, kai 1918-aisiais Lietuva išsikovojo nepriklausomybę ir buvo susirūpinta krašto švietimu, mokslu, kultūra. Iki tol pagrindinė chorvedžių rengimo mokykla buvo J. Naujalio vargonininkų kursai, o nepriklausomybės metais pradėjo kurtis muzikos mokyklos ir konservatorijos, kurios ėmė rengti kvalifikuotesnius vargonininkus ir chorvedžius. Padaugėjo muzikos mokytojų kursų, kitokių kvalifikacijos kėlimo renginių.
Į užsienį mūsų muzikai pradėjo vykti dirbti dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. O bolševikams 1940-aisiais okupavus Lietuvą, itin daug talentingų muzikos veikėjų pasitraukė į Vakarus - daugiausia į Vokietiją, vėliau iš ten emigravo į JAV, Kanadą, Australiją ar kitas pasaulio šalis. Išeivijos vargonininkų-chorvedžių muzikinis pasirengimas irgi nevienodas. Vieni iš jų pasitenkino tuo, ką buvo išmokę Lietuvoje, o kiti užsienyje baigė aukštuosius muzikos ir kitokius mokslus. Išaugo ir naujų muzikų. Daugelis jų, kad ir kokią muzikos specialybę ten įgijo, įsitraukė į lietuviškų chorų organizavimą. Tiek išeiviai iš Lietuvos, tiek išeivijoje gimę ir muzikos mokslus ten baigę chorvedžiai ir vargonininkai atliko didelį ir labai svarbų darbą organizuodami suburtų chorų koncertus, dainų šventes ir kitus kultūros renginius. Per giesmę, dainą ir tautinį šokį jie palaikė lietuvybę, neleido užgesti tautos papročiams, lietuvių menui.
Deja, chorų išeivijoje vis mažėja, amžinybėn iškeliavo daug pirmųjų chorų organizatorių ir jų dalyvių. Kadangi Lietuva apie 50 metų buvo okupuota, ji neteko dalies savo inteligentijos ir iškilių asmenybių, o jos kultūra ir menas patyrė daug materialinių ir dvasinių nuostolių. Vis dėlto sumanių kultūros, švietimo ir meno veikėjų didelėmis pastangomis ir okupuotoje Lietuvoje daug kas padaryta gero. Plėstas muzikos ir meno mokyklų tinklas, pradėta daugiau rengti chorų dirigentų, vėliau ir vargonininkų. Jau iki 1990 metų Lietuvos vidurinės ir aukštosios mokyklos parengė 6673 chorvedžius, o per pastaruosius metus jų skaičius dar gerokai padidėjo. Lietuvoje būta per 2000 chorų ir apie 100 000 dainininkų.
Gyvą chorų sąjūdį padėjo išlaikyti mūsų dainų šventės, jau seniai tapusios gražiausiais ir įspūdingiausiais muzikinio ir apskritai kultūrinio gyvenimo akcentais. Respublikinės dainų šventės sutelkdavo iki 400 chorų ir iki 20 000 choristų. Okupuotos valstybės sąlygomis dainų šventės suvaidino teigiamą ir labai svarbų vaidmenį lietuvių tautos kultūriniame bei dvasiniame gyvenime. Jos padėjo išlaikyti savo krašto papročius ir nacionalines tradicijas. Kiek įmanoma buvo stengtasi neprarasti dainų švenčių tautinio kolorito, dalyvius ir klausytojus pakylėti į aukštesnes dvasingumo pakopas.
Prie dainų švenčių organizavimo ir dirigento pulto tarpukario ir pokario metų Lietuvoje stojo mūsų pirmieji muzikai profesionalai J. Naujalis, S. Šimkus, J. Gruodis, J. Žilevičius, A. Vaičiūnas, N. Martinonis, J. Štarka, A. Likerauskas, M. Karka, A. Ilčiukas, J. Karosas, A. Budriūnas, K. Kaveckas, A. Gimžauskas, J. Švedas, K. Griauzdė, K. Gurevičius, J. Kamaitis, A. Kairys, J. Dambrauskas, J. Motiekaitis, A. Olšauskas, J. ...
Atgavus nepriklausomybę, mūsų chorai ir dainų šventės nusikratė okupacinės valdžios primesto plakatinio ideologinio repertuaro ir atskleidė tikrą nepriklausomo krašto muzikinės kultūros suklestėjimą. Tai parodė 1990 Lietuvos tautinė dainų šventė, 1994 I Pasaulio lietuvių dainų šventė Kaune ir Vilniuje bei 1997 Lietuvos moksleivių dainų šventė Vilniuje.
Lietuviai chorvedžiai išeivijoje, be daugelio vietinių parapijų dainų švenčių ir kitų tautinių renginių, nuo 1956 pradėjo rengti tradicines JAV ir Kanados lietuvių dainų šventes. Jos vyko: 1956 1-oji Chicagoje, 1961 2-oji Chicagoje, 1966 3-oji Chicagoje, 1971 4-oji Chicagoje, 1978 5-oji Toronte, 1983 6-oji Chicagoje ir 1991 7-oji Chicagoje. Jas organizavo ir prie dirigento pulto stovėjo daug iškilių asmenybių: J. Žilevičius, A. Mikulskis, A. Aleksis, B. Budriūnas, J. Gaidelis, K. Steponavičius, J. Kačinskas, B. Jonušas, P. Armonas, A. Kačanauskas, V. Mamaitis, A. Stephans, S. Sodeika, V. Baltrušaitis, S. Sližys, F. Strolia, V. Australijos lietuviai nuo 1960 metų kas dveji metai rengia dainų šventes tai Sydnėjuje, tai Melbourne, tai Adelaidėje. 1998 m. Geeolonge įvyko 20-oji jubiliejinė lietuvių dainų šventė.
Reiškiu nuoširdžiausią padėką visiems mano bičiuliams, padėjusiems šį leidinį parengti ir išleisti. Širdingai dėkoju išeivijos mieliesiems žmonėms Stasiui Sližiui, Faustui ir Vytautui Stroliams, Kaziui Skaisgiriui, prof. dr. Jonui Račkauskui, Gražinai Pranauskienei-Burokaitei, Birutei Prašmutaitei ir visiems kitiems už nuoširdžią pagalbą renkant žinias ir nuotraukas apie išeivijos vargonininkus ir chorvedžius. Labai ačiū kauniškiui Povilui Gabaliui, klaipėdiškiams doc. Vytautui Blūšiui ir doc. Broniui Jankauskui, knygos recenzentui vilniškiui Rolandui Aidukui, redaktoriams doc. dr. Jonas Šukiui ir Danguolei Kuisienei, prof. dr. Rimtautui Kašponiui, doc. Adeodatui Tauragiui, nemažai prisidėjusiems rengiant šį leidinį. Atskiros padėkos nusipelno Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius Juozas Mikutavičius, padėjęs daug pastangų, kad ši knyga išeitų į pasaulį. Taip pat esu dėkingas šio centro Muzikos sektoriaus vyr. specialistui Sauliui Liausai. Ačiū Pasaulio lietuvių dainų švenčių meno vadovui ir vyr. dirigentui prof. Petrui Bingeliui, Lietuvos chorų sąjungos prezidentui doc. Vytautui Miškiniui, Lietuvos muzikos akademijos Choro dirigavimo katedros vedėjui prof. Povilui Gyliui už moralinę paramą. Tiek Lietuvos, tiek išeivijos mano pagalbininkai atliko didžiai šventą pareigą, kad būtų pagerbta ir įamžinta kuo daugiau mūsų choro menui nusipelniusių žmonių.
Chorų kultūros tradicijos Lietuvoje yra gilios ir ypatingos. Nacionalinis chorų judėjimas, susikūręs XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, buvo reikšmingas tarpukario laikotarpiu ir per 50 okupacijos metų. Lietuvoje veikė apie 2000 chorų ir apie 100 000 dainininkų. Chorų judėjimo gyvybingumą palaiko dainų šventės, kurios tapo iškilmingiausiais ir įspūdingiausiais lietuvių muzikinio ir apskritai kultūrinio gyvenimo akcentais. Po Antrojo pasaulinio karo sąvoka „dainų šventė“ palaipsniui plėtėsi, apimdama beveik visus mėgėjų žanrų ir profesionalaus meno atstovus, ir įgijo nepakeičiamo kontakto išraiškos statusą. Dainų šventės suburia iki 30 tūkstančių dainininkų, šokėjų ir muzikantų.
Jos tapo svarbiausiais lietuvių politinio ir kultūrinio gyvenimo įvykiais ir neatsiejama muzikinės kultūros dalimi. Dainų šventės, kaip retas socialinis reiškinys pasaulyje, yra glaudžiai susijusios su visuomenės idėjomis ir atlieka labai svarbią funkciją ugdant žmogaus meninę estetinę kultūrą bei suteikia galimybių atskleisti tautinius talentus. Jos padėjo išsaugoti papročius ir tautines tradicijas.
Lietuva skiria ypatingą dėmesį chorvedžių rengimui. Lietuvos vidurinės ir aukštosios muzikos mokyklos po Antrojo pasaulinio karo parengė apie 8000 chorvedžių. Sovietų valdymo metais buvo uždrausta rengti vargonininkus bažnyčioms, ir šis dvasinės kultūros laukas buvo apleistas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m., buvo dedamos didelės pastangos rengiant bažnyčių vargonininkus. Chorvedžių ir vargonininkų kūrybinė veikla turėtų būti remiama ir skatinama.
tags: #audra #gineleviciene #gimimo #metai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
