Žmogaus būties suvokimo kaita: nuo Renesanso iki neklasikinės filosofijos
Renesansas - tai epocha, žyminti perėjimą nuo viduramžių prie naujųjų amžių. Šis laikotarpis ne tik atgaivino susidomėjimą antikos kultūra, bet ir sukūrė naują žmogaus bei pasaulio suvokimą. Renesanso filosofija radikaliai pakeitė viduramžių mąstymą, iškėlė naujas problemas ir suformulavo naują pasaulėžiūrą, kurios pagrindinis akcentas buvo gamta ir žmogus. Iš esmės, Renesanso filosofijos mąstymo būdą galime suvokti tik bendrame kultūros istorijos fone.
Renesanso epochos bruožai ir gamtos filosofijos atsiradimas
Vienas esmingiausių Renesanso epochos bruožų - domėjimasis Antikos laikotarpiu, jo filosofija, kultūra. Senovės filosofija darė įtaką Renesanso filosofijai kaip pagrindas, kuriuo remdamiesi Renesanso filosofai formulavo savo įsitikinimus. J. Gutenbergo išrastas knygų spausdinimas įgalino greitą ir platų žinių plitimą. Prekyba ir pinigais pagrįsto ūkio plėtotė sukėlė visuomenės permainas ir poreikį taikomiesiems mokslams - technikai, medicinai.
Gamtos filosofija - viena svarbiausių temų Renesanso filosofijoje, pagrįsta naujais gamtos mokslų atradimais. Atsisakyta viduramžiams būdingo negatyvaus požiūrio į gamtą, ją imta laikyti mokslinio tyrimo objektu, praktinės veiklos sritimi. Gamtamokslinė filosofija ypatingai klestėjo Italijoje, jos atstovų buvo Vokietijoje, Anglijoje ir kitose Europos šalyse.
Gamtos filosofijai didelę įtaką darė Platono ir neoplatonizmo iracionalieji teorijos motyvai, metafizikos teorija, ypatingai okultistinėms srovėms (Paracelsas). Šios filosofijos įnašas - taip pat ir panteistinė pasaulio sąvoka. Aristotelio filosofija, apvalyta nuo viduramžių scholastinės filosofijos interpretacijų, įnešė į besiformuojančią filosofiją panteizmo bei teleologijos sampratas. Taip pat iš stoikų (Senekos, Epikteto) filosofijos, naujai atrastos Renesanse, buvo semiamasi panteistinės pakraipos teologijos. Senovės jonėnų gamtos filosofija buvo artima hilozoistinei gamtos, kaip gyvos ir dvasingos, sampratai.
Skirtumai nuo viduramžių filosofijos
Viduramžių scholastinėje filosofijoje gamta nebuvo svarbiausias apmąstymų tikslas, jos pagrindinis objektas - Dievas, būtis, Dievo ir pasaulio, kaip kūrėjo ir kūrinio santykis; į gamtą žiūrėjo kaip į Dievo kūrinį, visa kūrinija suvokiama kaip Dievo savęs apreiškimas (teofanija), taip Dievas pats save apibrėžia. Tuo tarpu Renesanso filosofai, atmetę Dievo kaip antgamtinės esybės idėją, sudvasino, sudievino pačią gamtą, o Dievą kaip begalinį absoliutą tapatino su begaline gamta. Renesansas teigia materialių ir dvasinių reiškinių vieningumą, materijos dvasingumą ir aktyvumą.
Renesanso gamtos filosofija nuo scholastinės skyrėsi ir požiūriu į pažinimą. Scholastinės filosofijos tikslas buvo apibrėžti daiktų, kaip substancijų, esmę bei tikrąją prigimtį, o po to ji deduktyviai pereidavo prie daikto ar reiškinio savybių apibūdinimo. Renesanso mąstytojų uždavinys - tirti gamtą, jos reiškinius kaip stebimus objektus, aiškinti jų dėsningus priežastinius ryšius. Svarbiausias pažinimo būdas - patyrimas, juslinis santykis su daiktais. Akcentuojama praktinė pažinimo prasmė, iškelta „gamtos užvaldymo“ idėja.
Naujas pasaulėvaizdis ir žmogaus vieta visatoje
Antikos ir viduramžių pasaulėvaizdis apribotas ir baigtinis. Renesanso filosofijoje erdvėje išsklidusio pasaulio begalybė paverčiama giminiška Dievo esmei ir atitinkačia žmogaus esmę, nes žmogui irgi būdinga veržtis į begalybę. Žemė tampa nebe pasaulio centru, ji - viena iš daugelio planetų. Pirmiausia ši idėja susijusi su gamtos mokslų atradimais. Koperniko heliocentrinė sistema tampa naujos pasaulėžiūros centru - iškyla vienos, visur tiems patiems dėsniams paklūstančios ir tų pačių jėgų valdomos gamtos idėja.
Džordano Bruno indėlis į pasaulio sampratą
Šią idėją išplėtojo Džordano Bruno, kurio pagrindinė idėja buvo pasaulio begalybė ir vienumas. Materija, pasak Dž. Bruno, - vienalytė, visi jos elementai - organiniai ir neorganiniai, psichiniai ir fiziniai yra susiję, vieningi, nepaliaujamai juda. Pasaulį sudaro suformuoti elementai „monados“, kurias formuoja ir išlaiko vidinis savisaugos ir formavimosi instinktas. Kaip matome, Dž. Bruno pasaulio samprata - panteistinė, sutapatinama gamtos dvasia ir Dievas.
Poveikis gamtos tyrinėjimams ir pažinimo metodai
Tyrinėdami gamtą Renesanso filosofai iškėlė poveikio gamtai problemą. Vienas pirmųjų, iškėlusių gamtos paveikimo idėją, buvo vokiečių filosofas Paracelsas. Francis Baconas pažinimą traktavo kaip priemonę praktiniams tikslams pasiekti. Mokslo žinios jam ne vien tiesa, bet pirmiausia tai - jėga, žmogaus jėga jo kovoje su gamta. Taigi, pažinimas, užuot buvęs pats sau tikslas, įgavo platesnę reikšmę ir buvo apskritai įtrauktas į žmogiškos veiklos lauką.
Priešingai nei viduramžių mokslininkai, taikę kompliatyvaus pažinimo, prielaidų apmąstymo, silogizmo metodus, naujiems Renesanso gamtos tyrinėjimo tikslams senieji metodai nebetiko. Iškilo empyrinio pažinimo poreikis, kuris vėliau transformuojamas į mokslo žinias. Bernardinas Telezijus teigė, kad pažinimo srityje negalima pasikliauti spekuliatyviu protu ir tradiciniais autoritetais - gamtą reikia tirti empiriškai. Aiškindamas pažinimo klausimus B. Galileo Galilėjus teigė, kad mokslinį gamtos tyrimą reikia pradėti nuo empyrinio patyrimo, nuo eksperimentų.
Franciskas Baconas suformulavo klasikinius metafizinio materializmo principus. Jo nuomone visų mąstymo klaidų įmanoma išvengti taikant indukcinį metodą. Šiuo atveju indukcijos ataskaitos taškas yra ne atsitiktiniai potyriai, o planingas darbas su susistemintu suvokimu ir tiksliai atliekamais eksperimentais.
Žmogaus vieta visatoje Renesanso filosofijoje
Renesanso filosofai į pasaulį žiūri kaip į visumą. Žmogus šioje sistemoje - šios visumos dalis, jam galioja tie patys dėsniai kaip ir gamtai. Paracelsas gamtos reiškinių pagrindu laikė Dievo sukurtą pirminę materiją. Jis įžvelgė įvairiapusį žmogaus, kaip mikrokosmo ir gamtos, kaip makrokosmo ryšį bei atitikimą ir buvo įsitikinęs, kad gamtos pažinimas padeda pažinti žmogų ir atvirkščiai. Paracelso nuomone nėra principinio skirtumo tarp žmogaus ir gamtos. Jie visi sudaryti iš tų pačių elementų. Renesanso gamtos filosofijoje - žmogus yra gamtos dalis, tolygi kitoms esybėms, jam galioja tie patys dėsniai, kaip ir visai visatai, nutolimas nuo gamtos sukuria blogybes, kurių galima išvengti pažįstant gamtą ir jos dėsnius. Šia prasme - žmogus - pasaulio centras.
Kierkegaardo fenomenas ir neklasikinės filosofijos pradžia
Vėlesniais amžiais, ypač XIX a., atsirado naujas, dar radikalesnis žmogaus būties suvokimas, kurį įkūnijo neklasikinė filosofija. Danų mąstytojo Søreno Kierkegaardo (1813-1855) „egzistencinės krizės“ koncepcija yra unikalus filosofijos istorijos reiškinys. Jai būdingi saviti, vėliau išplitę, egzistencinės pasaulėjautos motyvai, atspindintys apokaliptines neišvengiamos katastrofos nuotaikas, stiprėjantį žmogaus susvetimėjimą, jo būties bešakniškumą, nusivylimą socialine pažanga ir Vakaruose viešpatavusiais racionalistinės filosofijos principais. Šis, M. Unamuno žodžiais tariant, „Šiaurės Pascalis“ tęsė A. Schopenhauerio pradėtą Vakarų filosofinės sąmonės, tradicinio filosofinio mąstymo perorientavimo į ontologinį procesą. Jis įtvirtino naują egzistencinio mąstymo tradiciją, kurioje daugelis klasikinės Vakarų filosofijos mokymų, idėjų ir kategorijų įgavo naują „neklasikinę“ interpretaciją.
Kierkegaardas pirmiausia domina kaip didis Vakarų klasikinės filosofijos reformatorius, subtilus psichologas, daugybės mįslingų, tiesiog paradoksalių tekstų autorius. Jis daug nuveikė kuriant naują „neklasikinę“ Vakarų mąstymo tradiciją, įtvirtinant joje personalistines tendencijas ir naujus egzistencinio mąstymo principus. Šioje studijoje sąmoningai nesureikšminami religiniai jo filosofijos aspektai - daugiausia dėmesio skiriama ontologinėms problemoms, kurias spręsdamas autoriaus požiūriu, Kierkegaardas atsiskleidė kaip vienas įžvalgiausių Vakarų mąstytojų. Kartu su Schopenhaueriu Kierkegaardas tapo įtakingas naujos žmogaus egzistencijos svarbą teigiančios pakraipos mąstytojas. 1854 m. dienoraštyje jis rašė: „Buvau nustebęs, kai aptikau rašytoją [Schopenhauerį. - A.A.], kurio idėjos nors kai kuo skyrėsi, tačiau buvo artimos mano skelbiamoms“ [Kierkegaard, 1949, p. 572].
Neklasikinio mąstymo principai
Kierkegaardas į filosofiją atėjo praslinkus daugiau nei dviem dešimtmečiams po programinio Schopenhauerio veikalo pirmojo tomo paskelbimo. Jis nepriklausomai nuo pirmtako kritikavo viešpatavusius klasikinės metafizikos principus ir plėtojo naujos su žmogaus būtimi susijusios egzistencinės filosofijos idėją. Kierkegaardas ir Nietzsche sukyla prieš perdėm siaurą formaliai logišką, fizikalistinį klasikinės metafizikos pasaulio ir žmogaus jame interpretavimą bei siekia iškelti individualios egzistencijos ir gyvenimo svarbą. Suvokę savo būties nepriklausomumą ir unikalios egzistencinės (gyvenimiškosios) patirties vertę, jie jau nebenorėjo likti abstrakčiais anonimiškais visumos elementais, o siekė atverti naujas individualios būties perspektyvas, įtvirtinti principinį žmogaus būties atvirumą, jos nepaklusnumą dogmatiškoms iš išorės, abstrakčių teorinių nuostatų primetamoms schemoms.
Mąstantis individas maištavo prieš pažemintą žmogaus vietą pasaulyje, o neklasikinės pakraipos pradininkai tapo naujos koordinačių sistemos ir tikrojo mąstymo grindėjais; mąstymo, kuris paverčia unikalaus individo egzistenciją, jo slapčiausius išgyvenimus, gyvenimą (egzistenciją) Visatos centru, t. y. visa ko pradžia. „Melagingo“ ir „beasmenio“ racionalizmo kritika, kurią rutuliojo neklasikinės filosofijos pradininkai, ne tik reiškė atsisakymą tradicinių į „visuotinumą“ ir „bendrareikšmiškumą“ pretenduojančių klasikinės metafizikos principų, bet ir rodė jų siekimą savo filosofijos pamatu padaryti individualų žmogaus gyvenimą, arba, kitais žodžiais tariant, asmenybės egzistenciją su jos nepakartojamu vidiniu pasauliu. Į pirmą vietą iškyla pasaulio disharmonijos idėja, kurios subjektyvus atspindys yra „suskilusi“ sąmonė, praradusi ryšį su tradicinėmis harmonijos, humanizmo, gėrio ir grožio sąvokomis.
Skiriamasis šios mąstysenos bruožas yra atsisakymas filosofinių sistemų kūrimo, sistemingumo principo, nes žmogaus būties sklaida nesuderinama su sistemos uždarumu. Tikrasis filosofijos pašaukimas, jų manymu, „atvirumas“, nuolatinis egzistencinės tiesos ieškojimas. Neklasikinės filosofijos kūrėjams svarbiausia - pažinti ne išorinį objektyvų pasaulį, o gvildenti vidinį žmogaus gyvenimą, jautriausias, užslėptas jo puses. Tai iš esmės kitoks, netradicinis, subjektyvumo bei subjekto interpretavimas, priminimas filosofams kūrybinės subjektyvios tikrovės kilmės ir tos primirštos chrestomatinės tiesos, kad turtingas kultūros pasaulis kuriamas ir funkcionuoja subjektui. Neklasikinės filosofijos pradininkai siekė perprasti prarastą Vakarų filosofijos istorijoje žmogaus būties prasmę. Todėl jie nagrinėjo individualią sąmonę, jiems svarbiausia - unikalios mąstančio individo egzistencinės, arba, kitais žodžiais tariant, gyvenimo patirties, kuri iš principo negali būti paversta į logiškai aiškias konstrukcijas, savo dirbtinumu svetimas unikaliai egzistencinei patirčiai, skleidimas.
Žmogaus būties tragiškumas
Kierkegaardui svetimas šviečiamasis optimizmas, tikėjimas viltinga žmogaus būtimi. Visa jo kūryba kupina melancholijos, neišvengiamos tragiškos lemties nuojautos. Jis nuolatos kalba apie nusivylimą, susvetimėjimą, mirties baimę, kuri persekioja pasmerktą kančiai žmogų jam priešiškame pasaulyje. Savo gyvenimą mąstytojas vaizdžiai palygina su „amžina naktimi“. 1837 m. dienoraštyje Kierkegaardas užrašo: „Man kartais atrodo, kad esu vergas, prikaustytas grandinėmis prie galeros, pasmerktos žūti“ [Kierkegaard, 1949, p. 558].
Kierkegaardą ir Nietzsche sieja labai daug kas: iškart krinta į akis dvasinis artumas. Jie kritiškai vertino to meto kultūrą, filosofiją, meną. Abu daug kalba apie nusivylimą tradicinėmis vertybėmis, žmogaus susvetimėjimą, neišvengiamą mirtį ir nebūtį. Šiose idėjose glūdi juos suartinantis šviečiamojo optimizmo ir klasikinių mąstymo principų neigimas, nepasitenkinimas tikrove, naujos „atviros“ nukreiptos į svarbias žmogaus būties problemas filosofijos reikalavimas, filosofijos suartinimas su menu, asmenybės vidinių išgyvenimų sureikšminimas. Juos taip pat sieja „ribinių situacijų“, vidinio pasirinkimo, laisvės, niekio, egzistencijos laikinumo, susvetimėjimo, nusivylimo, baimės, pareigos, susirūpinimo gyvenimu, etinės atsakomybės ir pan. subjektyviai psichologinių ypatybių turinčių problemų nagrinėjimas. Kierkegaardas ir Nietzsche dramatiškai kėlė klausimą apie žmogaus būties prasmę. Pirmasis klasikinį mąstymą kritikavo iš religinės sąmonės pozicijų ir apeliavo į krikščioniškąjį absurdą, o antrasis istorinę savo e... (čia tekstas nutrūksta).
Žmogiškosios būties iššūkiai ir religinė perspektyva
Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse. Susirinkimas turi prieš akis žmonių pasaulį, tai yra ištisą žmonijos šeimą su visa tikrove, kurioje ji gyvena. Tas pasaulis yra žmonių giminės istorijos scena, paženklinta jos pastangų, pralaimėjimų ir pergalių. Krikščionys tiki, jog tas pasaulis yra sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės. Jis yra patekęs į nuodėmės vergiją, bet piktojo galybę sutrupinusio nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus išvaduotas, idant pagal Dievo sumanymą būtų perkeistas ir atbaigtas.
Nors mūsų dienomis žmonijai kelia nuostabą jos išradimai ir galybė, dažnai ji nerimastingai klausia savęs apie šiandienio pasaulio raidą, žmogaus vietą ir uždavinį visatoje, jo asmeninių ir bendruomeninių siekių prasmę, pagaliau apie galutinį daiktų ir žmonių tikslą. Todėl Susirinkimas, liudydamas ir aiškindamas visos Kristaus sutelktos Dievo tautos tikėjimą, nori parodyti, kokia jungtis, pagarba ir meilė sieja tą Dievo tautą su visa žmonių šeima, kuriai ji priklauso. Ji to negali iškalbingiau padaryti, kaip užmegzdama su žmonija pokalbį apie tas įvairias problemas, paskleisdama iš Evangelijos gautą šviesą ir suteikdama išganingų jėgų, kurias pati Bažnyčia, Šventosios Dvasios vadovaujama, gavo iš savo Steigėjo. Šventasis Susirinkimas, skelbdamas aukščiausią žmogaus pašaukimą ir tvirtindamas, jog jame įdiegta dieviška sėkla, siūlo žmonijai nuoširdų Bažnyčios bendradarbiavimą, kuriant tam pašaukimui derančią, visus jungiančią broliją.
Šiam uždaviniui atlikti Bažnyčia visuomet privalo ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje. Ji daro tai, idant galėtų kiekvienai kartai pritaikytu būdu atsakyti į žmonių keliamus amžinuosius dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmės bei jų tarpusavio ryšio klausimus. Tad reikia pažinti ir suprasti mūsų gyvenamąjį pasaulį, jo viltis bei troškimus ir dažnai dramatišką jo pobūdį. Šiandien žmonija yra įžengusi į naują savo istorijos amžių, kuriam būdingi pamažu visame pasaulyje sklindantys gilūs ir staigūs pokyčiai. Sukelti žmogaus proto galybės ir kūrybinės veiklos, tie pokyčiai dabar pereina į jį patį, į jo asmeninius ir bendruomeninius sprendimus bei troškimus, į jo galvoseną bei elgseną daiktų ir žmonių atžvilgiu.
Dabartinio pasaulio nedermės susijusios su ta giliau siekiančia nederme, kurios šaknys yra žmogaus širdyje. Juk pačiame žmoguje daug pradų kovoja vienas su kitu. Viena vertus, kaip kūrinys jis patiria savo daugeriopą ribotumą; antra vertus, jaučia savo neribotus siekius ir aukštesnio gyvenimo pašaukimą. Daugelio dalykų traukiamas, dažnai jis priverstas kai kuriuos iš jų rinktis, o kai kurių atsisakyti. Maža to, būdamas silpnas ir nusidėjėlis, neretai jis daro tai, ko nenori, ir nedaro to, ką norėtų daryti. Tad jis jaučia suskilimą savyje pačiame, iš kurio ir bendruomenėje kyla daug ir labai didelių nesutarimų.
Tačiau vis gausėja tokių, kurie dabartinio pasaulio vystymosi akivaizdoje kelia arba su nauju skvarbumu išgyvena pačius nuodugniausius klausimus: kas yra žmogus? kokią prasmę turi skausmas, blogis, mirtis, kurie tebėra ir toliau, nors padaryta tokia pažanga? kuriam tikslui tarnauja tokia brangia kaina pasiekti laimėjimai? ką žmogus gali duoti visuomenei ir ko iš jos tikėtis? Bažnyčia tiki, jog už visus miręs ir prikeltas Kristus savo Dvasia teikia žmogui šviesos ir jėgų, idant šis galėtų atitikti savo aukščiausią pašaukimą. Ji tiki, kad žmonėms po dangumi neduota kito vardo, kuriuo jie galėtų būti išgelbėti. Taip pat tiki, kad jos Viešpatis ir Mokytojas yra visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas. Be to, Bažnyčia tvirtina, kad visose permainose išlieka nepakitusių daug dalykų, kurių galutinis pagrindas yra Kristus, vakar, šiandien ir per amžius tas pats.
Dievo tauta, remdamasi tikėjimu, jog ją veda žemę pripildanti Šventoji Dvasia, žmonijos įvykiuose, reikalavimuose ir troškimuose, kuriuose ji turi dalį kartu su kitais mūsų amžiaus žmonėmis, stengiasi įžvelgti Dievo dalyvavimo ir plano ženklus. Šia šviesa vadovaudamasis, Susirinkimas pirmiausia nori apsvarstyti šiandien labiausiai branginamas vertybes ir nurodyti jų dieviškąjį šaltinį. Ką Bažnyčia mano apie žmogų? Kas jai atrodo siūlytina kuriant šiandienę bendruomenę? Kokia galutinė žmogaus veiklos pasaulyje prasmė? Į šiuos klausimus laukiama atsakymo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
