Šiuolaikinės knygos vaikams: kodėl verta skaityti ir kaip ugdyti meilę skaitymui

Vaikui nuoseklaus skaitymo naudos akivaizdžios: turtina jo žodyną, vaizduotę, ugdo emocinį intelektą ir stiprina ryšį su supančiu pasauliu. Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį į reikšmingą vaikiškos literatūros edukacinę vertę - per istorijas ir herojus vaikas gali saugiai išgyventi įvairias patirtis arba atpažinti jas savo gyvenime. Kartais knyga tampa tiltu tarp vaiko ir tėvų, vaiko ir specialisto. Suaugusieji neretai pamiršta, kokia stipri yra knygos galia. Visai nesvarbu, kokio amžiaus skaitytojas ją skaito. Šiame straipsnyje apžvelgiamos šiuolaikinių knygų vaikams naudos ir patarimai, kaip paskatinti jaunuosius skaitytojus pamilti knygas.

Skaitymo nauda: kalbos ir kognityvinis ugdymas

Skaitymas - svarbus įgūdis, kurį vaikams reikia ugdyti. Jis ne tik būtinas siekiant išgyventi mokyklų ir universitetų kupiname pasaulyje, be jo neįmanomas suaugusio žmogaus gyvenimas. Gebėjimas sužinoti naujų dalykų, atrasti naudingą vienokią ar kitokią informaciją, pavyzdžiui, apie sveikatos sutrikimus, vartotojų teisių apsaugą, mokslo ar meno naujoves, priklauso nuo gebėjimo skaityti. Ironiška, tačiau išplitus internetui, skaitymas vis labiau įsitvirtina mūsų kasdieniame gyvenime. Internetas - milžiniškas naujas informacijos ir pramogų šaltinis - yra grįstas paprastu žodžiu. Kad galima būtų efektyviai išnaudoti internetą ir įvertinti atrastos informacijos vertę bei autentiškumą, būtinas gebėjimas skaityti ir kritiškai mąstyti. Kuo daugiau vaikai skaito, tuo labiau ugdo šį gebėjimą.

Skaitymas padeda vaikams plėtoti kalbos įgūdžius. Skaitymas balsu supažindina vaikus su taisyklinga gramatika ir frazių sudarymu. Tai ugdo vaikų kalbėjimo įgūdžius, gebėjimą žodžiu išreikšti savo nuomonę. Skaitant knygas, laikraščius ar interneto puslapius vaikai supažindinami su naujais žodžiais. Net ir tuomet, kai žino ne kiekvieną, jų reikšmę gali suprasti iš konteksto ir kitą kartą susidūrus su nežinomu žodžiu jau bus aiškiau. Tyrimai rodo, kad skirtumas tarp vaiko, kuriam skaitė nuo gimimo, ir vaiko, kuris iki šešerių metų neperskaitė nė vienos knygos - milijonas žodžių! Milijonas neišmoktų žodžių reiškia neišreikštus jausmus, neišsakytus norus, nepapasakotas istorijas ir neįvykusius pokalbius. Nežinoti milijono žodžių - tai gyventi pasaulyje be daugelio spalvų. Skaitymas lavina atmintį, vaizduotę, moko sutelkti dėmesį, kas vaikams nėra labai lengva.

E.Baliutavičiūtės teigimu, skaitymas nuo ankstyvųjų dienų (vienų-trejų metų) žmogui teikia begalinę naudą: „Anksčiau buvo manoma, kad vaikai kalbos mokosi linijiniu būdu, bet dabar jau suprantama, kad visas kalbos mokymasis vyksta visais lygmenimis kartu: ugdoma ir sintaksė, ir gramatika, ir visa kita. Nors iki tol, kol vaikas pradeda suprasti konkrečius dažniausiai vartojamus žodžius, praeina šeši-aštuoni mėnesių. Bet ir iki tol jo galvelėje vyksta be galo daug procesų, formuojasi galybė neuronų sinapsių jungčių. Ypač svarbus nuolatinis kartojimas, bendravimas, skaitymas, kad susiformuotų ilgalaikės jungtys. Kaip žinia - tai, ko nenaudojame, smegenyse nunyksta.“

„Kodėl tai taip svarbu? Įsivaizduokime vaiką, augantį neturtingoje kalbinėje aplinkoje: su juo tėvai ir aplinka kalbasi mažai, vartoja nesudėtingą kalbą ir jam neskaito. Ir įsivaizduokime vaiką, kuriam nuo mažens skaitomos įvairios knygos, su kuriuo daug kalbamasi. Šių dviejų žmonių pasauliai ir gyvenimo startas yra labai skirtingi. Turtinga kalbinė aplinka sukuria gerą, tvirtą pamatą, kuris vėliau padeda ir mokantis skaityti, ir mokantis kitų disciplinų, reiškiant jausmus ir kt. Tai turi įtakos visam žmogaus gyvenimui“, - kalbėjo E.Baliutavičiūtė.

Emocinis intelektas ir saugumas per knygas

Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį į reikšmingą vaikiškos literatūros edukacinę vertę - per istorijas ir herojus vaikas gali saugiai išgyventi įvairias patirtis arba atpažinti jas savo gyvenime. Psichologė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė įsitikinusi, jog viskas, kas susiję su vaiko jausmais ir emocijomis, per vaikišką knygą gali būti saugiai atliepta: negalia, netektis, šeimos pokyčių etapai, žmogaus senėjimas, vaikiškose knygose yra kalbama net apie Alzheimerio ligą. „Visos šios temos vaiką supa gyvenime, tad pravartu rasti būdų jas paliesti. Daugelį dalykų mažam vaikui lengviau suprasti per skaitymo patirtį, nei iš suaugusiųjų pamokymų.“

Pasak psichologės, mokomės iš savo patirties, bet knygos leidžia tą patirtį įgyti per herojų istorijas. Vaikų fantazija laki, skaitydami ar klausydamiesi istorijų, jie gali nukeliauti labai toli. Nors fiziškai nėra ten, kur vyksta veiksmas, bet patyrimas vis viena ateina. Iš knygų vaikas perima tas pačias žinias apie pasaulį, kaip ir iš kasdienio gyvenimo, tik kitu ir dažnai paveikesniu būdu. Vaikai itin lengvai mokosi naujų dalykų - jiems tai žaidimo dalis. Vaizdais papasakota istorija - puikiausia priemonė mokyti vaikus įvairiausių dalykų, pritaikyti tą pačią knygą aptariant skirtingas temas. Paveikslėlių knygos puikiai tinka pažindinti vaikus su emocijomis.

Gitana Salickienė sako, jog kartais knyga labai tiesiogiai ir reikšmingai pasitarnauja vaiko saugumui. „Būna, kad tinkama knyga pasitarnauja, kaip dar vienas įrankis, kuris paskatina vaiką atsiverti ir tada galime jam padėti. Atsitiktinis paveikslėlis, frazė gali pasiūlyti vaikui mintį: šitam herojui skauda, ir man skauda, ką šitas herojus tokiu atveju daro, o gal ir aš tą patį galiu padaryti?“ Toks tikslas įkvėpė vaiko teisių gynėjus kartu su žinomu vaikų rašytoju Tomu Dirgėla sukurti leidinį vaikams, kuriame vaikai atras įvairias istorijas apie patyčias, pasirinkimus, socialinių tinklų pavojus, supras, kad ir suaugusiems ir vaikams kartais gali būti reikalinga pagalba, o prašyti pagalbos yra drąsu. Šią knygą, pavadintą „Tu esi ne vienas. Tylios vaikų istorijos garsiai“, vaikai galės nemokamai gauti Knygų mugėje, o jau šiandien jautrias ir susimąstyti kviečiančias istorijas galima rasti vaiko teisių gynėjų tinklalapyje.

Skaitymas taip pat yra terapinis dalykas. Vienas mokinys skaitė knygą apie berniuką, kurio tėtis milijonierius ir dėmesį rodo tik pinigais, bet neturi emocinio ryšio su tuo vaiku. Ši knyga padėjo jam susitapatinti ir per knygą suprasti savo savijautą. Taigi, knyga gali padėti įvardinti problemą. Vaikas dažnai nesugeba pats įvardyti savo problemų, bet per personažą, kuris jam atrodo artimas, su kuriuo jis susitapatina, mes galime suprasti, kaip jis jaučiasi, ką išgyvena, ko nepasako.

Paveikslėlių knygų galia ir meninė vertė

Esu įsitikinusi, kad tik geriausieji turi rašyti ir piešti vaikams, nes būtent knygos formuoja estetinį, meninį ir kultūrinį vaikų pasaulio suvokimą. Liūdna, kad mažiausiems skaitytojams dažnai brukamos ryškios, pypsinčios, grojančios ir kitaip vaiko dėmesį prikaustančios knygos, kurios nesilamdo, iškenčia kramtymus ir mėtymus, bet jose dažnai nėra jokio meninio turinio. Paskiri žodeliai, kelių sakinių istorijos parašytos tarsi atbula ranka. Per pirmuosius kelerius metus vaiko žodynas pildosi greičiausiai ir jį būtų galima dar labiau praturtinti.

Stiprus literatūrinis tekstas ir meninės iliustracijos - pagrindinės paveikslėlių knygos sudedamosios dalys. Talentingai parašyta istorija suteikia galimybę dailininkui išplėtoti knygos tekstą, įdarbinti vaizduotę ir meistriškumą. Knygos istorija pasakojama ne tik tekstu, bet ir iliustracijomis, jos sukonstruoja naują realybę, sukuria netikėtumo įspūdį, žadina skaitytojo vaizduotę. Popieriaus tekstūra skatina ne tik regos, bet ir lytėjimo pojūčius, o jie ankstyvajame amžiuje itin svarbūs. Skirtingi šriftai, griežtai arba laisvai atvarte išdėliotos iliustracijos - tai elementai, padedantys sukurti ypatingą meninį pasaulį, kuris ir yra tikroji knygos vertė. Nėra vieno paveikslėlių knygų iliustravimo stiliaus, tinkamo vaikui vaizdais papasakoti istoriją. Paveikslėlių knygos iliustruojamos įvairiai: piešiamos ranka, kompiuteriu, karpomos, siuvinėjamos. Būtent tokia įvairovė leidžia vadinti paveikslėlių knygas pirmosiomis meno galerijomis vaikams.

Vaikams patinka vartyti lapus, žiūrėti paveikslėlius, juos komentuoti, vis iš naujo peržiūrinėti tą pačią knygą. Paveikslėlių knygos puikiai tinka mažiausiems skaitytojams ir todėl, kad gausiai iliustruota istorija leidžia ją perskaityti be knygos žodinio teksto. Knygose su paveikslėliais iliustracijos vaizduoja tai, kas pasakojama tekstu, o paveikslėlių knygose jos sukuria ir išplėtoja pasakojimą vaizdais, čia iliustracijos laisvesnės, jose dažnu atveju atsiranda ir papildomo teksto.

Anot Maco Barnetto, geriausia vaikų literatūra yra tokia pat kaip ir geriausia suaugusiems skaitytojams sukurta literatūra. Tai, apie ką kalbame, yra ne kas kita kaip menas vaikams. Nereikia turėti daug knygų, svarbiausia išsirinkti kokybiško turinio, meniškai vertingą knygą. Paveikslėlių knygos puikiai tinka pažindinti vaikus su emocijomis. Vartydami knygas ieškokite tokių iliustracijų, kuriose aiškiai pavaizduotos įvairios veikėjų emocijos. Aptarkite iliustracijas kartu. Knygoje Chameleono sapnai atpažįstami skirtingi veikėjų išgyvenimai, juos lengva įvardyti. Tyrimo, vykdyto su 2-3 m. vaikais, duomenimis, po perskaitytos knygos užduodami klausimai apie emocinę personažų būklę padeda vaikams geriau suprasti savo jausmus ir moko juos empatijos.

Ankstyvojo skaitymo etapai ir tėvų vaidmuo

E.Baliutavičiūtė teigė, kad skirtingo amžiaus vaikai mokosi skaityti vis kitaip, tačiau vieningos sistemos, kaip kokiame amžiuje reikėtų mokyti ir motyvuoti tai daryti, priklauso ir nuo tėvų, ir nuo supančių pedagogų, taikomų mokymo metodų. Ankstyvasis skaitymas apima platų laikotarpį. Sąvoka ankstyvasis skaitymas kartais klaidingai suvokiama kaip mokymasis skaityti, tačiau ankstyvasis skaitymas yra pažintis su knygomis, istorijomis, teigiamas santykio su knyga ugdymas. Šiame etape vaikams suaugusieji skaito balsu. Žinoma, yra vaikų, kurie pradeda mokytis skaitymo technikos anksti - net nuo dvejų ar trejų, tada jie mokosi atpažinti raides, perskaityti vieną kitą dažnesnį žodį, bet dažniau ir intensyviau paprastai vaikai mokosi skaityti priešmokykliniame amžiuje ar pirmoje klasėje.

Vienas svarbiausių dalykų šiame etape - nenustoti vaikams skaityti balsu. Vaikui pradėjus skaityti pačiam tėvų vaidmuo nemenksta, pažymėjo E.Baliutavičiūtė. „Vienas svarbiausių dalykų šiame etape - nenustoti vaikams skaityti balsu. Rodos, žmogus jau moka skaityti techniškai, tačiau tai vis dar yra didžiulis iššūkis, reikalaujantis daug laiko, pastangų, susitelkimo. Kadangi visa vaiko energija sueina į techniką (raidžių atpažinimą, skiemenų dėliojimą ir t. t.), pasinerti į knygos pasaulį jam gali būti sunku. Klausydamiesi kitų skaitant vaikai istoriją supranta geriau, be to, tai jiems primena, kad verta ir patiems išmokti taip gerai skaityti, kaip tai daro suaugusieji.“

Kuo daugiau malonumo teikia skaitymas, tuo ilgiau vaikai sieks tokio malonumo tuo pačiu ugdydami savo gebėjimą skaityti, kuris bus būtinas ateityje. Skaitymas turėtų būti vertinamas kaip malonumą teikianti veikla, kaip linksmų istorijų ir naudingos bei įdomios faktinės informacijos šaltinis. Kuo daugiau mažiems vaikams skaitoma, tuo labiau jie trokšta patys išmokti skaityti.

Išbandykite viską - paprastas knygas, internete esančias elektronines knygas, klasikines vaikams skirtas noveles ir pasakas bei šiuolaikiškesnius pasakojimus. Jei vaikas norės tą pačią pasaką klausytis daug kartų - nesijaudinkite. Vaikams malonus mėgstamos, mintinai išmoktos pasakos pažįstamumas ir nuspėjamumas. Tai visai nekenksminga. Dar kartą perskaitykite vaikams mylimą seną pasaką ir supažindinkite juos su naujomis. Jūsų vaikų širdyje ir galvoje atsiras vietos viskam.

Kaip paskatinti vaiką skaityti ir išvengti vertimo

Atsakydami į klausimą, ar verta versti vaikus skaityti, ekspertai atsako neigiamai, tačiau, jų požiūriu, disciplina vis tiek turėtų būti išlaikyta. Vertimas, psichoterapeuto D.Jakučionio nuomone, gali vaikui sukelti atvirkštinę, pasipriešinančią reakciją: „Gali susiformuoti toks požiūris, kad tai, ką mane verčia daryti, yra nemalonu. Nors skaitymas gali būti maloni veikla, vertimas ir bausmės gali sukelti negatyvų rezultatą su didelėmis pasekmėmis. Galbūt žmogus daugiau niekada gyvenime ir nebeskaitys.“

Pasak D.Jakučionio, žodžio „versti“ konotacija reiškia „daryti kažką, ko žmogus nenori“. „Vaikai yra labai paprasti - jie nori žaisti, todėl tėvai turi atrasti ribą tarp skatinimo ir vertimo. Neturėtų būti taip, kad vaikas išmoksta žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau skaityti ne. Todėl padedant vaikui mokytis skaityti verta pasinaudoti specialiomis skatinimo priemonėmis.“

A.Landsbergienė teigė, kad „Tam tikra smurto forma yra ir neskaitymas vaikui.“ „Visgi knyga neturi būti gąsdinimas ar grasinimas, tarkime, „jeigu tu neskaitysi, tai nežaisi kompiuteriu“... Svarbu, kad namuose tiesiog būtų taisyklė, kad mes tikrai skaitome. Tuo metu kada, kaip ir kur - gali būti diskusijų objektas. Visada yra būdų, kaip tai padaryti“, - tęsė žinoma pedagogė. Panašiai kalbėjo ir E.Baliutavičiūtė, teigusi, kad vaikus reikėtų „apžaisti įvairiais pedagoginiais metodais“: „Juk mūsų, suaugusiųjų, pareiga yra eiti į darbą, o štai mažųjų - mokytis. Tačiau paskatinti galima įvairesniais būdais nei tiesioginiu liepimu ar spaudimu knyga. Ypač ydinga bausti knygą: jeigu kažko nepadarysi, tai privalėsi skaityti... Tai tikrai gali išmušti iš žmogaus bet kokią motyvaciją ir sukurti neigiamą požiūrį į skaitymą, knygas.“

Vaikai turėtų patys pasirinkti knygą, pabrėžė visi ekspertai. „Juk ir patys suaugę labiau įsitraukia į skaitymą, jeigu jiems tai yra įdomu. Laimei, gerų knygų vaikams pasirinkimas yra didelis. Taigi kiekvienas gali atrasti tai, kas jam patinka.“ „Vaikai supranta pasaulį ne taip, kaip mes, suaugusieji, kurie neįdomią knygą tiesiog pasideda ir ima įdomesnę. Gali būti, kad, perskaitęs neįdomią literatūrą, vaikas nuspręs, kad skaityti jam apskritai neįdomu.“

„Vaikai turi galėti pasirinkti knygą. Kartais tėvai įsivaizduoja, kad jaunasis žmogus turi skaityti tik jų parinktas. Čia galima pamėginti tartis: „šį kartą tu pasirinksi, o kitą mes tau parinksim“, „šį kartą pastraipą paskaitykime kartu, o kitą tu pats“. Jeigu matome, kad vaikas renkasi jam per lengvas knygas, turėtume pasiūlyti sudėtingesnes. Per lengva arba per sunki literatūra vaikus gali ir demotyvuoti“, - patarė A.Landsbergienė.

Labai svarbu, kad knygos mažiesiems būtų pasiekiamos. „Namuose turi būti knygų, turi būti skaitoma. O pasiteisinimas, kad „mes negalime sau to leisti“, yra prastas. Juk yra bibliotekos, kaimynai, darželių ir mokyklų bibliotekas. Apskritai, vaiką nuo mažens turi supti knygos bei paaugę žmonės, kurie skaito knygas, nes žmogus mokosi stebėdamas aplinką“, - kalbėjo A.Landsbergienė. Paskatinti vaiką skaityti gali tik pavyzdys, teigė D.Jakučionis. „Vieninteliai suaugusieji, kuriuos vaikas mato ilgesnį laiką, yra jo tėvai, todėl natūralu, kad juos jis kopijuoja. Jeigu nuo pačios ankstyvosios vaikystės žmogus mato skaitančius, o ne telefone sėdinčius tėvus, tai tik parodo, kad knyga yra susidomėjimo objektas.“

Skaitymą galima paversti žaidimu, pavyzdžiui, suorganizuoti skaitymo bingo, kur vaikas renkasi skaitymo vietas ar knygas pagal užduotis: „paskaityk po stalu, perskaityk knygą, kurios pavadinime yra skaičius, paskaityk įsilipęs į medį, paskaityk prie žvakių šviesos ir pan. Ir tuomet vaikas pats renkasi, jaučiasi laisvas ir atsakingas, bet tai daro su tokiu žaismingumu, su azartu.“

Skaitymas kaip bendrystės įrankis

Tėvai balsu skaito dar raidžių nepažįstančiam mažyliui, ar tiesiog sukritę ant lovos visi kalbasi apie naujas istorijas - tai kuria ryšį, didėja vaiko saugumo jausmas. Skaitymas per pamokas suartina vaikus ir tai gali tapti bendros teigiamos patirties dalimi. Skaitymas gali tapti šeimos ryšio stiprinimo priemone, net jei atrodo, kad nieko nekalbama, o tiesiog skaitoma individualiai.

„Kai su vaikais nuo mažens kalbi apie skaitytus tekstus, užduodi jiems klausimus, tai jie natūraliai išmoksta paskui ir patys tuos klausimus kelti, ir tai yra labai naudinga. Jie tada supranta, kad nėra atskirai knyga, atskirai gyvenimas, o kad knyga ir yra gyvenimas ir kad jie gali susieti knygos tekstą su tuo, kas vyksta pas juos.“ Taip knyga tampa savęs ir kito pažinimo įrankiu. „Skaitymas yra ir terapinis dalykas.“

Pasakojimai, perduodami iš kartos į kartą, parodo, kuo žmonės tikėjo, kaip jie gyveno, bendravo, šventė ar dirbo įvairius darbus. Liaudies pasakos padeda pažinti tradicijas, o įvairių autorių sukurtos istorijos tampa puikia priemone sužinoti, kas vyksta miškuose, upėse ar laukuose. Gėrio ir blogio, kvailybės ir išminties, bailumo ir drąsos priešprieša yra būdinga kone visos pasakoms. Teigiama visų šių istorijų baigtis įkvepia tikėti, kad ir kokia sudėtinga bebūtų situacija, visada yra išeitis. Pasakų skaitymas priešmokykliniams ir vyresniems vaikams gali sustiprinti tėvų ir vaikų ryšius.

Skaitymo sutrikimai ir kaip juos įveikti

Skaitymas ir rašymas yra labai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja kalbos suvokimas, smulkieji judesiai, garsų suvokimas ir susiejimas su vaizdiniais, garsų suliejimas į visumą ir kiti veiksniai. Ką daryti pastebėjus, kad jūsų vaikui būdingas kažkuris skaitymo sutrikimas?

• Žodyno turtinimas. Tam tinka pasakų skaitymas ir kitos knygelės.
• Artikuliacinio aparato lavinimas. Čia padės įvairūs pratimai, tokie, kaip liežuviu pasiekti lūpas, dantis, išriesti liežuvį dūdele ir pan.
• Girdimojo suvokimo lavinimas. Tikslas - padėti vaikams skirti garsus pagal jų skambesį ir susieti su parašytais ar nupieštais objektais. Užduotys apima paveikslėlių, prasidedančių nurodytu garsu atrinkimu, pirmo žodžio garso įvardinimu, žodžių iš nurodytos eilės sugalvojimu ir t.t.

Sutrikimai gana dažnai kyla ne tiek dėl fiziologinių, kiek dėl psichologinių priežasčių. Todėl skaitymo užduotys vaikams turi priminti žaidimą ir nekelti streso. Būtina skaitinius tinkamai parinkti pagal mažylio amžių.

Įdomūs faktai ir tarptautinė patirtis

Pasidomėjus, kokia situacija yra kitose Europos šalyse, supratau, kad turime iš ko pasimokyti. Pavyzdžiui, Prancūzijoje šiuo metu veikia 3 500 bibliotekų, turinčių knygų fondus 0-3 metų vaikams. Ar mes turime nors vieną biblioteką (ne lentyną vaikų knygų skyriuje), skirtą mažiausiems skaitytojams? Prancūzijoje tarp fonduose saugomų knygų yra ir paveikslėlių knygų. Šių knygų fondų įkūrėjai ne bibliotekininkai, o pediatrai. Jie pirmieji ne tik atkreipė dėmesį į ankstyvojo amžiaus vaikų švietimo būtinybę, bet ir išskyrė knygą kaip vieną pagrindinių priemonių, galinčią pagerinti vaikų emocinę sveikatą.

Prancūzijoje specialistai, dirbantys su mažųjų auditorija, supažindinami su paveikslėlių knygų atrankos kriterijais, jie mokomi, kaip pasirinkti įtraukiančias, turinio ir iliustracijų prasme kokybiškas knygas. Ne veltui minėtoji Prancūzijos pediatrų draugija įtraukė knygų skaitymą į privalomą kasdienę veiklą.

Tėvų požiūris į pokalbius su vaikais: tyrimo duomenys

Šiame kontekste minėtinas 2007 m. atliktas tyrimas, kurio metu apklausti 247 tėvai. Jų buvo paprašyta įvertinti, kaip dažnai jie kalbasi su vaikais.

Įdomu, kad mamos su dukromis kalbėjosi dažniau nei su sūnumis.

tags: #ar #vaikams #verta #skaityti #siuolaikines #knygas

• sužinokite apie šią regioninę tradiciją
• Dauno sindromo ypatumai
• Informacija ir paslaugos vaikų registratūroje
• idėjos vaikų laisvalaikiui
• Kaip planuoti šeimos finansus ir draudimą laukiantis kūdikio?