Vaikų baimės ir kaip joms padėti
Vaikystėje ryškiau nei bet kuriame kitame amžiaus tarpsnyje baimės ir nerimas mums daro didžiausią įtaką elgesiui. Tačiau vaikai labai retai tiesiogiai išreiškia savo baimę, t.y. pasako: "Aš bijau to ir to". Vaikai dažniausiai savo nerimą išgyvena per kūno pojūčius: "Skauda galvą", "Skauda pilvą".
Vaikų baimių raida
Jau gimę kūdikiai turi keletą įgimtų baimių (stipraus garso, globos netekimo) ir iki paauglystės išgyvena nemažai natūraliai raidai priskiriamų baimių, kurios savaime praeina. Pavyzdžiui, pradėjus šliaužioti, vaikams atsiranda aukščio baimė. Apie antruosius gyvenimo metus atsiranda realių objektų baimės (nepažįstamų žmonių, šunų), apie ketvirtuosius-penktuosius metus atsiranda abstrakčių dalykų baimės (pabaisų, tamsos, vienatvės). Vaiko baimių ratas plečiasi iki 8 metų, vėliau stiprėja kritinis mąstymas, kuris sustabdo jų progresą. Sveikas ikimokyklinio amžiaus vaikas paprastai jaučia 2-3 nestiprias baimes. Iki 5-6 metų yra normalu turėti saugumą užtikrinantį elgesį.
Baimė ir nerimas atlieka apsauginę organizmo funkciją, šios emocijos yra svarbios žmogaus išlikimui. Be to, tėvai gali savo vaikams įteigti baimes, pvz.: "Neik į kitą kambarį, ten tamsu", "Jei neklausysi, ateis baubas", "Neimk tos baisios varlės". Vaikai save formuoja pagal informaciją iš išorės, todėl tėvų hipergloba, perdėtas nerimavimas dėl vaiko saugumo ar gerovės gali padidinti vaiko nerimo lygį. Nuolat nerimaujantys tėvai dėl vaiko, jam siunčia signalą, kad pasaulis yra nesaugus, kiti žmonės pavojingi, o jis yra bejėgis susidoroti su iššūkiais.
Štai kaip tai vyksta: Vaikas parodo nerimą → „Mano vaikui reikia pagalbos“ → Pasiūlome pagalbą → Neišmoksta pats įveikti stresinės situacijos. Taigi, reikia leisti vaikui pačiam susidoroti su jo gyvenimo iššūkiais ir į pagalbą vaikui ateiti tik tada, kai tai yra būtina.
Kada kreiptis į specialistą?
Kaip atskirti vaiko natūralią baimę ir nerimą nuo fobijos ar tokio nerimo, kai vaikui jau reikia pagalbos? Pagrindinis kriterijus yra tas, kiek baimė ar nerimas sutrikdo vaiko funkcionavimą. T. y., jei vaikas bijo šunų, bet gali eiti žaisti į kiemą, nepaisant to, kad kažkur lauke gali lakstyti šuo, tada tai yra baimė, kuri tikėtina, tėvams būnant kantriems, palaikantiems, mažės ir praeis. Tačiau jei vaikas atsisako eiti į lauką, važiuoti į svečius, nes ten gali būti šuo, tada tai jau yra fobija, kuriai įveikti reikalinga specialisto pagalba. Arba jei vaikas iš pradžių nejaukiai jaučiasi, gėdijasi suaugusiųjų naujoje nepažįstamoje aplinkoje, bet po kiek laiko apsipranta ir pradeda tyrinėti aplinką, tai yra tik vaiko drovumas. Bet jei vaikas visą laiką neatsiskiria nuo mamos ir nedrįsta tyrinėti aplinkos, tada jau vaikui reikalinga tėvų ar/ir psichologo pagalba.
Klaidos, kurių reikėtų vengti
Klaidos, kurias daro tėvai, bandydami vaikams padėti įveikti nerimą:
- Sumenkina vaiko baimę ir nerimą, pvz.: "Nėra ko bijoti tokio mažo voriuko", "Tikri vyrai nebijo tamsos", "Kas gali būti baisaus darželyje?". Tokie tėvų pasakymai dar labiau sumenkina vaiko savivertę.
- Įmeta vaiką per prievartą į baimę keliančią situaciją, pvz.: vaikas bijo šuns, tėvai nuperka šunį. Kartais tokia taktika suveikia, bet daug dažniau vaiko baimė sustiprėja keleriopai. Be to, vaiko pasitikėjimas tėvais susvyruoja, pasaulis tampa dar labiau nesaugus gyventi.
- Pastiprina vaiko vengiamą elgesį, pvz.: vaikas atsisako kilti liftu, nes bijo uždarų erdvių, tėvai sako: "Tai gerai, gal ir baisus tas liftas, užstrigti galima, tu visą laiką lipk laiptais". Taip vaikui užsifiksuoja, kad jo baimė reali, tėvai ją palaiko. Tada vengiantis elgesys yra įtvirtinamas ir kartojasi.
- Bando loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Tačiau baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir priešingai parodo, kad jūs nesuprantate vaiko.
Kaip tėvai gali padėti vaikams sumažinti nerimą?
Jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje, jums patiems reiktų modeliuoti tinkamą elgesį, džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis. Jei vaikas sėdi ant kelių, jo nelinksminti, o kaip tik kalbėti nuobodžius dalykus. Apdovanoti už bet kokį drąsos ženklą.
Vaikams svarbi rutina. Iš mokyklos ar darželio pasiimti visada tuo pačiu laiku. Pamačius auklėtoją ar mokytoją parodyti džiaugsmą. Atsisveikinant ilgai neužsibūti. Atėjus pasiimti iškart nebėgti, o trumpai pabūti, parodyti, kad būti ugdymo vietoje yra saugu ir smagu.
Skatinti pozityvų kalbėjimą su savimi: "Aš drąsus", "Aš tai padarysiu". Pagirti vaiką už bet kokį drąsos parodymą. Leisti vaikui atvirai išpasakoti, ko ir kodėl jis bijo, kodėl nerimauja.
Baimių įveikimas palaipsniui
Su vaiku sudarykite baimę keliančių situacijų sąrašą. Išdėliokite situacijas nuo baisiausios iki mažiausiai baisios. Sudarykite veiksmų planą: kaip laipteliais judėsite nuo mažiausios iki didžiausios baimės. Keliaudami baimės laipteliais nespauskite ir neskubinkite vaiko. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo uždarų, tamsių patalpų, išsidėliokite laipteliais, kuri patalpa yra mažiausiai bauginanti, o kuri labiausiai. Tarkim, mažiausiai gąsdinanti vieta yra tamsi spinta, tai pradėkite nuo spintos. Kartu su vaiku tamsioje spintoje pabūkite 1 minutę, 2 minutes ir taip toliau. Kai vaikas visai nebejaus tamsios spintos baimės, bus galima pereiti prie kitos bauginančios tamsios, uždaros patalpos. Taip nukeliausite per visus baimės laiptelius.
Atsargiai, nepersistenkite su baimių įveikimu, nes baimė atlieka organizmo apsauginę funkciją.
Relaksacijos pratimai
Išmėginkite relaksacijas. Jos padeda atpalaiduoti kūną ir sumažina nerimo simptomus:
- Viso kūno atpalaidavimas: pavaidink robotą, o tada pliušinį meškiną, sukrentantį kėdėje. Įsivaizduok, kad atsisėdi ant adatos. Sėsk ant kėdės, o ten įsivaizduojama adata. Atsisėsk ant adatos. Įsivaizduok, kad esi ežiukas, kuris susisuka į kamuoliuką. Atsigulk ant žemės ir parodyk, kaip gali susisukti į kuo mažesnį kamuolį.
- Pilvo atpalaidavimas: įsivaizduok, kad esi labai prisivalgęs meškutis, kuris nebegali išlįsti iš zuikio olos. Pamėgink išpūsti pilvelį kaip Mikė Pukuotukas.
- Kojų atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad savo kojas sukiši į dumblą, koks jausmas, o dabar pamėgink su kojų pirštais surankioti nuo žemės trupinius.
- Rankų atpalaidavimas: įsivaizduok, kad abiejose rankose turi po apelsiną ir pamėgink iš visų jėgų tuos apelsinus suspausti, kad ištrykštų visos jo sultys. Ir dar kartą.
- Veido atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad ant nosies tupi musė ir pamėgink ją nuvyti. Įtrauk kaklą kaip vėžliukas, o dabar pasidairyk kaip žirafa. Įsivaizduok, kad suvalgai rūgščią citriną.
Mokinti vaiką problemų sprendimo įgūdžių. Aptarti su vaiku, ką ir kaip jis gali daryti nerimą keliančiose situacijose.
Kūdikių baimės
Iki pusės metų kūdikiui praktiškai tas pats, kas jį nešioja, svarbu, kad žmogus suprastų jo norus ir patenkintų poreikius. Tuo metu kūdikiui labai svarbu, kad kas nors jį imtų ant rankų. Mažylio, jei vien tik gulėtų lovelėje ir nebūtų aktyvinamas, sutriktų raida, nes neturėtų galimybių pažinti aplinkos: niekas neprineštų prie lango, neparodytų daiktų ir jis turėtų vienintelę galimybę žiūrėti į lubas.
Vėliau, dažniausiai apie 8-9 gyvenimo mėnesį (kai kurie šiek tiek anksčiau, kiti - vėliau), atsiranda baimė, kuri vadinama universalia, nes ji būdinga visų tautų, įvairių rasių mažyliams, nors jie vienturčiai ar auga daugiavaikėje šeimoje. Ši baimė atsiranda tada, kai mažylis pradeda ropoti ir gali pats nukeliauti iš tos vietos, kurioje jį mama paliko, į kitą. Jis pats gali paimti įdomų daiktą, apžiūrėti, kas yra aplink. Jeigu tuo metu kūdikis nebūtų atsargus, jis galėtų nukristi, nuropoti per toli, įsidėti į burnytę pavojingą daiktą. Šiame amžiuje atsiradusi baimė, nepasitikėjimas ir nerimas reikalingi, kad kūdikis jaustųsi saugus.
Baimė reikalinga tam, kad kūdikis išmoktų būti atsargus. O pasitiki jis labiausiai mama arba tuo žmogumi, su kuriuo daugiausiai būna, kuris patenkina poreikius. Kai kurie tėvai tvirtina nepastebėję, kad kūdikis atsisakytų eiti svetimam žmogui ant rankų ar ko nors išsigąstų. Išties yra tėvų, kurie nelabai pastebi šį kūdikiams būdingą nerimo periodą. Tai priklauso nuo kiekvieno kūdikio asmeninių savybių ir kitų veiksnių.
Mažylio, kuris patenka į visiškai nepažįstamą aplinką, baimė sustiprėja. Pavyzdžiui, poliklinikoje staiga nesileidžia apžiūrimas gydytojos, kuriai dar prieš mėnesį mielai ėjo ant rankų, tačiau jeigu ji ateina į namus, kūdikis elgiasi visiškai kitaip ir neklykia, kai nepažįstamoji prie jo pasilenkia. Savo namuose tarp savų, pažįstamų daiktų jis jaučiasi saugiau. Gali atidžiau stebėti gydytoją, tačiau nebūtinai jį ištiks verksmo ar panikos priepuolis.
Labai išsigąsti kūdikis gali ir namuose, jeigu staiga pasirodo koks nors žmogus, visiškai nepanašus į namiškius: vyras su akiniais (jeigu namuose niekas nenešioja akinių), tamsiaplaukė moteris (jeigu namuose visi šviesūs), vyresnio amžiaus žmogus. Tačiau reakcija labai priklauso nuo paties kūdikio, nes vienas gali labai verkti, kai išvysta barzdotą vyrą, o kitas kaip tik gali susidomėjęs į jį žiūrėti.
Sunku pasakyti, kas konkrečiai kūdikiams kelia nerimą, galbūt balso tembras, gal judesiai ar kvapas, tačiau praktiškai visiems šiuo gyvenimo tarpsniu nepatinka, jeigu svetimas žmogus arba retai matomi giminaičiai, tik atėję į svečius, nori paimti ant rankų. Kūdikiui reikia duoti laiko apsiprasti. Jis pats parodys, kada aprims, ir panorės bendrauti. Vidutiniškai nurimsta per 10-15 min., tačiau tai ir vėl priklauso nuo paties kūdikio temperamento, ir nuo jo mamos. Jeigu mama jaučia nerimą, pavyzdžiui, atėjusi į polikliniką, kūdikis irgi jaus, kad kažkas negerai, ir nenurims taip greitai. Jis jaučia ir tai, kaip mama jį laiko, ar ramiai ir lengvai - kaip visada, ar neramiai glaudžia prie savęs. Jeigu mama arba kitas jam artimas žmogus neramus, ir kūdikis bus toks, nes neturės, kur pasisemti ramybės. Kartais kūdikis pradeda verkti, jeigu mama susibarė, apsižodžiavo su kitais žmonėmis.
Kaip elgtis, jeigu kūdikis labai bijo?
Manau, tėvams svarbu žinoti, kad nerimo periodas būdingas visiems kūdikiams, ir patiems neišsigąsti. Nereikia kūdikio raminti ar guosti, tiesiog svarbu patiems būti ramiems ir mažylis, jausdamas patikimus žmones šalia, netrukus pats nurims. Negalima bandyti kovoti su kūdikio baime ir, pavyzdžiui, palikti jį vieną su svetimu žmogumi, kad greičiau prie jo apsiprastų. Šis baimės periodas paprastai baigiasi iki pirmojo gimtadienio. Jeigu vaikui jau daugiau kaip metai, o jis ir toliau visko bijo, reikėtų aiškintis, kodėl. Galbūt jis nebus labai draugiškas svetimam žmogui, tačiau jau neturėtų stovėti prisispaudęs prie mamos arba verkti iš baimės. Gali drovėtis, nenorėti bendrauti, tačiau neturėtų bijoti.
Kaip elgtis tėvams, jeigu kūdikis bijo senelių?
Reikia gyventi taip, kaip gyvenote visada. Juk dažniausiai kūdikis apsižiūri, nurimsta ir bendrauja su seneliais. Tačiau negerai jį papirkinėti žaislais arba daiktais. Jeigu gaus naują žaisliuką, kūdikis nukreips į jį dėmesį ir galbūt pamirš, kad bijojo močiutės, tačiau vėliau norint vaiką įkalbėti kur nors nueiti, ką nors padaryti teks duoti „pakišą”: žaisliuką, saldainį ir pan. Antraip jis ožiuosis ir nenorės daryti to, ko yra prašomas.
Paprašykite, kad seneliai, kurių kūdikis bijo, vos įėję pro duris, neliestų jo ir neimtų ant rankų. Ši baimė paprastai praeina gana greitai. Ji gali užsitęsti, jeigu mamai reikia išeiti į darbą arba jeigu labai anksti gimsta broliukas ar sesutė ir vyresnėliui nelieka tiek laiko, kiek jam reikėtų skirti. Tokios aplinkybės gali sustiprinti kūdikio nerimą.
Statistika
Dvidešimties vaikų grupėje darželyje dažniausiai būna bent vienas, susiduriantis su stipria baime ir nerimu. Patiriamos baimės dažnai priklauso nuo amžiaus - skirtingiems amžiaus tarpsniams yra būdingos skirtingos baimės. Patys mažiausi turi svetimų žmonių baimę, nerimą, jis pasireiškia dažniausiai 8-9 mėn. amžiaus vaikams, tačiau gali tęstis ir ilgiau. Atsiskyrimo baimė nuo tėvų, o ypač nuo mamos, dažniausiai būdinga nuo 10 mėn., gali išsitęsti ir iki 2 m. amžiaus. 4-6 m. amžiaus vaikai dažniausiai išgyvena baimes, susijusias su vaizduotės sukurtais objektais. Nuo 7 m. amžiaus vaikai ima išgyventi baimes dėl realių grėsmių - netekties, mirties ir panašiai.
Pastebima, kad didžioji dalis jauniausių vaikų darželyje tikrai patiria nerimą išsiskirdami su suaugusiais. Nemaža dalis vyresnių vaikų bijo tamsos, kaukių, o taip pat pastebima, jog vis daugiau ikimokyklinio amžiaus vaikų ima bijoti vabzdžių, gyvūnų. Galbūt tai lemia, jog vaikai vis mažiau laiko praleidžia lauke. Neretai ir patys tėvai, sakydami vaikui "nebijok", suteikia priežastį bijoti. Vyresni vaikai darželyje vis dažniau bijo netekties, tėvų skyrybų.
Kaip ir minėta, dalį baimių gali lemti amžiaus tarpsnis. Iki metų amžiaus vaikų psichika labai intensyviai formuojasi, todėl jiems itin svarbus ryšys su žmogumi, kuris daugiausiai jais rūpinasi, o tai lemia ir baimę išsiskirti. Paaugusių vaikų baimes dažnai lemia vaizduotės sukurti arba filmuose matyti herojai. Tiesa, tokių baimių atsiradimą neretai paskatina patys tėvai ar seneliai, gąsdindami vaiką.
Žinoma, jog baimių atsiradimą lemia ir realūs įvykiai, traumuojantys psichiką, pavyzdžiui, smurtas, nelaimingi atsitikimai ir kiti dalykai. Taip pat vaikų polinkis į nerimą gali šiek tiek priklausyti ir nuo temperamento. Labai drovūs, jautrūs vaikai dažniau bijo, o tuomet ir jų tėvai ima juos dar atidžiau saugoti, siekia, jog jie nesusidurtų su savo baimėmis. Visgi tokiomis sąlygomis baimė dažnai tik didėja. Tai lyg užburtas ratas.
Būna vaikų, kurie nieko nebijo - visur lipa, neretai ir susižeidžia, tačiau dėl tokio jų elgesio dažniausiai labiau baiminasi tėvai nei patys vaikai. Jei baimė užsitęsia, dažnai gali reikšti, jog aplinka padeda tą baimę stimuliuoti. Pasitaiko, kad vaikas vieną kartą stipriau sureaguoja į šunį ir tėvai pasako "nebijok". Tokia tėvų reakcija tik dar labiau paskatina vaiką išsigąsti, o išgyvenamą situaciją suvokti kaip realų pavojų. Jei išsigandęs vaikas ima verkti, tėvai dažnai jį priglaudžia, o vaikui tai patinka, todėl ilgainiui mažylis gali sąmoningai pasirinkti jautriau reaguoti ir bijoti.
Vaikų polinkis į nerimą gali šiek tiek priklausyti ir nuo temperamento. Įgimtos baimės yra tokios kaip, pvz., stipraus garso, o konkrečių situacijų baimės dažniausiai būna suformuotos aplinkos. Todėl tėvams labai patariama atidžiai stebėti komunikacijai su vaiku naudojamus žodžius, frazes. Pavyzdžiui, aš stebiu save, kad nepasakyčiau žodžio "nebijok", nes būtent tokia reakcija ir sukuria vaikui priežastį bijoti. Verčiau sakykime "būk drąsus" - tokia frazė vaikui leidžia pajusti, jog viskas bus gerai ir viską išspręsime.
Iš pažiūros pavojingose situacijose vaikams geriau sakyti: "Saugokis, būk atsargus", nei klausti "Ar tu nebijai?". Vaikams turėtume atiduoti atsakomybę už jų veiksmus.
Kada baimė praeis savaime, o kada kreiptis į specialistą?
Dažniausiai vaikų baimės, susijusios su amžiumi - atsiskyrimo nuo tėvų ar vaizduotės sukurtų monstrų - praeina savaime. Tačiau jei vaikui jau daugiau kaip metai, o jis ir toliau visko bijo, reikėtų aiškintis, kodėl. Gali drovėtis, nenorėti bendrauti, tačiau neturėtų bijoti.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
