Arminas Lydeka: Šeima, vaikai ir viešojo etiketo dilemos
Arminas Lydeka, gimęs 1968 m. vasario 21 d., yra žinomas Lietuvos politologas, buvęs Seimo narys ir diplomatinio protokolo bei tarnybinio etiketo ekspertas konsultantas nuo 1994 metų. Jo žmona Brigita Olga ir duktė Armintė yra neatsiejama jo asmeninio gyvenimo dalis. Kaip visuomenės veikėjas, A. Lydeka yra išsakęs ne vieną nuomonę, susijusią su šeima, vaikų auklėjimu ir visuomenės etiketo normomis, kurios kartais sulaukia plataus rezonanso.
Armino Lydekos išsilavinimas ir karjera
Armino Lydekos kelias į visuomeninę veiklą ir ekspertinę sritį prasidėjo nuo išsilavinimo ir diplomatinės patirties. 1975-1980 m. jis mokėsi Naujosios Akmenės 2-ojoje vidurinėje mokykloje, o 1986 m. aukso medaliu baigė Molėtų 2-ąją vidurinę mokyklą. 1993 m. su pagyrimu baigė Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto Socialinių mokslų fakultetą, įgydamas tarptautinių santykių politologo specialybę. 1994 m. tame pačiame universitete įgijo magistro laipsnį Tarptautinių santykių katedroje. Studijas gilino stažuotėse Orhuso universitete (Danija) 1994 m. ir Londono universitete (JK) 1995 m.
Profesinę karjerą A. Lydeka pradėjo diplomatijos srityje, 1992-1994 m. dirbdamas LR ambasados Rusijos Federacijoje I sekretoriumi-konsulu. Jis taip pat buvo 1993 m. derybų konsuliniais klausimais tarp Lietuvos ir Rusijos delegacijos narys. Vėliau dirbo Lietuvos pramonininkų konfederacijos tarptautinių ryšių direktoriumi (1994-1995 m.) ir UAB „Alternatas“ direktoriaus pavaduotoju.
Akademinėje srityje A. Lydeka 1994-2003 m. buvo Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Komunikacijos fakulteto dėstytojas. Jis skaitė paskaitas apie tarnybinį etiketą, diplomatinį protokolą, užsienio politiką ir diplomatijos organizavimą. Taip pat 1994-2004 m. dirbo dėstytoju konsultantu Viešojo administravimo instituto, Finansų ministerijos mokymo centro, Kultūros darbuotojų tobulinimosi centro ir Vadybos sprendimų centro. 2013-2014 m. vadovavo Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biurui.
Arminas Lydeka taip pat aktyviai dalyvavo politikoje. Nuo 1998 m. jis buvo Lietuvos liberalų sąjungos narys, o 1998-1999 m. - šios sąjungos Valdybos narys. Vėliau, 2003-2010 m., priklausė Liberalų ir centro sąjungai, o nuo 2010 m. tęsė politinę veiklą kitose partijose. A. Lydeka buvo Seimo narys 2000-2012 m., 2014-2016 m. ir nuo 2020 m. Tuo laikotarpiu, 2001-2003 m. ir 2006-2012 m., ėjo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas, o 2003-2004 m. buvo Seimo stebėtojų delegacijos Europos Parlamente pirmininko pavaduotojas. Jo parašyta knyga „Protokolo pagrindai kiekvienam, siekiančiam…“ atspindi jo ekspertines žinias etiketo srityje.
Armino Lydekos požiūris į motinystę ir viešą žindymą
Kaip etiketo specialistas, Arminas Lydeka viešai išsakė savo poziciją žindymo klausimais, sukeldamas plačią diskusiją visuomenėje. Jo požiūris pabrėžia viešumo ir intymumo ribas.
Anot A. Lydekos, „jei nėra galimybės nueiti į motinos ir vaiko kambarį ir yra būtinybė žindyti viešoje vietoje, privalu tai padaryti prisidengus, kad nebūtų viešai demonstruojamos intymios kūno vietos ir neskatinamas nepagrįstas smalsumas aplinkiniams, kaip atrodo žindanti motina ir jos krūtinė. Mat žindymas - intymus dalykas. Kaip ir natūralus gamtinis dalykas - nueiti į tualetą, bet mes to nedarome viešoje vietoje, nors tai irgi natūralu ir gamtiška.“ Jo teigimu, egzistuoja Europos Sąjungos (ES) direktyva, rekomenduojanti viešose vietose įrengti motinos ir vaiko kambarius, t. y. patalpas, skirtas žindymui.
Etiketo specialistas pažymi, kad „sociumas tuo ir žavus, kad yra įvairiai mąstančių žmonių. Yra ir nudistų pliažų, bet jie visada būna konkrečioje vietoje. Tai nereiškia, kad žmonės taip pat nuogi vaikšto gatvėje. Tam ir egzistuoja etiketo taisyklės, kad tam tikrus dalykus visi suprastume vienodai, kad stalą vadintume stalu, o kėdę - kėde, nors tam tikra prasme tai panašūs baldai. Ta pati taisyklė galioja ir aprangos kodams bei intymioms kūno vietoms.“ Jis iš dalies pritarė idėjai, kad tai tam tikras kultūrinis dalykas, tačiau, jo teigimu, „gyvename ne Afrikoje, o Europoje, krūtinės intymia kūno dalimi nelaiko vos apie 2-3 proc.“
Asmeninė patirtis ir visuomenės reakcija
Pats Arminas Lydeka dalijosi ir asmenine patirtimi auginant dukrą: „Mano dukra buvo iš ramesniųjų, todėl aš visur galėjau eiti kartu su ja. Mes su ja daug vaikščiojome, judėjome, keliavome. Galbūt todėl duktė dabar labai sociali ir bendraujanti. Tačiau kai reikėdavo ją pamaitinti, visada būdavo bėda.“
Diskusijos dėl tarptautinės žindymo politikos
Šis teiginys sukėlė didžiulį žindančių moterų ir įvairių moterų organizacijų pasipiktinimą. Oponentai jam primintų, kad tiek Vakarų Europoje, tiek Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Kanadoje teisės aktais įtvirtintas draudimas priekabiauti prie viešai žindančių moterų, t. y. jas moralizuoti ir smerkti. Viena mama, dalindamasi patirtimi, teigė: „Bet tai yra absurdas. Ar motina turi vaikščioti tik po kondicionuojamus prekybos centrus, kuriuose yra tokie kambariai? Jei nori neriboti savęs, turi slėptis kažkur su vaiku kamputyje, pasislėpusi po skara, arba lėkti su klykiančiu vaiku iki mašinos, kad ten pamaitintum. Pas mus vis dar vyrauja stereotipai, kad jeigu jau susilaukei vaiko, tai ir sėdėk namie arba samdyk auklę.“ Ji pridūrė: „Nesuprantu, kodėl tai yra etiketo pažeidimas. Juk tai natūralus fiziologinis procesas, kurio nė iš tolo negalima lyginti su tualetu. Į tualetą eini tuštintis.“
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė į etiketo specialisto pastabą pažvelgė iš istorinės perspektyvos, teigdama, kad moters reprodukcinės funkcijos dažnai patologizuojamos, o požiūris, kad žindyti viešoje vietoje yra neetiška, izoliuoja moterį nuo visuomenės. Jos manymu, moters krūtinė Vakarų kultūroje yra labai seksualizuojama, tačiau kai ji funkcionuoja kaip seksualinis objektas, niekas tuo nesipiktina, tačiau kai moteris naudojasi savo kūnu žindymui, kyla pasipiktinimas. „Ar žindanti moteris atrodo blogiau nei šlitiniuojantys gatvėje girti vyrai?“ - retoriškai klausė ekspertė.
Seimo kontrolierių įstaiga viešai atkreipė dėmesį, kad Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių vyriausiojo konsultanto Armino Lydekos pozicija žindymo klausimu yra asmeninė darbuotojo nuomonė, jokiu būdu neatspindinti oficialios Seimo kontrolierių įstaigos, akredituotos nacionalinės žmogaus teisių institucijos šalyje, pozicijos. Seimo kontrolieriai skatina pagarbą žmogaus teisėms ir pritaria Pasaulio sveikatos organizacijos pozicijai, kad Europos Sąjungos narės žindančioms moterims turėtų sukurti draugišką aplinką, nesudarant papildomų kliūčių, nestigmatizuojant žindančių moterų: „Žindymas turėtų būti kuo labiau suderintas su moterų gyvenimu ir įsipareigojimais šiuolaikinėje visuomenėje.“
Šeimos ir vaikų auklėjimo svarba
Nors diskusijos apie viešą žindymą išryškina skirtingus požiūrius į motinystę ir etiketo normas, Arminas Lydeka, kaip buvęs politikas ir visuomenės veikėjas, yra išsakęs platesnių minčių apie šeimą ir vaikų auklėjimą.
„Lietuvos Konstitucija skelbia, kad šeima - visuomenės ląstelė. Deja, šiandien jau galime konstatuoti, kad ši nepaprastai svarbi ląstelė yra pavojuje,“ - teigiama nuomonės straipsnyje. Pabrėžiama, kad „dauguma tėvų stropiai vykdo pareigą išlaikyti vaikus, nori suteikti jiems visą kas geriausia, tačiau ar pakankamai skiriame dėmesio ne materialiam, o dvasiniam vaikų auklėjimui? Gal bandome šią pareigą „deleguoti“ mokyklai ir gatvei? Tačiau reikėtų nepamiršti, kad vaikas pradeda formuotis šeimos aplinkoje ir būtent tėvai yra svarbiausi asmenys, kurie kuria vaiko gyvenimo filosofijos ir gyvenimo būdo pagrindus.“
Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad „vien tik vaikų teisių akcentavimas, vaikams taip pat neretai daro meškos paslaugą. Vienas iš tokio iškreipto „auklėjimo“ rezultatų: kaip niekada mokyklose suvešėjusi mokinių agresija prieš mokytojus.“ Deja, „tokiam nepilnamečių ne tik psichologiniam, bet ir fiziniam smurtui visuomenė nėra pasiruošusi.“ Kaip pavyzdys, minimas Administracinės teisės pažeidimų kodekso 175 straipsnis, numatantis baudą tėvams arba globėjams už nepilnamečių chuliganizmą ar suaugusiųjų garbės ir orumo žeminimą.
Šeimos iššūkiai buvo ir diskusijų Seime tema, pavyzdžiui, apvalaus stalo diskusija „Konstitucinė tėvų pareiga auklėti vaikus“. Lietuvoje įstatymų lygmenyje padaryti gana dideli žingsniai vaiko teisių apsaugos sistemoje, pavyzdžiui, 2017 metais Seimas uždraudė vaikams taikyti fizines bausmes.
Pabrėžiama, kad teisinis reglamentavimas „neturi būti nukreiptas į norą kontroliuoti tėvus, persekioti ir bauginti šeimas.“ Vaikai yra „mūsų visų atsakomybė, todėl jeigu esame namuose ir girdime už sienos verkiantį vaiką, išdrįskime nueiti ir paklausti, ar mama, ar tėtis nėra pervargę, ar šeima neišgyvena krizinės situacijos.“ Tikslas yra, kad „nebūtų toleruojamas smurtas bei diskriminacija, kad vaikai augtų mylinčiose šeimose, o tėvai turėtų galimybę mokytis veiksmingų vaikų auklėjimo bei pasitaikančių konfliktų sprendimo būdų, bei esant reikalui gautų kvalifikuotą psichologų ir kitų psichikos sveikatos specialistų pagalbą.“ Svarbiausia - „pašalinti smurtą iš artimos aplinkos.“
Vaikų gynimo diena: kasdienė atsakomybė
Tarptautinė vaikų gynimo diena, Birželio 1-oji, pirmą kartą paminėta 1950 metais. Tačiau, kaip teigiama, „Vaikų gynimo diena turi būti kasdien, ne tik Birželio 1-ąją, nes vaikams įvairių pavojų, deja, kyla kasdien.“ Vaiką ginančios institucijos turi dėti visas pastangas, kad „kuo mažiau vaikų atsidurtų vaikų globos namuose.“ Šios mintys atspindi plačią visuomeninę atsakomybę už vaikų gerovę ir saugumą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
