Mikčiojimo supratimas ir pagalba vaikams

Mikčiojimas - tai kalbos sutrikimas, kuriam būdingi garsų, skiemenų ar žodžių pasikartojimai, užsikirtimai ir pauzės. Tai gali sukelti emocinę įtampą ir nerimą vaikui, todėl svarbu laiku suteikti pagalbą. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra mikčiojimas, kokios jo priežastys, kaip jį atpažinti ir kokie yra veiksmingi būdai padėti vaikui nustoti mikčioti. Taip pat paliesime tikų, nevalingų judesių, kurie kartais lydimi mikčiojimo, temą.

Kas Yra Mikčiojimas?

Mikčiojimas - tai kalbos sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys garsų, skiemenų ar žodžių protrūkiai arba užsikirtusio garso epizodai. Tai priskiriama kalbos sutrikimams, tačiau savo prigimtimi yra artimas motoriniams tikams. Mikčiojimas dažniausiai pasireiškia 2-5 gyvenimo metais, intensyviai vystantis vaiko kalbai.

Mikčiojimo požymiai:

• Garsų ar skiemenų pakartojimai (pavyzdžiui, „a-a-aš noriu“).
• Garsų tęsimas (pavyzdžiui, „mmmmama“).
• Tylos pauzės kalbant.
• Įtampa veido raumenyse.
• Grimasos ar kiti judesiai bandant ištarti žodį.
• Baimė kalbėti tam tikrose situacijose.
• Žodžių vengimas ar pakeitimas.

Mikčiojimo Priežastys

Nuo senų laikų bandoma išsiaiškinti, kas yra mikčiojimas, kaip atsiranda, kokios priežastys jį sukelia. Mikčiojimą gali sukelti įvairios priežastys - vienas labai jaudinantis įvykis arba besitęsiantis stresas. Mažas vaikas ypač pažeidžiamas, nes jis dar tik mokosi valdyti stiprius išgyvenimus, ir daugelis dalykų jam atrodo grėsmingi. Kalbėjimo sutrikimai gali būti vidinio konflikto ir nerimo požymiu.

Pagrindinės mikčiojimo priežastys:

• Genetiniai veiksniai: Dažnai mikčiojantys vaikai turi giminaičių, kurie taip pat mikčiojo.
• Organiniai veiksniai: Smegenų pažeidimai ankstyvoje vaikystėje, minimali cerebralinė disfunkcija ar kaukolės smegenų traumos gali sustiprinti mikčiojimo simptomus.
• Psichogeniniai veiksniai: Stiprios psichinės perkrovos ar traumos gali išprovokuoti mikčiojimą.

Mikčiojimas - vienas ryškiausių ir sunkiausiai šalinamų kalbos sutrikimų, dažniau pasireiškiantis berniukams ir vyrams. Antikos poetė Sapfo mikčiojimą pavadino vienu „meilės ligos“ sindromo. Tačiau mikčioja ne tik įsimylėliai. Daug dažniau šis sutrikimas atsiranda dėl išgąsčio: vaikystėje sutikto pikto šuns arba šeimoje išvysto ar patirto smurto. Mikčiojimą gali sukelti ir netinkamas vaiko auklėjimas. „Būna, kad žmogus užsikerta nuolat, nepriklausomai nuo situacijos ar nuotaikos. Kartais šis sutrikimas esti nestabilus. Tada užsikirtimai tai padažnėja, tai tampa retesni, bet visiškai neišnyksta. Sugrupuoti mikčiojančiuosius pagal kalbos sutrikimo priežastis labai sunku. Kiekvieno žmogaus mikčiojimą sukelia skirtingos priežastys. Jį gali sukelti įvairios psichinės traumos. Mikčioti pradedama dėl persirgto meningito, encefalito, įvairių kitų ligų ir traumų ankstyvoje vaikystėje atsiradusių galvos smegenų pažeidimų. Žmogus gali būti paveldėjęs silpnesnę nervų sistemą ir dėl to pradėti mikčioti. Kartais vaikas, augdamas šeimoje, kurioje kas nors mikčioja, pats išmoksta mikčioti. Mikčiojimas gali būti ir evoliucinis. Jis paprastai pasireiškia priešmokyklinio amžiaus vaikams ir gali būti pašalintas taikant tam tikras priemones. Toks mikčiojimas gali atsirasti, kada dvejų - ketverių metų vaikui pritrūksta žodžių išreikšti savo mintis. Jis pradeda ieškoti naujų žodžių, jaudintis, todėl ir susilaiko ties tariamu garsu arba jį kartoja. Būna ir taip, kad vaiko kalba labai turtinga, jis daug žino ir šneka, bet kalbėdamas pradeda skubėti. Pašnekovė aiškino, kad kartais šis kalbos sutrikimas atsiranda ir dėl vaiko netinkamo kalbinio auklėjimo: „Dažnai tėvai, neišmanydami vaiko kalbos plėtojimosi fiziologinių savybių ir patys nerodydami taisyklingos kalbos pavyzdžio, iš mažojo reikalauja daug daugiau, negu jis sugeba: nuolat atkreipia vaiko dėmesį į netaisyklingą garsų tarimą, reikalauja aiškios artikuliacijos, nors mažiukas tam dar nėra pasiruošęs. Toks spaudimas žeidžia jo psichiką ir gali turėti įtakos mikčiojimo atsiradimui. Vaikas gali pradėti mikčioti ir tada, kai jo kalba visiškai nesirūpinama, su juo nebendraujama, neatsakinėjama į klausimus. Tada kalbos plėtotė neretai atsilieka, ir ūgtelėjęs vaikas pradeda jaudintis dėl blogo kalbėjimo.

Mikčiojimo Tipai

Carl W. Dell, Jr. išskiria kelias mikčiojimo grupes:

• Ribinis mikčiojimas: Vaikas kartais mikčioja, dažniausiai dėl nesėkmių ar streso.
• Nežymus mikčiojimas: Vaikas mikčioja nežymiai ir gali bandyti tai nuslėpti.
• Įsitvirtinęs mikčiojimas: Vaikas mikčioja dažnai ir sunkiai, jam sunku išsakyti mintis.

Tikai: Kas Tai Yra Ir Ar Jie Susiję Su Mikčiojimu?

Tikai - tai nevalingi raumenų susitraukimai, apimantys tam tikrą raumenų grupę. Tai trumpi, greiti, staigūs, pasikartojantys arba stereotipiniai judesiai.

Tikų rūšys:

• Paprastieji motoriniai tikai: Apima vieną raumenų grupę, pavyzdžiui, mirkčiojimą, raukymą nosį, traukimą petį, sukimą kaklą.
• Kompleksiniai motoriniai tikai: Apima kelias raumenų grupes, pavyzdžiui, viršutinės kūno dalies judesius.
• Vokaliniai tikai: Garsų išdavimas, primenantis atsikrenkštimą, nosies traukimą, šuns lojimą ar urzgimą.

Neretai mikčiojantiems vaikams būdingi ir tikai. Mikčioti vaikas pradeda dažniausiai tarp 3-4 metų, o tikai prasideda vėliau, 5-10 metų.

Ankstyva Intervencija

Didžiausia tikimybė užkirsti kelią mikčiojimui yra tada, kai jis tik prasidėjo, t.y. dažniausiai apie ketvirtuosius vaiko gyvenimo metus. Tada nuo tėvų operatyvumo priklauso beveik viskas, tačiau jie turi žinoti, ką daryti ir mokėti tai daryti.

Tėvų Vaidmuo

Tėvų ir kitų artimųjų elgesys turi didelę reikšmę vaiko kalbos raidai mikčiojimo pradžioje. Tėvai dažnai jaučiasi sutrikę, išsigandę ir bejėgiai, kai vaikas pradeda sunkiai mikčioti. Jie dažnai mėgina padėti užbaigdami vaiko pradėtą mintį, patardami „neskubėk“, „nesijaudink“, „pasakyk dar kartą“.

Kaip padėti tėvams:

• Būkite kantrūs ir supratingi: Nesokiruokite ir nenervinkite vaiko dar labiau savo reakcija jam pradejus mikcioti. Tiesiog ramiai isklausykite vaiko iki galo, jei vaikui buvo ypac sunku kazkoks zodis, galima tiesiog pasakyti. Na, sitas zodis tau buvo tikrai nelengvas, ar ne? kazka tokio. Neparodykite nei savo zodziais, nei veido israiska, kad jis kalba kazkaip nenormaliai.
• Nesistenkite taisyti vaiko: Nepulkite vaiko taisyti ar prasyti pakartoti letai. Letas kalbejimas ne iseitis. Sitai labai svarbu, musu seimoje mikciojimas praktiskai dingo, kai visi isisamonino, kad vaikui NEGALIMA sakyti pakartok prasau dabar graziai, neskubek ir pasakysi gerai ir pns. Nieko tokio isvis negalima sakyti.
• Sukurkite ramią aplinką: Labai svarbu laikytis nuoseklaus dienos režimo, kad vaikas nepavargtų, nebūtų dirglus ir suirzęs. Vienodos auklėjimo taisyklės ir pastovus poilsio laikas suteikia vaikui daugiau ramybės, tausojama jo nervų sistema.
• Bendraukite ramiai ir lėtai: Bendraujat su mikčiojančiu vaiku labai svarbu sulėtinti savo kalbos tempą. Kai tėvai ramiai palaukia, kol vaikas užbaigs savo pasakojimą, jo nepertraukia, pokalbis tampa ramesnis.
• Skatinkite vaiko pasitikėjimą savimi: Pasistenkite surasti keletą minučių kasdien, kai niekas netrukdys jūsų ir vaiko pokalbio. Kartu pieškite, klijuokite, vaikščiokite gamtoje. vaikas priimamas toks koks yra. Kad jo negalia netrukdo nei artimiems nei jam pačiam.
• Neklausinėkite: Neversti vaiko kalbeti. Neprasyti, kad pasakytu kazka, nieko neklausineti. Labai svarbu vaika visiskai nustoti klausineti 'gijimo' periodu. Jei butinai kazka reikia paklausti, galima sukonstruoti teigiama sakini, kaip pvz. tu gali valgyti obuoli arba banana. Nereikia klausti Ka tu valgysi, obuoli ar banana. Jokiu kodel, kur, ka, ir pns. Visus butinus klausimus reikia perfrazuoti i teigiamus.

Specialistų Pagalba

Pastebėjus, kad vaikas užsikerta kalbėdamas, reikėtų kreiptis į logopedą, konsultuotis su vaikų neurologu bei psichologu.

• Logopedas: Logopedas įvertins vaiko kalbą ir parinks tinkamą terapiją. Logopedas gali padėti vaikui išmokti lengviau kalbėti, valdyti kvėpavimą ir sumažinti įtampą.
• Psichologas: Jei mikčiojimas sukelia emocinių problemų, psichologas gali padėti vaikui įveikti nerimą ir baimę.
• Neurologas: Jei įtariamos organinės mikčiojimo priežastys, būtina pasikonsultuoti su neurologu.

Gydymo Metodai

Pasaulyje žinoma daugiau nei 260 mikčiojimo gydymo būdų. Turi išmokti valdyti savo burnos raumenis.

• Pripažinkite mikčiojimą: Mikčiojantysis turi pats pripažinti, kad jis mikčioja ir turi stengtis šią savo bėdą pripažinti savo draugams.
• Atsikratykite nereikalingų gestų: Būtina, kad mikčiojantysis pašalintų savo jaudinimosi gestus, nereikalingus kūno gestus, kurie jo manymu jam padeda lengviau bendrauti.
• Venkite žodžių vengimo: Mikčiojančiam labai svarbu savo kalbą lavinti ir tokie kai kurių žodžių vengimai tik trukdo jo kalbai tobulėti ir sklandžiai lietis.
• Žvelkite į akis: Mikčiojantysis privalo išmokti bendraudamas žvelgti į akis ir jų nenukreipti.
• Stebėkite savo veiksmus: Mikčiojantysis privalo stebėti savo veiksmus.

Logopedai taiko kompleksinį mikčiojimo šalinimo metodą, kurį sudaro gydymas raminamaisiais vaistais, psichoterapija ir darbas su mikčiojančiųjų tėvais. Taikant psichoterapiją, mikčiojančiajam padedama sudaryti teigiamą požiūrį į aplinką, į save, į santykius su kitais žmonėmis. Ypač svarbu pakeisti žmogaus požiūrį į savo kalbos sutrikimą. Šis metodas veiksmingiausias tada, kai mikčiojimas yra neurozinis. Psichoterapijos metu logopedas paprastai su mikčiojančiuoju užmezga draugiškus santykius ir padeda jam suprasti pagrindines priežasties, įvykius, kurie sukėlė arba paaštrino neurozę, dėl kurios išsivystė mikčiojimas. Labai svarbu mikčiojantį žmogų išmokyti nusiraminti, susikaupti ir atpalaiduoti kūno raumenis, padėti jam įsitikinti, jog tas trūkumas - įveikiamas. Kartais mikčiojimas sumažėja ir kalbą palydint judesiu, pavyzdžiui, barbenant pirštais į stalą. Tai sumažina įtampą. Taip pat mikčiojimui gydyti taikomas ir tylėjimo režimas. Tada vaiko bendravimas keletą savaičių sumažinamas iki minimumo. Tėvai skatinami kuo mažiau versti vaiką kalbėti. Mikčiojimas sumažėja ir kalbant pašnibždomis. Jis pradingsta kada žmogus kalba ritmiškai, nes bet koks pasisakymas susideda iš įvairaus ilgumo žodžių bei skiemenų, kuriuos tariant duodamas tam tikras impulsas. Jei žodžio ištarimo impulsai eina vienas po kito, ritmiškai, žmogus pradeda kalbėti sklandžiai, be jokių sutrikimų ir užsikirtimų.

Autizmas ir Mikčiojimas

Svarbu paminėti, kad kartais mikčiojimas gali būti susijęs su kitais raidos sutrikimais, tokiais kaip autizmas. Autizmas yra sudėtingas, įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo, vaizduotės, interesų, elgesio ir emocijų savitumu. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą - verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje veikystėje. Dažniausi autizmo požymiai yra bendravimo sunkumai, sutrikę socialiniai kontaktai, pasikartojantis stereotipinis elgesys, priešinimasis aplinkos ir dienotvarkės pasikeitimams, neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius. Autizmo spektro sutrikimams priskiriami: Aspergerio, Rett sindromai, netipiškas autizmas, autistinis sutrikimas (vaikų ir klasikinis autizmas). Autizmo priežastys gali būti biologinės, organinės - neurologinės ir genetinės.

Logopedinė Pagalba

Logopedas yra specialistas, atsakingas už komunikacijos ir jos sutrikimų prevenciją, įvertinimą, pagalbą ir mokslinius tyrimus. Įvertinimas yra tęstinis procesas ir dažnai apima bendradarbiavimą su kitų profesijų specialistais. Logopedinė pagalba, siekiant įveikti komunikacijos sutrikimus, gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Ji apima terapiją (pagalbą), reabilitaciją ir integraciją į socialinį ar profesinį gyvenimą, taip pat ankstyvąją intervenciją, konsultavimą ir rekomendacijas. Logopedinės pagalbos tikslai - suteikti asmenims kuo įmanomą aukštesnį funkcionavimo ir komunikacijos lygį, atitinkantį jų socialinę aplinką, mokymosi ar profesinės veiklos poreikius, įgalinančius savarankiškai gyventi. Jei sutrikimas susijęs su medicininiais sutrikimais, logopedinė pagalba turi būti derinama su gydymu.

Logopedas turi laikytis profesinės etikos reikalavimų bei šalies įstatymų. Logopedai turi būti praktikai ir tyrėjai. Prieš pradėdami teikti pagalbą, jie turi apsvarstyti su asmens problema susijusius teorinius modelius, įvertinti asmens komunikacinius gebėjimus ir sutrikimus, turimos informacijos pagrindu parengti tinkamą darbo programą. Logopedas turi mokėti tinkamai bendrauti su klientu, sužinoti ir identifikuoti priežastis, dėl kurių asmuo kreipiasi pagalbos. Remdamasis interviu metu gauta informacija, logopedas turi gebėti priimti sprendimus dėl tolimesnių veiksmų ir su jais supažindinti (informuoti) klientus. Logopedas turi gebėti apibendrinti gautą informaciją ir daryti išvadas, jei reikalinga, nukreipti klientą kitam specialistui ir išsamiai paaiškinti pagalbos pobūdį. Tai reiškia, kad logopedas turi žinoti įvairius intervencijos (pagalbos) būdus, specifinius jų tikslus, privalumus ir trūkumus. Įvertinimas apima kliento komunikacinės kompetencijos ir sutrikimų lygmens nustatymą. Atlikęs įvertinimą, remdamasis išvadomis, logopedas turi gebėti numatyti darbo tikslus ir parengti programą. Logopedas turi būti susipažinęs su įvairiais intervencijos būdais, žinoti taikomus pagalbos (terapijos) ir reabilitacijos metodus ir technikas, įtraukiant konsultavimą ir ankstyvąją intervenciją. Pagalba (terapija) yra problemų sprendimo veikla, nes siekdamas efektyviai dirbti, logopedas turi gebėti įvertinti intervencijos veiksmingumą ir, atsižvelgdamas į rezultatus, keisti veiklos ir darbo būdus. Darbo metu logopedas privalo gerbti klientus, jų šeimos narius (globėjus), gebėti bendradarbiauti su kitų sričių specialistais, laikytis etikos reikalavimų ir šalyje galiojančių įstatymų. Logopedas, dalyvaudamas kvalifikacijos kėlimo veikloje, turi nuolat plėsti ir atnaujinti savo profesines žinias ir įgūdžius, domėtis moksliniais tyrimais ir nauja informacija (dalyvauti seminaruose, paskaitose, mokslinėse konferencijose). Logopedija yra besivystanti profesija, esanti tarp teorijos ir mokslinės praktikos. Logopedas yra specialistas, teikiantis pagalbą vaikams, paaugliams ir suaugusiems, turintiems kalbėjimo, kalbos, komunikacijos, balso, rašymo (skaitymo) sutrikimų. Logopedas atsakingas už prevenciją, įvertinimą, pagalbos teikimą ir mokslinius tyrimus komunikacijos ir jos sutrikimų srityje.

tags: #arbata #mikciojantiems #vaikams

• Kaip sukurti snaigės kostiumą
• Kaip stiprinti ryšį su paaugliais: E. Karmazos patarimai
• Vaikų kryžiažodžių rūšys
• Grožis nėštumo metu
• Darželių raida