Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau - DK) numato papildomas garantijas tėvams, auginantiems vaikus, ir nėščioms darbuotojoms. Šios garantijos yra ypač svarbios darbo santykių nutraukimo atvejais, siekiant užtikrinti socialiai pažeidžiamų asmenų teises ir stabilumą darbo rinkoje.

Viena svarbiausių DK nuostatų, užtikrinančių apsaugą, yra įtvirtinta 61 straipsnio 3 dalyje. Su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės (šio kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai). Tai reiškia, kad darbdavys negali atleisti tokio darbuotojo dėl priežasčių, nesusijusių su jo paties netinkamu elgesiu ar darbo pareigų pažeidimu, pavyzdžiui, dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Darbuotojui garantijos taikomos, kai jis darbdaviui pateikia dokumentus, patvirtinančius teisę į garantijas.
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) akcentuoja, kad įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs kelių rūšių vienodas garantijas darbuotojoms ir darbuotojams, esantiems, grįžtantiems bei grįžusiems iš tikslinių atostogų, numatytų DK 180 str., bei draudimus darbdaviui:
Visgi, DK ir kiti darbo teisinius santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai nenustato draudimo darbdaviui įspėti darbuotoją, auginantį vaiką iki trejų metų, kuris dirba ir nesinaudoja vaiko priežiūros atostogomis, apie numatomą atleidimą iš darbo pagal DK 129 str. (su sąlyga, kad atleidimo dieną vaikui sukaks treji metai). Tokiu atveju minimalusis 4 mėn. įspėjimo terminas būtų pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos, kai darbuotojui pasirašytinai buvo įteiktas raštiškas įspėjimas dėl atleidimo pagal DK 129 str. (DK 26 str. 1 d.).
Darbo kodekso 61 straipsnio 1-2 dalys nustato aiškias nėščių darbuotojų apsaugos nuo atleidimo nuostatas. Darbo sutartis su nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku ir iki jos kūdikiui sukaks keturi mėnesiai gali būti nutraukta šalių susitarimu, jos iniciatyva, jos iniciatyva išbandymo metu, nesant darbo sutarties šalių valios, taip pat kai baigiasi terminuota darbo sutartis suėjus jos terminui arba teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. Nuo darbdavio sužinojimo apie darbuotojos nėštumą dienos, iki jos kūdikiui sukaks keturi mėnesiai, darbdavys negali įspėti nėščios darbuotojos apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ar priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį kitais, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, pagrindais. Jeigu šiuo laikotarpiu atsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį, nėščia darbuotoja gali būti įspėta apie darbo sutarties nutraukimą ar sprendimas nutraukti darbo sutartį gali būti priimtas tik šiam laikotarpiui pasibaigus.

Darbo kodekso 57 straipsnio 7 dalis numato, kad įprastai darbuotojas įspėjamas apie atleidimą prieš vieną mėnesį, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, - prieš dvi savaites. Tačiau darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų, šie įspėjimo terminai trigubinami. Pavyzdžiui, Darbuotojas A augina dvejų metų vaiką ir dirba įmonėje X. Įmonė patiria finansinių sunkumų ir planuoja atleisti dalį darbuotojų dėl darbo organizavimo pakeitimų. Nors apsauga nuo atleidimo dėl darbdavio iniciatyvos yra didelė, įspėjimo terminai tokiam darbuotojui bus trigubinami.
Nors DK numato griežtą apsaugą, yra tam tikrų išimčių, kada darbo sutartis gali būti nutraukta. Pavyzdžiui, darbo sutartis gali būti nutraukta teismui ar darbdavio organui priėmus sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas darbdaviui leidžia nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, kurio vaikui jau suėjo treji metai, tik esant ypatingiems atvejams (DK 129 str. 4 d.).
Ypatingais atvejais pagal suformuotą teismų praktiką laikytini atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Tokie atvejai yra nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir tokį atvejį pagrindžiančias priežastis, pavyzdžiui, kai darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas, šis darbuotojas yra ilgalaikėje prastovoje ir nėra galimybės jį perkelti į kitą darbą (DK 122 str.). Jei darbdaviui ekonominė būtinybė ir jo tiesioginis interesas yra siekis išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų tiems darbuotojams, kurių atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, o atvirkščiai - blogina finansinę padėtį, tai yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę atleisti DK 129 str. 4 d. dispozicijoje nurodytą darbuotoją DK 129 str. 1 d.
Šiuo metu vyksta aktyvios diskusijos dėl Darbo kodekso nuostatų, susijusių su tėvų apsauga. Vasario 8 dieną Trišalėje Taryboje Lietuvos advokatūros atstovai pristatė LR Darbo Kodekso 61 str. 3 dalies pakeitimo projektą. Šiuo projektu siekiama, kad „Jei darbdavys dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, negali darbuotojo po tikslinių atostogų grąžinti į tą pačią darbo vietą (pareigas) ir darbuotojui yra pasiūloma lygiavertė darbo vieta (pareigos), įskaitant darbo užmokestį, darbuotojui atsisakius dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį šio kodekso 57 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės) nustatyta tvarka, įskaitant ir su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų“.
Verslo ir kapitalo atstovai mano, kad nereikia jokių socialinių garantijų asmenims, auginantiems vaikučius, ir kad verslui reikia kuo mažiau rūpintis socialiniais klausimais. Šis siūlomas pakeitimas kelia klausimų, kokia teisminė praktika susiklostė ir kokie tyrimai pagrindžia būtinumą „išmesti“ iš darbo mamas, auginančias vaikus iki trejų metų. Rytoj darbo santykių komisijos posėdyje Trišalė Taryba pavedė išanalizuoti, ar darbuotojas, auginantis vaiką iki trejų metų, yra labiau socialiai pažeidžiamas ir jį reikia apsaugoti nuo darbo netekimo, ar ne.
Be apsaugos nuo atleidimo, Darbo kodeksas numato ir kitas svarbias garantijas, palengvinančias tėvų ir besilaukiančiųjų derinimą su darbu.
Darbo kodeksas numato, kad darbuotojoms turi būti suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos - 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 kalendorinės dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų - 70 kalendorinių dienų). Jeigu darbuotoja nesinaudoja nėštumo ir gimdymo atostogomis, darbdavys privalo suteikti 14 dienų atostogų dalį iš karto po gimdymo, nepriklausomai nuo darbuotojos prašymo. Motinystės išmoka yra 77,58 proc. nuo darbuotojos atlyginimo.
Darbo kodeksas numato, kad darbuotojams po vaiko gimimo suteikiamos 30 kalendorinių dienų trukmės tėvystės atostogos, kurios gali būti skaidomos į ne daugiau kaip dvi dalis. Šios atostogos suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka vieni metai. Tėvystės išmoka mokama 77,58 proc. nuo darbuotojo atlyginimo.
Pagal šeimos pasirinkimą motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, iki vaikui sukanka treji metai. Atostogas galima imti visas iš karto, dalimis ar pakaitomis.
Kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų), imdamas atostogas vaikui prižiūrėti, bet kuriuo metu, iki vaikui sukaks aštuoniolika ar dvidešimt keturi mėnesiai, pirmiausia turi teisę pasinaudoti dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalimi, kuri niekam negali būti perleista. Neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį kiekvienas iš tėvų (įtėvių, globėjų) gali imti visą iš karto arba dalimis, pakaitomis su kitu iš tėvų (įtėvių, globėjų). Neperleidžiamų dviejų mėnesių trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalies abu tėvai (įtėviai, globėjai) negali imti tuo pačiu metu. Vaiko priežiūros išmokų dydžiai: kai pasirenkama prižiūrėti vaiką iki jam sukaks 18 mėnesių, išmoka yra 60 proc. nuo darbuotojo atlyginimo.

Darbo kodeksas numato „vaikadienius“:
Nuo 2023 m. sausio 1 d. viešojo sektoriaus įstaigose dirbantiems tėvams, auginantiems vaikus iki 3 metų, numatyta sutrumpinta 32 valandų darbo savaitė, už nedirbtą darbo laiko normos dalį paliekant nustatytą darbo užmokestį. VDI Darbo teisės skyriaus vyriausioji specialistė Julija Vazgienė akcentuoja, kad ši sutrumpinta darbo laiko norma taikoma tik vienam iš tėvų (įtėvių) arba globėjų jų pasirinkimu, kol vaikui sukaks 3 metai. Sutrumpinta darbo laiko norma iki 32 valandų per savaitę taikoma darbuotojams, dirbantiems visą darbo laiko normą.
Nuo 2023 metų valstybės įstaigose, kuriose yra 100 ir daugiau darbuotojų, turi būti įrengti vaikų kambariai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) parengė minimalius reikalavimus vaikų valandinės priežiūros kambariui. Tai palengvina tėvams galimybę derinti darbą ir vaikų priežiūrą.
Julija Vazgienė akcentuoja, kad tais atvejais, kai darbdavys nesilaiko Darbo kodekso numatytų nuostatų, darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją. Atleidimas iš darbo turint vaikų gali būti pripažintas neteisėtu, ir tokiu atveju darbuotojui turi būti atlyginta žala bei priteisiama piniginė kompensacija, o tam tikrais atvejais darbuotojas gali būti grąžinamas į savo pareigas.
tags: #atleidimas #3 #metai #vaikui