Audiovizualinio Meno Ugdymas Vaikams: Nuo Ankstyvosios Kūrybos Iki Skaitmeninių Kompetencijų

Vaikystė - tai tas laikotarpis, kada formuojasi žmogaus asmenybė. Vaiko psichika tuo etapu labai imli išorinio pasaulio poveikiui, todėl sukurta taip daug įvairiausių metodų ir psichologinių technikų, taikomų vaikams. Meninė veikla sudaro sąlygas suteikti formą neįvardytiems, nesuvoktiems vaikų jausmams ir išgyvenimams. Paprastai dailė suteikia vaikams malonumo, todėl pasiryžimas įsitraukti į šią veiklą kelia pasitenkinimą ir pasididžiavimą savimi, pergalės jausmus. Šiame straipsnyje apžvelgiama, koks audiovizualinis ir meninis ugdymas yra reikalingas ikimokyklinukams ir vyresniems vaikams, kokie jo privalumai ir kaip jis lavina įvairias kompetencijas.

Skaitmeninės ir Audiovizualinės Kompetencijos Šiuolaikiniame Ugdyme

Šiuolaikinėje ugdymo programoje ypač svarbios yra skaitmeninės kompetencijos, kurios glaudžiai susijusios su audiovizualinio turinio suvokimu ir kūrimu. Ugdymo programa siekia, kad mokiniai ugdytųsi pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninę, pilietiškumo, socialinę, emocinę ir sveikos gyvensenos, kultūrinę kompetencijas. Skaitmeninę kompetenciją mokiniai ugdosi, kai supranta žiūrimus vaizdo įrašus, TV laidas, filmus, jų pagrindines mintis ir detales; naudojasi skaitmeniniais žodynais, vertimo programomis, kitais suprasti padedančiais įrankiais.

Šiuolaikinėje edukacijoje pabrėžiamos keturios pasiekimų sritys: Supratimas ir (arba) recepcija, Raiška ir (arba) produkavimas, Sąveika ir (arba) interakcija, Tarpininkavimas ir (arba) mediacija. "Supratimas ir (arba) recepcija" apima klausymo(si), skaitymo ir video peržiūros veiklas, nurodant, kad kalbos vartotojas apdoroja ir supranta sakytinius, rašytinius ir audiovizualinius tekstus. Mokinių pasiekimai suprantami kaip žinių, supratimo, gebėjimų ir nuostatų visuma. Kiekvienos pasiekimų srities raida atskleidžiama šešiuose ugdymo koncentruose, nuo 2 klasės iki gimnazijos ketvirtos, siekiant nuoseklaus audiovizualinio turinio supratimo tobulinimo.

Mokiniai taip pat lavina savo gebėjimus praktiškai kurdami audiovizualinį turinį. Jie sukuria skaidrių pateiktis su užrašais ekrane, įgarsina tekstą, pateikia pavyzdžių naudodami įvairias medijas (grafinę, vizualinę, vaizdo); sukuria filmuką ir (arba) reportažą, vaizdo ir garso įrašą; sukuria tinklalaidę (podcast: audio/videocast) tam tikra aktualia tema, pasidalindami svarbia patirtimi arba kurdami išgalvotą istoriją; įrašo ir (arba) parengia interviu, pavyzdžiui, su mokyklos svečiu ar projekto partneriu; parašo TV laidos, tinklalapio recenziją, pateikia vertinimą, komentarą; analizuodami ir vertindami informaciją, atskiria faktus ir nuomones, atpažįsta melagingas naujienas; audiovizualiniam kūriniui rengti pasirenka tinkamas skaitmenines priemones ir tekstų rengykles; saugiai naudojasi skaitmeninėmis technologijomis, remiasi asmens duomenų bei privatumo sauga skaitmeninėje erdvėje; kritiškai vertina skaitmeninio turinio pasirinkimą. Šie gebėjimai padeda jiems tapti atsakingais ir kūrybiškais skaitmeninės erdvės dalyviais.

Audiovizualinio turinio supratimo pasiekimų raida pagal ugdymo koncentrus

Kūrybiškumo Ugdymas per Dailę ir Juslinį Patyrimą

Kūrybiškumo kompetenciją mokiniai ugdosi, kai svarsto, ką norėtų sužinoti, tyrinėti, išbandyti; renka kūrybai reikalingą informaciją iš įvairių šaltinių ir artimos socialinės aplinkos; pasitelkia vaizduotę tam, kad pasiūlytų kūrybinę idėją; kelia klausimus, problemas ir pateikia sprendimo būdus bei juos pagrindžiančius argumentus; teikia alternatyvas, argumentuoja; generuoja originalias idėjas; savarankiškai atlieka kūrybines užduotis; turimas žinias ir gebėjimus perkelia į naują kontekstą; kūrybinei veiklai renkasi asmeniškai ar socialiai prasmingas temas; susidūrę su sunkumais, tęsia pradėtą veiklą, koreguoja darbą, siekia baigti; kūrybos rezultatus pristato įvairiais būdais, juos renkasi tikslingai, taiko įvairias kūrybinės veiklos priemones; apibūdina savo ir kitų sukurtus produktus, vertina juos pagal nurodytus ar pasirinktus kriterijus; kuria atskirai ir grupėje, dalinasi savo žiniomis, kūrybinėmis idėjomis, patirtimi su kitais mokiniais.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams dailės pamokėlės yra ypač svarbios. Įsivaizduokime mažylį, sėdintį priešais didelį baltą popieriaus lapą. Kokia begalinė tuščia erdvė! Baugu brūkšnį brėžti, suklysti… O gal išdrįsti ir pabandyti? Tiksliai nežinome, ką išgyvena mažylis piešdamas, tačiau aišku, kad piešimas iš jo reikalauja drąsos išbandyti nauja. Dirbdama su 1,5-3 metų vaikais pastebėjau, kad dailės pamokėlės labiausiai veikia nedrąsius, uždarus, dar nekalbančius vaikus. Ankstyvuoju (1,5-2 m. vaikų) piešimo etapu svarbiausia yra fizinis judesys. Daugelis vaiko piešinio tyrėjų išskiria judesį kaip pirminį veiksmą piešinio atsiradimo procese. Iš tiesų šiuo laikotarpiu piešimas labiau primena kūno kultūrą. Pirmasis brūkšnys dažniausiai nupiešiamas atsitiktinai, bėgant kur nors su pieštuku rankoje. Vaikai piešia gulėdami ant grindų, stovėdami prie sienos ir stengdamiesi pasiekti kuo aukščiau, norėdami užpildyti didelį lapą. Taip vaikas gauna nepalyginamai daugiau informacijos apie savo kūną ir jo galimybes erdvėje negu per įprastą kūno kultūros pamokėlę. Vaikas stebi ir gali pamatyti savo judesio paliekamą pėdsaką.

Savo kūno suvokimas erdvėje, gebėjimas kontroliuoti kūną tokio amžiaus vaikui yra svarbiausias dalykas. Rankų ir viso kūno judesių amplitudę galima plėsti, pakeitus vien tik popieriaus lapo formatą: mažas popieriaus lapas skatins „smulkiuosius“ kūno judesius, didelis - plačiuosius. Ankstyvasis piešimas - tai lavinamieji pirštelių, pojūčių, kūno mankštos žaidimai. Nukreipkime savo žvilgsnį į mažylio delniukus ir pirštukus: jis liečia, tyrinėja įvairius daiktus, maigo, baksnoja molį. Rankutę įkiša į dažus, brauko, plekšnoja. Piršteliai šokinėja taip, lyg vaikas grotų fortepijonu. Nustatyta, jog pirštukų miklumas ir sklandi vaiko kalba yra tiesiogiai susiję. Mat kairiojoje kaktos skiltyje yra už kalbą „atsakinga“ Broca sritis. Ji tiesiogiai susijusi su smulkiąja (rankų ir kalbos padargų) motorika. Kuo aktyviau juda pirštukai, tuo daugiau impulsų gauna Broca sritis. Nėra puikesnės pirštukų mankštos už žaidimus su dailės priemonėmis. Piešiant lavinama smulkioji motorika, sensomotorika, įsivaizdavimas, emocinė raiška. Tyrinėdamas medžiagas ir žaisdamas su jomis, vaikas turi galimybę visa tai asocijuoti su aplinkos įvykiais ir veiksmais.

Kiekviena meninės raiškos medžiaga turi skirtingas fizines savybes: pieštukas - kietas, brėžia ploną liniją; dažai - šlapi, tiršti, gali būti skysti, susiliejantys; molis - sunkus, reikalaujantis fizinės jėgos ir t.t. Todėl kiekviena meninės raiškos medžiaga suteikia skirtingą jutiminį patyrimą, sukelia kitokios psichologinės reikšmės. Pavyzdžiui, 2,5 metų Jurgis apie pusę metų piešė vienodus piešinius - judesio keverzones. Stipriai spausdamas pieštuką, jis greitai ir energingai sukdavo ratus jų niekaip nepavadindamas. Kartą Jurgiui pasiūliau pažaisti su moliu. Jis savarankiškai nulipdė žmogiuką, t. y. save, su visomis reikalingomis dalimis. Nuo tada Jurgis pamokėlėse žaidė tik moliu. Vaikas atgijo, pradėjo vaizduoti visą „savo pasaulį“. Būtent molis, galimybė nulipdyti trijų matavimų figūras lavino berniuko simbolinį mąstymą ir žaidimą bei suteikė galimybę brandžiau įprasminti save. Maždaug po dviejų mėnesių Jurgis vėl pradėjo piešti flomasteriu, tačiau dabar jau laisviau ir nesusimąstydamas vaizdavo tai, ką norėjo - gyvūnus, namus, patį save. Žaidimai moliu jam padėjo pasiekti simbolinį vaizdavimą, piešti ir augti, tobulėti. Meninės raiškos priemonės suteikia vaikui skirtingas asociacijas, galimybes ir psichologinį patyrimą.

Tėveliams ir ugdytojams neretai kyla klausimas, ar reikia gąsdintis, kai 1,5-3 metų pyplys su didele aistra kiša rankas į maistą, rankų dažus, ar bijo susitepti. Žinome, kad pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susipažįsta su jį supančiu pasauliu visais pojūčiais: regos, uoslės, klausos, lytėjimu, skonio. Taigi įvairių medžiagų lietimas yra natūralus ir reikalingas vaiko pažinimo kelyje. Dauguma vaikų mielai ima į rankas molį, bet pasitaiko ir tokių, kurie nepatikliai žiūri į šią medžiagą, jiems molis tėra purvina, šlapia masė. Su tokiu vaiku reikėtų dirbti iš lėto, atsargiai, pasiūlant jam molio vėl ir vėl. Tikėtina, kad vaikas, kuris jaučia pasišlykštėjimą liesdamas kokią nors medžiagą, pvz., molį, netrukus ja susižavės.

Meno Terapija: Gydymas Kūryba

Meno terapija (pažodžiui „gydymas menu“) turi daug akivaizdžių privalumų. Dailės terapija nėra spalvinimo knygelių spalvinimas, dailės terapija nėra tapymas su draugais, rankdarbių pamokos. Jau lyg ir plačiau paplito mintis, jog dailės terapija yra tarpdisciplininė terapija, grįsta menu, psichologija ir unikalia kūrinio charakteristika, kuri kyla iš mūsų objektyviosios realybės sudėtingumo ir daugiasluoksniškumo. Kiekvienas kuriantis savo vidinius išgyvenimus paverčia matomais, apčiuopiamais. Kiekvienas kuriantis turi galimybę pamatyti tai, ką ilgą laiką slopino, ignoravo, nerado tinkamos formos iškomunikuoti, o pamatęs - gali priimti, suprasti, jei norisi transformuoti.

Analizuojamoje literatūroje rašoma, jog patirčių, emocijų ir fizinės sveikatos sąveiką apibūdina proto ir kūno ryšiai. Mintys susieja nervų, endokrininę ir imuninę sistemas su fiziologiniais ir psichologiniais pokyčiais. Dailės terapijos procese žmonės dažnai vien tik būdami drauge išmoksta išklausyti, išsakyti, pamatyti ir priimti ką mato nepuolant vertinti. Šioje vietoje turima minty, jog kūrybinio proceso metu žmogus įgauna įgūdžių nuolatos nepasikliauti impulsu veikti. Kūryboje asmuo gali labai subtiliai išmokti klausyti savęs, išgirsti savo poreikius, mintis, visa tai priimti. Tai padeda atrasti saugius elgesio modelius, kurie leidžia išbūti kritinėse situacijose nekenkiant sau ar aplinkiniams.

Apklausos duomenimis, 75 proc. dalyvavusių asmenų pažymėjo, jog dailės terapija buvo naudinga jų savivertei, 67 proc. savivokai, 64 proc. savijautai. Tuo tarpu paties kūrybiškumo klausimą ir jo svarbą pažymėjo 50 proc. dalyvių. Tai tampa liudijimu, jog dailės terapija yra naudinga emocinei sveikatai ir gerovei ir Lietuvoje gyvenantiems asmenims. Kūrybinio proceso metu žmogaus organizmas išskiria dopaminą ir endorfinus. Dopaminas - hormonai, kurie žmogaus organizme atsako už pasitenkinimo būseną, kuri yra svarbi žmogaus veiklos motyvacijai, mokymuisi. Endorfinai - hormonai, kurie veikia žmogaus emocijas, miegą, atmintį, elgseną. Dažnai jie įvardinami, kaip laimės hormonai. Kai asmuo baigia kurti, įgyvendinti savo kūrybinę idėją, jo organizme išsiskiria oksitocinas. Taigi, dailės terapija yra terapinis procesas, kuris leidžia ne tik priimti, išbūti, išmokti, adaptuoti, transformuoti, bet ir procesas, kuris aktyvina hormonų veiklą.

Meno terapija padeda vaikams ir suaugusiems:

• Mažina įtampą ir stresą, susijusį su įvairiomis gyvenimo situacijomis.
• Gerina nuotaiką ir bendrą emocinę būklę.
• Stiprina viltį ir pozityvų požiūrį į ateitį.
• Skatina savęs pažinimą, padeda pažinti ir suprasti savo mintis, jausmus bei elgesį.
• Gerina tarpusavio bendravimą ir socialinius įgūdžius.
• Suteikia paramą, užsiėmimuose galima išreikšti palaikymą ir sulaukti atjautos iš kitų dalyvių.
• Padeda įveikti vienišumą ir izoliaciją.
• Lavina kūrybiškumą ir saviraišką.
• Gerina savivertę, didina pasitikėjimą savimi.

Šiais laikais yra daugybė meno terapijos rūšių, visgi dažniausios apima teatro, muzikos, šokio bei įvairias dailės praktikas, pavyzdžiui, fotografiją, koliažus, keramiką, skaitmeninius menus, tekstilę. Visiems vaikams sunku reikšti savo emocijas, bet vaikams su raidos sutrikimais tai ypač sudėtinga. Dailės terapija padeda spręsti problemas, pavyzdžiui, susijusias su baime susitepti. Vienas devynerių metų berniukas, mėgdavęs, kad molis būtų kiek įmanoma skystesnis, su malonumu jį laistydavo vandeniu, pildavo vandenį į jo įdubimus. Vėliau berniukas papasakojo, kad būdamas 4 metų kartą norėjęs paliesti savo išmatas. Vaikui pasidalijus prisiminimais, kuriuos galbūt atgaivino darbų iš molio darymas, jis pradėjo jaustis geriau, labiau atsipalaidavęs. Atsikratęs įtampos, jis tapo atviresnis savo išgyvenimams, kontroliavo tuštinimąsi.

Izoterapija (piešimo technikos) yra klasikinės meno terapijos kryptis. Piešimas neretai yra vienas iš pirmųjų vaiko kūrybinių bandymų ir saviraiškos būdų, be to, labai mėgstamas. Norint paskatinti kūrybiškumą namuose, svarbu sukurti kūrybai palankią aplinką. Pasirūpinkite įvairiomis priemonėmis: spalvotais pieštukais, vaškinėmis kreidelėmis, flomasteriais, guašu, popieriaus atsargomis. Bent 10 minučių kasdien skirkite meninei veiklai, kurioje visai nesvarbus baigtinis rezultatas, o tikslas - praleisti laiką, stiprinant ryšį su vaiku, padedant jam išreikšti save, lavinant vaizduotę. Ant molberto ar nutrินamos lentos paraginkite vaiką ką nors nupiešti, kai jis jaučiasi piktas ar liūdnas, tegul tai tampa jo arba jos įpročiu. Įvairias šventes ir gimtadienius švęskite kūrybiškai: pasiūlykite vaikui gimtadienį švęsti, dalyvaujant kūrybinėse dirbtuvėse (kuriant keramikos dirbinius, žvakes, aksesuarus, žaidžiant su smėliu) arba patys sugalvokite teatrinių, muzikinių, dailės žaidimų.

Žaidimas su smėliu - vienas iš įdomiausių ir perspektyviausių psichoterapijos metodų. Pacientui (nebūtinai vaikui) siūloma specialioje dėžėje padaryti kompoziciją. Figūros turi būti įvairios, apimti skirtingas objektų grupes: žmones, gyvūnus, augalus, daiktus, simbolines figūras ir pan. Žaisti su smėliu galima ir namie, tik tam reikia nedidelės mėlynos smėliadėžės (60/70 cm, aukštis - ne daugiau nei 15 cm) - tokia spalva paprastai naudojama dirbant su pasąmone (gali simbolizuoti vandenį arba orą). Žinoma, reikia ir formelių. Jų paieška ir rinkimasis - smagus užsiėmimas net ir suaugusiesiems. Sugrupuokite figūrėles (augalai, gyvūnai, žmonės, pasakų personažai, pastatai ir t. t.). Kai viskas bus paruošta, pasiūlykite vaikui pažaisti. Versti nereikia, panorėjęs jis pats ims veikti. Galima stebėti, užduoti klausimus, stimuliuoti jo aktyvumą. Šis būdas apima meno ir žaidimų terapijas.

Lėlių terapija yra dar vienas veiksmingas metodas. Ką vaikui reiškia šis žaislas? Tai tarytum tarpininkas tarp jo ir suaugusiųjų pasaulio. Žaidimo metu įgyjami pagrindiniai socialiniai įgūdžiai, mokomasi bendrauti, išbandomi nauji socialiniai vaidmenys, tačiau tuo pačiu ši veikla yra ir vaiko akimis matomo pasaulio projekcija. Kada lėlių terapija yra efektyviausia? Lėlytės su pirštuotomis rankomis ir pirštinaitėmis tiks mažiems ikimokyklinio amžiaus vaikams. Vyresniems patiks marionetės - jas sudėtingiau valdyti, tačiau žaisti įdomiau. Rinkdamiesi lėlę atsižvelkite ir į vaiko norus - jis intuityviai jaučia, kokia tiks labiausiai. Kai jau esate pasiruošę, galima žaisti, modeliuoti situacijas: „supažindinkite“ lėlę su šeimos nariais, tegul ji „papasakoja“ apie save - vaikas gali išreikšti visiškai netikėtas emocijas ir mintis.

Audiovizualinis Paveldas ir Vaikystės Paveikslas Kine

Audiovizualinis menas gali būti ne tik ugdymo priemonė, bet ir vertingas istorijos šaltinis, leidžiantis pažvelgti į praeities vaikystę. Filmas „Charakterio gimimas“, tik ką restauruotas medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“, kviečia naujai įvertinti A. Pavlovos kūrybinį indėlį Lietuvos kine. Šįkart atsigręžus į vėlyvojo sovietmečio vaikų kasdienybę. A. Pavlova savo dokumentiniame filme „Charakterio gimimas“ (1967) atsigręžia į vėlyvojo sovietmečio vaikų kasdienybę. Filme fiksuojamas ikimokyklinės ugdymo įstaigos gyvenimas, kuriame persipina sovietinės vaikystės atributai, kasdieniai vaiko ritualai ir jį supanti aplinka. Vaikai modernybės istorijoje neretai buvo siejami su konkrečios visuomenės ateities vizijomis. Toks vaikų matymas nebuvo svetimas ir Sovietų Sąjungai, kurioje vaikai turėjo ypatingą statusą - jie reprezentavo ne tik vaikystės nekaltumą, bet ir „komunistinio rytojaus“ pažadą, o tinkamai ideologiškai ir politiškai paruošti turėjo tapti socializmo garantu.

A. Pavlovos piešiama darželio grupės kasdienybė atspindi griežtą darželio kolektyvo rutiną, organizuojamą pagal specifinį ritmą visiems: kaitaliojami intensyvesnio vaikų aktyvumo ir poilsio, protinio ir fizinio vaikų aktyvumo laikotarpiai. Grupiniai ritualai - nuo sėdėjimo ant puodo ar miego iki žaidimų ar sveikatos patikrų - liudija laikmečiui būdingas dienos laike ir erdvėje „įrėminto“ vaiko praktikas. Žaisti darbą sovietinio vaiko aplinkoje buvo įprasta darbinio auklėjimo praktikos dalis. Vaikų žaislai tapo dar vienu darbininkiškų profesijų ir technologinės pažangos šaukliu vaikų dienotvarkėje. Technologiniai išradimai, industrializacija ir žemės ūkio modernizacija įgavo vaikams įprastas formas per konstruktorius, sunkvežimius ar raketas, matomas ir Pavlovos dokumentikoje. Ankstyvas vaikų supažindinimas su technologiniais procesais rodo didžiules sovietinio švietimo sistemos ambicijas bet kokia kaina išugdyti technologiškai išsilavinusią naująją kartą. Juostoje mažosios Lilės deklamuojamas eilėraštukas apie raketą iliustruoja „kosmoso karštinės“ reiškinį, būdingą vėlyvajam sovietmečiui.

Nuo XX a. 7-tojo dešimtmečio pradžios kosmoso tematika itin plito sovietinių vaikų kasdienybėje; mokyklose freskų pavidalu, vaikų žaidimų aikštelėse, literatūroje ir spaudoje. Su vaikyste susietas kosmoso kultas buvo pasitelkiamas stiprinant šviesesnio, technologiškai pažangesnio komunistinio rytojaus viziją. A. Pavlova, sumaniai konstruodama pagrindinį pasakojimą apie sovietmečio darželio praktikas, o pirmame plane akcentuodama visus pavyzdinės sovietinės vaikystės būtinuosius dėmenis, atrakina ir kitą, mažai sovietinėje dokumentikoje tyrinėtą vaiko pusę. A. Pavlovos reportaže už visų sovietinės (ne)tikrovės atributų kamera fiksuoja nesurežisuotus vaikų potyrius ir jų santykį su juos supančia realybe. Kūrėjos pasirinkto „veikėjo“ amžiaus tarpsnis leidžia A. Pavlovai smalsiu žvilgsniu tiesiog stebėti vaiką, pirmiausia pačiam vaikui suteikiant galimybę savo buvimu ir reakcijomis kurti pasakojimą, o žiūrovui - progą išgirsti dokumentuoto vaiko autentišką „balsą“. Kartu su Pavlova stebime ne tik „Charakterio gimimą“, bet ir pamatyto/parodyto vaiko gimimą.

Meno Galerijos ir Muziejai: Patyrimas Visai Šeimai

Lankymasis meno galerijose ir muziejuose yra puikus būdas ugdyti vaikų estetinį suvokimą ir kūrybiškumą. Trumpiausias atsakymas - kodėl verta su vaiku lankytis parodose - buvimas su tėvais vaikams patinka, o menas padeda geriau pažinti savo vaiką. Ruošiantis į galeriją ar parodą labai svarbu pasiruošti - pagalvoti, kas patinka mano vaikui, ar jau turite patirčių ir jam įspūdį padariusių nutikimų, kuriuos galėtumėte priminti, o gal kaip tik - tai visai naujas dalykas jūsų šeimos gyvenime. Galima pasidomėti ir kokios pagalbos siūlo pati galerija - gal edukacijas, renginius, o gal turi specialius leidinius vaikams?

Pradėti lankytis parodose galima visai su kūdikiu - ypač jei mama ir tėtis tai darydavo anksčiau ir tokio laiko leidimo yra pasiilgę. Su ūgtelėjusiu vaiku ir į parodą išsiruošus pirmus kartus labai svarbu supažindinti juos su taisyklėmis. Ką veikti su ikimokyklinuku? Radžios - ieškoti paveiksluose spalvų. Pojūčiai - ieškoti švelnių, kvapnių, skanių dalykų paveiksluose. Su pradinukais į galeriją taip lengvai nenueisi - tai amžius, kai tenka jungti derybinius sugebėjimus, kad savaitgalio planuose su vaikais atsirastų laiko ir parodoms. Bandau surasti ir suprasti, kas mano vaikui patiktų - gal parodos tema, o gal kažkas jam itin mėgstamo po parodos? Labai svarbu ne tik užduoti klausimą, bet ir išgirsti, ką vaikas sako, neprimesti savo matymo, nekritikuoti, nenuvertinti ir nenuneigti to, ką jis mato ir mąsto apie paveikslą. Meno patyrimas yra labai asmeniškas dalykas. Dar vienas raktas veiklai su pradinukais galerijoje - rinkimai. Kvieskime vaiką išsirinkti kūrinį, kuris jam gražiausias, kuris jį nustebino ar visai nepatiko.

Paauglį (10 - … m.) leisti laiką su tėvais parodoje neabejotinai gali būti sunku įkalbėti, ypač, jei to nedarėte anksčiau. Kaip ir mažesnį vaiką, menas padeda geriau pažinti ir savo paauglį - suprasti, kas jam svarbu, kokios vertybės jam skamba. Beje, paaugliai jau gali susidomėti ir audiogidu - jei galerija tokį turi.

tags: #audiovizualinio #meno #mokymas #vaikams

• Rūkymo žala ir ugdymas vaikams
• Tradicijos ir iššūkiai švenčiant gimtadienį darželyje
• Kiaušinių vystymasis
• Išsamus gidas: nekepti kiaušinių patiekalai
• Kaip švęsti vaiko gimtadienį darželyje